|
Kaip Pajiesio ūkininkai žydus gelbėjo
Dr. Povilas Jakučionis
Kad Lietuvos žydams gresia pavojus būti sunaikintiems (apie genocidą tada dar nebuvo kalbama), Pajiesio kaimo gyventojai suvokė jau pirmomis karo tarp Vokietijos ir SSRS savaitėmis. Tada apie galimą Lietuvos valstybės nepriklausomybės (nors ir dalinės) atstatymą viltys dar nebuvo visai išblėsusios. Žmonių nuotaikos buvo pakilios, optimistiškos. Bet vienas po kito sekantys sukrečiantys įvykiai vertė susimąstyti. Antrą karo dieną vokiečių žvalgų būrys sušaudė 4 sukilėlius, palaikęs juos bolševikais. Prasidėjo žydų persekiojimai ir žudynės. Nepaisydami vokiečių įspėjimų ir grasinimų, dori žmonės padėjo žydams slapstytis.
Jakučionis Juozas, s. Juozo, paslėpė žydus. Praėjus 23 savaitėms nuo karo pradžios, vienos dienos pavakare į mano tėviškės kaimyno Jakučionio Juozo (pravardžiuojamo amerikonu) sodybą, stovinčią ant Jiesios kranto, pajiesiais atėjo 78 žydų (vyrų ir moterų) grupė. Sakėsi einantys nuo Marijampolės, bėgantys nuo vokiečių persekiojimo, norintys patekti į Vilniaus krašto miškus. Jie prašė pavalgyti ir leisti kur nors pernakvoti. Sakė turintys pinigų užmokėti. Šeimininkas sutiko duoti pavalgyti, bet nuo užmokesčio atsisakė. Jiems bekalbant į gryčią įbėgo vaikai, šaukdami, kad nuo Karkazų sodybos pusės atjoja būrys vokiečių. Aišku, kad jie sekė žydams iš paskos. Reikia žydams skubiai iš sodybos bėgti arba čia pat slėptis. Šeimininkas akimirksniu susivokė, atidarė grindų landos dangtį ir pasiūlė žydams pasislėpti po grindimis. Ten buvo pakankamo aukščio erdvė. Žydai nieko nelaukdami sulindo po grindimis, šeimininkas greitai uždarė dangtį, užtiesė jį takeliu, pastatė ant jo kėdę ir pasodino ant jos senelę su maldaknyge.
Kieme jau buvo vokiečiai. Jie klausinėjo vaikus: Juden. Wo sind Juden? (Žydai. Kur yra žydai?). Vaikai, žinoma, nieko nesuprato. Tarp vokiečių mokančio lietuviškai neatsirado. Tada karininkas įsakė apieškoti sodybą, o pats su dviem kareiviais įėjo į gryčią ir pradėjo tardyti šeimininką: Kur žydai? Mes matėme, kad jie ėjo link jūsų sodybos. Sakykite, rodykite, nes suradę sušaudysime jus kartu su tais žydais. Ne juokais išgąsdino.
Šeimininkas, gimęs ir augęs Brazilijoje, buvęs Nepriklausomybės kovų savanoris, kovojęs prieš bermontininkus, šiek tiek suprato ir galėjo keletą žodžių pasakyti vokiškai, sakė, kad matė grupę žmonių, bet jie pro sodybą praėję ir per Jiesios lieptą nuėję toliau. Tuo metu iš kiemo atėjo kareivis ir išsitempęs raportavo, kad nieko nerado. Tada karininkas liepė vesti jį prie liepto. Pamatęs, kad lieptas tikrai yra, paklausė kur link žydai nuėjo. Šeimininkas parodė rytų kryptimi. Karininkas sukomandavo, vokiečiai sušoko ant arklių ir visi per Jiesios brastą nujojo parodyta kryptimi.
Žydai po grindimis viską girdėjo ir suprato. Jei jie būtų sukosėję ar nusičiaudėję, visi būtų žuvę kartu su šeimininko dešimties narių šeima. Pavojus laikinai praėjo. Tada šeimininkas atidarė dangtį ir pašaukė žydus išlįsti, nes pavojus jau praėjęs. Žydai išlindo iš pogrindžio. Atsitokėjusi šeimininkė paruošė vakarienę visi kartu pavalgė. Žydai širdingai padėkojo šeimininkams, žadėjo nelikti skolingi, jei tik liks gyvi ir ateis geresni laikai, atsisveikino ir išėjo kita kryptimi, nei nujojo vokiečiai. Pasilikti nakvynei buvo pavojinga, nes supratę, kad apgauti, vokiečiai galėjo sugrįžti ir radę žydus visus sušaudyti. Ačiū Dievui, vokiečiai negrįžo...
Užrašyta pagal Vytauto ir Marytės Jakučionių pasakojimą.
Jakučionis Juozas, s. Antano, gelbėjo žydus. Kad mano tėvai vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, vėl sugrįžus rusams pakalbėdavo tik giminės ir artimi kaimynai, kurie patys buvo padėję žydams. Žydų gelbėjimas nebuvo populiarus nei prie vokiečio, nei prie ruso. Prie vokiečio tai buvo griežčiausia paslaptis, kurios neturėjo žinoti niekas, net šeimos vaikai. Aš tuo metu mokiausi ir gyvenau Kaune. Namo sugrįždavau tik sekmadieniams ir Kalėdų bei vasaros atostogoms. Nors pačių žydų tėviškėje nebuvau matęs, bet tėvų elgesys ilgomis rudens ir žiemos naktimis ir keisti garsai kieme už uždangstytų langų man kėlė klausimų. Kas ten vyksta? Kodėl mama net pro langą neleidžia žvilgtelėti, o paklausus tėtę, jis atsako jo mėgstamu posakiu: Senas būsi, kai viską žinosi.
Žinojau, kad tėvai labai atjautė žydus ir badaujančius belaisvius rusus. Kartais tėtei važiuojant į Kauno turgus, mama paruošdavo mažus maisto paketėlius. Važiuojant per Kauną, tėtė liepdavo man arba broliui Antanui sėsti į vežimo galą ir mėtyti paketėlius į sargybinių varomą varguolių koloną. Kai pritrūkdavome maisto paketėlių, mėtydavome daržoves. Už viską žydai ar belaisviai dėkodavo žemai nusilenkdami. Jei pamatydavo sargybiniai, pavaišindavo bizūnu per kuprą. Ir dar pagrasindavo uždarysią į getą kartu su žydais. Skaudėjo ir buvo baisu, bet tėtė sakydavo: Pakentėk, žmonėms nelaimėje reikia padėti.
Būdavo, kai tėtė vėlų vakarą parvažiuodavo namo, liepdavo mamai uždangstyti langus, užkabinti duris ir varyti vaikus į lovas, kad niekas nežiūrėtų pro langus ir neišeitų į kiemą. Kieme girdėjosi prislopintos keleto žmonių kalbos ir žingsniai. Šunys būdavo uždaromi tvartuose, kad nelotų ir kaimynai negirdėtų. Panašiai buvo elgiamasi ir prie rusų, kai ateidavo partizanai.
Tėviškės kieme buvo didelis betoninis rūsys. Kartą pastebėjau, kad rūsyje vietoje buvusio didelio katilo alui daryti įrengta pirtis žmonėms praustis, o kluone šieno šalinėje aptikau, kad peludė užmaskuota ir joje įrengta slėptuvė, kurioje matyti kelių žmonių išgulėti guoliai. Vadinasi, buvo slepiami žmonės. Tuo metu slėptis reikėjo tik žydams. Tik vėliau, sugrįžus rusams, tėtė pasakė, kad visa tai buvo įrengta išprausti ir pailsėti jo atvežtiems žydams. Vėliau buvo pasakojama, esą buvęs toks planas, parvežti iš Kauno ten ilgiau negalinčius slapstytis žydus, juos išmaudyti pamaitinti ir išvežti į Degimų kaimą pas Jurgį Vilką, kurio sodyba miškų apsuptyje, o netoliese buvo įkurta laikina stovykla. Iš ten žydai turėjo būti pervedami į Vilnijos miškus.
Mama man pasakojo, kad nešdavo maistą, sudėjusi į kibirą, žydams, kurie slėpėsi Pajiesio kaimo Markauskų girioje buvusioje žeminėje. Užklupta galvojo sakyti einanti karvių melžti, o maistą nešanti piemenims (tą faktą dabar patvirtino Žemaitytė Bena, girdėjusi iš savo tėvo, mano mamos brolio).
Man grįžus iš Vorkutos lagerių, tėtė sakė, kad po mano arešto jis kreipėsi į Garliavos žydą Abromą: Aš tau padėjau prie vokiečio, dabar tu man padėk. Mano sūnus areštuotas. Šis atsakęs: Ui, Jūzai, čia KGB. Čia aš nieko negaliu padėti. Gal ir negalėjo...
Knygose Antano Gurevičiaus sąrašai (Vilnius, 1999 m.) rašoma: Nr. 180 Jakučionis Juozas, Pajiesio km., Garliava, slėpė du brolius Solskius. /Atgimimas. Tą patį rašė Atgimimas Nr.49, 1991 11 29. Kitoje knygoje: Tie, kurie gelbėjo. Žydų gelbėjimas Lietuvoje. (LGGRTC, Vilnius, 2012m., 79 psl.) rašoma: Jakučionis Juozas, Kauno raj., Pajiesio km.
Jurgis ir Konstancija Vilkai gelbėjo žydus. Konstancija Vilkienė buvo mano teta, mano mamos sesuo, tad Vilkų sodyboje, esančioje Degimų kaimo pakraštyje, arčiausiai Pajiesio, tekdavo dažnai svečiuotis. Sodyba buvo tarp didelių girių, besitęsiančių nuo Pajiesio miškų iki Prienų šilo, netoli sodybos vienu metu buvo įrengta slapta žydų stovykla. Joje buvo laikinai apsigyvenę keliolika žydų vyrų ir moterų. Jų kaip ir Pajiesio kaime besislapstančių žydų vadovas ir organizatorius buvo Kauno verslininkas Kačkė, turėjęs vilnų karšyklų ir kitokį verslą.
Kačkė iš ankstesnių laikų buvo pažįstamas su Jurgiu Vilku ir kitais Pajiesio ūkininkais. Ūkininkai jo karšyklose karšdavosi vilnas ir jis supirkdavęs iš ūkininkų vilnas, plunksnas ir kitokias žaliavas. Kačkė buvo susidraugavęs su Jurgiu Vilku ir įgijęs abipusį pasitikėjimą. Kačkė buvo prašęs Jurgio kur nors, tik jiems dviems žinomoje vietoje, užkasti jo turimas brangenybes, kad jo žūties atveju brangenybės nepražūtų veltui. Jurgis nesutikęs, nenorėjęs imtis tokios atsakomybės, ir pasakęs: Jei turėsiu tik duonos riekę, pusę atlaušiu tau. O tavo aukso man nereikia.
Vyresnieji Jurgio vaikai Bronius ir Albina man yra pasakoję tokį epizodą. Vieną ankstų rytą tėvas iš girios parnešė didelį maišą avių galvų ir kojų. Išpylęs turinį virtuvėje ant grindų, pasakė: Vėl vilkai papjovė kelias mūsų avis. Ir prisakė namiškiams: Kad niekas nesužinotų, nes visiems bus blogai.
Kažkas pranešė vokiečiams, kad Vilkai slepia ir maitina žydus. Vieną dieną vokiečių kareiviai apsupo Vilkų sodybą. Iškrėtė visus kampus. Nieko neradę tardė namiškius po vieną atskirai, suaugusius ir vaikus. Jiems vertėjavo lietuvis policininkas. Nieko neiškvotė. Bet prašukavę girią, surado stovyklos vietą. Vėl užpultas Jurgis paaiškino, kad tai buvo medkirčių kūrenti laužai. Vokiečiai patikėjo, bet pagrasino, kad jei kada pasirodys žydai, praneštų jiems.
Vilkai įtarė, kad jų sodybą slapta sekė į pušis įlipę kaimynai ir įskundė vokiečiams.
Visa tai girdėjau iš Broniaus ir Albinos Vilkų pasakojimų.
Kiti Pajiesio ūkininkai, slėpę ir gelbėję žydus. Be jau išvardintų, man yra žinomi dar du kaimynai, kurie slėpė ir gelbėjo žydus. Tai Markauskų ir Jančiorų šeimos. Deja, iki šių dienų niekas neišgyveno. Man pradėjus teirautis dabartinių kaimynų, paaiškėjo, kad tik prieš metus mirė paskutinis iš Jančiorų šeimos, gerai prisimenantis žydų slapstymo laikus, Jančioras Ignas. Markauskai visi išmirę jau prieš daug metų. Dabar jų sodyboje gyvena augintinis. Jis galėtų daugiau žinoti apie įtėvių veiklą gelbėjant žydus. Kad jie slėpė ir globojo žydus, žinau iš tėvų pasakojimų. Apie tai esu girdėjęs iš kaimynų Antano ir Marytės Kalašinskų.
Ne tik aš, bet ir kiti Pajiesio gyventojai daugiau ar mažiau žino, kad Markauskų girioje (Pajiesio ūkininkai turėjo po keletą hektarų miško) buvo žeminė žydų slėptuvė, kurioje slėpėsi keletas žydų (vėliau ta slėptuve pasinaudodavo partizanai). Žydus ten globojo ir maitino daugiausia Markauskų ir Jančiorų šeimos. Mano mama taip pat jiems nunešdavo maisto.
Markauskų ir Jančiorų sodybose per žiemos šalčius ir rudens darganas slėpėsi žydai. Manau, jog jie apsilankydavo ir mano tėviškėje. Jiems praversdavo mano minėta pirtis rūsyje ir slėptuvė kluone.
Pamąstymai. Yra žinoma, kad Kačkė, Abromas, broliai Solskiai, gal ir kai kurie kiti pas Pajiesio ūkininkus slapstęsi žydai išgyveno iki sovietų reokupacijos. Apie Abromą pasakojo mano tėtė. Kačkė gelbėjo Jurgį Vilką, kai jį už paramą partizanams Prienų liaudies teismas nuteisė mirties bausme. Tikėtina, kad išgelbėti žydai kur nors yra rašę ar pasakoję apie savo gelbėtojus. Tačiau dviejose mano minėtose knygose rašoma tik apie mano tėvus. Kad būtų buvę jie paskelbti Pasaulio teisuoliais ar žūvančių gelbėtojais irgi neteko girdėti.
Tad koks reikalas? Gal tas, kad dalis išgelbėtų žydų dirbo jiems įprastoje prekybos ar sovietinės administracijos sferose, kiti stojo tarnauti čekistams. Gal tos aplinkybės vertė juos nutylėti apie savo gelbėtojus, nes šie tada jau rėmė ir gelbėjo partizanus. Mano minėtos šeimos būtent taip ir elgėsi.
Tik Kačkė buvo drąsus. Vėlgi negi jis nieko apie savo gelbėtojus neparašė?
Kiek lietuvių žydus gelbėjo, slėpė ar šelpė maistu, drabužiais ir kitaip, tyrimai vyksta labai vangiai. Daugelio jų vardai įrašyti Jeruzalės Jad Vašem muziejaus Garbės sienoje. Jų vis dar ieško Lietuvos žydų muziejus. Bet jie tiria tik išgelbėjimo atvejus ir pripažįsta tik žydų paliudijimus!? Tokius tyrimus vykdo LGGRTC. Bet ar įtraukiamos į šį kilnų darbą mokyklos ir visuomenė, kaimų ir miestelių bendruomenės? Man neteko girdėti. Jei į žydų gelbėtojų paieškas įsijungtų platesnė visuomemė, jų surastų ne du, bet bent dvidešimts tūkstančių.
Per 20 metų nustatyta arti dviejų tūkstančių žydus gelbėjusių asmenų, 65 iš jų už žydų gelbėjimą buvo nužudyti.
2009 metais Lietuvos žydų bendruomenės Izraelyje tinklapyje buvo paselbtas 4233 lietuvių, kaltinamų žydšaudystėmis, sąrašas. Vyriausybės pavedimu LGGRTC pradėjo tyrimus, kurie tęsėsi trejus metus. Remiantis archyvų medžiaga, istorikams pavyko nustatyti, kad iš to ilgo sąrašo prie žydų genocido galimai prisidėjo 1070 asmenų. Sąrašo tikslumas 25 proc. Kad tyrimas buvęs objektyvus ir kruopštus, spręstina iš to, jog tyrėjai nustatė naujus, sąraše nebuvusius, 985 asmenis, galimai prisidėjusius prie žydų genocido. Tiesiogiai žydus šaudė 534 asmenys, o kiti buvo susiję netiesiogiai saugojo egzekucijų vietas ar suimtuosius, realizavo nužudytų žydų turtą ir pan. Žinoma, ir tai yra labai bjauru, tiesiog šlykštu. Taigi, iš viso nustatyti 2055 asmenys, galimai dalyvavę žydų genocide.
Epilogas. Šiomis dienomis apie žydų gelbėjimą, jų padėtį nacių okupacijos metais skelbiamos keistos nuomonės ir apklausos. Būtent tai ir paskatino mane rašyti.
Tas apklausas periodiškai vykdo JAV nevyriausybinė organizacija Anti-Defamation League 102 pasaulio valstybėse. Pagal 2013 metų spalio 2014 metų vasario mėnesiais vykdytas apklausas, ir pagal antisemitizmo indeksą Lietuvai teko 40 vieta (36 proc. gyventojų vadovaujasi antisemitinėmis pažiūromis).
Keistos ne tik apklausos ar jų vertinimai, bet respondentams pateikiami klausimai, kurie, mano nuomone, provokuoja apklausėjams norimus atsakymus. Respondentams buvo pateikiami klausimai, ar jie sutinka su apklausos organizatorių pateiktais žydo stereotipais. Norima, kad kuo daugiau respondentų patvirtintų apklausėjų nuomonę. Beje, daugumos žmonių nuomone, žydai yra ne kokie nors pasaulio teisuoliai, bet tokie patys žmonės kaip ir visi kiti, su visais privalumais ir trūkumais. Respondentams užduodami tokie klausimai:
kam žydai labiau lojalūs Izraeliui ar Lietuvai? 74 proc. respondentų atsakė, kad Izraeliui. Ar ne normalu? Gal teisinga būtų lietuvių paklausti, ką jie remia Palestinos konflikte Hamas ar Izraelį? Tikriausiai 80 proc. atsakytų, kad Izraelį. Ar tada lietuviai jau nebe būtų antisemitai? Įdomu būtų paklausti, kam lojali LLRA? Tikriausiai 80 proc. atsakytų, kad Lenkijai. Kažin ar tai reikštų, kad lietuviai nekenčia lenkų;
teiginys, žydai pernelyg plačiai ir daug kalba, kas jiems nutiko per Holokaustą. 65 proc. apklaustųjų atsakė taip. Jei būtų paklausta, kas turėtų daugiau kalbėti apie Holokaustą, patys žydai ar tų šalių piliečiai, kur Holokaustas buvo vykdomas, tikriausiai atsakymas būtų, kad ne tik patys žydai, bet pirmiausia tie, kurių šalyse buvo Holokaustas vykdomas. Yra mokyklų programos ir kita;
teiginys, žydams rūpi tik jų pačių gerovė. 45 proc. respondentų atsakė taip. Teisingai atsakė. Juk daugumai pasaulio žmonių rūpi tik jų gerovė. Idealistai sudaro vos 10 proc.!
teiginys, žydai pernelyg įtakingi tarptautinėms finansų organizacijoms. 45 proc. apklaustųjų atsakė taip. Gal tai komplimentas žydams, kaip talentingai tautai?
Gaila, kad anketoje nebuvo klausimo, ką turėtų daryti patys žydai, kad pasaulyje nebūtų antisemitizmo? Gal tik aiškiau suformulavus apklausos klausimus ir teiginius galima būtų tiksliau spręsti apie tautos antisemitizmo indeksą.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po tyrimo indekso paskelbimo pasakė, kad Lietuvoje kompleksinių priemonių kovoje su antisemitizmu nebuvo. Po mėnesio Lietuvoje apsilankius specialiajam JAV prezidento pasiuntiniui kovai su antisemitizmu Irai N. Formanui, ji jau sakė, kad žydai Lietuvoje neturi daug kuo skųstis ir kad žydai Lietuvoje nesijaučia diskriminuojami, todėl neturės skundų Irai Formanui.
P.S. Žydų gelbėtojus Seimas prilygino Laisvės kovų dalyviams ir suteikė jiems tokį statusą. Tačiau šis įstatymo papildymas kelia abejonių, nes įstatymas yra skirtas tik kovojusiems už Neprikausomą Lietuvą. Be abejonės, gelbėtojai verti tokio statuso, bet gal reikėjo paieškoti kitokių formuluočių ar parengti ir priimti naują įstatymą.
Kita vertus, Laisvės kovų dalyvių statuso tiesiogiai ir tikrai yra verti tie asmenys, kurie slėpė ir globojo partizanus, kurių namuose (sodybose) buvo įrengtos ir naudojamos slėptuvės. Jie savo gerove ir gyvybe rizikavo lygiai taip pat, kaip ir žydų gelbėtojai. Buvo deginamos jų sodybos, tremiamos šeimos, žudomi ar įkalinami jų šeimininkai. Be to, daugeliu atvejų tie, kurie gelbėjo žydus, gelbėjo ir rėmė ir partizanus. Tai buvo visų dorų žmonių ne tik patriotinė, bet ir krikščioniška pareiga.
Seimas jau šioje sesijoje turėtų parengti ir svarstyti šį iki šiol pamirštą klausimą.
© 2014 XXI amžius
|