Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus ašaros kančių liudijimo akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pranciškaus vizito proga Albanijos sostinės Tiranos gatvėse buvo iškabinti komunistų nukankintų katalikų kunigų portretai

Emocijų kupinas Šventojo Tėvo apsikabinimas su persekiojimus ir kalinimo nelaisvę liudijusiu pranciškonu kunigu Ernestu Simoniu

Tamsaus laikotarpio prisiminimas

Verta dar kartą išsamiau aptarti pirmąjį popiežiaus Pranciškaus europinį vizitą, kadangi tai buvo iš komunizmo diktatūros išsivadavusios šalies aplankymas, pabrėžiant prasmingo to laikotarpio pamokų minėjimo ugdomąją svarbą Visuotinės Bažnyčios dabarčiai ir ateičiai, nes tai yra susiję ir su istorine Lietuvos Bažnyčios patirtimi, kuriai dabar neretai rodomas abejingumas ar sąmoningai bandoma ją sumenkinti, nutildyti daug kam „nepatogią“ Bažnyčią. Bendrojoje rugsėjo 24 dienos audiencijoje prisimindamas minėtą savo apaštalinę kelionę į Albaniją, Šventasis Tėvas patvirtino, kad vienas pagrindinių to vizito tikslų buvo pagerbti 1944–1991 metais tą Balkanų šalį valdžiusio nežmoniško ateistinio režimo aukas ir padėkoti vietinei Bažnyčiai už ištikimybės pavyzdį didžiulių kančių sąskaita. „Važiuodamas autostrada iš sostinės Tiranos oro uosto į centrinę aikštę, aš galėjau matyti iškeltus atvaizdus keturiasdešimties komunistų diktatūros nužudytų kunigų, kuriems dabar vedamos beatifikacijos bylos“, – kalbėjo popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams. Nurodydamas daugybę nužudytų, kankintų, įkalintų, ištremtų Bažnyčios žmonių, kai 1961 metais komunistai Albaniją buvo paskelbę pirmąja pasaulio ateistine valstybe, jis pripažino, kad „tai buvo tamsus laikotarpis, kai ne tik religijos laisvė buvo iš pagrindų ištrinta, bet uždraustas net pats tikėjimas į Dievą“.

Buvo sugriauta šimtai maldos namų ir šventovių arba paversta marksistinę ideologiją propagavusių „kultūrinių“ institucijų pastatais, sporto ir šokių salėmis, sandėliais, sudeginta daugybė religinių knygų. Šeimų tėvams uždraudus savo vaikams suteikti tradicinius šventųjų vardus, komunistinėje Albanijoje buvo išleistas specialus pasaulietinių vardų žodynas, atitinkamai buvo pakeisti ir miestų pavadinimai, kuriuose buvo juntamas koks nors religinis bruožas. Liturginiais laikotarpiais (krikščioniškoje Gavėnioje, islamiškame Ramadane), kai tikintieji raginami susilaikyti nuo mėsos ir kito perteklinio maisto, komunistai mokyklose ir gamyklose dalindavo maisto produktus, rengdavo vaišes, ir jeigu kas nuo jų susilaikydavo, buvo įtariami kaip išdavikai. Prasmingas tų dramatiškų tikėjimą naikinusių įvykių minėjimas yra esminis tautos išlikimui ir klestėjimui. „Kankinių rezistencijos atmintis yra Albanijos būties garantija, užtikrinant, kad jų kraujas nebuvo pralietas veltui, kad kankinystės sėkla neša taikaus sambūvio ir broliško bendradarbiavimo vaisių, – aiškino Šventasis Tėvas. – Kankiniai nebuvo nugalėti, jie yra tikri laimėtojai savo herojišku Dievo visagalybės liudijimu, kuris visada paguodžia ir sustiprina savo žmones, jiems nušviečia ir atveria naujus kelius bei vilties horizontus“.

Pagarba tikėjimo kankiniams

Ypač įsimintinas, jautrus ir kupinas emocijų rugsėjo 21 dienos popiežiaus Pranciškaus kelionės į Albaniją įvykis buvo Tiranos Šv. Pauliaus katedroje jo aukoti Mišparai vietinei bažnytinei bendruomenei. Šioje šventovėje, kuri komunistų valdžios buvo visiškai nugriauta ir po komunistinio režimo žlugimo atstatyta bei 2002 metais konsekruota, vykusiose pamaldose dalyvavo kunigai, seminaristai, moterų ir vyrų vienuolijų nariai bei katalikiškų pasauliečių sąjūdžių atstovai, taigi, visa bažnytinė bendruomenė. Kaip tik tame maldos susitikime ypatingu būdu pagerbti tikėjimo kankiniai, išklausant liudijimus dviejų dvasinio luomo narių – kunigo ir sesers vienuolės, kurie fiziškai, mentališkai patyrė buvusio režimo smurtą už ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai.

Pirmasis kalbėjo 84 metų pranciškonas kunigas Ernestas Simonis (Ernest Simoni), kuris beveik tris dešimtmečius praleido komunistų kalėjimuose ir priverstinio darbo lageriuose, patvirtino, kad nepaisydamas išgyvento siaubo, jis kaip ir kiti tuometiniai dvasininkai darė viską, kas buvo įmanoma, kad išsaugotų albaniškąją katalikybę pogrindyje ir perduotų jaunimui religines tradicijas. Kunigas aiškino, kad tai buvo situacija, kai dar prieš tikėjimo uždraudimą daugelis pagrindinių vienuolijų (jėzuitų ir pranciškonų) vyresniųjų ir Bažnyčios hierarchų buvo tiesiog sušaudyti, kadangi nesutiko su komunistinės valdžios reikalavimu kurti „nacionalinę“ Bažnyčią, nutraukiant visus ryšius su Apaštalų Sostu, kuris, neva, buvo „fašistų ir antikomunistų įrankis“. Dvasininkai statomi sušaudymui prie sienos, drąsiai šaukė: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“

Tėvas E. Simonis, kunigystės šventimus gavęs 1956-aisiais, buvo areštuotas aštuntais dvasinės tarnystės metais tiesiog šv. Mišių metu savo parapijos bažnyčioje. Popiežiui Pranciškui jis pasakojo, kad po arešto laikytas nežmoniškomis sąlygomis, tardant kankintas, nes nesutiko atsisakyti vienuoliško gyvenimo ir išduoti draugus. Jam darydavo poveikį, sakydavo, kad jau skirta mirties bausmė, ir liepdavo klausyti kalėjimo kieme užvedamų automobilių, kuriais išvežami sušaudymui kiti nuteistieji, variklių, ir kad jo laukia panašus likimas. Kameroje kartu gyvendavo provokatoriai, kurie bandydavo suvilioti priešiškiems pareiškimams ir duoti pagrindą susidorojimui. Galiausiai šis pranciškonas kunigas buvo nuteistas priverstinio darbo lageriams ir 18 metų praleido kalnakasybos šachtose bei vėliau daugiau kaip 10 metų prie nutekamųjų išmatų kanalų tiesimo ir tvarkymo. Dvasininkas pasakojo, kad tuo nelaisvės laikotarpiu aukojo šv. Mišias lotyniškai iš atminties, slaptai klausydavo kitų kalinių išpažinčių, dalindavo jiems Šv. Komuniją. Vos tik žlugus komunizmui, 1991 metais, atgavęs laisvę kunigas E. Simonis sugrįžo į parapijos sielovadą, ragindamas tikinčiuosius atkurti taikų bendruomenišką gyvenimą ir beįsiliepsnojančios neapykantos bei keršto nuotaikas pakeisti Dievo meilės ir atleidimo sklaida. Po tokio liudijimo Tiranos katedroje senasis dvasininkas priartėjo prie popiežiaus Pranciškaus, kuris jo laukė ištiesęs rankas apkabinimui. Tačiau priėjęs kunigas E. Simonis pagarbiai parpuolė asnt kelių ir pabučiavo Šventojo Tėvo žiedą. Po to abu stovėdami šiltai apsikabino ir iš susigraudinusio popiežiaus Pranciškaus akių buvo galima matyti riedančias ašaras...

Paguodą teikia Viešpats

Vėliau, jau grįžtant iš Albanijos, lėktuve žurnalistų paklaustas dėl tokio pirmą kartą matyto susijaudinimo, Šventasis Tėvas sakė, kad girdėti kankinį pasakojant apie savo kančias yra tikrai stiprus pojūtis. Jis ypač pabrėžė paprastą, netgi nuolankią kalbėjusio albanų kunigo laikyseną, ir šis kuklumas turėjo dar didesnį poveikį. Panašų kančių liudijimą tame Tiranos katedroje vykusiame susitikime išsakė ir 85 metų stigmatinių vienuolijos narė Marija Kaleta (Marije Kaleta), kuri pasakojo, kaip komunistinio režimo sąlygomis slapta krikštijo jai moterų atnešamus naujagimius, kartais nežinant ir vyrams, kurie buvo komunistai. Ji slaptai iš kunigų gaudavo ostijų, kurias dalindavo sunkiems ligoniams ir mirštantiems katalikams. Išgirdęs tokius jaudinančius pasakojimus apie komunistinių persekiojimų laikotarpį, popiežius Pranciškus atidėjo į šalį parengtą Mišparų homilijos tekstą, kuris vėliau buvo išdalintas susitikimo dalyviams, ir spontaniškai kalbėdamas prisipažino, jog prieš vizitą į Albaniją daug skaitė apie buvusias kančias, apie kurias prieš tai mažai žinojo. Nurodydamas girdėtus bei perskaitytus liudijimus apie patirtą fizinę, mentalinę ir netikrumo kančią, Šventasis Tėvas sakė, kad tokiomis skausmingomis situacijomis patikimas ramstis yra tik Dievo gailestingumas ir paguoda. Apie tai primena ir tų Mišparų pamaldų Šventojo Rašto skaitinys, kad Dievas yra gailestingumo Tėvas, „kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–4).

Anot popiežiaus Pranciškaus, toks yra Bažnyčios slėpinys: meldžiant Viešpats visada paguodžia savo žmones, juos paguodžia tyliai, netgi slapta, tai suteikia nusiraminimą pačioje širdies gilumoje ir didesnį tvirtumą išbandymų akivaizdoje. Taigi tai yra atsakymas į klausimą, kaip herojiški kankiniai galėjo ištverti baisius komunistinius persekiojimus ir kartu kankinių pamoka šiandienai: „Jie sako mums, ypač tiems, kurie yra Viešpaties pašaukti Jį artimai sekti, kad paguodą mes galime rasti tik Jame viename“. Šventasis Tėvas perspėjo, kad vargas tiems, kurie paguodos ieško pasaulietiniuose dalykuose, vargas kunigams ir pašvęstojo gyvenimo žmonėms, jeigu jie paguodos ieško kitur nei pas Viešpatį. „Aš noriu, kad jūs suprastumėte, kad jeigu paguodos ieškosite kur nors kitur, nebūsite laimingi, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Jūs tada negalėsite paguosti kitų, nes jūsų pačių širdys bus uždarytos Viešpaties paguodai“. Jis priminė, kad Tiranos katedroje vykusiame susirinkime kunigas ir vienuolė savuosius liudijimus išsakė kukliai, be jokių pretenzijų ir pasigyrimo, ir jau tai yra didelė paguoda visiems kitiems. „Jie tarsi mums sakė: ir mes esame nusidėjėliai, bet Viešpats buvo su mumis. Toks yra kelias. Nepraraskite drąsos“, – aiškino Šventasis Tėvas, prašydamas liudytojų atleidimo, kad pritaikė jų pavyzdžius savojo mokymo perdavimui, teigdamas, jog visi esame pašaukti būti pavyzdžiais vieni kitiems. Parengtame Mišparų homilijos tekste dėkojama Dievui už kankinių ištikimybės liudijimą, nes tai įkvepia visą Bažnyčią su džiaugsmu tęsti Evangelijos skelbimą net ir sunkiausiomis situacijomis.

Naujų „diktatūrų“ įveikimas

Iš komunistinės diktatūros išsivadavusiose visuomenėse, išlikus primestam valstybiniam ateizmui ir bedievybei, atsirado naujos „diktatūros“ formos, kurios siekia pavergti individus ir bendruomenes. Popiežius Pranciškus savo homilijoje aiškina: „Jeigu ateistinis režimas siekė nuslopinti tikėjimą, tai šios naujos ideologinės diktatūros formos dar klastingesniu būdu bando užgniaužti gailestingąją meilę“. Šventasis Tėvas nurodė perdėtą individualizmą, nesantaiką, vidinius kivirčus ir supasaulėjusį mentalitetą, kurie gali užnuodyti net ir bažnytinės bendruomenės gyvenimą. Tačiau šie sunkumai neturi gąsdinti ir juos įveikiant reikia toliau žengti Viešpaties keliu, kuris visada suteikia malonę ir padeda vieniems kitus palaikyti. Popiežius Pranciškus aiškino, kad darbuojantis naujosios evangelizacijos baruose yra ypač svarbi vienybės dvasia, nuoširdus įvairių bažnytinių bendrijų komandinis darbas. Abipusė pagalba, broliškumas, supratimas ir gailestingumas reikalingas visose srityse, ar tai būtų katechetinė, ar karitatyvinė veikla, ar kitokia sielovados kryptis integraliam tikinčio žmogaus ugdymui. Ypač vertintinas bažnytinių sąjūdžių indėlis uoliai vykdant įvairias apaštalavimo užduotis kartu su savo ganytojais. „Būtent tai aš šiandien matau šiame susitikime: vyskupus, kunigus, vienuolius ir pasauliečius – Bažnyčią, kuri trokšta būti vieninga ir broliška“, – sakė Šventasis Tėvas.

„Veiksmingas senųjų komunizmo padarytų ir neseniai atsivėrusių socialinių ir dvasinių žaizdų gydymas įmanomas tik pilnai gyvenant Evangelija ir nuoširdžiai garbinant Viešpatį, kuris gyvena tarp mūsų“, – teigia Šventasis Tėvas programiniuose nurodymuose iš komunizmo nelaisvės prisikėlusiai Albanijos Bažnyčiai. Visada reikia žinoti, kad be Dievo pagalbos vieni patys nieko negalėsime padaryti, nes „jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato“ (Ps 127, 1). Einant į gyvenimo periferijas, kurios turi būti apaštalavimo prioritetas, reikia, kad mūsų širdys jaustų artimą vienybę su Kristaus širdimi, kuri yra kupina gailestingumo ir meilės. Nurodęs kunigų ir vienuolių stoką pokomunistinėje visuomenėje, popiežius Pranciškus priminė maldų už dvasinius pašaukimus svarbą. To mokė ir pats Viešpats: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 33–38). Kreipdamasis į seminaristus ir novices, Šventasis Tėvas aiškino, kad jie yra tų maldų vaisius, todėl turi atsilyginti savuoju entuziazmu ir dosnumu apaštalavimo tarnystėje. Tam yra reikalingas solidus dvasinis, teologinis ir pastoracinis pasirengimas, bet reikia visuomet žinoti, jog daugiau nei ekspertų žmonėms dabar reikia ištikimų, nuolankių Dievo gailestingumo ir švelnumo liudytojų. Paminėjęs užsienio misionierių, kurie atvyko pagelbėti Albanijos Bažnyčios atkūrimui, triūsą, vertą pripažinimo ir palaikymo, popiežius Pranciškus patikėjo visus atsinaujinimo planus ir viltis Dievo Motinos globai ir prašė albanų katalikų melstis ir jį patį.

© 2014 „XXI amžius“