Kuklus
ir nuolankus Bažnyčios tarnas AA mons. doc. dr. jubil.
Vytautas SIDARAS (1925 05 011948 10 312014 09 23)
|
Mons. doc. dr. Vytautas Sidaras |
Rugsėjo 23 dieną staiga mirė Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius ir Kauno
seserų benediktinių vienuolyno kapelionas monsinjoras Vytautas Sidaras.
V. Sidaras gimė 1925 m. gegužės 1 d. Kaišiadoryse, geležinkelio darbininko šeimoje.
1932 metais pradėjo lankyti Kaišiadorių pradinę mokyklą ir joje baigė šešis skyrius,
1939 metais įstojo į Kaišiadorių gimnaziją. 1943 metais V. Sidaras įstojo į Kauno
kunigų seminariją. 1948 m. rugsėjo 18 d. V. Sidarui buvo suteikti subdiakono,
o kitą dieną diakono šventimai. Kunigu V. Sidarą, jam dar nebaigus viso seminarijos
kurso, 1948 m. spalio 31 d. įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tų metų
šventimai buvo tam tikra prasme išskirtiniai, nes, gresiant tremčiai, seminarijos
vadovybė nutarė kunigais šventinti dar nebaigusius seminarijos diakonus. Visą
seminarijos kursą jie turėjo baigti jau vėliau. Taigi ir Vytautas paskutiniuosius
seminarijos egzaminus laikė jau būdamas kunigas. Pirmoji
kun. V. Sidaro tarnystės vieta buvo Stakliškės. Ten 1949 metų pavasarį jis buvo
paskirtas vikaro pareigoms ir dirbo tik iki rudens, nes tada vietinės Prienų rajono
valdžios iniciatyva buvo išregistruotas iš Stakliškių ir kelis mėnesius negavo
leidimo registruotis, kol galiausiai 1950 metų sausį buvo paskirtas Širvintų parapijos
vikaru, tačiau ir ten darbavosi tik kelis mėnesius. Į
nedidelę Žilinų parapiją kun. V. Sidaras 1950 metų pavasarį buvo paskirtas klebonu.
Ten darbavosi dvejus metus, o 1952 metų pavasarį buvo perkeltas klebono pareigoms
į Merkinę. 19591962 metais buvo klebonas Birštone, o 1962 metų rudenį buvo paskirtas
Jiezno klebonu, o netrukus ir Stakliškių dekanu. Jiezne kunigas Vytautas darbavosi
vienuolika su puse metų. Daug nuveikė, artindamas žmones prie Dievo, tvarkydamas
ir remontuodamas bažnyčią. Ne veltui, jam jau palikus Jiezną, parapijiečiai vis
prašydavo vyskupijos valdytoją grąžinti jų mylimą kleboną. 1974 metų sausį kun.
V. Sidaras buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Tuo metu Kaišiadorių
vyskupijos kurija buvo įsikūrusi Vievyje. 1979 m. vasario 17 d., mirus Vievio
klebonui, kun. V. Sidaras greta jau turimų kurijos kanclerio pareigų buvo paskirtas
ir Vievio parapijos klebonu. Tiek kanclerio, tiek klebono pareigas ėjo ištikimai
ir rūpestingai, tačiau galbūt jam vis dėlto buvo artimesnė praktinė sielovada.
Kai 1980 metais Kaišiadorių vyskupijos kurija kėlėsi į Kaišiadoris, jis pasiprašė
atleidžiamas iš kurijos kanclerio pareigų ir prašė palikti jį Vievio klebonu,
tiesa, po to ten darbavosi tik trejus metus. 1983 metais
prasidėjo naujas kunigo Vytauto gyvenimo etapas. Jis buvo pakviestas dėstytojo
pareigoms į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Joje dėstė dogminę teologiją
ir grigališkąjį giedojimą, įsitraukė į Kauno Arkikatedros Bazilikos sielovadą.
1989 metų rudenį buvo paskirtas kunigų seminarijos prefektu, o 1991 m. birželio
7 d. vicerektoriumi. Greta šių pareigų 1992 metų pavasarį buvo paskirtas Kauno
Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir Kauno seserų benediktinių vienuolyno dvasios
tėvu. 1992 m. rugpjūčio 20 dieną kun. V. Sidaras buvo atleistas iš Kunigų seminarijos
vicerektoriaus pareigų, persikėlė gyventi prie Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios,
toliau liko šios bažnyčios rektoriumi ir seserų benediktinių kapelionu. Jis ir
toliau dirbo Kunigų seminarijos dėstytoju. 1993 m. kovo 25 d. šventasis popiežius
Jonas Paulius II kun. V. Sidarui suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro)
laipsnį. Nuo 1995 m. vasario 1 d. kun. V. Sidaras dirbo Vytauto Didžiojo Universiteto
Katalikų teologijos fakulteto teologijos dėstytoju. 1994 m. lapkričio 23 d. jam
buvo suteiktos docento pareigos. 1995 m. gruodžio 14 d. mons. V. Sidaras tapo
teologijos daktaru. 1998 m. rugpjūčio 1 d. mons. V. Sidaras
pateikė prašymą įkardinuoti jį Kauno arkivyskupijoje, motyvuodamas tuo, kad jau
ilgą laiką nebedirba Kaišiadorių vyskupijoje ir visas gyvenimas yra susietas su
Kauno arkivyskupija. Tiek Kaišiadorių, tiek Kauno ordinarai palankiai atsiliepė
į šį prašymą, ir mons. V. Sidaras tapo Kauno arkivyskupijos kunigu. 2009 m. vasario
23 d. jis buvo oficialiai paskirtas Kauno seserų benediktinių vienuolyno kapelionu.
Mons. V. Sidaras konfratrų ir jį pažinojusiųjų atmintyje
visuomet išliks kaip kuklus ir nuolankus Bažnyčios tarnas, visuomet pasirengęs
patarnauti ganomiesiems, atviro ir nuoširdaus būdo, kartais netgi nedrąsus. Gabus
muzikai ir dailei, mokantis jautriai prabilti į žmogaus širdį, jis visuomet uoliai
tarnavo prie altoriaus, klausykloje, ir tik vienas Viešpats žino, kiek žmonių
per jį atrado ramybės ir paguodos kelią. Mons. V. Sidaro
žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Kauno Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčioje,
kurioje 22 metus tarnavo rektoriumi, sykiu ir Kauno seserų benediktinių kapelionu.
Laidotuvių šv. Mišios aukotos rugsėjo 25 dieną 12 valandą.
Vidudienį gausus būrys dvasininkų, mirusiojo giminės, seserys benediktinės, Kauno
kunigų seminarijos, VDU Katalikų teologijos fakulteto bei Šv. Mikalojaus (Benediktinių)
rektorato bendruomenės atsisveikino su tėvu Vytautu Sidaru, dėkojo Dievui už jo
ištikimą 66 metų kunigystės kelią, meldė naujų pašaukimų Lietuvai. Laidotuvių
šv. Mišioms Šv. Mikalojaus bažnyčioje vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas
Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ,
Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, apie 60 kunigų iš įvairių Lietuvos
vyskupijų (tarp jų ir Kaišiadorių vyskupijos, kurioje monsinjoras gimė, užaugo
ir praleido dalį tarnystės metų, kai buvo įšventintas kunigu). Homiliją laidotuvėse
pasakė Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius SJ (ją spausdiname atskirai).
Prie kapo duobės Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje atsisveikinimo žodį pasakė
seminarijos kurso draugas tą pačią dieną kunigu įšventintas apaštalinis protonotars
jubil. Bronius Antanaitis. Garbusis dvasininkas dėkojo Dievui už Jo ištikimą tarną
mons. Vytautą, prisiminė, kaip gražiai viso seminarijos kurso draugai kunigai
(40) ir toliau vienas kitą palaikė po kunigystės šventimų, rengdavo susitikimus,
melsdavosi vieni už kitus. Atsisveikindamas su bičiuliu, prel. B. Antanaitis minėjo
monsinjorą Vytautą kaip žmogų, siekusį šventumo, kuris, jo paties žodžiais, pasiekiamas
darbu ir malda. Mons. Vytautas buvo apdovanotas talentais, turėjo gražų balsą,
bet tuo nesipuikavo ir visa skyrė Dievo garbei. Savo kapeliono
gedinčių seserų benediktinių vardu atsisveikinimo žodį pasakė Kauno seserų benediktinių
priorė ses. Juozapa Valerija Strakšytė OSB. Ji iki pat paskutinio atodūsio vienuolyno
kapelionu ir bažnyčios rektoriumi tarnavusį mons. V. Sidarą minėjo kaip nuoširdų,
kuklų ir nuolankų Bažnyčios tarną toks jis išliks seserų benediktinių ir daugelio
jį pažinojusių žmonių atmintyje. Mums, seserims, jis bus autentiško atsidavimo,
kuklumo ir susivaldymo pavyzdys, sakė benediktinių priorė, paminėdama, jog
monsinjoras buvo daugelio mylimas nuodėmklausys, tikras Dievo gailestingumo apaštalas.
Jis kiekvienam rasdavo stiprinantį žodį, buvo pelnęs ir mažųjų bažnyčios lankytojų,
kurie čia rengdavosi Pirmajai Komunijai, meilę. Pagal
Kauno arkivyskupijos kurijos informaciją
Ilgametė ištikimybė Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Atrodo, tik vakar sveikinome ir dėkojome Dievui už mons.
Vytauto 65 kunigystės metus. Šiandien vėl dėkojame Dievui už monsinjoro gyvenimą,
už jo tarnystę Bažnyčioje 66 metus ir palydime į gerojo Tėvo namus. Jis visą gyvenimą
apie šiuos namus mąstė, dėl jų pasirinko kunigystę, kad galėtų daugeliui parodyti
saugų kelią pas dangaus Tėvą. Mišių Evangelija priminė
Kristaus palaiminimus. Šie palaiminimai yra kelias, kuriuo turi eiti visi ištikimi
Jėzaus sekėjai. Šiuo keliu mons. Vytautas keliavo visą savo sąmoningą gyvenimą.
Tėvų darbininkų namuose jaunas berniukas pažino Jėzų ir
išmoko su juo bendrauti. Jei ne šios tikėjimo pamokos, vargu ar jaunuolis būtų
peržengęs Kauno kunigų seminarijos slenkstį. Jį peržengė neramiais 1943 metais,
kai jau darėsi vis aiškiau, į kur krypsta Pasaulinis karas, Lietuvai ir Bažnyčiai
nežadėjęs nieko gero. Anuomet Kunigų seminarijoje medžiaginės
sąlygos buvo gana sunkios, nes visi jautė karo meto ir pokario sunkumus. Tačiau
tos nelengvos sąlygos jaunus klierikus grūdino. Šia prasme bet kokie sutinkami
sunkumai yra Dievo dovana, jeigu tik juos panaudojame sau patiems ugdyti.
Sovietinė valdžia, aiškiai besivadovaujanti antibažnytine politika, iškart nutarė
Kunigų seminarijos klierikų skaičių sumažinti perpus, todėl klieriko Vytauto kursui
kunigystės šventimai buvo suteikti dar nebaigus viso Seminarijos kurso. Jį reikėjo
pabaigti jau būnant kunigu. Seminarijos rektorius skaudama širdimi pasiūlė klierikams
rimtai pagalvoti ir, jei kurie turi nors kiek abejonių, Seminariją palikti, nes
reikėjo tilpti į valdžios nustatytus rėmus. Tokiu būdu iš 300 klierikų Seminarijoje
liko tik 150. Nuo 1948 metų kunigas Vytautas pradėjo savo
kunigiškąją tarnystę ir ją ištikimai vykdė visus 66 metus. Vikaras, klebonas,
kurijos kancleris, teologijos profesorius, giedojimo mokytojas, seserų kapelionas
toks platus jo tarnystės spektras. Ir visur, kur jis tarnavo, paliko pačius
gražiausius kunigiškos tarnystės vaisius. Pirmą kartą apie kunigą Vytautą išgirdau,
vikaraudamas II Alytaus parapijoje; jis tuo metu dirbo Jiezno parapijos klebonu
ir aplinkui sklido šviesus gandas apie gerą, darbštų ir pamaldų kleboną.
Tarnauti žmonėms mons. Vytautui buvo didžiausias džiaugsmas. Gero, švelnaus, ramaus
būdo kunigas kaip magnetas traukė žmones. Tačiau mons. Vytautas žmones traukė
ne prie savęs, bet prie Dievo. Ne visiems šitaip pasiseka. Vienu metu monsinjorui
Vytautui teko dirbti Kaišiadorių kurijos kancleriu, bet šios gana aukštos pareigos
jo nežavėjo, juo labiau sovietiniais metais, kai valdžia visais įmanomais būdais
kišosi į kurijos darbą. Pirmai progai pasitaikius šių pareigų atsisakė ir liko
tarnauti žmonėms. Kai Tarpdiecezinei Kauno kunigų seminarijai
reikėjo dogminės teologijos dėstytojo ir giedojimo specialisto, dėmesys krypo
į Vievyje besidarbuojantį kunigą Vytautą. Tokiu būdu nuo 1983 metų kunigo Vytauto
gyvenimas buvo susietas su Kunigų seminarija ir vėliau, Lietuvai atgavus laisvę,
su Teologijos fakultetu. Kai grįžau iš lagerio ir buvau paskirtas Kunigų seminarijos
dvasios tėvu, radau kunigą Vytautą einantį Seminarijos prefekto pareigas.
Geras, bet reiklus prefektas klierikų buvo gerbiamas. Visiems jis buvo tėviškas
ir švietė savo gražiu pavyzdžiu. Atkūrus prie VDU Teologijos fakultetą, kunigas
Vytautas ilgus metus dėstė dogminę teologiją. Jis susigyveno su Seminarija, klierikais
ir Kauno arkivyskupija. Vienu metu jis paprašė savo vyskupą, kad leistų jam visą
laiką darbuotis Kauno arkivyskupijoje. Dvidešimt dvejus
metus monsinjoras kaip rektorius tarnavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir buvo seserų
benediktinių kapelionas. Jos galėtų daugiausiai pasakyti gerų žodžių apie šį ištikimą
Dievo vyrą, kuris pridėjęs ranką prie arklo nesidairė atgal, bet ramiai ir tvirtai
ėjo į priekį ir vedė visus, kurie buvo pavesti jo dvasinei globai. Pastaruoju
metu, būdamas jau garbaus amžiaus, monsinjoras jau nepajėgė aprėpti vis augančių
Šv. Mikalojaus bendruomenės poreikių. Kristaus Evangelijoje
girdėjome palaiminimą: Palaiminti romieji jie paveldės žemę. Mes tikime, kad
monsinjoras Vytautas paveldėjo dangų. Kunigams ne visuomet
pasiseka išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasinių ir medžiaginių dalykų. Monsinjoras
Vytautas nebuvo vienuolis, bet medžiaginius reikalus tvarkydamas sugebėjo elgtis
vienuoliškai. Nesusikrovė turtų, nes jų nekrovė. O tai, ką turėjo, sugebėjo labai
gražiai išdalinti, ir už tai esame laimingi, kad jam niekas nepritaikys rašytojos
Žemaitės kalambūro, kad kunigo naudą velniai gaudo. Monsinjoras Vytautas ir žemiškas
gėrybes sugebėjo taip tvarkyti, kad jos neštų naudą Bažnyčiai ir visiems žmonėms.
Galima būtų daug kalbėti apie jo uolų tarnavimą, teikiant Sutaikinimo sakramentą
ir visus kitus dvasinius patarnavimus. Į visus žmones jis žvelgė Jėzaus akimis
ir jautė už juos atsakomybę prieš Dievą. Todėl su dideliu skausmu atsisveikiname
su monsinjoru Vytautu, nes jis atstovauja kunigams, perėjusiems didelius išmėginimus,
bet sugebėjusiems išlaikyti kunigystės šventimų pasiryžimus, gyvą tikėjimą, evangelinį
dvasingumą ir pilną ištikimybę Evangelijai. Jis gyveno tuo, ką tikėjo ir ką skelbė.
Teapdovanoja už tai Viešpats jį amžinąja šviesa ir ramybe savo artumoje. ©
2014 XXI amžius |