Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kelionė į Kavarską

Julė KILČIAUSKIENĖ

Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių klebonas kun. Norbertas Martinkus

Kavarsko Šv. Jono šaltinis

Pačiame vasaros įkaityje, ankstyvą liepos 20-osios rytą, „XXI amžiaus“ redakcijos „ekipažo“ kelias vingiavo iš Kauno pro Ukmergę ir sustojo Kavarske. Atvykome čia į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose, su klebonu ir parapijiečiais susipažinti, pasidalinti jų ir mūsų džiaugsmais bei rūpesčiais. Prieš kelionę gerai atlikome „namų darbus“ ir išsiaiškinome, kad toje vietoje, kur dabar Kavarsko miestelis, XV a. buvo Mažųjų Pienionių dvaras. Manoma, kad 1463 metais ir pirmoji bažnyčia buvo pastatyta. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šį dvarą perleido karaliaus iždininkui Stanislovui Kovarskiui. Šiam mirus be įpėdinių, dvaras atiteko jo broliui Vilniaus katedros kanauninkui Andriui Kovarskiui. Nuo jų pavardės Mažųjų Pienionių dvaras ir pavadintas Kovarsku (vėliau – Kavarsku). Per Pirmąjį ir Antraji pasaulinius karus miestelis degė. Pokariu Kavarsko apylinkėse veikė Didžiosios kovos apygardos Lietuvos partizanai, miestelyje buvo ir NKVD-MGB bei stribų būstinės.

Kelias geras, ratai greitai sukasi, jau netoli ir Kavarskas, kartais vadinamas Lietuvos Šveicarija, nes stovi ant kalnagūbrio, aukščiausio Lietuvoje (virš jūros lygio 105 m). O Šventoji čia – karalienė su daugybę intakų, intakėlių: Pienia, Susiena, Šunykšta, Teterve, Judiniu, Dagiu, Nevėža, Brėškiniu, Armukšna, Duobele. Dar yra pora ežerų, Šventosios–Nevėžio kanalas, miškų raistų ir visokių gamtos ir žmonių sukurtų stebuklų...

Pirmasis Kavarske mus pasitiko aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis kryžius (20 m, pastatytas 1936 metais). Atvykome anksti devintą  valandą, o šv. Mišios – dešimtą. Turėtume pirmiausia su klebonu kun. Norbertu Martinkumi susipažinti, bet jis dar negrįžęs iš aptarnaujamos Užunvėžių parapijos. Turime laiko, tad pasižvalgykime.

Bažnyčios pastate dominuoja neobaroko ir neoklasicizmo elementai su priestatėliais prie pagrindinio fasado. Šventoriuje stovi koplytėlė (XIX a. pabaiga) ir triaukštis ornamentuotas stogastulpis (XIX a. vidurys). 1909–1914 metais parapijoje veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Kavarsko skyrius. 1915-aisiais vokiečiai susprogdino bokštą ir padegė bažnyčią. Sudegė visi altoriai, žuvo bažnyčios brangenybė – stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, žinomas nuo XVI amžiaus.

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapija jau kelis šimtus metų priklauso Kauno arkivyskupijos Ukmergės dekanatui. Svarbiausia šventė – Šv. Jono Krikštytojo atlaidai (birželio 24 d.), taip pat švenčiami Šv. Juozapo (kovo 19 d.), Švč. Mergelės Marijos Gimimo (rugsėjo 8 d.) atlaidai. Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapija ribojasi su Kurklių, Žemaitkiemio, Vidiškių ir Taujėnų parapijomis bei Panevėžio vyskupija.

Tarp žinomų 26 Kavarsko parapiją administravusių kunigų, nuo Nikalojaus Vaitkaus (apie 1538 m.) iki dabar klebonaujančio Norberto Martinkaus, buvo ir visai Lietuvai gerai pažįstamų dvasininkų – neseniai į amžinybę išlydėtas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Kavarske klebonavęs 1998–2000 metais, ir kunigas Algimantas Keina, ten dirbęs 2000–2002 metais.

 Vaikštome po šventorių. Kol kas jame ramu, tylu. O štai ir pirma parapijietė skubriu žingsniu lekia link bažnyčios durų. Reikia užkalbinti, juk iki Mišių daug laiko, spės pasimelsti.

Moteris, pasirodo, svetinga – mielai su mumis bendrauja, apie miestą ir parapijiečius pasakoja. Žinoma, tik gera, kaipgi savuosius peiksi. Klebonas labai geras, veiklus, rūpinasi parapija, ir žmonės geri, bažnyčią lanko. Miela mūsų pašnekovė pasikuklina ir savo vardo nepasako, tačiau skuba supažindinti su įdomiausia ir svarbiausia Kavarsko vieta – stebuklinguoju šaltiniu. Kol eisime link jo, sužinosime daug įdomaus.

Legendomis apipintas Kavarsko Šv. Jono šaltinis nuo pagonybės iki dabar liko didžiulė paslaptis ir mįslė. Nuo senų laikų jo vanduo laikytas šventu ir gydančiu. Dabar Kavarsko svečiai pripažįsta,  jog šio šaltinio vanduo toks skanus, kad vien jo paragavęs pažvalėji ir bent trumpam pamiršti ligas ir negandas. Į jį tyro vandens versmė nuo Šventosios upės vagos į kalno viršų prasigraužia 134 metrus. Prieškariu atvykusieji į Šv. Jono atlaidus laipteliais leisdavosi į šaltinio baseiną. Vieni pasinerdavo į jį visu kūnu, kiti – tik apsiprausdavo. Šaltinio vandens pildavosi į atsivežtus butelius ir kaip vaistą gabendavosi namo. Ir dabar daugelis, keliaudami pro Kavarską, stabteli parsivežti šio magiško vandens namo.

Prie šaltinio yra Šv. Jonui skirtas koplytstulpis. Šaltinį dažnai lanko vietiniai ir atvykstantys žmonės, ypač per Šv. Jono atlaidus. Prie jo vyksta poezijos šventės. Ši versmė vaizduojama Kavarsko miesto herbe. Net iš „kryžiuočių“ laikų yra išlikusi legenda apie šaltinio atsiradimą.

Aplankę stebuklingąjį šaltinį ir pasidžiaugę juo, skubame į kleboniją. Štai ir parapijos valdytojas atskuba iš Užunvėžių – jaunas, energingas. Kaipgi tokio parapijai nemylėti? Taip ir užpuolame su savo klausimais. Klebonui nereikia daug galvoti atsakant, juk tai – jo darbas ir gyvenimas – jo džiaugsmai ir rūpesčiai.

– Pagrindinis tikslas, – sako klebonas, –  ugdyti tikinčiųjų bendruomenę, gilinti tikėjimą. Šalia visų bažnytinių patarnavimų eina kasdieniai žmonių ir bažnyčios reikalai – atlaidų, rekolekcijų, jubiliejų organizavimas. Parapijoje veikia „Caritas“, Marijos legionas, yra katechetė, tikybos mokytoja. Su mokykla jau 4–5 metai prieš Naujus metus turime tokią tradiciją: vaikai piešia ir užrašo kalėdinius sveikinimus, o aš leidykloje jų darbus išleidžiu atvirukais, ir vaikai išdalina po parapiją tuos sveikinimus. Žmonės patenkinti. Rugsėjo pirmąją pas mane, į bažnyčią, ateina visa mokykla – mokytojai ir vaikai – švenčiame kartu. O aš einu į mokyklos renginius, kasmet po 1 kartą aplankau visus savo parapijiečius. Nebuvo, kad kuris nepriimtų.

„Šiandien turime žengti porą žingsnių į priekį, – toliau pasakoja kun. N. Martinkus, – kad gautume geresnį rezultatą. Krikščionys, katalikai turime būti kaip kumštis, vieningai, žvelgiantys į priekį, be interpretacijų (pasitaiko, kai apie tą patį dalyką vienas katalikiškas leidinys rašo vienaip, kitas – kitaip). To neturi, negali būti. Jeigu žmogus nepažįsta Dievo ar yra nutolęs nuo Jo, negalima jo smerkti ar kaltinti. Reikia pabandyti tą žmogų sugrąžinti prie Dievo, į bendruomenę. Kaip tai padaryti? Juodinant žmones jie geresni nepasidarys... Bažnyčios tikslas – sugebėti sugrąžinti tikinčiuosius į vienybę. Apie tai yra kalbėjęs popiežius Pranciškus. Tai darė ir Kristus. Reikia sugrįžti prie Jo kelio.“

– Kaip klebonui – tai man pirma parapija, – prisipažįsta kunigas. – Joje esu nuo 2002 metų. Turiu tris parapijas: Kavarską, Kurklius ir Užunvėžius. Visos puikios. Aš manau, kad nėra blogų parapijų. Užunvėžių parapiją sudaro 80 žmonių, kiekvieną sekmadienį šv. Mišiose dalyvauja 40. Argi tai nėra gerai? Aišku, kad gerai! – džiaugėsi kun. N. Martinkus.

Tokia gera „gaida“ baigėme pokalbį su klebonu ir skubėjome į pilnoje žmonių bažnyčioje jo aukojamas šv. Mišias. Po jų klebonas pakvietė parapijiečius pasiklausyti svečių, t. y. mūsų. Taip visi ir padarėme. Mes kalbėjome, o jie klausėsi (kai kurie). Šilčiau su kavarskiečiais susipažinome šventoriuje, pasiūlydami savo laikraščius „XXI amžius“ ir „Katalikas“ bei VšĮ „Naujasis amžius“ leidykloje išleistas knygas. Išklausėme dar vienas klebono aukojamas šv. Mišias Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Po to klebonas skubėjo į Kurklius, į Šv. Jurgio bažnyčios 140 metų sukaktį. Iš paskos patraukėme ir mes.     

Anykščių rajonas

© 2014 „XXI amžius“