2014 m. spalio 3 d.    
Nr. 37
(2108)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus ašaros kančių liudijimo akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus vizito
proga Albanijos sostinės Tiranos
gatvėse buvo iškabinti komunistų
nukankintų katalikų kunigų portretai

Tamsaus laikotarpio prisiminimas

Verta dar kartą išsamiau aptarti pirmąjį popiežiaus Pranciškaus europinį vizitą, kadangi tai buvo iš komunizmo diktatūros išsivadavusios šalies aplankymas, pabrėžiant prasmingo to laikotarpio pamokų minėjimo ugdomąją svarbą Visuotinės Bažnyčios dabarčiai ir ateičiai, nes tai yra susiję ir su istorine Lietuvos Bažnyčios patirtimi, kuriai dabar neretai rodomas abejingumas ar sąmoningai bandoma ją sumenkinti, nutildyti daug kam „nepatogią“ Bažnyčią. Bendrojoje rugsėjo 24 dienos audiencijoje prisimindamas minėtą savo apaštalinę kelionę į Albaniją, Šventasis Tėvas patvirtino, kad vienas pagrindinių to vizito tikslų buvo pagerbti 1944–1991 metais tą Balkanų šalį valdžiusio nežmoniško ateistinio režimo aukas ir padėkoti vietinei Bažnyčiai už ištikimybės pavyzdį didžiulių kančių sąskaita. „Važiuodamas autostrada iš sostinės Tiranos oro uosto į centrinę aikštę, aš galėjau matyti iškeltus atvaizdus keturiasdešimties komunistų diktatūros nužudytų kunigų, kuriems dabar vedamos beatifikacijos bylos“, – kalbėjo popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams. Nurodydamas daugybę nužudytų, kankintų, įkalintų, ištremtų Bažnyčios žmonių, kai 1961 metais komunistai Albaniją buvo paskelbę pirmąja pasaulio ateistine valstybe, jis pripažino, kad „tai buvo tamsus laikotarpis, kai ne tik religijos laisvė buvo iš pagrindų ištrinta, bet uždraustas net pats tikėjimas į Dievą“.


Kristus – nesuskaldomas akmuo

Kun. Vytenis Vaškelis

Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. (...) Dievas pagrįstai tikėjosi, kad bus auginamos vynuogės, bet išaugo rūgštuogės. (...) Galybių viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai (...). Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!“ (žr. Iz 5, 1–7).

Kai Jėzus šio sekmadienio Evangelijos palyginimu prabyla apie žmogžudžius vynininkus, šį tekstą pritaikome ne tik anuometiniam Izraeliui, kurį simbolizuoja įveistas vynuogynas (plg. Mt 21, 33), bet ir savo gyvenimui. Šeimininko vynuogynas – pasaulis, tarnai – visų laikų žmonija, sūnus – Išganytojas, o vaisių metas – lemtingas dieviško teismo sprendimas. Žiaurus vynininkų elgesys su šeimininko įpėdiniu atskleidžia nuodėmingų rūgštaugių nevaisingumą – nebus gero vaisiaus iš blogio šaknies... Deja, juos apsėdo vienintelė mintis: „Užmušime tą įpėdinį ir turėsime palikimą“ (plg. Mt 21, 38).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija