|
Kaip skamba mūsų laisvė?
Valdas Kilpys
Praėjusi savaitė buvo viltinga ir šviesi ne vien dėl vasariškų orų. Šiluvoje kaip ir kiekvienais metais vyko Šilinių atlaidai. Lietuva džiaugsmingai, su malda šventė dangiškosios Motinos Švč. Mergelės Marijos Gimimą. Užplūdus vasariškiems orams, į Šiluvą traukė vilkstinės automobilių, o centrinė aikštė priešais Baziliką dažnai vos talpino maldininkus. Į atlaidus antrąją Šilinių dieną atvyko daug bendrajam visuomenės gėriui, jos saugumui tarnaujančių Lietuvos Policijos, Valstybės sienos apsaugos bei Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų, trečiąją dieną rinkosi kariai, šauliai, ginkluotos rezistencijos dalyviai ir atrodė, kad Lietuva tokia saugi turėdama tiek daug uniformuotų, statutams ir įsakymams paklūstančių ir šiaip disciplinuotų karių ir pareigūnų. Tačiau Piktasis nesnaudžia... Vladas ir Zofija Sacevičiai buvo mirtinai sužaloti pėsčiųjų perėjoje, kuomet į juos rėžėsi girto policijos pareigūno vairuojamas Renault Espace, tokia lakoniška informacija praėjusią savaitę mirgėjo Lietuvos naujienų sraute. Kalbėdamas šiam įvykiui skirtoje spaudos konferencijoje Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad per dvejus su puse metų nuo paskutinio skaudaus įvykio, kur dėl žmonių žūties kaltas irgi buvo policijos pareigūnas, buvo imtasi daug drastiškų priemonių. Ir tai yra tiesa. Tačiau yra ir kita tiesa. Po visų priemonių rezultatas toks pat dėl pareigūnų nusikalstamo neatsakingumo vėl žūsta žmonės. S. Skvernelis žurnalistams prisipažino, kad po tokių įvykių jam gėda vilkėti policininko uniformą, tačiau iš pareigų dėl įvykio trauktis neketina. Šis policijos vadovas iš tiesų nemažai padarė tobulindamas policijos veiklą. Jis pirmasis prabilo apie nepakankamas algas policijos pareigūnams (iki jo buvę komisarai taikėsi prie politinės konjunktūros). Generalinis komisaras atvirai įvardino policijos bėdas ir nebijojo rėžti tiesą į akis aukščiausiems politikams (tik apie Prezidentę arba gerai, arba nieko...), įkūrė Imuniteto valdybą, kuri iš pradžių aktyviai ėmėsi aiškintis įvairius nusižengimus policijos viduje. Tačiau žmonės po girtų pareigūnų ratais žūsta ir toliau. Kodėl taip nutinka? Atsakymai gali būti keli. Pirmiausia visiems aišku, kad policijoje niekur nedingo iš sovietmečio atėjęs visagalystės, arba nebaudžiamumo, sindromas. Buvimas policijos pareigūnu yra garantija, kad tarnybos broliai neišduos. Paradoksas, tačiau būtent policijoje stebime itin ryškias įkalinimo įstaigų papročių mutacijas. Viena iš jų niekada neišduok saviškio. Minėtoje spaudos konferencijoje S. Skvernelis pripažino, kad nusikaltimą padaręs pareigūnas už girtavimą buvo baustas prieš kelis metus, tik tada iš darbo jo niekas neatleido, o tik pažemino pareigose. Kiek gyvybių kainavo toks sprendimas, dabar žino visa Lietuva. Tad klausimas lieka toks pat: kada pagaliau savos šutvės (chebros) ir panašius zonos įstatymus policijoje pakeis vakarietiškas vienas už visus, o visi už vieną supratimas?
Turėkime vilties ir kantrybės juk einame europėjimo keliu. Štai naujasis Europos Komisijos (EK) vadovas liuksemburgietis Žanas Klaudas Junkeris (Jean Claudea Juncker) paskelbė būsimąją savo komandos sudėtį, kurioje buvusiam Sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui atiteko už sveikatą ir maisto saugą atsakingo komisaro postas. Kai kurie specialistai tai įvertino kaip Lietuvos pralaimėjimą. Iš tiesų, lyginant su ankstesniais komisarų paskyrimais, Lietuvos gaunami portfeliai nuolat prastėja. Šiemet svarbiausiu laikomas eurokomisaro, atsakingo už ekonomikos ir pinigų reikalus, portfelis skirtas buvusiam Prancūzijos finansų ministrui P. Moscovici, o britui J. Hillui atiteko svarbus finansinio stabilumo, finansinių paslaugų ir kapitalo rinkų sąjungos eurokomisaro postas. Galbūt sudėtingu laiku įtakingiausių portfelių skyrimas didžiųjų valstybių atstovams turi racijos, tačiau realybė nuo to nesikeičia: Latvija ir Estija (Andrus Ansipas ir Valdis Dombrovskis) gavo gerokai įtakingesnius postus ES institucijose nei Lietuva. Klausimas, ar dėl to kalta nė piršto nepajudinusi valdančioji dauguma, lieka atviras. Tiesiog europose galioja paprastas dėsnis: kai nieko neprašai, dėl nieko nekovoji, tai nieko ir negauni. Tad, būkime atviri, šį kartą likome prie geldos gal nesuskilusios, bet geldos.
Praėjusią savaitę Lietuvą pasiekė neramios žinios iš Estijos. Buvo pranešta, kad Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentai Estijos teritorijoje pagrobė užduotį vykdžiusį Estijos Vidaus žvalgybos tarnybos (KAPO) karininką E. Kohverą. Vėliau jis apkaltintas šnipinėjimu ir dabar laikomas Maskvos kalėjime. Lieka tik spėlioti, ar Rusija tokių veiksmų ėmėsi dėl NATO viršūnių susitikimo Velse. Estijos pareigūnas buvo demonstratyviai pagrobtas būtent tą dieną, kai vyko NATO viršūnių susitikimas. Beje, šis susitikimas Lietuvai pasiuntė daug gerų žinių: bus kuriama NATO vadavietė, organizuojama dar daugiau pratybų, o Baltijos jūroje atsiras gerokai daugiau sąjungininkų laivų. Bet, grįžtant prie Estijos, regime aiškias tendencijas: Rusija ir toliau laikosi akis už akį principo. Tai, kad minėtame NATO susitikime Velse Rytų Europos šalims buvo pažadėtos NATO bazės, neliko be Rusijos atsako, ir Lietuva turėtų būti pasirengusi įvairiausiems išpuoliams. Fantazijos Rusijos pareigūnams netrūksta. Štai vienas iš jos vaisių: iš stalčių traukiamos ketvirčio amžiaus senumo bylos, pagal kurias baudžiamoji atsakomybė gresia jaunuoliams, 19901991 metais atsisakiusiems tarnauti sovietų kariuomenėje. Sunku pasakyti, kas nutiktų tokiam jaunuoliui dabar nuvykus į kaimyninę šalį, tačiau aišku viena visi esame taikiklyje.
Dar viena nemaloni naujiena, pasiekusi mus penktadienį, ES ir Ukrainos bendras sprendimas nusileisti Rusijos spaudimui ir iki 2016-ųjų atidėti laisvosios prekybos taisyklių, dėl kurių Ukraina nusigręžė nuo Kremliaus kuriamos Eurazijos ekonominės sąjungos, taikymą. Tai Lietuvai nieko gero nežada, nes ES nusileido spaudimui, ir visiškai neaišku, kokių susitarimų galime tikėtis ateityje. Dar prieš pusmetį Vilniuje eurobiurokratai dievagojosi, kad nepakęs pašalinių valstybių noro vetuoti susitarimus tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos, tačiau šią savaitę aiškiai parodė, kad V. Putinas turi teisę spręsti, ką gali rinktis Rusijos kaimynės. Gaila. Lietuvai tai nieko gero nežada.
Kita vertus, žiūrint iš šono, kol kas dar esame panašūs į vilties niekada neprarandančius žydus, kurie nuo Šiaurės Rytų Izraelyje esančių Golano aukštumų pro galingus žiūronus savaitgaliais stebi Kuneitros slėnį. Sirijos armijos mūšių su sukilėlių pajėgomis stebėjimas tapo tam tikra savaitgalio praleidimo forma. Panašioje situacijoje yra ir Lietuva: visai netoliese vyksta karas, kaimyninėje valstybėje vagiami saugumo pareigūnai, o mes kol kas tik žiūrime, skaitome, ir dyvijamės (stebimės). Nesinori būti blogų žinių pranašu, bet, žinant Kremliaus šutvės gebėjimą rasti vis kitokių pasityčiojimų iš tarptautinės teisės būdų, lieka tik ruoštis naujoms provokacijoms. Jos kaip lietus būtinai ateis.
Ak, tiesa, Lietuvos rinktinė (pra)laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Likome ketvirti. Malonu ir gera matyti vis stiprėjantį tautiečių sąmoningumą. Net siaurakakčiai suvokia, kad ketvirtoji vieta yra veikiau pergalė nei pralaimėjimas. Tai buvo aiškiai juntama krepšininkų sutiktuvėse jiems grįžus į Lietuvą. Savo vienos dienos didvyrius pasitikome geranoriškai. Džiugu.
Maloni istorija praėjusią savaitę nutiko vienam mano draugui. Kartą pavakare skambina jis man ir klausia iš nerimo prikimusiu balsu: Klausyk, netoli mano namo pakaunėje skraido net penki sraigtasparniai. Tokie nematyti, be atpažinimo ženklų... Kadangi žinau, kur jis gyvena, ir šiaip esu netoli kariuomenės, tai man tokia jo žinia nerimo nesukėlė. Tiesiog aną savaitę Lietuvoje vyko vienas didelių NATO pratybų aktyviosios fazės etapų, kai Lietuvos ir JAV kariai mokėsi drauge tiksliai ir teisingai pasiekti reikiamą Lietuvos teritorijos vietą. Tad amerikoniški Black Hawk sraigtasparniai tądien padangėje birbė neatsitiktinai. Klausyk ir džiaukis tuo vaizdu. Žinok, kad taip atrodo ir skamba mūsų laisvė, atsakiau jam.
© 2014 XXI amžius
|