2014 m. rugsėjo 19 d.    
Nr. 35
(2106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Kaip Pajiesio
ūkininkai
žydus gelbėjo

Prisiminti „Vanagai“

Į Baltijos kelio
25-metį –
iš bibliotekos

Netekčių ir vilties
pėdsakais:
iš Igarkos į Lietuvą

Apie laisvės kovų
ir atmintinas

Atkeliavo džiazas

Įvertintos bibliotekos

Susitikimas
su aktore

Policininkų
ekskursija

Pasveikino
„Sūduonią“

36-oji klojimo
teatrų šventė

Šešias dienas
trukęs Teatro rojus

Tarp kūjo ir priekalo 

Prasmingai
palydėjo vasarą

Prie Nemunėlio
ir Apaščios

Miestelio ir bažnyčios
gimtadienis

Europos lietuvių
dvasininkų
suvažiavimas

Pašventinti nauji
koplyčios vargonai

Švč. Sakramento
adoruotojų
rekolekcijos

Beprasmių žudynių apraudojimas

Popiežius pagerbė Pirmojo pasaulinio karo aukas

Mindaugas BUIKA

Popiežiui Pranciškui Italijos karinių
pajėgų generalinio štabo viršininkas
admirolas Luidžis Binelis įteikia
dokumentą, patvirtinantį, kad
jo senelis Džiovanis Karlas Bergoljas
dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare

Kankinimas – sunki nuodėmė

Popiežius Pranciškus pastaruoju metu daug kalba apie taikos stiprinimo poreikį, perspėja dėl naujo, dalimis išskaidyto (Artimuosiuose Rytuose, Ukrainoje ir kitur), Trečiojo pasaulinio karo grėsmės. Štai rugpjūčio 18 dieną grįždamas iš apaštalinio vizito Pietų Korėjoje, lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje jis sakė, kad tarptautinė bendruomenė kol ne vėlu, turi sustabdyti agresorius, kad tai yra žmonijos teisė. Dėl išpuolių atneštų kančių šiauriniame Irake jis pats yra pasirengęs vykti į kovų zoną, susitikti ir paguosti Kurdistano regione ir kitur susikaupusią gausybę pabėgėlių. „Šiandien mes esame atsidūrę karo pasaulyje ir tai jaučiame visur“, – sakė Šventasis Tėvas, pritardamas mintims apie išskaidytą Trečiąjį pasaulinį karą. Nors kariaujama ne atominiais, bet konvenciniais ginklais, tačiau pasekmės siaubingos dėl daugybės nekaltų žmonių aukų. Kitas jam nerimą keliantis bruožas yra išsiplėtoję pagrobtų žmonių kankinimas, susidorojimas, dažnai pasireiškiantis smurtas prieš įtariamuosius slaptųjų tarnybų tardymuose, įvairiuose juridiniuose procesuose. Popiežius Pranciškus griežtai perspėjo, kad tikintiesiems katalikams bet koks dalyvavimas ar prisidėjimas prie kankinimo procedūrų yra sunki asmeninė nuodėmė, o visiems kitiems kankintojams – nusikaltimas prieš žmogiškumą.


Šiluvoje baigėsi Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai

Šiluvoje visas atlaidų dienas aikštėje
prie Bazilikos buvo daug maldininkų

Pirmadienį, rugsėjo 15-ąją, Šiluvoje baigėsi Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaidai. Apžvelgiame paskutiniąsias šių atlaidų dienas.

Rugsėjo 10-ąją Šiluvoje buvo švenčiama Kunigų diena. Piligrimams kasdien tarnaujantys kunigai (tą dieną – daugiausia iš Jurbarko dekanato) iš visos Lietuvos susirinko į Šiluvą kartu dėkoti Dievui už Kunigystės sakramento dovaną, melstis už jiems pavestas bendruomenes, o maldininkai – melstis už Lietuvos kunigus, juos išauginusius tėvus, prašyti Viešpatį naujų pašaukimų į kunigystę.

Šv. Mišiose nuo pat ryto Apsireiškimo koplyčioje ir Bazilikoje buvo meldžiamasi už atšalusius nuo tikėjimo dėl kunigų kaltės žmones, už kunigus, kurie išgyvena pašaukimo krizes ir tarnystės sunkumus.


Vidinis dėmesingumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kodėl šio sekmadienio Evangelijoje minimi darbininkai, kuriuos vynuogyno šeimininkas buvo pasamdęs anksti rytą, o atėjus vakarui, užuot jam padėkoję už gautą teisingą suderėtą užmokestį – denarą, į jį žvelgė iš padilbų ir su piktu nepatiklumu priekaištavo, esą jis juos nuskriaudė, nes tiems, kurie trumpiau dirbo, davė irgi denarą? Šis šeimininkas ir pasamdyti darbininkai yra savita Dangaus Karalystės iliustracija (plg. Mt 20, 1), liudijanti visuotinį Dievo gailestingumą, kuris susprogdina visus riboto žmonių mąstymo langų rėmus ir stato naujus dieviškos malonės namus, kuriuos lygiomis teisėmis yra kviečiama paveldėti visa Kristaus krauju atpirktoji žmonija.

Mūsų neįkainojamos vertės denaras yra pats Išganytojas, ir kas Jį pirmiausia stengiasi pažinti (plg. Jn 17, 3), jau vieną koją tvirtai pastatė ant Dievo pamato (plg. 2 Tim 2, 19), o kitą kelia ten, kur stovintieji su Viešpaties arfomis gieda Avinėlio giesmę (plg. Apr 15, 2–3).


Šiaulių vyskupijoje

Radviliškio dekanate

Per atlaidus pašventinti trys nauji varpai

Radviliško klebonas ir dekanas
mons. Gintas Sakavičius prie
vieno iš naujųjų varpų

RADVILIŠKIS. Rugpjūčio 24 dieną Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija šventė titulinius atlaidus, kurių metu pašventinti naujieji bažnyčios varpai. Prieš pat vidudienį į iškilmingąsias šv. Mišias gausiai susirinkę tikintieji su kunigais ir svečiais šventoriuje pasitiko Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. Išlipęs iš automobilio, vyskupas laimino žmones, prieidamas ir atskirai palaimindamas mažuosius šventės dalyvius. Drąsesni vaikai patys ėjo prie ganytojo. Šalia bažnyčios Jo Ekscelenciją pasitiko Radviliško klebonas ir dekanas mons. Gintas Sakavičius, vikaras kun. Darius Marcinkevičius, parapijiečiai ir svečiai. Vyskupas visus palaimino ir pasveikino išskirtinės šventės – atlaidų bei naujųjų varpų šventinimo – proga. Klebonas pasidžiaugė, kad šventinimo ceremonijoje dalyvauja Radviliškio bažnyčioje dirbę kunigai (tarp kurių – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur dabar dirba, atvykęs buvęs šios parapijos klebonas kun. Gintaras Jonikas), rajono savivaldybės, Radviliškio miesto ir aplinkinių seniūnijų vadovai, įmonių, įstaigų, bendrovių, bendruomenių atstovai, Radviliškio ir kitų parapijų tikintieji. Visų jų aukų dėka varpai atsirado Radviliškio bažnyčioje. Toks dėmesys, aišku, buvo neatsitiktinis: pasak vyskupo E. Bartulio, „juk kitos šventės Radviliškyje, kai šventinami nauji bažnyčios varpai, jau nepamatysime dešimtmečius, o gal ir šimtmečius“. Po įžanginės bendros maldos vyskupas pašventino varpus, kurių vienam, 500 kilogramų sveriančiam varpui suteiktas visos Bažnyčios Motinos Švč. Mergelės Marijos, kitam, šiek tiek mažesniam, 300 kilogramų varpui suteiktas šventojo, gailestingumo popiežiaus Jono Pauliaus II, trečiam, 150 kilogramų sveriančiam varpui išrinktas šventojo, Lietuvos globėjo Kazimiero vardas. Trys iš vario, alavo ir bronzos lydinio išlieti varpai į rekonstruotą bažnyčios bokštą įkelti liepos 18 dieną, juos dar reikėjo sinchronizuoti, suderinti. Naujųjų varpų skambesys iškilmių dalyvius pakvietė į šv. Mišias. Bažnyčia turi atskirą varpinę, kurios grožiu didžiuojasi radviliškiečiai, tačiau, dėl didelio varpų svorio, netvirtos varpinės konstrukcijos ir kultūros paveldo objektų neliečiamybės čia varpų kabinti negalėta. Prireikė rekonstruoti pagrindinį Radviliškio parapijos bažnyčios bokštą.


Susitikimai Dainavos krašte

Kristina Bondareva,

VšĮ „Dienos namai“ direktorė

Alytiškiai Merkinės Švč. M. Marijos
Ėmimo į dangų šventovėje kartu su
dekanu ir klebonu kun. dr. Robertu Rumšu
bei kelionės gidu Jonu Juravičiumi

Vasarai baigiantis, vieną ramų rugpjūčio rytą, į tradicinę pažintinę kelionę Alytaus valstybinių vaikų globos namų ugdytinius pakvietė tęstinio neformalaus vaikų švietimo projekto „Dorybių mokyklėlė“ bendradarbiai – Alytaus dekanas ir Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas garbės kanauninkas Arūnas Užupis ir viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktorė, šių eilučių autorė. Pakeliauti po Varėnos rajoną susiruošė per dvidešimt Alytaus valstybinių vaikų globos namų ugdytinių, lydimų muzikos vadovės Irinos Levendauskienės bei socialinių pedagogių Liudmilos Prokofjevos ir Jolitos Majauskienės. Kelionės gidu sutiko pabūti aktyvus dzūkų krašto istorijos mylėtojas, Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Juravičius. Alytaus dekano dvasiškai sustiprinti ir pakiliai nusiteikę netrukus pasiekėme garsiąją Merkinės kryžkelę, tolumoje pasirodė nedideli balti miestelio namai, įstaigų pastatai, sutvisko bažnyčios bokštai, visur dvelkė tvarka ir švara.


Duona sugrįžo iš laukų, o mokiniai – į mokyklų klases

Genė SEREIKIENĖ

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios
klebonas kun. Artūras Stanevičius
su Vilainių mokyklos-darželio
„Obelėlė“ pedagogėmis

Ruduo – tas metas, kada duona parkeliauja į aruodus. Javas, augintas žemės, saulės, dangaus ir puoselėtas darbščių žmogaus rankų, davė derlių. Rudenį mokinių laukiančios klasės prisipildo jaunų balsų klegesio. Tos pamatinės sąsajos kartojasi kasmet.

Kėdainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ bendruomenė, pakviesta klebono kun Artūro Stanevičiaus, rugpjūčio 31 dieną rinkosi į Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčią šv. Mišioms. Visuotinėje maldoje visi meldėsi už mokinius ir jų šeimas, mokyklos-darželio administraciją, mokytojas bei auklėtojas, visą aptarnaujantį mokyklos personalą, už į amžinybę išėjusius bendruomenės narius. Atnašavo ne tik rašiklius, kuriais rašys diktantus, rašinėlius, bet ir žinių šaltinį – vadovėlius, iš kurių semsis naujų žinių. Pirmokai atnašavo abėcėlės knygą, kad, pažinę raides, galėtų draugauti su knyga. Atnašautos daržovės ir vaisiai, išauginti savo soduose, kad juos valgydami augtų sveiki ir stiprūs. Atnašautos žvakelės, kurias uždegs ant tų žemės kauburėlių, po kuriais miega mokytojų ir mokinių širdys. Dar viena atnaša buvo duona, kaip meilės, dėkingumo ir pagarbos ženklas jos augintojams, kaip pagrindinis mūsų maistas. Mylėti ir gerbti duonelę vaikai turi mokėti vos suvokę ją, vos paragavę. Klebonas kun. A. Stanevičius pašventino atnašas, palaimino visus dalyvavusius šv. Mišiose mokytojus, mokinius bei jų artimuosius, palinkėjo darbingų mokslo metų ir pakvietė bažnyčioje pasiklausyti „Auštaro“, vadovaujamo Aušros Giedrienės, koncerto, o po jo susiburti bendrai agapei, kurią paruošė „Caritas“ moterys.


Kupiškyje minimas bažnyčios jubiliejus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Po renginio Kupiškio etnografijos
muziejuje. Prie bažnyčių nuotraukų.
Iš kairės: Vyta Semėnienė, s. Dalia
Liutkevičiūtė PAMI, Kupiškio
architektė Euchrida Sipavičienė,
istorikė Aušra Jonušytė

Kristaus Žengimo į dangų titulu Lietuvoje pašventintos tik penkios bažnyčios: keturios Panevėžio vyskupijoje (Dabužių, Kupiškio, Uliūnų ir Utenos) ir viena Vilniaus arkivyskupijoje, Eišiškėse. Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia turi prasmingą ir sudėtingą istoriją. Dabartinė Kupiškio bažnyčia, kurios 100-ąjį jubiliejų šiemet minime, – trečioji (1616, 1791, 1914) – pirmosios dvi medinės – viena suseno ir sudegė, antrą pakeitė didelė mūrinė į antrąjį amžių įžengusi šventovė.

Renginiai bažnyčios 100-mečiui

Bažnyčios šimtmečio jubiliejų Kupiškio rajono savivaldybė priderino prie Kupiškio miestui skirtų 485-ųjų metinių. Į jos rengimą įsijungė Kultūros ir švietimo skyrius, Kupiškio etnografijos muziejus, Kupiškio Kultūros centras, Viešoji biblioteka.


Istorija ir dabartis

Pagerbti žuvę Dainavos apygardos partizanai

Rūta Averkienė

Paminklą šventina Perlojos
klebonas kun. Ąžuolas Miliauskas

PERLOJA. Rugsėjo 7-ąją, sekmadienį, čia dar kartą pagerbti prieš 62 metus Zervynų–Palkabalio miške žuvę ir prieš metus Perlojos bažnyčios šventoriuje perlaidoti keturi Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto tėvūnijos Genio grupės štabo partizanai.

Šv. Mišias už žuvusiuosius aukojo Perlojos parapijos klebonas kun. Ąžuolas Miliauskas. Jis sakė, kad šie žuvusieji, pasirinkę ne prisitaikymo, o laisvės kelią, paaukojo savo gyvybes.

Po šv. Mišių visi susirinko bažnyčios šventoriuje prie skulptoriaus Jono Jagėlos sukurto bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) lėšomis pastatyto paminklo, kalbėjo apie šių keturių jaunų Dzūkijos sūnų patriotizmą bei tragišką lemtį, apie tai, kiek daug skaudžiu visai Lietuvai pokario laikotarpiu Dzūkija neteko jaunų žmonių. Paminklą pašventino klebonas Ąžuolas Miliauskas. Prie neseniai pastatyto paminklo sužibo atminimo žvakutės ir gėlės, o galvas prieš šiuos bei kitus Dzūkijos kovotojus už laisvę nulenkė partizanų artimieji ir giminaičiai bei kiti susirinkusieji.


Kronika

Parodos priminė Baltijos kelią

Parodos autorius dailininkas
Antanas Rimantas Šakalys,
dešinėje – Marija Urbšytė

KAUNAS. Miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 20 dieną surengta atminimo valanda, skirta Lietuvos, kitų Pabaltijo valstybių tautoms, jų istoriniam keliui į laisvę ir nepriklausomybę. Baltijos kelio 25-mečiui paminėti skirtas renginių ciklas „Laisvės siekius sujungusi Baltija“. Parengtos virtualios, unikalios parodos iš kolekcinių rinkinių, o paroda „Baltijos keliui – 25“ eksponuojama Šv. Jurgio kankinio konvente (Papilio g. 9).

Renginio „Garbė tiems, kurie parodė vienybę ginti laisvę ir nepriklausomybę“ svečius pasveikino bibliotekos direktorė, Baltijos kelio dalyvė Nomeda Domeikienė. Tylos minute pagerbti buvę Sąjūdžio žmonės, 1989-ųjų Baltijos kelio organizatoriai, tačiau jų darbai, siekiai tęsiami. VDU prof. Liudas Mažylis pranešime apžvelgė istorines ištakas, nulėmusias tokį Baltijos šalių pasirinkimą. Jis pasidalijo prisiminimais iš 1989-ųjų, kai teko ne tik būti toje gyvoje tūkstančių žmonių rankų grandinėje, bet ir prisidėti prie šios akcijos organizavimo.


Kaip skamba mūsų laisvė?

Valdas Kilpys

Praėjusi savaitė buvo viltinga ir šviesi ne vien dėl vasariškų orų. Šiluvoje kaip ir kiekvienais metais vyko Šilinių atlaidai. Lietuva džiaugsmingai, su malda šventė dangiškosios Motinos Švč. Mergelės Marijos Gimimą. Užplūdus vasariškiems orams, į Šiluvą traukė vilkstinės automobilių, o centrinė aikštė priešais Baziliką dažnai vos talpino maldininkus. Į atlaidus antrąją Šilinių dieną atvyko daug bendrajam visuomenės gėriui, jos saugumui tarnaujančių Lietuvos Policijos, Valstybės sienos apsaugos bei Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, trečiąją dieną rinkosi kariai, šauliai, ginkluotos rezistencijos dalyviai ir atrodė, kad Lietuva tokia saugi turėdama tiek daug uniformuotų, statutams ir įsakymams paklūstančių ir šiaip disciplinuotų karių ir pareigūnų. Tačiau Piktasis nesnaudžia... „Vladas ir Zofija Sacevičiai buvo mirtinai sužaloti pėsčiųjų perėjoje, kuomet į juos rėžėsi girto policijos pareigūno vairuojamas „Renault Espace“, – tokia lakoniška informacija praėjusią savaitę mirgėjo Lietuvos naujienų sraute. Kalbėdamas šiam įvykiui skirtoje spaudos konferencijoje Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad per dvejus su puse metų nuo paskutinio skaudaus įvykio, kur dėl žmonių žūties kaltas irgi buvo policijos pareigūnas, buvo imtasi daug drastiškų priemonių. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra ir kita tiesa. Po visų priemonių rezultatas toks pat – dėl pareigūnų nusikalstamo neatsakingumo vėl žūsta žmonės. S. Skvernelis žurnalistams prisipažino, kad po tokių įvykių jam gėda vilkėti policininko uniformą, tačiau iš pareigų dėl įvykio trauktis neketina. Šis policijos vadovas iš tiesų nemažai padarė tobulindamas policijos veiklą. Jis pirmasis prabilo apie nepakankamas algas policijos pareigūnams (iki jo buvę komisarai taikėsi prie politinės konjunktūros). Generalinis komisaras atvirai įvardino policijos bėdas ir nebijojo rėžti tiesą į akis aukščiausiems politikams (tik apie Prezidentę arba gerai, arba nieko...), įkūrė Imuniteto valdybą, kuri iš pradžių aktyviai ėmėsi aiškintis įvairius nusižengimus policijos viduje. Tačiau žmonės po girtų pareigūnų ratais žūsta ir toliau. Kodėl taip nutinka? Atsakymai gali būti keli. Pirmiausia visiems aišku, kad policijoje niekur nedingo iš sovietmečio atėjęs visagalystės, arba nebaudžiamumo, sindromas. Buvimas policijos pareigūnu yra garantija, kad tarnybos broliai neišduos. Paradoksas, tačiau būtent policijoje stebime itin ryškias įkalinimo įstaigų papročių mutacijas. Viena iš jų – niekada neišduok saviškio. Minėtoje spaudos konferencijoje S. Skvernelis pripažino, kad nusikaltimą padaręs pareigūnas už girtavimą buvo baustas prieš kelis metus, tik tada iš darbo jo niekas neatleido, o tik pažemino pareigose. Kiek gyvybių kainavo toks sprendimas, dabar žino visa Lietuva. Tad klausimas lieka toks pat: kada pagaliau „savos šutvės (chebros)“ ir panašius „zonos įstatymus“ policijoje pakeis vakarietiškas „vienas už visus, o visi už vieną“ supratimas?

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija