2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Išprovokuota baudžiamoji byla.
Ar įmanomas teisingumas Nepriklausomoje Lietuvoje?

Paskutiniai kelių mėnesių įvykiai man, dar neseniai dirbusiam laikraščio „XXI amžiaus“ redaktoriumi, buvo skaudūs, nes sprendėsi lemtingi laikraščio ir jį leidžiančios leidyklos išlikimo klausimai. Nuo pavasario vyko nesibaigiantys teismai, o varginančiuose jų posėdžiuose ir su jais sprendžiamuose įvykiuose teko praleisti dešimtis valandų, gintis argumentais ir – kai kada –  liudininkų parodymais. Galima būtų pateikti juos skaitytojams, tačiau tie argumentai ir liudijimai teisėtvarkoje nedirbančiam žmogui gali tapti „tamsiu mišku“, betgi išprususiam teisininkui jie gali padėti atrasti teisingumą arba leisti paslėpti į avinėlio kailį įlindusį vilką nuo nusikalstamų jo darbų. Išskyrus nedidelę informaciją apie įvyksiančius teismo posėdžius, „XXI amžiuje“ ilgai nieko nerašėme apie tą dirbtinę, tiesiog išprovokuotą baudžiamąją bylą, kurią Kauno žurnalistų sąjungos (KŽS) pirmininkas Vidas Mačiulis privačiu kaltinimu iškėlė man už mano rašytame „Viešame laiške Vidui Mačiuliui“ tariamą jo garbės ir orumo žeminimą bei šmeižtą ir įžeidimą. Kadangi mano „Viešas laiškas“ neatsirado be priežasties, „XXI amžiaus“ skaitytojams būtina daug ką paaiškinti. 2013 m. kovo 16 d. internetiniame portale kaunozurnalistai.lt, kurio valdytojas ir redaktorius yra LŽS Kauno skyriaus pirmininkas V. Mačiulis, pasirodė straipsnis „Ar „Naujasis amžius“ teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas“, o gruodžio 28-ąją tame pačiame portale pasirodė straipsnis „Laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto?“ Pirmajame straipsnyje, kurį, kaip ir antrąjį, vėliau vadinau paskviliu, nes jie šmeižė ir įžeidė tiek mane asmeniškai, tiek laikraštį „XXI amžius“, buvo kalbama apie tarp mūsų leidyklos (viešosios įstaigos „Naujasis amžius“) ir buvusios jos darbuotojos Genovaitės Baliukonytės, atleistos už darbo pareigų nevykdymą, civilinę bylą, tiksliau jos pradžią. Dauguma pirmojo straipsnio teiginių buvo šmeižikiški ir įžeidžiantys (nepaisant to, kad jo tariamas autorius, kaip vėliau aiškino, parašė „šventą teisybę“, nors toji teisybė nebuvo patvirtinta net po 5 mėnesių priimtame teismo sprendime). Dar labiau šmeižikiška informacija pasirodė antrajame paskvilyje. Apie tuos paskvilius sužinojęs ir jais pasipiktinęs ir parašiau „Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ (žr. „XXI amžius“, 2014 01 10), kaip to portalo redaktoriui ir valdytojui bei kaip galimam autoriui, nes abu straipsniai buvo niekieno nepasirašyti ir turėjo priklausyti būtent portalo redaktoriui Mačiuliui. Nesugebėdamas žurnalistiškai atsakyti į viešą laišką, V. Mačiulis per savo portalą jau kitame savo rašinyje (beje, irgi be autoriaus pavardės) grūmojančiai pareiškė paduosiąs mane į teismą pagal Baudžiamojo kodekso str. 154 ir 155 (šmeižtas ir įžeidimas) ir pasodins į kalėjimą, kaip tai prieš keliolika metų padarė su kitu jo nekenčiamu redaktoriumi. Iš tiesų, jau po trijų savaičių, sausio 30-ąją, kaltinamasis skundas Mačiulio buvo surašytas, paduotas į teismą, o tą pačią dieną savo portale kaltintojas pasigyrė, kad aš tikrai būsiu nubaustas „realia laisvės atėmimo bausme“ kaip nusikaltėlis (matyt, norėdamas parodyti ar įsivaizduodamas, kad teisėjai yra lengvai jo valdomi ir manipuliuojami). Tačiau ilgai, kaip „nusikaltėlis“, jokio kvietimo į teismą negavau ir tik po kurio laiko sulaukiau man persiųsto naujo Mačiulio skundo apygardos teismui, iš kurio pasidarė aišku, kad Kauno apylinkės teismas, įsigilinęs į mano „Viešą laišką“, jokios mano kaltės nematydamas, pirmojo skundo net nepradėjo nagrinėti, tad nauju savo skundu kreipdamasis į apygardos teismą V. Mačiulis išreikalavo bylą pagal „Viešo laiško“ autoriui keliamus kaltinimus atnaujinti. Tai ir buvo padaryta, ir tai „šmeižto ir įžeidimo“ bylai jau gaištama beveik metus.

Teismo procese aiškinimus ir kaltinimus Mačiuliui turėjau pateikti ir aš, kaip „Viešo laiško“ autorius, dėl to mano kaltintojas reiškė didžiulį nepasitenkinimą ir „nesupratimą“ – mat jis „nieko blogo nepadarė“ nei laikraščiui „XXI amžius“, nei man asmeniškai. Kaip minėjau, teisminio proceso metu paaiškėjo, kad paskvilius į portalą kaunozurnalistai.lt rašė, o tiksliau, „pasakojo“ buvusi mūsų darbuotoja G. Baliukonytė, atleista už darbo pareigų ir piktybišką užduočių nevykdymą, – ji paliudijo, kad kažkieno užrašytą jos „pasakojimą“ (rašančiųjų pavardes atskleisti ji kol kas atsisakė) ji ir perdavė portalui (persiuntė elektroniniu paštu ar perdavė įrašytą diską). Sausio 30-ąją teismui įduotas kaltinamasis V. Mačiulio skundas ir jo valdomame portale paskleisti paskviliai padarė ir toliau daro savo juodą, naikinantį darbą: buvo apklausiami liudytojai, patys abu „kaltintojai“ ir „nukentėjusieji“, rašomos ir sakomos kalbos, ir tai atima tiek V. Mačiulio, kaip kaltintojo, tiek mano, kaip kaltinamojo, jėgas ir brangų laiką, nuo reikalingų darbų atitraukia ir teismo darbuotojus. Bet mums yra sunkiausia tai, kad paskleisti šmeižtai padarė didžiulę žalą laikraščiui „XXI amžius“.

Skaitytojams pateikiu tai, kuo teko užsiimti vasaros metu beveik tris mėnesius ir du rudens mėnesius. Tai – tik maža dalis viso to darbo, kurį teko atlikti ginantis nuo mane ir „XXI amžių“ užpuolusių kaltintojų (nes jų, pasirodo, yra net keletas). Tie avinėliais apsimetusieji veidmainiškai tikina, kad nei laikraščiui „XXI amžius“, nei ilgus metus dirbusiam jo redaktoriui nieko blogo nepadarė, o jis, ryžęsis atsakyti į jų puolimus, turi būti nubaustas visu įstatymų griežtumu, jei ne iki gyvos galvos, tai bent dviems metams laisvės atėmimo ir „nukentėjusiems“ dar sumokėti 35 tūkst. litų baudą, apmokant ir visų kaltintojų „bylinėjimosi“ išlaidas. Bent taip tie kaltintojai, įsivaizduojantys (ar norintys pavaizduoti save visuomenei, kurią nori apmulkinti) angelais, šaukia pagalbos, kad juos esą užpuolęs baisus drakonas, kuris juos „įžeidė“ ir „apšmeižė“. Taigi teko ir dar tenka grumtis, kad teisme įrodytum, jog nei juodinau tą „angelą“, nei šmeižiau, priešingai, tai mane puolantys „angelai“ siekia nutildyti ir suniekinti mane. Teko išgirsti kaltinimus, teko išgirsti liudytojų melą arba jų svyravimus, teko matyti kaltintojo išsisukinėjimą nuo klausimų apie jo paties nusikalstamą veiką, teko stebėti ir šmeižikų gudrumą bei klastą. Daug ką teko patirti, daug iškentėti. Bet tai irgi yra gyvenimas. Tai – kova už „vietą po saule“. Tai – siekis turėti švarią sąžinę ir gyventi dorai, nors šmeižiamam ir niekinamam.

Manau, kad smulkiai nerašydamas apie teisminį procesą, jį apibūdinti galėčiau savo baigiamąja kalba, teisme pradėta sakyti rugpjūčio 27-ąją ir užbaigta vakar, per paskutinįjį sprendžiamąjį posėdį. Esu giliai įsisąmoninęs pogrindyje ėjusios „LKB kronikos“ nuolat kartojamą teiginį, ir dabar man išliekantį tuo moraliniu pagrindu, kuriuo turi vadovautis nė kiek neveidmainiaujantis Krikščionis ir Žmogus: „Nebijok priešų – jie gali tave tik užmušti, nebijok draugų – jie gali tave tik išduoti, bijok abejingųjų – dėl jų pasaulyje vyksta žudynės ir išdavystės“. Kai teismuose teko vargti, kęsti skausmą dėl šmeižto ir pažeminimo, dar kartą patyriau, kad tikras krikščionis dažnai yra ne tas, kuris kasdien skaito Šventąjį Raštą bei jo moko kitus, pats abejingai žvelgdamas į vargstantį ir paguodos laukiantį, bet tas, kuris Šventąjį Raštą į rankas nors ir retai paimantis, tačiau pats iš savo vidinio supratimo ir sielos proveržio užjaučiantis puolamą ir kankinamą asmenį, skriaudžiamą žmogų. Tad patyriau, kas yra priešas, siekiantis sunaikinti, – toks jis ir turi būti iš savo prigimties, patyriau, kad kartais net draugas gali išduoti sunkiame gyvenimo kelyje, patyriau, kad ir abejingųjų niekada netrūksta – dėl jų ir vyksta tragedijos ir skausmai. Bet toks ir yra mūsų visų gyvenimas, tad... istorija kartojasi ir priešų vykdomais kankinimais, ir draugų išdavystėmis, ir abejingųjų šaltumu, leidžiančiu kankinimus bei išdavystes. Keliose bylose, kurios tęsiasi jau dvejus metus, teko įsitikinti, kad esu labai nekenčiamas kai kurių sovietiniame represiniame aparate dirbusių pareigūnų dėl savo buvusios tautinės ir krikščioniškos veiklos okupacijos metais, kai leidau religinį kultūrinį žurnalą „Viltis“, rašiau straipsnius į pogrindžio leidinius „LKB kronika“ ir „Aušra“ bei „Rūpintojėlis“, ir aktyviai platinau kartu su kita tautine ir krikščioniška literatūra. Ir už tai gavau KGB duotą man niekinančią pravardę „Nagliec“ (Akiplėša). Nors iš tiesų mano veikla buvo neginkluota ir netgi pacifistinė, lemianti būtinybę gintis ir laimėti toje nelygioje kovoje.

Pateikdamas skaitytojams savo baigiamąją kalbą, galiu pasakyti, kad ji buvo ilgai ir kruopščiai rengiama, o susiklosčius tam tikroms aplinkybėms keletą kartų tobulinama. Kalba prasidėjo rugpjūčio 27-ąją, tęsėsi rugsėjo 22-ąją, o užbaigta buvo vakar, spalio 23-iąją. Kai ką šioje publikacijoje tenka trumpinti, kai ką paredaguoti, kai ką paaiškinti – to šiame įvade nesiryžtu plačiau nagrinėti, nes daug kas paaiškės iš mano baigiamosios kalbos teksto. Mano kalbos esmė nesunkiai parodys, kad kerštas už pasipriešinimą neteisybei okupacijos sąlygomis vyksta ir nepriklausomoje Lietuvoje, tas kerštas pasireiškia ir tokiomis sufabrikuotomis, išprovokuotomis, dirbtinėmis baudžiamosiomis bylomis, o tiesai laimėti visada sudaromos milžiniškos kliūtys. Bet kovoti verta...

Edvardas ŠIUGŽDA

Edvardo Šiugždos baigiamoji kalba

(Privataus kaltinimo baudžiamoji byla Nr. PK-1384-347/2014)

Atsiliepdamas į V.Mačiulio kaltinimus pabrėžiu, kad „Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ parašiau reaguodamas į Mačiulio nuolatinius puldinėjimus jo vadovaujamo portalo kaunozurnalistai.lt puslapiuose (ir, mano žiniomis, panaudojus Mačiulio teikiamą medžiagą kai kuriuose kituose portaluose bei laikraščiuose) prieš mane, mūsų leidyklą „Naujasis amžius“ bei laikraštį „XXI amžius“. Neturėjau net jokios minties apšmeižti ir įžeisti Mačiulį. Savo „Viešą laišką“ rašiau tik pagal sužinotus man faktus, kuriuos pateikiau dažniausiai tik kaip galimybę ir prielaidą. Apie tai, kad panaudojau man sužinotus faktus, rašiau ir vėlesniame savo aiškinime laikraštyje („XXI amžius“, 2014 02 14). Rašiau tai, ką sužinojau iš savo kolegų žurnalistų bei Mačiulio artimų žmonių, tikrai artimai pažįstančių ir neigiamai jį apibūdinančių. Gindamasis nuo viešai paskleistų šmeižikiškų išpuolių, siekiau publikacijoje neperžengti šių viešų išpuolių interneto erdvėj kritikos ribų. Mačiulis yra viešas asmuo, einantis atsakingas pareigas žiniasklaidos sferoj. Tokios spausdintos interneto portale šmeižikiškos publikacijos mano ir mano vadovaujamos leidyklos „Naujasis amžius“ bei ypač mano redaguojamo laikraščio „XXI amžius“ atžvilgiu negalėjo teisiškai nei būti Mačiulio rašomos, nei redaguojamos, nei skleidžiamos ir publikuojamos portale kaunozurnalistai.lt. Tai grubus kišimasis į kitos redakcijos, leidyklos darbą, kuris sutrikdė mūsų normalų darbą. Todėl mano publikacijos atsikirtimai į sistemiškas portalo insinuacijas savo esme, turiniu nėra ir negali būti įžeidžiami. Šie atsikirtimai negali būti vertinami kaip Mačiulio įžeidimas ir dėl to, kad jais siekta tik gintis iš būtinybės nuo minėtų insinuacijų, o ne kaip nors įžeisti portalo kaunozurnalistai.lt redaktorių Mačiulį. Apie tuos atsikirtimus kalbėsiu vėliau.

Stalino laikais skundikai įskųsdavo, o represiniai organai tokį nebūtu nusikaltimu apskųstą nelaimingąjį pasodindavo į lagerį. Dabar Lietuvoje naudojamasi sukurtais įstatymais, kad bet koks „įsižeidęs“ žmogus ne tiek įskundžia kitą, kiek jis pats gali imtis iniciatyvos nuspręsti, jog jam nepatinkantis pilietis „pablogino“ jo reputaciją, gerą vardą, ir pasodinti žmogų į kalėjimą arba išsireikalauti sau didelių pinigų. Tai ir įrodo šie paskutiniai reikalavimai, padidinti net du kartus (vietoj 10 tūkst. litų iki 20 tūkst., ko neleidžia įstatymas – E.Š.). Taip įvairiems nusikaltėliams (nesakau, kad čia Mačiulis yra nusikaltėlis) suteikiama dar Stalino laikais įteisinanti taisyklė, pagal kurią „tereikia tik žmogaus, o (įstatymo) straipsnį jam bet kada nesunkiai surasime“.

Baudžiamojoje byloje kaltintojas turi įrodyti, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą (nusikaltimus), o ne kaltinamasis įrodyti, kad jis nepadarė nusikaltimo (nusikaltimų). Privataus kaltinimo byloje nukentėjusysis, perdavus teismo nutartimi bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, tampa kaltintoju, tad privataus kaltinimo šmeižimo baudžiamojoje byloje nukentėjusysis (kaip kaltintojas) turi įrodyti, jog publikacija (šiuo atveju) yra šmeižikiško turinio, yra šmeižtas. Mačiulis nepateikė įrodymų, jog Edvardas Šiugžda supratęs publikuojąs šmeižtą ir siekęs Mačiulį apšmeižti. Tai, kas nepatinka mano publikacijoje, Mačiulis nė nebando įrodyti esant šmeižto, čia yra tik tokia Mačiulio daroma prielaida ir jo advokatės, kaip teisininkės, pareiškiama nuomonė, bet įrodymų nėra. Nebuvo ir liudininkų parodymų, ką norėjo įrodyti Mačiulio advokatė. Mačiulis savo skunde (ar su skundu) nepateikė įrodymų, kad 2014 01 10 publikacijos turinį sudaro šmeižtas, kad joje paskleisti šmeižikiški duomenys.

Mačiulis sakosi nesąs ateistas, tad irgi yra apšmeižtas. Iš tikro frazės „ateistinis įniršis, įsiūtis“ pavartojimas visai nereiškia žmogaus išvadinimo ateistu, jo pavadinimo ateistu. Be to, Mačiulio tikėjimas aiškiaregystės galiomis kaip tik ir liudija jo pagonybę (tą paaiškinsiu vėliau), jo tikėjimą pagoniškomis galiomis. Kalbant apie Mačiulio ateizmą, galima paminėti, kad net kai kurie kunigai irgi buvę ateistai, nes jie prisipažįsta: esu netikintis. Tad jeigu Mačiulis ir lanko bažnyčią, tai dar nereiškia, kad  jis nėra ateistas ar nesielgia ateistiškai, t.y. ne taip, kaip reikalauja tikinčiojo priedermė. Argi Mačiulis, būdamas partinis sekretorius, ir dar tikintysis, kaip dabar nori įteigti, tada (sovietiniais laikais – E. Š.)neveidmainiavo? O gal veidmainiauja dabar? Paprastas šių dienų pavyzdys: kaipgi yra su „tikinčiuoju, ne ateistu“ Putinu, demonstratyviai pasirodančiu cerkvėje per šventes ar laiminančiu kariškius, kareivius? Argi jį galima laikyti tikinčiuoju, kai jis nebodamas krikščioniškų reikalavimų jėga ir ginklu užgrobia kitų valstybių teritorijas? Tad vadintis tikinčiuoju ir juo tikrai būti yra labai didelis skirtumas.

Iš kitos pusės, iš Mačiulio veiksmų matyti, kad neigdamas, jog nėra ateistas, Mačiulis sako netiesą. Jis iškart smogia man, panaudodamas teisminį susidorojimą, keldamas vis didesnius (kaltinamuosius) reikalavimus ir bausmes. Savo paskleistuose paskviliuose Mačiulis puolė katalikišką laikraštį be jokio gailesčio, skelbdamas nepatikrintus teiginius, nes jis pats prisipažino, kad netikrino straipsnių teisingumo (tai jam buvo visiškai nesvarbu), jo siekis buvo laikraščiui pakenkti ir moraliai, ir finansiškai. Tą parodo visi Mačiulio veiksmai, nesustojamai liejęsi iki 2013 12 28, o dabar liejąsi prieš mane net iškeliant kriminalinę bylą esą aš suplanavau ir nei iš šio, nei iš to tyčia apšmeižiau visiškai nepažįstamą Mačiulį. Aš pažinau Mačiulį pagal tuos straipsnius, kurie buvo anoniminiai ir reiškė jo, kaip redaktoriaus, atsakomybę. Krikščionis taip elgtis negali. Jeigu Mačiulis nori vadintis krikščionimi, jis turėjo atsakyti man raštu, kaip to ir reikalauja žurnalistinės etikos principai. Užuot atsakęs į mano tariamą „užsipuolimą“, Mačiulis nori žūtbūt mane nubausti už nieką, už mano pareikštą nepasitenkinimą dėl (nuolatinio) puldinėjimo, dėl melagingos informacijos savo paskviliuose. (Paskvilis tarp kitko reiškia įžeidžiančius straipsnius, informaciją.) Jeigu Mačiulis deklaruoja save ne ateistu, tai jam turėtų būti ne tik žinoma, bet ir jo elgiamasi pagal vadinamąją rūpesčio etiką – kai žmogus rūpinasi, kad kitas žmogus nepatirtų skriaudos dėl jo veiksmų. Tuo tarpu Mačiulis atmetė tokį įsakmų ir krikščioniui svarbų reikalavimą ir iškart nepagrįstai puolė kaltinti mane ir leidyklos vadovus nusikalstamais veiksmais, aišku, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos reikalavimą.

„Viešame laiške Vidui Mačiuliui“ Mačiulis nėra pavadintas kagėbistu, jame tik apskritai pasakyta apie kagėbistus, o apie kagėbizmą reiškiama tik nuomonė. Taip pat ir spaudimo teismui darymo nereikia painioti su galėjimu faktiškai jį padaryti, su spaudimo faktiniu padarymu. (Mačiulis savo kaltinimuose teigia esą aš rašiau, kad jis paperka teisėjus ir kitaip valdo teisėjus Kaune – E.Š.) Tad daryti spaudimą teismui galėtų netgi ir visai neįtakingas žmogus. Teigdamas, kad Mačiulį apskelbiau nusikaltėliu darant sunkų nusikaltimą, darant įtaką teismams, jis pats privalėtų paaiškinti, kodėl vis dėlto buvo taip ištęstas VšĮ „Naujasis amžius“ ir G. Baliukonytės teismo procesas – jis įsikišo į tą procesą, gal buvo įkištas (Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko) Dainiaus Radzevičiaus paliepimu. (Beje, Radzevičius man buvo asmeniškai pasakęs: jeigu Mačiulis atsisakytų paklusti ir viešinti šią bylą, aš išmesčiau jį iš pirmininkų.) Tokie yra santykiai, tokia yra priklausomybė.

Taigi tas teisminis procesas (tarp Baliukonytės ir mūsų leidyklos, vykęs nuo Baliukonytės atleidimo iš darbo 2012 m. rugsėjį iki 2014 m. gegužės 20 d. – E.Š.) be jokio pagrindo buvo atidėliojamas. Be jokio pagrindimo (teisėjai pritariant), ieškovės Baliukonytės ar jos advokatės iniciatyva, vyko tokie vis perkeliami posėdžiai: 2013 01 18, 2013 02 15, 2013 03 15, 2013 05 13, 2013 05 20 (tęsinys), 2013 06 03, 2013 06 25 (turėjo būti priimta nutartis, tačiau teisėja tą dieną „staiga“ susirgo ir nutartis atidėta iki neapibrėžto laiko, faktiškai pusantro mėnesio), pagaliau sprendimas 2013 08 09. Taigi šis procesas, kuris turėjo tęstis apie du mėnesius pagal teisinius reikalavimus, faktiškai tęsėsi beveik metus. Galutinis tos bylos sprendimas (nes buvo tik tarpinis neįsigaliojęs sprendimas) buvo priimtas tik 2014 m. gegužės 20 d.

Prieš tai, 2013 09 09, buvo paduotas mūsų apeliacinis skundas. 2014 01 20  11 val. Apygardos teisme turėjo būti skelbiama apeliacinė nutartis, tačiau atvykus, nutartis nebuvo ne tik neskelbiama, bet ir nežinoma, kas su ja išvis yra, nebuvo net paaiškinta, kodėl ji neskelbiama, paskiau po kelių skambinimų telefonu buvo liepta „teirautis telefonu“ prieš pat teismo darbo pabaigą, apie 16.45 val. Aišku, jokio raštiško pranešimo negavome, o buvo tik pareikšta, kad „nutarta skelbti nutartį“ 2014 02 19 d. 16 val., nes iki tokio galutinio termino esą galima pagal įstatymus nukelti nutarties priėmimą. Vienu žodžiu, toji byla visą laiką buvo (be jokių įtikinančių priežasčių – E.Š.) atidėliojama. Kaip tada galima galvoti apie tokius atidėliojimus?  2014 02 19 dieną 16 val., irgi teiraujantis net kelis kartus, buvo tik žodžiu pasakyta, kad nutarta pradėti bylą nagrinėti naujai 2014 04 08   9 val. Paskiau jau gavome ir raginimus dalyvauti naujame bylos svarstyme. 2014 04 08 bylos posėdį nuspręsta tęsti 2014 05 20 pasikviečiant liudytojus, jei iki to laiko nebus sudaryta taikos sutartis. Taigi akivaizdus bylos tempimas – vietoj „skubaus“ nagrinėjimo per 2-3 mėn. procesas vyko jau beveik dvejus metus.

Man sužinojus apie Mačiulio artimus ryšius su teisėjais bei jo gebėjimą pakreipti procesus sau norima linkme (apie tai mane informavo Mačiuliui artimi žmonės, labai gerai ir artimai jį pažįstantys ir labai blogai atsiliepiantys apie jį, atsiprašau, kaip apie jokios moralės neturintį asmenį), ir paminėjau laiške savo nuomonę, neparodydamas jokios klaidinančios ar šmeižikiškos informacijos apie jį, tik savo nuomonę pagal turimus faktus apie Mačiulio galimą elgesį mano ir „XXI amžiaus“ atžvilgiu. Beje, kaltinamajame skunde Mačiulis meluoja, esą iki mano parašyto „Viešo laiško“ Mačiulis nepažinojęs manęs. Juk jau 2013 kovo 15 d. teismo posėdyje dalyvaudamas, Mačiulis mane pažinojo ir aštriai jame pasisakė, taip pat pažemino mano žmoną, paniekinančiai sakydamas: šita moterėlė daro čia visą tvarką. T.y. leisdamas tik sau nedraudžiamai posėdyje replikuoti ir kelti triukšmą. Tada aš tikrai jo nepažinojau, tik mums išėjus iš teismo vienas bendradarbis pasakė, kad tai yra garsusis Mačiulis. Tuo tarpu Mačiulis teismo posėdyje mane žinojo kaip „XXI amžiaus“ redaktorių, kadangi teisme visas bylos aplinkybes aš ir aiškinau.

Jei garbė – viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, o šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo orumą, tai kodėl Mačiulis pats dar labiau skleidė ir platino mano tariamą šmeižtą, parašytą „Viešame laiške“, būriui žurnalistų perskaitydamas mano laišką ir jame paskleistus tariamus šmeižtus, taip prisidėdamas ir netgi vykdydamas nusikalstamą veiką? Išeitų, kad pats Mačiulis tapo mano vykdyto nusikaltimo bendrininku. Taip pat galima pasiaiškinti, ar tas skaitymas susirinkusiems žurnalistams pakenkė Mačiulio orumui ir garbei. Kaip galima suprasti iš Mačiulio portalo pranešimo, būtent tas KŽS nariams perskaitytas mano „Viešas laiškas“ niekaip nesumažino Mačiulio garbės ir orumo – joks žurnalistas nebuvo įtikintas tariamai šmeižikiškame laiške Mačiulio orumą bei garbę žeminančia „informacija“ (kurios iš tiesų ir nebuvo). Taigi Mačiulio tvirtinimas apie šmeižtą, kuris esą pakirto jo reputaciją, sumenkino jį, kaip žmogų, tėra tik jo išgalvotas teiginys ir niekuo neįrodytas. O jeigu mano laiške būtų pateikta šmeižikiška informacija, tai Mačiulis neturėjo jos platinti toliau, skaitydamas savo pažįstamų žmonių grupei ir toliau platindamas jo orumą ir garbę šmeižiantį mano laišką. Ir dar kyla klausimas: kodėl Mačiulis savo grupelei žurnalistų paviešindamas mano „šmeižikišką“ (kaip jis teigia) laišką, nepakvietė manęs ar kito mūsų redakcijos nario į tą apsvarstymą? Ne, jis mano laišką pateikė savaip, nes jam buvo svarbiau jo komentaras (jo svarstymai), o tiesa jam nerūpėjo. Ir tuo atveju, jeigu viešai skaitant mano „Viešą laišką“ Mačiulio garbė ir orumas nesumažėjo, kodėl jis kalba apie mane, kaip šmeižto skleidėją? Jeigu žmonės nepritaria mano raštui, nesutinka su juo, tai toji Mačiulio garbė ir orumas nėra sumažinami, ir tada paprasčiausiai tai negalima įvardyti šmeižtu, kuris laiške tariamai skleidžiamas.

Iš kitos pusės, jeigu Mačiulis kalba apie mano „Viešą laišką“ kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie jį, galinčios paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimą, tai turiu pasakyti, kad tą nepasitikėjimą būtent paskleidė pats Mačiulis, kai nusižengdamas Žurnalistų etikos kodeksui, savo portale vienašališkai rašė, skelbė ir skleidė informaciją, kuri įrodo jį esant nesąžiningu, neturinčiu pasitikėjimo visuomenėje, neatsakingai rengiančiu ir skleidžiančiu nepagrįstą informaciją, kuri yra išties šmeižikiška ir žeminanti mane ar „XXI amžiaus“ darbuotojus (ir tai nieku būdu nėra nuomonė, o informacija, turinti šmeižto ir žeminimo požymių). Jeigu Mačiulis būtų skleidęs informaciją, gautą iš abiejų pusių, t.y. paremtą ir Baliukonytės, ir mūsų nuostatomis, tada Mačiulis galėtų kalbėti, kad būtent aš savo laišku kaip nors pakirtau pasitikėjimą juo, tačiau savo veiksmais būtent Mačiulis paskatino mane ir kitus mūsų darbuotojus, kitus visuomenės narius suabejoti pasitikėti juo. Taigi, tik pats Mačiulis savo veiksmais jau iki mano „Viešo laiško“ pakirto pasitikėjimą juo. Patyręs nepasitikėjimą Mačiuliu, kaip žurnalistu ir žmogumi, ir parašiau šį laišką. Ir ne kokia nors tiesiogine tyčia, kurios buvimą neįrodo ir net nebando įrodyti Mačiulis, vadovaudamasis parašiau viešą laišką, o būtent remdamasis Mačiulio veiksmais, pakirtusiais mano ar kitų žmonių (pvz., mūsų leidyklos darbuotojų, skaitytojų) pasitikėjimą juo, kaip neteisingai, nekorektiškai ir neetiškai besielgiančiu asmeniu ir dar žurnalistų skyriaus vadovu. Beje, žinojau, kad Mačiulio garbė ir be manęs nebuvo aukšta: tą man pasakojo jį pažįstantys žurnalistai, KŽS nariai.

Byloje, kuri nagrinėja Mačiulio skundą prieš mane, reikia tirti mano tariamo nusikaltimo ištakas, t.y. 2013 m. kovo mėn. Mačiulio parašytą ir paskleistą straipsnį su daugybe melo ir žeminimo faktų, kuriuos tikrai priėmiau kaip žeminimą. Tą Mačiulio straipsnį aš įvardiju paskviliniu, nes jis paremtas daugybe iškraipytų, šmeižikiškų informacijos faktų. Panašus yra 2013 12 28 Mačiulio portale paskelbtas straipsnis, melagingi yra ir kiti Mačiulio iniciatyva (kituose portaluose – E.Š.) paskelbti straipsniai (informacija) apie mane ir „XXI amžių“. Tik paskutinis Mačiulio straipsnis apie birželio 3 d. posėdį yra daugmaž objektyvus, nors jame irgi yra ir kai kurių nutylėjimų, ir melų. Jeigu tokia informacija būtų buvusi pateikta apie kiekvieną posėdį, to mano „Viešo laiško“ nebūtų buvę. Deja, buvo kitaip – buvo vieši kaltinimai, vieši pažeminimai, vieši įžeidinėjimai. Dabar Mačiulis teigia, kad ne jis rašė straipsnius savo portale kaunozurnalistai.lt, jis esą tik redagavo (bent taip jis rašė viename savo straipsnių), nors paskiau, šiame posėdyje atsakinėdamas į mano klausimus, to redagavimo niekaip neprisiminė. Straipsnius jam esą kažkas atsiųsdavo. Gal atsiųsdavo – nežinau, tikriausiai teismas turėtų spręsti, ar jis atsisakė pripažinti, kad straipsnius jam atsiųsdavo Baliukonytė, bet faktas tas, kad Baliukonytė prisiėmė kaltę – straipsnius jam esą atsiųsdavusi būtent ji). Nei iš šio, nei iš to niekas visa ugnis buvo nukreipta būtent į konkretų leidinį „XXI amžius“, o ne į leidyklą „Naujasis amžius“, su kuria bylinėjosi Baliukonytė. Taigi šmeižtas buvo suplanuotas prieš laikraštį „XXI amžius“. Mano darbuotojai nuo manęs netgi slėpė Mačiulio portale pasirodžiusius klaidinančius ir mane žeminančius rašinius, kurie mane „sunervins“ ir aš griebsiuosi kaip nors atsakyti, nes tai būtų normalus veiksmas, o ne koks nors tyčinis veiksmas, kaip tikina Mačiulis ir jo advokatė. Tada, sausio pradžioje, pamatęs naują Mačiulio gal jau ketvirtą paskvilį (kuris buvo išplatintas gruodžio 28 d.) prieš mane ir „XXI amžių“, labai susinervinau: kiek jis gali mane persekioti, tyčiotis, žeminti. Juk tai kenkia laikraščiui, mažina jo tiražą, juodina jį, o galų gale žemina mano orumą ir kenkia mano garbei. Tikrai neturiu žinių, kad Mačiulis priklauso žurnalistų profsąjungai, įsipareigojusiai ginti leidyklos „Naujasis amžius“ „skriaudžiamus“ žurnalistus, tačiau jis ėmėsi, nieko nesiaiškindamas, „viešinti“ Baliukonytės ir mūsų leidyklos bylos reikalus ir kartu šmeižti mane bei laikraštį. Ir tai jis darė paskatintas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Radzevičiaus, kuris aiškiai paliudijo, kad iškart per penkias minutes perduoda klausimą spręsti vietos skyriaus žiniai, ir pats Radzevičius tą Baliukonytės klausimą „žinojo jau prieš kelerius metus“. Kas leido Mačiuliui padaryti mus nusikaltusiais dar nepasibaigus bylai ir skelbti apie kažkokias Baliukonytės „pergales“ ir taip daryti įtaką teismams: tik išklausius parengiamąjį posėdį, kuriame kalbėjo vien Baliukonytė, surašyti savo portalo straipsnyje-paskvilyje jos išsakytus šmeižtus. Jei „Viešą laišką“ rašyčiau dabar, kai ką išsireikščiau kitaip, tačiau tada rašydamas privalėjau sulaikyti melagį ir šmeižiką. Bent tokį įsivaizdavau Mačiulį, nes jo portale abu straipsniai buvo pateikti nenurodant pavardės, o tada už leidinyje skelbiamų straipsnių turinį atsako to leidinio redaktorius – taip vienareikšmiškai sako Visuomenės informavimo įstatymas.

Mačiulio skunde teigiama, kad mano pateikta informacija neatitinka tikrovės. Apie šmeižikiškos ar įžeidžiančios, ir dar padarytos tiesiogine tyčia informacijos pateikimą mano „Viešame laiške“ išvis negalima kalbėti, nes tai tėra tik tam tikri svarstymai ir apibūdinimai (daugiausia tariamąja nuosaka ar spėjimu, nuomone ir pan.) apie mane ir laikraštį pastoviai užsipuolusį Mačiulį, bet tai dar nereiškia, jog yra baudžiamasis nusikaltimas. Mano tiesioginė tyčia Mačiulio skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo niekuo neįrodyta, nėra patvirtinta, kad aš būčiau melavęs, t.y. pasitelkęs melą, melavimą kaip priemonę. Tai ne mano prigimčiai, tai ne mano įsitikinimams. Tai tėra tik Mačiulio nuomonė jo skunde, ir tai greičiau ne nuomonė, o kaltinimas. Teisėjo 2014-02-10 nutarties motyvai kaip tik liečia šį Mačiulio skundo turinio aspektą. Mačiulio skunde dėl bylos kėlimo niekuo nepatvirtintas kaltinimas melavimu, siekimas suvoktu melu apšmeižti jį ar kaip nors įžeisti. Todėl skundas neatitinka BPK 412 str. reikalavimų. Pagal BPK 412 str. Mačiulio skunde turėjo būti duomenys, kurie patvirtintų mano tiesioginę tyčią, nes ji reikalinga tiek šmeižimo, tiek įžeidimo sudėčiai, tačiau skunde tokių duomenų nebuvo pateikta. Mačiulio teiginiai apie mano neva melą, to neva melo neva suvokimą ir neva siekimą tuo neva melu apšmeižti ir įžeisti Mačiulį yra tik spėliojimai – be jokių įrodymų. Juk negalima dėl bet kokių spėliojimų kelti bylų ir tąsyti žmones teismuose. Skunde dėl bylos man kėlimo nurodytas „nesąžiningumas“, „sąmoningas faktų iškreipimas“ nepagrindžiamas jokiais duomenimis. Kaip tik aš ginuosi nuo neteisėto Mačiulio elgesio, kadangi tai Mačiulis savo valdomame ir redaguojamame portale paskleidė tą šmeižikišką, melagingą, mane ir „XXI amžių“ niekinančią informaciją.

Pažiūrėkime, kaip Mačiulio portale skaitytojui įperšama šmeižikiška informacija Baliukonytės rašytuose ir Mačiulio platintuose rašiniuose. Štai antrasis paskvilis – daug jo punktų yra neteisingų, melagingų ar net šmeižikiškų, bet ir visas straipsnis savo turiniu akivaizdžiai rodo nusiteikimą prieš „XXI amžiaus“ redakciją. Visas turinys yra užgauliojantis, net nežiūrint į tai, kad Baliukonytė teigia rašiusi vien tik „šventą teisybę“. Štai rašoma: „Šiugžda nenori sutikti pažeidęs Lietuvos įstatymus“. Iš kur, kada ir kas pamatavo tą „nenorą“? Ir kur aš pažeidinėju Lietuvos įstatymus? Gal turėčiau prisipažinti, kaip Stalino laikais, ko nepadaręs, kad būčiau teisiamas? Joks teismas nepripažino manęs pažeidusiu įstatymus. Baliukonytė ir Mačiulis priekaištauja man, kad teikiau apeliacinį skundą byloje su Baliukonyte. Tai nejaugi iš manęs atimama teisėta teisė kreiptis į apeliacinį teismą? Kaip leidyklos vadovas, teikiau apeliacinį skundą, remdamasis įstatymais. Paskvilyje rašoma, kad Šiugžda „nenori... sumokėti atleistai darbuotojai priteistą sumą“. Bet juk neįsigaliojusi teismo nutartis reikalavo sumokėti „skubiai“ tik 615 Lt, ir tas buvo padaryta. Net dabar, aiškinantis, kaip turime sumokėti mokesčius valstybei, mokesčių specialistai mums sako, kad mes paskubėjome sumokėti tą 615 Lt mokestį Baliukonytei, nes vėliau apygardos teismo nutartis tą apylinkės teismo sprendimą panaikino, t.y. panaikino ir >600  Lt išmokėjimą Baliukonytei. Todėl teiginys „Šiugžda... nenori... sumokėti atleistai darbuotojai priteistą sumą“ yra melagingas ir šmeižikiškas. Paskvilis akivaizdžiai simpatizuoja tik vienai pusei, t.y. Baliukonytei, nors pagal Žurnalistų etikos kodeksą ir pagal Visuomenės informavimo įstatymą autorius (redaktorius V. Mačiulis) turėjo pateikti ir kitos pusės nuomonę. Arba štai paskvilyje kalbama apie laikraščio „XXI amžius“ steigėjus. Tokių laikraščio steigėjų išvis nėra, yra tik leidyklos dalininkai, tad yra melas apie tuos kažkokius laikraščio steigėjus. Teiginys, kad „redakcija dar nėra pilnai atsiskaičiusi už 2012-2013 metais savo noru redakciją palikusiais žurnalistais“, yra melagingas ir šmeižikiškas. Visų pirma, teigiama, kad redaktorius, t.y. aš pats, nesu atsiskaitęs. Nuo kada privatus asmuo turi atsiskaityti su įstaigos, kurioje jis pats dirba samdomu darbuotoju, kitais darbuotojais? Dar svarbiau, nei Baliukonytė, nei redaktorius Mačiulis nenurodo, su kokiais savo noru redakciją palikusiais žurnalistais neatsiskaitėme (ar aš neatsiskaičiau) ir tai yra paprasčiausias šmeižtas. Pirmame paskvilyje irgi paskleisti melagingi ar šmeižikiški teiginiai. Štai rašoma, kad direktorė L. Šiugždienė „... pareikalavo pasirašyti (dokumentą), nepaimdama pasiaiškinimo“. Bet juk Baliukonytė šiame rašinyje meluoja: pasiaiškinimas buvo jau atsiųstas, kad ji, t.y. Baliukonytė, nevykdysianti užduoties. O apie penkias užduotis, kurias reikėjo atlikti per dvi dienas – tai ištisas melas: juk tos užduotys buvo neįvykdytos beveik du mėnesius. Mane įvardijant, kaip įstatymus pažeidžiantį „leidinio savininką“, yra grynas šmeižtas, siekiant pakenkti laikraščiui – aš nesu nei savininkas, nei leidyklos dalininkas, buvau samdomas darbuotojas, redaktorius. Vartojant tokius terminus norima pakenkti laikraščiui. Mačiulio portale pasirodžiusių rašinių visuma pažeidžia įprasto elgesio taisykles. Todėl po kelių jo portalo straipsnių, įžeidžiančios, vienpusės „informacijos“, parašiau atsakymą. Jeigu Mačiulis kaltina mane, kad jį apšmeižiau, ir dar tyčia, tai tikrai nėra tiesa. Juk apie jį susidariau nuomonę apklausęs daug jį pažįstančių žmonių. Deja, tai nebuvo teigiamos nuomonės. Jį apibūdina kaip kerštingą, despotišką, kampuoto charakterio, netgi baisų žmogų, su kuriuo negalima turėti jokių santykių, nes „būsi sutvarkytas per teismus“. Jis esą kelia teismus bet kuria jam tinkama proga, panaudodamas liudytojais kai kuriuos jam pavaldžius ar paklusnius asmenis. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus nariai, bendravusieji su Mačiuliu, pasakojo apie „Kauno dienos“ privatizavimo reikalus. Pavyzdžiui, pasakojo, kad privatizavimo metu akcininkai gavo iš viso 5 mln. dolerių, iš jų 2 mln. teko Mačiuliams. Ir spaudos publikacijos man pakartojo tą įvaizdį. Jo vengia jo moksladraugiai, tiesiog bėga kuo toliau nuo jo. Bet viso to nerašiau savo „Viešame laiške“, nes man būtų reikėję įrodyti jų tikrumą, be to, nesu toks žmogus, kad atvirai kaltinčiau man nepatinkantį asmenį.

1) Tikrai atsiprašau gerbiamo Teismo, kad jau žymiai anksčiau priėmus sprendimą dėl mano nuomonės, išreikštos atsakant mano „Viešu laišku“, buvo sutrikdytas teismo procesas, Mačiuliui pareikalavus priimti naują Kauno apylinkės teismo sprendimą. (Čia galvoje turiu ankstesnį Kauno apylinkės teismo sprendimą, mane visiškai išteisinusį dėl „Viešo laiško“ – E.Š.) Kai kaltę dėl išlaidų teismui iš mokesčių mokėtojų kišenės ir laiko stoką ypač svarbioms kriminalinėms byloms Mačiulis vertė man, demagogiškai ir veidmainiškai atsiprašinėdamas (čia kalbu apie Mačiulio kalboje sakomą atsiprašinėjimą prieš tai vykusiame teismo posėdyje esą aš trukdau laiką, „neprisipažindamas“ darantis nusikaltimą – E.Š.), iš tikrųjų tai jis savo įprastu būdu nesutiko su mane išteisinusiu pirmuoju apylinkės teismo sprendimu ir, naudodamas jam įprastą spaudimą, išreikalavo naujo, dabar vykstančio teismo proceso. Tikrai teismas nebūtų išeikvojęs tiek laiko ir lėšų, nebūtų mano darbo laiko pusmečio gaišinimo, nebūtų mano ir leidyklos „Naujasis amžius“ nervinės įtampos, jeigu Mačiulis būtų sutikęs su pirmuoju apylinkės teismo sprendimu, mane visiškai išteisinusiu. Manau, kad ir šis Teismas priims teisingą sprendimą apie mano nekaltumą, kartu tinkamai pagal įstatymus įvertindamas mano kaltintojo užmačias ir planus trikdyti mūsų leidyklos darbą, jo dedamas pastangas diskredituoti laikraštį „XXI amžius“ ir kenkti jo leidimui. Nejaugi dabar, nagrinėjant šiame Teisme, mano išsakyti teiginiai staiga gali pavirsti į tiesioginę tyčią? Mačiulis be jokio pagrindo, be jokių argumentų kaltina mane, kad aš tyčia paskleidžiau, parašiau informaciją, žeminančią ir šmeižiančią jo orumą bei garbę. Priešingai, būtent jo klaidingas teiginys ir įvaizdis, iš anksto skelbiant jo portale informaciją esą aš jau esu nusikaltėlis, tai jau pasidaro mano įžeidimu ir šmeižtu. O jo ankstesnis, dar nuo 2013 metų kovo vidurio prasidėjęs puolimas, šmeižiant ir įžeidinėjant per portale kaunozurnalistai.lt skleidžiamus rašinius privertė mane ginti savo ir mano vadovaujamo laikraščio „XXI amžius“ garbę ir orumą.

2) Jau proceso pradžios metu pajutau Mačiulio spaudimą – po pirmojo posėdžio jis pareiškė: reikėjo kreiptis į jį ir būtume susitarę be jokio teismo, be triukšmo, jis atsisakysiąs kelti man baudžiamąją bylą, tik reikės, matyt, susitarti su juo dėl pinigų, kuriuos turėčiau sumokėti už tokią jo „nuolaidą“. Atsisakiau, ir tada prasidėjo ši kankinanti karuselė, sekinanti mano ir laikraščio redakcijos jėgas.

3) Praėjusiame posėdyje išgirdau, kad Mačiulis vėlgi pakėlė savo „vertę“ ir mano vykdyto „nusikaltimo“ jam padarytą „žalą“ – iki 20000 Lt. Tai visiškas absurdas, kai per mėnesį Mačiulio įvertinimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, niekuo neargumentuojant, pakyla dvigubai. Gal Mačiulis suprato, kad pats skaitydamas Žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus nariams mano „Viešą laišką“, taip „padidino“ mano „nusikaltimą“, plėsdamas laiško įtaką, nes perskaitydavo jį dar platesniam klausytojų skaičiui, taip dar labiau kenkdamas sau? (Čia turiu galvoje Mačiulio portale pateiktą informaciją, kad jis viešai savo žurnalistams skaitė mano viešą laišką – E.Š.) Jeigu Šiugžda vykdė nusikalstamą veiką, esą tyčia rašydamas šmeižtą bei įžeidimą turinčią informaciją ir paskleisdamas ją viešai per „XXI amžių“, tai kodėl ir pats Mačiulis dar toliau skleidė tą šmeižtą, sukviesdamas savo žurnalistus ir jiems skaitydamas, t.y. skleisdamas tą šmeižtą toliau, taip tapdamas Šiugždos nusikaltimo bendrininku? Gal tuo vadovaudamasis Mačiulis ir padvigubino savo neturtinės žalos dydį, nes kitų argumentų apie Mačiuliui padarytą žalą teismas neišgirdo? Kaip ir išvis jokių argumentų dėl šmeižto ar mano tiesioginės tyčios tariamai apšmeižti Mačiulį jis neturi. Mato evangelijoje rašoma: kai Jėzus savo mokiniams pradėjo  aiškinti  turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytam ir trečią dieną prisikelti, Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“. Bet Jėzus atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 21-27). Jei būtų šie laikai ir jeigu vietoj apibarto Petro būtų Mačiulis, jis „įžeistas ir apšmeižtas“ paduotų Jėzų į teismą už šmeižtą, ir pritaikius LR BK str. 155 Jėzus būtų nuteistas – juk tai pasakė daugybės žmonių akyse. Nebūtų net sulaukęs savo, kaip Išganytojo misijos – būti nukryžiuotam ant kryžiaus už žmonių nuodėmes. Štai ką reikštų pikto, kerštingo asmens „įsižeidimas“ jau šiais laikais, kai sutvarkius įstatymus ir suteikus galimybę kerštauti ir paduoti į teismą vietoj garbingos kovos surandami bjauriausi būdai sunaikinti priešininką ir šmeižiant bei įžeidinėjant vaizduoti nekaltą, simpatišką, supratingą.

4) Tiek į mano „Viešą laišką“, tiek ir į mano atsiliepimą dėl Mačiulio paskelbtos „informacijos“ apie mano tariamai nusikalstamą veiką Mačiulis savo kaltinamojoje kalboje (vėlgi šmeižikiškoje) remiasi melagingais liudijimais, išsisukinėjimais, svarbių dalykų užmiršimais. Kuris įstatymas leidžia ar net skatina diskredituoti laikraštį ar žmogų, žeminti žmogaus garbę ir orumą? Manau, kad tokių leidimų tikrai nėra įstatymuose, tokių man ir niekam kitam neparodys niekas. Nebent tariamais teisiniais išvedžiojimais, labai tolimais nuo teisingumo. Visuomenės informavimo įstatymas įsakmiai nurodo reikalavimus dėl teisingos informacijos būtinumo, tad Mačiulis, jau prieš pusantrų metų pradėjęs skleisti paskvilius, o kartu ir juos rašydamas, pažeidė tiek lygiavertį viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių pateikimą, tiek skleidė informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės vadžios nešališkumui, taip pat pažeidė kitus įstatymo reikalavimus, draudžiančius platinti dezinformaciją ir šmeižiančią informaciją. Dar daugiau, jau tą pačią dieną, kai paskelbė padavęs skundą (2014 01 30), iškart apie mane parašė, kad esu kaltinamasis, t.y. nusikaltėlis, taigi vėl pažeidė nekaltumo prezumpciją ir tęsė manęs ir laikraščio diskreditavimo planą. Nors kaip tik tada netrukus teismas nusprendė baudžiamosios bylos man net nekelti. Tačiau nors ankstesnio teismo esu išteisintas dėl tariamo šmeižto ar įžeidimo, Mačiulio portale esu vaizduojamas kaltinamuoju, t.y. nusikaltėliu.

5) Bet žymiai blogiau, kai liudijant teisme išsisukinėjama ir meluojama. Į mano klausimus, kiek straipsnių atsiuntė Baliukonytė jam, Mačiulis atsakė, kad nežino. Į klausimą, kiek Baliukonytės straipsnių redagavo, jis atsakė, kad irgi nežino. Jeigu Mačiulis niekaip neprisiminė, ar kada nors Baliukonytė buvo atsiuntusi savo rašliavą jam, jeigu jis neatsimena, kiek jos straipsnių redagavo, tada arba blogai su jo atmintimi, arba Mačiulis pažeidžia teisme duotą priesaiką. Tada galima kelti klausimą, ar juo išvis galima tikėti ir jo liudijimus bei teiginius priimti dėmesin. Išeina, kad Baliukonytė buvo „hakeris“, be jokio leidimo įsilaužęs į Mačiulio portalą, nes ji pati yra pripažinusi, kad siuntė straipsnius redaguoti ir įdėti į Mačiulio portalą, o jis tą jau neigia, „neatsimena“. Kitas melas arba mėginimas išsukti save yra Mačiulio melagingas rėmimasis Mačiulio įstaigos (Kauno žurnalistų namų) apiplėšimu pernai balandžio 1-ąją ar 2-ąją. Man paklausus, ar Mačiulis žinantis, kada buvo atsiųsti Baliukonytės rašiniai, jis teigė: jų pateikti negalima, nes 2013 m. balandį KŽS namų niokotojai sunaikino duomenų bazę. Taip aiškinti galima tik apie kovo 16 dienos rašinį, skirtą daugiau Baliukonytės ir mūsų leidyklos bylai, tačiau gruodžio 28 dienos rašinys į portalą buvo įdėtas praėjus 9 mėnesiams po to įsilaužimo į KŽS namus, taigi apie kokį nors šių duomenų sunaikinimą negali būti ir kalbos. Tada galima manyti, kad pats Mačiulis, o galbūt Baliukonytė piktybiškai sunaikino tuos duomenis, kaip pasityčiodama birželio 3 dienos posėdyje ji „liudijo“ (jos žodžiai: „juodraščius sudeginau pečiuje“), kad negalima būtų surasti, kas vedė piktavališką nusikalstamą veiką mano ir „XXI amžiaus“ atžvilgiu. Taigi šiuo atveju turime akivaizdų melavimą davus priesaiką ir teismo apgaudinėjimą. Manau, kad teismas išsiaiškins Baliukonytės ir Mačiulio atsakomybės dalį, bet dabar pabrėžiu, kad atsakomybę už rašinį, ypač parašytą „niekieno“, t.y. nenurodant pavardės, neša tik redaktorius. Daug to melo yra Mačiulio atsakymuose, dar daugiau jo atsiskleistų, jeigu teismas būtų nuodugniai aiškinęsis paskvilių tekstus ir jų parašymų aplinkybes. Gaila, kad tam pritrūko laiko, veltui jį iššvaistant kitur. Klausiau, ar Mačiulis yra pastebėjęs atvejų, kada kaip nors puoliau portalo kaunozurnalistai.lt redakciją. Jis pasakė, kad tokių faktų nežinantis. Taigi „XXI amžiaus“ redakcijos ir manęs asmeniškai puolimas buvo vienkryptis ir niekuo nepateisinamas. Ir čia negalima apeliuoti į kokį nors Baliukonytės bylos, kaip žurnalistės pamintų teisių gynimo, „viešinimą“. Tas viešinimas – tai paprasčiausiai sąmoningas puolimas, organizuotas siekiant sistemingo ujimo ir kuo skausmingesnio „XXI amžiaus“ diskreditavimo, norint jam pakenkti.

6) Labai sunku ką nors argumentuotai ginčytis ar įrodinėti nesąžiningai besielgiančiam žmogui, nes toks žmogus viską apverčia aukštyn kojomis. Netgi mano liudininkų parodymai melagingai iškraipomi. Anot Mačiulio, dabartinis „XXI amžiaus“ redaktorius R. Bacevičius teigė, kad tokios publikacijos, kaip mano „Viešas laiškas“, laikraščiui jis nebūtų rašęs. Turiu patikslinti, kad Bacevičius sakė ne taip, jis sakė: būčiau rašęs kitaip. Išties, kiekvienas žmogus vertina reiškinį, veiksmą, žmogų kitaip. Net kiekvienas kunigas, sakydamas pamokslą pagal sekmadienio evangeliją, sako jį skirtingai, ir iš šimtų tūkstančių bažnyčių pasaulyje nerastume nė vienos, kad joje kunigo sakytas pamokslas sutaptų su kurioje nors kitoje bažnyčioje sakomu pamokslu – taip pasakant panašią mintį išreiškiama įvairovė. Taigi Mačiulis turėtų atidžiau ir tiksliau aiškinti kitų žodžius ir liudijimus. Būtent tie visi į Mačiulio valdomą portalą įdėti ir paskleisti paskviliai, kurių tik du pateikiau šiam teismui (nes kaip tik iš jų kilo mano atsakymas, t.y. „Viešas laiškas“), yra šio teisminio proceso nagrinėjimo objektas, tačiau Mačiulis sakosi nieko blogo nedaręs nei redakcijai, nei man asmeniškai. Ir nebūtina šiais laikais rašyti plunksna, pieštuku ar šratinuku – dabar viską atlieka kompiuteris, kuris nepalieka rašysenos požymių. Mačiulis neįrodė (ir net nesistengė įrodinėti – E.Š.), kad paskvilius parašė ir atsiuntė kas nors kitas, Mačiulis išvis teigė, kad „neatsimena“, kada Baliukonytė ar kas nors kitas siuntė jam rašinius, nukreiptus prieš mane ir „XXI amžių“. Iš kitos pusės, nors Baliukonytė savotiškai prisiėmė kaltę ir atsakomybę, tačiau ir ji nepateikė jokių įrodymų, kad rašė ji pati – pašaipiai aiškino, kad „juodraščius sudegino pečiuje“, o pasiuntimo ar perdavimo Mačiulio portalui niekaip nepatvirtino, vėliau netgi išsižadėjo, teigdama, kad ji tik pasakojusi „šventą teisybę“, o jos pasakojimą užrašė kažkoks neįvardytas kolega (tą Baliukonytės papasakotą „šventą teisybę“ esą patvirtino teismo sprendimas, bet jis buvo priimtas, kaip žinoma, tik po 5 mėnesių, taigi, jei nieko negalvotume apie teismo spaudimą, tektų patikėti Baliukonytės ar Mačiulio antgamtinėmis galiomis į būsimus teismų sprendimus). Nenurodžius pavardės, autorystė priskirtina tik Mačiuliui, o ne kam kitam. Pirmojo, o greičiausiai ir antrojo paskvilio Mačiulio autorystę patvirtino ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Radzevičius, sakęs, kad jis skaitęs „Vido (t.y. Mačiulio – E.Š.) komentarą“ apie Baliukonytės ir „XXI amžiaus“ teisminį ginčą. Taigi nenumaldomas atsakymas, kas rašė ir kas atsakingas už abiejų paskvilių tekstus, yra tik vienas ir vienintelis: abu tekstus rašė ir redagavo, tad už juos atsako, tik V. Mačiulis.

7) Iš okupacijos laikų savo įpročių niekinti ir šmeižti neatsisakęs partinis sekretorius (o toks jis tikrai buvo, tai pavyko nesunkiai išsiaiškinti) savo baigiamojoje kalboje rėžė kaltinimą ir dabartiniam „XXI amžiaus“ redaktoriui R. Bacevičiui: „Deja, gal dėl nuolankumo ar iš baimės (Bacevičius) išspausdino savo redaguojamame leidinyje (t.y. „XXI amžiuje“) savo šeimininko E. Šiugždos viešą laišką“. Paniekinančiai įžeidinėdamas V. Mačiulis kalba ir apie mane, vadindamas mane „šeimininku“, ir apie dabartinį „XXI amžiaus“ redaktorių, išvadindamas jį nuolankiu, klusniu tarnu ir baimės perpildytu darbuotoju. Aš esu legalios viešosios įstaigos direktorius, ir man sunku suprasti, kokią teisę V. Mačiulis turi paniekinamai ir įžeidžiai kalbėti apie mane – aš nesu joks „šeimininkas“: taip niekinančiai komunistiniais laikais vadindavo kokį nors „imperialistą“, kuriam nuolankiai, kaip „šeimininkui“, tarnauja vadinamasis buržuazinis nacionalistas. Kodėl aš nekalbu negatyviai apie jo pavaldinius, net teisme liudijusius melagingai ir šmeižikiškai? Juk jie net nebuvo supažindinti su V. Mačiulio ar G. Baliukonytės paskviliais, kaip tik davusiais pretekstą konfliktui, teisme jie nesivaržydami pasakojo apie V. Mačiulio dorumą ir sąžiningumą, ir tik aš esą užsipuoliau visai man nepažįstamą šaunų ir dorą žmogų. Panašiai Mačiulis apibūdina ir kitas mūsų darbuotojas: esą jos, „nuolankios pavaldinės“, mane įtikinusios (aišku, šmeižikiškai ir melagingai), kad būtent V. Mačiulis yra paskvilių autorius. Kas leidžia V. Mačiuliui taip tyčiotis iš mūsų darbuotojų, kokia sąžinė leidžia taip niekinti jam nepažįstamus žmones? Tai – tik paprasčiausia neapykanta, nesivaldymas, žeminimas, šmeižtas, tai, pagaliau, komunistinės moralės etalonai, pasmerkiant bet ką ir bet kada, kai šmeižikui neįtinka žmogus, pasipriešinantis šmeižtams. O kaip V. Mačiulis išsityčioja iš mano buvusios advokatės Dianos Višinskienės?! Melagingai aiškindamas, kad tai aš esą priverčiau advokatę užduoti V. Mačiuliui apie jo sąsajas su KGB ir apie su KŽS patalpų pasisavinimu susijusius klausimus, V. Mačiulis įžeidinėja mane: „Atsakovo (t.y. mano – E.Š.) kliedesius dar galima suprasti, jis bijo bausmės, tačiau kai jo atstovė (advokatė Diana Višinskienė) tai daro (čia V. Mačiulis mano advokatei, matyt, priskiria tuos pačius mano „kliedesius“ – E. Š.), jau yra nepaaiškinamas faktas“ (toks jo įžeidžiantis ir smerkiantis tonas lydėjo beveik visą jo kalbą – E. Š.). Verta dar toliau pacituoti iš V. Mačiulio prokuroriškos Višinskio ir Stalino laikų kalbos: „Aš kreipiausi į teismą, vienintelę aukščiausią ir teisingiausią instituciją, kad ji įvertintų tai, ką ir kaip skleidžia katalikiškas laikraštis“. Suprantama, kad dėl vieno ar kito mano rašinio, publicistinio straipsnio V. Mačiulis, kaip tikras ateistas, nesugeba nieko daugiau, kaip pasmerkti katalikišką laikraštį ištisai ir neapskundžiamai. Koks tariamas pasitikėjimas teismu ir koks kaltinimas katalikiškam laikraščiui! Ir visa tai vėlgi išplaukia iš komunistinės ateistinės moralės, kurią teismas, deja, įvertinti nesiims, nes... nėra įstatymų. V. Mačiulio baigiamojoje kaltinamojoje kalboje yra ir daugiau tos ateistinės moralės pavyzdžių, tik skaudu net juos vardyti (tačiau paminėti vis vien reikės).

8) Savo kaltinamojoje kalboje V. Mačiulis (kaip ir kaltinimo skunde) vėlgi meluoja, kad pirmą kartą apie mano, kaip direktoriaus ar redaktoriaus, konfliktą su buvusia darbuotoja G. Baliukonyte sužinojo tik prieš pat 2013 m. kovo 15 d. įvykusį teismo posėdį, kai jį „stebėti“ V. Mačiulį esą nusiuntė LŽS pirmininkas D. Radzevičius, negalėjęs pats atvykti (tokiu savo „šefo“ nurodymu ir dangstėsi V. Mačiulis, esą jis iki tol, t.y. iki 2013 metų kovo vidurio nebendravęs su paskvilius rašant jam talkinusia G. Baliukonyte, tačiau byloje netrukus paaiškėjo, kad „melo kojos trumpos“ – E.Š.). Bet D. Radzevičius aiškiai paliudijo, kad apie darbo ginčą tarp G. Baliukonytės ir mūsų leidyklos V. Mačiuliui pasakęs iškart, kai tik apie jį sužinojo „prieš kelis metus“, ir tas V. Mačiulio informavimas buvo „minučių reikalas“. Taigi, V. Mačiulis meluoja, kad apie G. Baliukonytės ir leidyklos „Naujasis amžius“ konfliktą sužinojo tik 2013 metų kovą. Beje, V. Mačiulis savo kalboje bando melagingai ir šmeižikiškai įrodinėti, kad aš savo „tulžingą“ laišką parašiau tik po devynių mėnesių „po prasidėjusio posėdžio“ – nejaugi V. Mačiulis vėl taip kvailina mane ir teismą? Juk jis žino, kad „Viešo laiško“ nerašiau po pirmojo paskvilio, nes jį pamačiau tik vasaros pabaigoje, be to, tas paskvilis būtų buvusi tik viena, ne tokia ir svarbi, nors man labai skaudi priežastis kaip nors atsiliepti. Bet V. Mačiulis žino, kad „Viešą laišką“ parašiau tik po antrojo paskvilio, paskelbto 2013 m. gruodžio 28 d. Taigi „Viešas laiškas“ buvo mano atsiliepimas į du tiesą iškraipančius, melagingus ir šmeižikiškus rašinius, kurių autoriumi, nenurodžius jų autoriaus pavardės, laikiau tik V. Mačiulį, įvertindamas tai, kad V. Mačiulis dalyvavo 2013 m. kovo 15 d. teismo posėdyje ir iškart po to jo portale kaunozurnalistai.lt atsirado tie šmeižikiški prasimanymai. Pareiškęs tokį požiūrį, jau kitoje savo kalbos vietoje V. Mačiulis melagingai ir šmeižikiškai teigia, kad mano „piktadarystės taurę pripildė“ G. Baliukonytei LŽS Kauno skyriaus (teisingiau reikėtų sakyti – V. Mačiulio) suteiktas „Žurnalistikos riterės vardas“ ir apdovanojimas „simboliniu kardu“ (už jos „laimėjimą prieš darbdavį“ – E.Š.) 2013 metų gruodžio pabaigoje, ir tada, po poros savaičių, 2013 m. sausio 10 d., pasirodė mano „šmeižikiškas“ „Viešas laiškas“. Kaip suprasti tokį dvejopą aiškinimą? Iš pradžių V. Mačiulis teigia, kad „Viešą laišką“ parašiau po pirmojo paskvilio praėjus devyniems mėnesiams, ir tai atseit reiškia, kad tai „dariau tyčia“, „gerai apgalvojęs“, o po dviejų puslapių savo kalboje jau teigia, kad „piktadarystę“ vykdžiau sausio pradžioje, po G. Baliukonytės „apdovanojimo“, kuris vyko, kaip žinoma, gruodžio pabaigoje. Taigi, du visiškai skirtingi aiškinimai – kuris yra tinkamesnis V. Mačiuliui mane apjuodinti ir kurį jis įsakys teismui rinktis? Draugas V. Mačiuli, nė kiek nejaučiu pavydo ir neigiu tavo primetamą piktadarystės taurės perpildymą dėl tavo suorganizuoto G. Baliukonytės apdovanojimo simboliniu kalaviju ar kardu (kurio pavadinimą, anksčiau man įrašęs į kaltinimą, dabar jau pats taisai, tą įrankį vadindamas jau ne kalaviju, o kardu), nes aš pats esu apdovanotas valstybiniu LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

9) Teismas turi atsižvelgti į tai, kad V. Mačiulio liudijimai ir atsakymai yra ne tik prieštaringi, ne tik melagingi ir šmeižiantys, bet ir klaidinantys. Tačiau akivaizdu, kad išsisukinėdamas nuo tiesių klausimų ir meluodamas V. Mačiulis niekaip neįrodė to fakto, kad ne jis pats rašė tariamai G. Baliukonytei priklausančius tekstus, o paskiau ne pats akivaizdžiai juos paskleidė savo portale. V. Mačiulis sakė nežinąs, kiek kartų gavo G. Baliukonytės atsiųstus tekstus, kiek jos straipsnių redagavo, apskritai nieko neatsimenąs, net išvis nežinąs, ar gavo Baliukonytės rašinių tekstus. Tačiau tokį V. Mačiulio „nežinojimą“ paneigė liudijęs LŽS pirmininkas D. Radzevičius. Jis sakė, kad visi portale paskelbti straipsniai yra LŽS Kauno skyriaus „nuosavybė“. Už ją pagal Visuomenės informavimo įstatymo str. 22 p. 7, aišku, atsako portalo valdytojas ir redaktorius V. Mačiulis.

10) Savo skunde ir kaltinamojoje kalboje V. Mačiulis net nebando įrodyti, kuo ir kaip jį įžeidžiau ar apšmeižiau. Gaila, kad tie klausimai teisme nebuvo nagrinėjami, išgirdau tik niekuo nepagrįstus V. Mačiulio kaltinimus man dėl šmeižto ir įžeidimo. Turiu pasakyti, kad V. Mačiulis savo kalboje vėlgi paskleidžia naujus įžeidimus ir kaltinimus. Naudodamas demagogiją ir veidmainystę, taip jis elgiasi kaip žmogų už sufabrikuotą kaltinimą baudęs ir bjauriausią kaltinamąją kalbą rėždavęs Stalino laikų prokuroras Višinskis ar Hitlerio ideologas Gebelsas, laikydavęsis principo: meluok, šmeižk 100 kartų, ir tada žmonės patikės tuo šmeižtu. Savo kaltinamojoje kalboje V. Mačiulis prikuria aibę sąmokslo teorijų – net nesmagu man pačiam sužinoti apie save tokių baisių dalykų.

11) Dažnai pagalvoju apie pažintį su teisininku Juozu Š. Dėkoju Dievui, kad man pavyko susitikti su juo išskirtinėmis aplinkybėmis, o paskiau mus gyvenimo keliai suvedė kartu. Tai – krištolinio teisingumo teisininkas, išdrįstantis apginti kiekvieną neteisingai apkaltintą ar skriaudžiamą žmogų. Bet užtat kenčia pats, patiria neteisybę iš savo sluoksnio žmonių, praranda paskatinimus, o vėliau netgi paliko teisėjo darbą, nes nenorėjo taikstytis su daromu spaudimu. Juozas labai gražiai kalba apie rašytojus, dvasios milžinus L. Tolstojų ir F. Dostojevskį. Jį imponuoja L. Tolstojaus mintis apie dvasios pastangą, tai, anot jo, kartu ir dvasios slinktis. Juozas sako, kad be jų neįmanoma surasti gyvenimo prasmės, apskritai neįmanomas gyvenimas. Jei žmogus ar žmonija, anot Juozo, niekuo nesiekia išskaistinti gyvenimą, tada išvis nėra gyvenimo prasmės. Juozas cituoja F. Dostojevskį: visi civilizacijos laimėjimai nėra verti vienintelio nekalto kūdikio ašaros. Didžiausias nusikaltimas yra iš vaiko atimti tikėjimą meile. Prie tokių minčių F. Dostojevskis priėjo, kai pamatė niekšiškai išprievartautą 9-metę mergaitę. Toks mano lyriškai filosofinis nukrypimas.

12) Savo kaltinamojoje kalboje V. Mačiulis puolė mano religinius įsitikinimus, žemindamas mane. Ateistinis tyčiojimasis iš mano religinių įsitikinimų ir bandymas nuteikti prieš katalikišką laikraštį skambėjo vos ne pusėje V. Mačiulio kalbos. Štai V. Mačiulis tyčiojasi: „Leidinys „XXI amžius“, tituluojantis save „krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiu“; „E. Šiugžda, prisidengęs krikščioniška, katalikiška balta skraiste, atliko šėtoniškai juodą darbą – spausdino melagingus savo „kūrinius“, įžeidžiančius mano garbę ir orumą“; „Tikriausiai E. Šiugžda tiki Dievu, nes būdamas ateistu – jis negalėtų tiek metų leisti, redaguoti, anksčiau net kunigų platintą laikraštį, nes pastaraisiais metais Kauno parapijose ne be pagrindo uždrausta platinti“. Kai V. Mačiulis, parinkdamas kai kuriuos grubius įžeidžius žodžius, etiketes ir sąvokas tyčiojasi iš mano darbo pagal mano tikėjimą, pagal krikščioniškus įsitikinimus, tai tegalima traktuoti kaip grubų Konstitucijos pažeidimą. Tokie kaltinimai vėlgi primena Stalino prokuroro Višinskio kalbas, kai teisiamieji būdavo apkaltinami nebūtais nusikaltimais kaip „imperializmo agentai“ ar „juodaskvernių“ tarnai. Šioje vietoje V. Mačiulis toli gražu pralenkia tų komunistinės diktatūros trubadūrų rėkimus apie tamsybininkus ir juodaskvernius – taip atsiskleidžia tikras bukaprotiško ateisto šėlsmas, siekiant kuo bjauriau suniekinti jo nekenčiamą katalikiško laikraščio redaktorių. Kita vertus, jo „atskleista“ „informacija“ apie draudimą platinti „XXI amžių“ yra melas ir šmeižtas: praėjusiame posėdyje V. Mačiulio minėtos parapijos, kaip neva uždraudusios platinti laikraštį dėl kažkokių antikrikščioniškų pažiūrų laikraštyje ar dar ko nors, yra melaginga šmeižikiška informacija, diskredituojanti „XXI amžių“ ir žeminanti redaktoriaus ir leidyklos vadovo garbę ir orumą. Kiekvienas gali įsitikinti, kad visose jo minėtose parapijose laikraštis būtent platinamas. V. Mačiulis toliau moralizuoja mane: „katalikų tikėjimas reikalauja (??? – E.Š.) atleisti nusidėjusiam“, todėl... (jis, t. y. aš) „turėjo elgtis katalikiškai. Pirmiausia, gal pasimelsti už mane, jam nusidėjusį, po to viską asmeniškai išsiaiškinti“. Tiesą sakant, meldžiausi, ir ne tik už V. Mačiulį, bet ir už jo artimuosius, netgi tėvus. Bet Dievas galbūt neišklausė manęs, nes tikriausiai norėjo ir V. Mačiulio maldos, kurios, matyt, nesulaukė. Vietoj maldos V. Mačiulis toliau spausdina mane šmeižiančius paskvilius.

13) Paraginęs mane melstis už jį, nusidėjėlį, V. Mačiulis toliau skelbia savo „tiesą“ (o tiksliau šmeižtą ir įžeidimą), rodydamas dar įžūlesnius savo veidmainystės šedevrus. „Kodėl laikraštyje esu įžeidinėjamas ir niekinamas? (...) Dar kartą tvirtinu: aš niekada ir nieko – nei gero, nei blogo – laikraščio „XXI amžius“ redakcijai ir asmeniškai E. Šiugždai nedariau“. Kaipgi „nedariau“? Tai kieno portale ir kokiu būdu atsirado ir buvo platinami abu paskviliai dar prieš man parašant „Viešą laišką“? Gal tai hakeriai įsiveržė į V. Mačiulio portalą? Argi už „nieko nedarymą“ aš staiga turėčiau „nekęsti“ V. Mačiulio? Tai kam ir dėl kokios priežasties rašiau „Viešą laišką“, jei ne V. Mačiuliui, kaip savo reakciją į nepagrįstus užsipuolimus? Veidmainystės rekordus V. Mačiulis čia viršija neabejotinai. Juk būtent dėl V. Mačiulio portale paskelbtų paskvilių ir iškėliau priešpriešinį skundą šiam vadinamajam LŽS Kauno skyriaus vadui, parodydamas visą mane ir redakciją užlietų šmeižtų laviną keliuose paskviliuose. Dėl to ir vyksta šios bylos nagrinėjimas. Tačiau V. Mačiulis veidmainiškai teigia, kad jis nieko blogo nei redakcijai, nei man asmeniškai nepadarė. Argi ta paskvilių lavina neįrodo, kad ne iš didelės meilės, o tik iš neapykantos ir G. Baliukonytės keršto, V. Mačiulio portalas kaunozurnalistai.lt tapo patyčių ir šmeižto šaltiniu? Akivaizdu, kad V. Mačiulis į viską žiūri tik pro juodus pykčio ir neapykantos akinius ir dar meluoja bei šmeižia pagal savo sugedimo laipsnį.

14) Pajuokdamas mano religinius įsitikinimus ir darbą pagal juos V. Mačiulis grubiai pažeidė Konstituciją. Pats V. Mačiulis demonstruoja ir kartu propaguoja aiškiaregystę, kaip tikrą priemonę surasti Kauno žurnalistų namų užpuolėjus, ir suranda, kad užsakė... moteris – gal tai aliuzija į mano žmoną, nes panašų paistalą per savo tarnaitę jis jau (ankstesniame teisme) buvo paskleidęs apie mane, esą tai aš užsakiau jo Kauno žurnalistų namų apiplėšimą pernai? Kaip beveik 70 metų turintis vyras gali tikėti aiškiaregiais, naudotis jų paslaugomis? Tokį V. Mačiulio aiškinimą rodė TV3 televizija (taip buvo aiškinama jo valdomame portale – E. Š.). V. Mačiulis turėtų žinoti įstatymą, kad propaguoti įvairius ekstrasensus, aiškiaregius uždrausta įstatymu. VIĮ str. 22 p. 8 d. 9 nurodo: viešosios informacijos rengėjai „neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama pramogai arba kaip tyrimo objektas. Neturi sudaryti įspūdžio, kad astrologai, chiromantai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patarimus dėl ateities, sveikatos, pinigų ir panašiai“. Tai kodėl skleisdamas įstatymu uždraustas tariamai religines idėjas, V. Mačiulis gali tyčiotis iš mano krikščioniškų įsitikinimų? Toks jo dažnas poelgis yra greičiau kažkoks konjunktūrinis planas – nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvę kompartijos ideologai noriai skatino įvairias erezijas, bandydami sustabdyti krikščioniškąjį atgimimą.

15) Savo baigiamojoje kalboje V. Mačiulis sugalvojo naują šmeižtą ir įžeidimus: esą jis iš didelio vargo pasiėmė advokatę iš Vilniaus, nes aš neva užsipulsiu jo pasamdytus Kauno advokatus (pats nuslėpė, kad advokatė Abromavičiūtė suteikta kaip artima LŽS pirmininko D. Radzevičiaus pažįstama), skelbė jau iš anksto, kad aš esą nubausiu jo iškviestus liudininkus, o keldamas bylą G. Baliukonytei aš manipuliuoju žmonių likimais, todėl jis veidmainiškai ragina teismą apginti jo liudininkus ir jį patį nuo mano keršto, savivalės ir dar kažko. V. Mačiulis veidmainiškai siūlo man melstis už jį ir tiesiog „nesupranta“, kaip „vietoj maldos“, atsiliepdamas į jo iškeltą bylą man, pasinaudojau teismo ir įstatymo man suteikta galimybe ir išdrįsau parašyti priešpriešinį skundą. (Tikras propagandinis ateisto priekaištas – E. Š.) Panašiai savo antrajame paskvilyje jis netgi kažkokia kalte ir įstatymų pažeidimu laikė ir tai, kad aš pasinaudojau advokato paslaugomis teisminiame ginče su G. Baliukonyte.

16) Jei rašiau netiesą apie Mačiulio galią teismuose, jei jo galia minimali, tada Mačiulis vis dėlto gal paaiškintų man, neišprususiam teisėtvarkoje, kodėl leidyklos „Naujasis amžius“ byla su Baliukonyte (Mačiuliui pradėjus ją „viešinti“ – E.Š.) tęsėsi net 19 mėnesių (užuot užtrukusi 2–3 mėnesius), kodėl Baliukonytė rašydama (ar „pasakodama“ Mačiuliui) apie 2013 03 15 vykusį posėdį, tik žymiai vėliau, po penkių mėnesių, sulaukė „lygiai tokio teismo sprendimo“ (kokį prieš tiek laiko apie jį tariamai papasakojo – E.Š.). Savo „Viešame laiške“ pasinaudojau iš žurnalistų ir visuomenės išgirstu požiūriu apie Mačiulio spaudimą teisėjams bei jo nuolatinį polinkį bylinėtis ir neapkęsti žmonių (tą faktą man minėjo ne vienas Mačiulį artimai pažįstantis žmogus, perspėdamas, kad pakliuvus į jo reples man tikrai teks kentėti, ir niekaip neišsisuksiu). Iš Baliukonytės net 2013 metais teismo posėdžio metu išgirdau, kaip supratau, Mačiulio paskleistą kaltinimą man neva užpuolus KŽS namus pernai balandį. Savo „Viešame laiške“ pašaipiai parašiau apie tą absurdišką, mane įžeidžiantį šmeižtą. Mat tokia šmeižikiška informacija tuo metu buvo labai įtikinama, nes užpuolimas įvykdytas, praėjus gal 15 dienų po pirmojo paskvilio paskleidimo Mačiulio portale, ir daug kas nesunkiai galėjo patikėti tokiu Mačiulio šmeižtu apie tariamą mano kerštą, juo patikėjo (bei pasinaudojo – E. Š.)ir kerštingoji Baliukonytė. Tiesa, tą šmeižtą Mačiulis sugalvojo, nežinodamas, kad tuo laiku aš dar nežinojau apie jo šmeižikiško paskvilio pasirodymą – apie jį sužinojau tik 2013 metų vasaros pabaigoje, gal liepos ar rugpjūčio mėnesį, kai apie kažkokią internete sklandančią mane juodinančią „informaciją“ netyčia prasitarė vienas Mačiulio bičiulis ir galbūt net pagalbininkas šioje šmeižto akcijoje. Rašiau ir apie mūsų patirtą bylos nagrinėjimo atidėliojimą, darantį didžiulę grėsmę mūsų leidyklos išlikimui. Pabrėžiu, kad „Viešame laiške“ išreiškiau savo nuomonę, remdamasis tam tikrais man žinomais faktais, žinomais visuomenėje ar skelbtais žiniasklaidoje. Tai jau minėjau ir kitame savo rašinyje, kurį pats Mačiulis prijungia prie bylos, teigdamas, kad jį rašiau turėdamas tiesioginę tyčią, nes jame tariamai „prisipažinau“, jog surinkau tikras žinias ir todėl jas skleidžiau savo „Viešame laiške“. Atrodytų, tarsi negalėčiau remtis man žinomais faktais, o turėčiau kažką išsigalvoti. Taip, rėmiausi žinomais faktais, leidusiais man juos žurnalistiškai ar literatūriškai panaudoti, tie faktai ir suformavo tam tikrą mano nuomonę apie Mačiulį. Pavyzdžiui, a. a. K. Dobkevičius man kelis kartus pasakojo apie Mačiulių iš „Kauno dienos“ privatizavimo gautus 2 mln. dolerių (likusiems akcininkams esą teko 3 mln.), žinojau, kad sovietiniais laikais Mačiulis buvo Kauno televizijos LKP sekretoriumi, kurio, kaip turinčio blogų kėslų, labai bijojo darbuotojai ir privengė kiti miesto partiniai sekretoriai. Prisiminiau ir spaudoje rašytus dalykus apie jo sąsajas su KGB ir jo bylinėjimąsi su „Europos“ laikraščio leidėjais, kurių nuteisimą Mačiulis dabar gretina su mano „nusikaltimu“, grasindamas man kalėjimu. Taip, jeigu savo nuomonei naudojau man žinomus faktus, tai tikrai jų neišsigalvojau, juo labiau tyčia, Tai – ne mano būdas, toks teigimas apie mane kaip ir apie kitus jo neapkenčiamus žmones kyla tik Mačiulio vaizduotėje, kurią jis, dažnai smerkdamas jam neįtinkantį žmogų, yra susiformavęs jau seniai, kai dirbo visagaliu partsekretoriumi. Man žinomus faktus panaudojau tik kaip tekstinius inkliuzus (intarpus) atskiromis ypatingomis literatūrinėmis formomis, nes žinau ir esu įsitikinęs, kad įstatymu man kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui garantuojama išraiškos formos laisvė. Naudojau ir literatūrinių formų įvairovę. Apie tai plačiau kalbėsiu vėliau. Galiu pabrėžti: jei ką dariau tyčia, tai tik rašydamas tyčia taip, kad nebūtų panaudotas man kaltinimas, esą aš pateikiau šmeižikišką ar įžeidžiančią informaciją. Mačiulis turėtų geriau suprasti literatūrines priemones ir jas taikyti, bet nesivadovauti vien pykčiu ar įsiūčiu. Nemanau, kad mano pasirinktos išraiškos formos uždraustos Lietuvoje ar jos yra baustinos. Naudojau tam tikro laipsnio sarkazmą – manau, kad jis irgi dar neuždraustas naudoti ir už jį nesodinama į kalėjimą ar keliamos baudžiamosios bylos. Tačiau Mačiulis pagal seniai suformuotą jame komunistinę moralę įsitikinęs ir to žūtbūt siekia: neapkęsti kitaminčių ir sodinti juos būtinai į kalėjimą. Iš Mačiulio skundo akivaizdu, kad jis suklastojo kai kuriuos mano sakinius, nekalbant jau apie mintis, paversdamas tai informacija, atseit, šmeižikiška, ir nepaisydamas, kad tai yra mano požiūris, nuomonė. Net parašęs skundą, tą pačią dieną portale kaunozurnalistai.lt publikavo savo informaciją apie jį, jau iš anksto, be teismo sprendimo, vadindamas mane nusikaltusiu, taigi tyčia vykdė mane juodinantį, šmeižikišką, nusikalstamą darbą, taip nusikalsdamas pagal BK str. 155 ir 154. Mano išsakyti faktai ir nuomonės „Viešame laiške“ neperžengė leistinų kritikos ribų, o aštrumas, žurnalistinė provokacija, sarkazmas ir literatūrinės formos yra leistini bet kur literatūroje ir žurnalistikoje. Taip, naudojau ir tokį žanrą kaip provokaciją, provokatyvų palyginimą. Pavyzdžiui, provokuodamas klausiau: tai gal ir aš, būdamas tokio sugedimo laipsnio kaip Mačiulis (kai jis skleidžia apie mane šmeižtą, esą aš užpuoliau KŽS namus), galėčiau teigti, kad tai jis pasamdė du banditus, kurie užpuolė ir sudaužė mane 2009 m. rugpjūčio 20 d., gal galėčiau teigti, kad Mačiulis paveikė teisėjus ar prokurorus, kurie išteisino banditus? Apie jokius teisėjų ir prokurorų papirkimus nekalbu ir net neklausiu, nekalbu ir apie mano užpuolimo organizavimą. Žurnalistinė provokacija yra leistina norma aštriame publicistiniame straipsnyje, kurios irgi buvo mano „Viešame laiške“. Nuo kada tokios literatūrinės ar žurnalistinės formos yra uždraustos vartoti ir nuo kada už jas galima išsireikalauti 20 tūkst. Lt mokestį už tariamą žalą? Mano „Viešame laiške“ nėra jokios šmeižikiškos informacijos (ypač tokios, kuri iš žiniasklaidos nebūtų žinoma visuomenei – E.Š.), yra tik klausimai, prielaidos, metaforos ir kita. Mačiulis niekaip neįrodo ir net nesistengia įrodyti, kad mano laiške-straipsnyje buvo paskleistas šmeižtas. Jeigu mano „Viešame laiške“ yra šmeižikiškų ir įžeidžiančių teiginių, tai kodėl Mačiulis pats skleidžia tą šmeižtą tarp savo žurnalistų, dar pakomentuodamas, ir net nepasikvietęs manęs ar ko nors kito iš mūsų redakcijos, pavyzdžiui, R. Bacevičiaus, kurį jis, kaip giriasi savo baigiamojoje kalboje, ne kartą kviesdavosi į pobūvius?

17) Mačiulis net nemėgino aiškinti, kaip jo portale pasirodė (ir dabar pasirodo) vis nauji „XXI amžių“ ir mane šmeižiantys bei įžeidinėjantys rašiniai, iš kurių du pirmuosius pavadinau paskviliais ir į tai reaguodamas parašiau „Viešą laišką“. Norėdamas paaiškinti, kodėl šie rašiniai, turintys įžeidžiančio ir šmeižikiško pobūdžio informaciją, t.y. būtent tokio pobūdžio rašinius teismas ir privalo atitinkamai vertinti, pareiškiu, kad dviejuose portalo kaunozurnalistai.lt paskviliuose yra parašyti ir paskleisti tokie Mačiulio (kartu ir Baliukonytės, ir dar mažiausiai dviejų jų bendrininkų) melagingi ir šmeižikiški teiginiai: a) melas ir šmeižtas yra, kad aš pateikiau 5 užduotis Baliukonytei atlikti per dvi dienas, b) melas ir šmeižtas, kad Baliukonytė negaudavo atostogų, c) melas ir šmeižtas, kad Baliukonytė ir kiti darbuotojai turėdavo dirbti per atostogas, d) melas ir šmeižtas, kad už tariamai priverstinį darbą pusės atostogų metu Baliukonytė ar kiti negaudavo atlyginimo, e) melas ir šmeižtas, jog Baliukonytė atleista už tai, kad nereikėtų mokėti išeitinės kompensacijos – ji atleista už užduočių nevykdymą, f) melas ir šmeižtas, kad Baliukonytė „apie atleidimą nebuvo informuota, todėl toliau dirbo redakcijoje ir atliko korespondentės užduotis iki 2012 metų spalio 2 dienos“ – Baliukonytė jokių užduočių negalėjo atlikinėti, nes jos nebuvo jai užduodamos...; (čia pateikiu tik dalį gana nuobodžių, nors ir svarbių savo pateiktų išvadų, išvardintų pagal abėcėlę papunkčiui, apie portale kaunozurnalistai.lt paskleistų dviejų rašinių šmeižikiškus teiginius – E.Š.)... g) melas ir šmeižtas, kai teigiama, jog „laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų“ – redakcijoje tuo metu turėjome tris žurnalistus, tad skleidžiamas žeminantis šmeižtas; (...) i) melas ir šmeižtas yra teiginys: redakcija dar nėra pilnai atsiskaičiusi su 2012–2013 metais savo noru redakciją palikusiais žurnalistais – mes visada sąžiningai atsiskaitome ir su darbuotojais, ir su spaustuve, ir su mokesčių inspekcija ar Sodra, nors mes patys vargstame ir gyvename pusbadžiu, tad tikrai taip nėra, kad su kuo nors neatsiskaitytume; j) pasityčiojantis įžeidimas yra teiginys: „Kalbama, kad ir anksčiau po vedamųjų įmonė sulaukdavo finansinių „injekcijų“ – lėšų per įvairių fondų paramą visada ieškojau, per 10 metų, pavyzdžiui, esu suradęs papildomai 1 mln., ar tai nusikaltimas, kad iš mano pastangų galima būtų įžeidžiant tyčiotis? Ieškome paramos (kurią Baliukonytė ar Mačiulis, o gal dar koks nors „kolega“ įžeidžiančiai vadina injekcijomis) ir iš fondų, ir iš skaitytojų, ir iš kitų rėmėjų; k) melas, įžeidimas ir šmeižtas yra teiginys: „neatsiskaitė su neteisėtai atleista darbuotoja, pasisamdė advokatę apeliacinio skundo nagrinėjimui Kauno apygardos teisme“. Nuo kada neturime teisės pasisamdyti advokatą, gal tik Baliukonytė ir Mačiulis gali ta teise naudotis? Ir dar tas melas, kad esame neatsiskaitę su atleista darbuotoja – buvo atsiskaityta su Baliukonyte, netgi, kaip dabar mums aiškina mokesčių inspekcijos darbuotojai, per anksti, dar neįsigaliojus teismo sprendimui, todėl patyrėme nuostolį, nes nesąžininga Baliukonytė mums jau negrąžina tos permokėtos sumos; k) melas, įžeidimas ir šmeižtas yra teiginys: „VšĮ „Naujasis amžius“ vadovas E. Šiugžda nenori sutikti pažeidęs Lietuvos įstatymus ir sumokėti atleistai darbuotojai priteistą sumą?“ Nors čia padėtas klaustukas (kaip ir kitur nesąmoningai, be jokio ryšio, tik norint pavaizduoti, kad tai – ne teiginys, o klausimas), tai reiškia tik viena – melą ir šmeižtą: niekas nėra konstatavęs, kad Šiugžda pažeidė įstatymus, o Baliukonytei buvo net permokėta. (...) Aišku, kad tai nėra kažkokie menki „netikslumai“ (kaip savo baigiamojoje kalboje įvardino Mačiulis), už kuriuos (tuos geranoriškus „netikslumus“) būtų iškeliama baudžiamoji byla, nes padarytas tariamai Lietuvoje dar negirdėtas nusikaltimas. Tačiau aišku, kad tie menki „netikslumai“ yra melaginga, įžeidžianti ir šmeižikiška informacija, už kurios rašymą ir platinimą savo skaitytojams ir visuomenei pagal įstatymą turi atsakyti ją rašęs, kūręs, laiminęs ir portale kaunozurnalistai.lt platinęs asmuo, t.y. V. Mačiulis.

18) Melagingos, įžeidžiančios, šmeižikiškos informacijos yra pilna Mačiulio rašytuose ir platintuose paskviliuose, ir tai – ne nuomonės išreiškimas, o būtent informacija, kurią esant ir pripažino ir Baliukonytė, ir Radzevičius (abu Mačiulio liudininkai – E.Š.), ir pats Mačiulis. Mano liudytojai bei aš pats įrodžiau, kad tai – šmeižikiška, melaginga informacija. Kas rašė tuos paskvilius? Teismas turi atsižvelgti, kad 1) už visą tekstų turinį atsako redaktorius (tai aiškina Visuomenės informavimo įstatymo str. 22 p. 7), 2) portalui kaunozurnalistai.lt visos teikiamos informacijos autorius yra Mačiulis, tuo net neabejodamas teisme liudydamas pripažino LŽS pirmininkas Radzevičius. Ir Baliukonytė aiškino, kad rašiniai portale atsirado, kai jos pasakojimą užrašė kolegos, nenurodydama, kas yra tie, užrašiusieji abu paskvilius. Pats Mačiulis aiškiai neišsakė, kas rašė tą „informaciją“, persiuntė ar perdavė ją, išvis neigė, netgi prarado atmintį ir sakė, kad neatsimena, kiek kartų tą „informaciją“ ir kas siuntė, neatsiminė, ką jis redagavo, t.y. staiga pamiršo savo kasdienį įprastą darbą ir sugebėjimą rašyti ar redaguoti. Tokiu atveju, vieninteliu galimu abiejų paskvilių autoriumi, kaip, beje, ir kitų portale atsiradusių vėlesnių šmeižikiškų ar grasinančių tekstų autoriumi laikyti tegalima tik Mačiulį, o ne kokią nors į portalą kaunozurnalistai.lt įsiveržusią ir hakere tapusią Baliukonytę. Gaila, teismas niekaip nesiaiškino, kas yra kiti 2–3 asmenys, tariamai užrašę Baliukonytės „pasakojimą“ arba perdavę šmeižikiškus paskvilius platinti portalui kaunozurnalistai.lt, ir bijau, kad jie taip ir liks paslėpti. Beje, šmeižikiški yra ir kiti Mačiulio portale pasirodę jo rašiniai – jie turėtų būti kitos baudžiamosios bylos objektas.

19) Tad ne apie kokius nors „netikslumus“, už kuriuos Šiugžda esą sugalvojo bausti dorą, niekuo nekaltą pilietį V. Mačiulį, reikia kalbėti. Todėl veltui Mačiulis, teisindamas savo nedorus veiksmus mano ir „XXI amžiaus“ atžvilgiu, net savo kalboje melavo, kad jis esą apie „šį pilietį (t.y. mane – E.Š.) niekur nėra parašęs nė vienos eilutės“. O kitoje savo kaltinamosios kalbos vietoje jis netgi šitaip kalbėjęs: „Aš niekada ir nieko – nei gero, nei blogo – laikraščio „XXI amžius“ redakcijai ir asmeniškai Edvardui Šiugždai nedariau“. Kam taip akiplėšiškai, veidmainiškai meluoti? Juk būtent Mačiulio valdomame ir redaguojamame portale kaunozurnalistai.lt pasipylė serija mane ir laikraštį įžeidinėjančių rašinių, kurie tęsiasi iki šiol. Net nelabai ir svarbu šiais kompiuterių laikais, kas ir kaip „rašė“ – „plunksna“, kuri išduoda rašančiojo braižą, ar spaudydamas kompiuterio klaviatūrą, nepaliekančią rašysenos pėdsakų. Savo priešpriešiniame skunde rašiau tik apie paskvilių skleidimą portale, bet ne apie rašymą, tad teismas ir turi išaiškinti ne autorystę, o atsakomybę už šmeižto sklaidą. Tai, kad šioje byloje išaiškėjo paties Mačiulio autorystė dėl abiejų paskvilių, yra akivaizdu – net pats Mačiulis (savo atsakymais į mano klausimus – E.Š.) niekaip nepaneigė savo autorystės ir neįrodė kitokios autorystės. Beje, čia jokio skirtumo tarp atsakomybės už straipsnio parašymą ir atsakomybės už straipsnio sklaidą nėra, nes pagal VIĮ str. 22 p. 7 redaktorius atsako už visą visuomenės informavimo priemonėje paskelbtą medžiagą. Ir ypač atsako už tą, kuri neturi autoriaus pavardės, kas žurnalistikoje tai reiškia, jog tą rašinį yra rašęs redaktorius. Tai liudijo ir LŽS pirmininkas Radzevičius, netgi patvirtindamas, kad informacija į portalą yra rašoma redaktoriaus Mačiulio, kaip ir „komentaras“ apie „XXI amžiaus“ ir Baliukonytės teisminius klausimus buvo rašytas Mačiulio (tikriausiai reikia manyti, kad tai buvo pirmasis ir antrasis paskvilis). Beje, 1997 metais keldamas savo garsiąją bylą prieš „Europą“, Mačiulis reikalavo už laikraščio straipsnių parašymą nubausti pirmiausia būtent redaktorių J. Banevičių, kaip atsakingą už visą laikraščio skelbiamą medžiagą, netgi rašytą kitų autorių. Įdomu, kaip Mačiulis jaustųsi, jei ant jo užgriūtų tokios melagingos, niekinančios ir šmeižikiškos „informacijos“ lavinos, kokias patiriu aš jau pusantrų metų? Ir dar vienas melas: esą aš rašiau skunde, kad būtent Mačiulis rašęs paskvilius, kurie, kaip jis aiškino, buvo vien tik informacija, taip „viešinant“ Baliukonytės ir mūsų leidyklos bylą, ir jis, Mačiulis, portalo redaktorius, visiškai niekuo nekaltas, nes dėl „kai kurių netikslumų“ Lietuvoje dar niekas neiškėlė baudžiamosios bylos. Taip meluoja Mačiulis, pamiršęs, kad ne dėl „netikslumų“, o dėl daugybės melo ir šmeižto tuose dviejuose jo portalo paskviliuose ir parašiau priešpriešinį skundą, iškeldamas ir jam kaltinimą. Be to, savo priešpriešiniame skunde rašiau labiau apie Mačiulio nusikalstamą veiką, skleidžiant įžeidžiančią ir šmeižikišką informaciją jo portale. Taigi savo „Viešame laiške“ tikrai netiksliai parašiau, jog Mačiulis „netoli pažengęs“ nuo komunistinės propagandos metodų – jis įvaldęs juos puikiai ir toli pralenkęs, labai toli pralenkęs. Savo kalboje Mačiulis reziumuoja: jis niekada neskaitęs tokio lygio rašinių, kaip Šiugždos „Viešas laiškas“. Kiekvienas sprendžia apie kitą pagal savo sugedimo laipsnį. Jeigu žmogus, besigiriantis savo pasiekimais žurnalistikoje, net nežino, kas per žanras yra paskvilis ir, niekindamas mane, nori įrodyti, kad aš nesugebu apibūdinti jo rašinių žanro, taip pat visiškai nežinantis, kas yra palyginimai, metaforos, alegorijos ir kitos literatūrinės kalbos formos, ar nevertėtų Mačiuliui dar kartą pasimokyti žurnalistikos, tik šįkart ne sovietinės?..

20) Kai Mačiulis nori įteigti (ne įrodyti, nes to padaryti jis nesugeba), kad „Viešą laišką“ parašiau, sužinojęs, jog jo išgirtoji žurnalistė Baliukonytė buvo apdovanota žurnalistikos riterio kalaviju, tai – tik melas ir šmeižtas. Apie tą Baliukonytės apdovanojimą sužinojau gal tik po savaitės, 2014 metų sausio pradžioje, susitikęs vieną KŽS narę, kuri iš pradžių man papasakojo, kaip naujametiniame pokylyje Mačiulis gyrėsi sutvarkysiąs Šiugždą, jis jau žinąs datą, kada vyks mūsų apeliacinio skundo byloje su Baliukonyte apygardos teisme nagrinėjimas, bet tame renginyje kalaviju apdovanota Baliukonytė patikslino, kad tai bus vėliau ar anksčiau (mano sutikta žurnalistė tiksliai neišgirdusi, kuris jų kurią datą sakė, tik faktas tas, jie abu labai domėjosi tuo „bendru frontu“ prieš mane). Ir tik nežymiai KŽS narė prisiminė tą Baliukonytės „apdovanojimą kalaviju“, į kurį, kaip sakė žurnalistė, salėje nelabai kas ir atkreipė dėmesį – labai jau nepatraukliai atrodė tas spektaklis. Manau ir net esu įsitikinęs, kad Baliukonytė „kalaviju“ buvo apdovanota ne dėl tariamos pergalės teisme (teismo sprendimas net nebuvo įsigaliojęs – E.Š.) – juk Mačiulis tada žinojo, jog esame padavę apeliacinį skundą dėl išvis subjektyvaus apylinkės teismo sprendimo ir tai įrodžiau savo skunde, bet dėl dviejų priežasčių: 1) toliau tęsti spaudimą teismui, šįkart Apygardos teismui; tai matėsi nepaaiškinamai ilgai atidedant sprendimą net iki 9 mėnesių; 2) apdovanojimas buvo skirtas Baliukonytei kaip atsidėkojimas dalyvaujant slaptame, intrigomis paremtame nusikalstamos veikos turinčiame puolime prieš „XXI amžių“ ir mane. Tad veltui Mačiulis nori įteigti melagingą mintį apie mano tariamą kerštą už Baliukonytės apdovanojimą „kalaviju“. Beje, esu gavęs valstybinį apdovanojimą LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, nė iš tolo neprilygstančiu tariamam Baliukonytės apdovanojimui „kalaviju“. Svarbus momentas yra tai, kad Baliukonytės apdovanojimas kalaviju prieš Naujus metus ir paskvilio pasirodymas portale gruodžio 28 dieną buvo padaryti tyčia, nes Mačiulis žinojo, kad byla buvo dar nebaigta: rugsėjo 9-ąją buvome padavę apeliacinį skundą, tad ir Baliukonytės „apdovanojimas kalaviju“, ir informacijos apie tai skleidimas portale kaunozurnalistai.lt, per Eltą, per kitas žiniasklaidos priemones, ir gruodžio 28 dienos paskvilio skleidimas buvo daromi tyčia, siekiant apšmeižti, įskaudinti, diskredituoti „XXI amžių“ bei paveikti mūsų apeliacinio skundo Apygardos teisme nagrinėjimą iki įstatymais neleistinų terminų. Beje, savo kaltinamojoje kalboje Mačiulis jau sako, kad Baliukonytei jis įteikė simbolinį kardą (o ne kalaviją). O juk savo skunde jis teigė, kad minėdamas kardą, kurį Mačiulis pavadina kalaviju, aš jį apšmeižiau. Tai kada gi sako savo tiesą Mačiulis – tada, kai skelbė apie Baliukonytės apdovanojimą kalaviju, ar dabar teisme, kalbėdamas apie kardą? Visiškai nesuprantama.

21) Visiškai niekuo neparemtas ir net melagingas Mačiulio atsakymas dėl Baliukonytės rašinių patikimumo. Į mano klausimą, kas užtikrino Baliukonytės rašinių jo portale patikimumą, Mačiulis atsakė, kad patikimumą esą užtikrino a.a. Kazimieras Dobkevičius. Neaišku, kodėl ir kokiu tikslu Mačiulis ekspertu „paėmė“ su mumis tik kažkiek susijusį K. Dobkevičių, kurį mes priglaudėme – turbūt tik todėl, kad jis jau miręs ir to tikrai niekada nepatvirtins. Mačiulio atsakymas į mano klausimą, kas įvertino antrojo rašinio patikimumą, esą tai padarė K. Dobkevičius, yra paprasčiausias melas. Galiu pasakyti, kad tai buvo melas davus priesaiką, nes K. Dobkevičius nemokėjo naudotis internetu, kur buvo paskelbti Mačiulio paskviliai, ir jis nematė nė vieno Mačiulio portale paskelbto rašinio. Juk Mačiulis net savo artimiausiems bendraminčiams (pavyzdžiui, Kundrotui, Mačienei) nerodė, ką skleidė savo portale prieš „XXI amžių“ ir mane. Aišku, nerodė ir K. Dobkevičiui. Beje, jis tikrai net nesidomėjo Baliukonytės byla, nežinojo ir apie vieno buvusio mūsų darbuotojo apgavystes, nes nenorėjau parodyti, jog buvau žiauriai apgautas dėl savo naivaus pasitikėjimo žmonėmis. Todėl patvirtinti Mačiuliui antrojo paskvilio patikimumą K. Dobkevičius tikrai negalėjo. Mačiulis ir nesistengė teisme to įrodyti, nes nežinojo, kaip tai padaryti.

22) Mačiulio liudininkas LŽS pirmininkas Radzevičius teigė, kad portale kaunozurnalistai.lt praktiškai nematęs straipsnių apie „XXI amžių“, tik patvirtino matęs ir skaitęs „kažkokį Vido (Mačiulio – E.Š.) komentarą“. Radzevičius netgi teigė, kad neatsimena, kas jam davė skaityti mano rašytą „Viešą laišką“, paskiau lyg prisiminė, kad gavo paskaityti skanuotą tekstą, „turbūt davė Vidas“ (t.y. Mačiulis). Taigi ir vėl pats Mačiulis platina mano tariamą šmeižtą apie jį, ar tai nėra keista? Tačiau Radzevičius nieko nekalbėjo, jog matė Baliukonytės parašytus straipsnius ar ką nors pagal jos pateiktą medžiagą. Galima numanyti, kad Mačiulio susitarimas su Baliukonyte rašyti paskvilius buvo tik tarp jų, o tą susitarimą dar anksčiau buvo palaiminęs Radzevičius (tik žinojęs, kad Mačiulis rašys pagal Baliukonytės „pasakojimą“, todėl teisme ir liudijęs, jog jis „matęs“ Mačiulio komentarą). Taigi Radzevičiaus liudijimas aiškiai paneigia tiesioginę Baliukonytės autorystę. Jeigu Mačiulio viršininkas Radzevičius žinojo, kad ne Baliukonytė, o pats Mačiulis yra komentaro autorius, tai ir aš sąmoningai taip maniau – juk negalėjau žinoti, kad šmeižikiškus rašinius rašė, pavyzdžiui, Baliukonytė ar dar kas nors. To, kad straipsnis ar komentaras buvo rašytas Baliukonytės, Radzevičius išvis neprisiminė ir neliudijo. Jis sakė: „Galbūt kažką rašė Vidas, tikriausiai rašė komentarą, bet tai vis vien Sąjungos Kauno skyriui priklausantis tekstas“. Vadinasi, mažiausiai vieną tekstą pagal Baliukonytės „pasakojimą“ vis dėlto, kaip pripažįsta Radzevičius, yra rašęs Mačiulis. Tad atsisakyti savo „įnašo“ rašant tariamai Baliukonytės rašinį Mačiulis negali. Ir pats Mačiulis išvis neatsimena, ar gavo Baliukonytės rašytą tekstą ar negavo, redagavo ar neredagavo (taip jis teigė atsakydamas į mano klausimus posėdyje – E.Š.). Manau, jog pirmąjį rašinį rašė vien Mačiulis pagal Baliukonytės pasakojimą, nes Baliukonytė tvirtino, kad kažkas, jos neatskleistas asmuo („kolega“) užrašė jos „pasakojimą“. Kadangi kitų asmenų, nustatytų byloje, išskyrus Mačiulį ir Baliukonytę, nėra, paaiškėja, kad tekstą pagal Baliukonytės pasakojimą rašė Mačiulis. Matyt, savo portale jis rašė ir kitus įžeidžius bei šmeižikiškus rašinius jau po mano „Viešo laiško“, bet jie nebuvo šios bylos objektas ir teismas jų ryšio su šia byla nesiaiškino. Kyla klausimas ir apie Baliukonytės liudijimo patikimumą: ji sakė, kad savo rašinį parašė (ar pasiuntė Mačiulio portalui) 2013 m. kovo 16 d., iškart po 2014 03 15 posėdžio, nors netrukus po minutės jau teigė: „Parašiau po kelių dienų po posėdžio“. Gal Baliukonytė galvoje turėjo ir visai kitą rašinį? Kažkodėl Mačiulis, atsakydamas į mano klausimus, staiga pamiršo savo pareigas, neprisiminė, kiek Baliukonytės straipsnių gavo, kiek redagavo (nors to neneigė), melagingai atsikirsdamas, kad negali net pasitikrinti, kada siųsta, kiek siųsta, nes „pavogti duomenys“. Jau vien tai, kad slepiama informacija, rodo, jog buvo vykdoma nusikalstama veika.

23) V. Mačiulis, kaip portalo valdytojas ir redaktorius, pagal Visuomenės informavimo įstatymą atsako už visus savo portalo tekstus, ypač paskelbtus anonimiškai, kaip už jo, redaktoriaus, rašinius. O jeigu čia prisijungė dar du ar trys asmenys, savo paskviliais rašę, užrašę, pasakoję, skleidę šmeižikišką informaciją, tada galima kalbėti apie nusikalstamą kolektyvinį sandėrį, kuris vykdomas žurnalistikoje konkrečiai Kauno žurnalistų sąjungos vadovo prieš mane ir „XXI amžių“. Mačiulis pripažino, kad redagavo (tai pats parašė viename savo portalo straipsnių), vadinasi, tvarkė paskvilių tekstus: kai ką pridėdavo, kai ką prikurdavo, kai ką atimdavo, bet iš tiesų tai buvo jo kūrinys, kuris, nenurodant autoriaus pavardės, ir reiškė, kad autorius yra Mačiulis. Jeigu Mačiulis labai būtų norėjęs atsikratyti atsakomybės nuo jo portale skleistų paskvilių mano atžvilgiu, jis turėjo rašyti tikrojo autoriaus pavardę. Jos nerašydamas, prisiėmė autorystę sau. Tai pasakė liudydamas Radzevičius (čia pateikiu tikslų išrašą iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. posėdžio garsinio įrašo): „Jis (Mačiulis) yra didžiosios dalies informacijos rengėjas“, o dar kitoje vietoje, atsakydamas į Teismo klausimą, „kas konkrečiai tuo metu apie ją (Baliukonytės ir mūsų leidyklos bylą – E.Š.) rašė spaudoje, internete, kas rašė apie šitą bylą – ar ji pati rašė, ar Mačiulis, ar iš kitų kolegų?“, vengdamas tiesaus atsakymo Radzevičius aiškino: „Žinote, visko, kas ką rašo, tiek daug neseku, bet apie šį atvejį buvo, berods, kaunozurnalistai.lt. (sutr. kz.lt – E.Š.) Visose šiose situacijose, kurios yra svarbios ir sunkios, turime aiškią profsąjunginę politiką viešinti, kad žmonės žinotų, ir tuo pačiu, aišku... aš nesekiau visko, kiek pamenu, ir Vidas yra kažką lyg tai rašęs į svetainę... bet dabar paraidžiui visko, ką ten rašė, nepasakysiu, tik žinau, kad mūsų situacija buvo labai paprasta... šiuo atveju pasižiūrėję, kokia yra faktinė padėtis pagal mūsų turimus duomenis, mes, aišku, gynėme savo narį, mūsų nuostatos buvo aiškios pagal tuos argumentus, kuriuos pateikė mūsų kolegė, greičiausiai jos teisės buvo pažeistos, vėliau tą ir pamatėme, tokia ir buvo mūsų pozicija, buvau ir pats persiuntęs, ir pats domėjausi“ (iki čia Radzevičius kalba apie darbinio ginčo sprendimą, tačiau noriu atkreipti teismo dėmesį, kad nei Radzevičius, nei Mačiulis, kaip žurnalistų profesinės sąjungos vadovai, nė kiek neieškojo kokio nors kompromiso ar sutaikinimo sprendžiant tarp Baliukonytės ir mūsų kilusį darbinio ginčo klausimą, o pradėjo „viešinti“ tik teismo bylą, tai reiškia, rašydami kišosi į teismo procesą ir kliudė teisminės valdžios nešališkumui; taidraudžia Visuomenės informavimo įstatymo str. 19 p. 3; taigi paprasčiausiai puolė mane ir „XXI amžių“ – E.Š.). Radzevičius liudydamas aiškino toliau: „Paprašiau, kad jeigu bus teisminiai ginčai, tai paprašiau, kad atstovautų Sąjunga mūsų nariui, jei reikės ir bylose, tame tarpe ir viešoje erdvėje. Manau, kad Vidas ir rašė, greičiausiai ir komentavo“. Į Teismo klausimą: „Ar žinote, ar manote?“ Radzevičius atsako: „Aš skaičiau kažkokį vieną tekstą, kuris žinau, kad buvo portale kz.lt. Bet kieno tiksliai tai buvo, ar Vido, ar kieno, bet vis vien tai mūsų svetainė, tai čia net nėra esmės, kas ten autorius buvo, vis vien tai Sąjungos Kauno skyrius, tai kaip mūsų...“ Taigi Radzevičius paliudija, kad tiksliai nežinantis, kieno buvo tas „vienas tekstas“ (net neaišku kuris), bet priskiria jį Mačiuliui kaip autoriui. Tuo metu kitas ar kiti tekstai išvis lieka jam „nežinomi“. Jei Radzevičius, kaip Mačiulio viršininkas, nežino, kieno tai tekstai, iš kur galėjau žinoti aš apie jų autorystę, todėl ir buvo parašytas „Viešas laiškas“, adresuotas V. Mačiuliui, o ne kam kitam. Mačiulis turėjo atskleisti tų rašinių autorių pavardes, jeigu rašiniai buvo ne jo, deja, jis to nepadarė ir atsakomybę už „tekstus“ prisiėmė pats. Mačiulis turėjo įrodyti kitokią rašinių autorystę konkrečiai siųstais jų dokumentuotais rašiniais su datomis, tačiau į mano klausimą, ar gali patvirtinti, kad Baliukonytė siuntė jam rašinius, jis melagingai sakė, jog negali, nes kompiuterių duomenis „išvogė“. Apie melagingą Mačiulio liudijimą dėl duomenų sunaikinimo jau kalbėjau. Niekas iš liudininkų nepaneigė, kad ne Mačiulis yra paskvilių autorius. Atsakydamas į mano klausimus, pats Mačiulis paneigė, kad be jo žinios kas nors kitas galėtų dėti kokią nors medžiagą, ir konkrečiai Baliukonytė. Vadinasi, paskviliai portale kz.lt buvo įdėti tik Mačiulio ir nieko kito daugiau. Tai patvirtino ir Radzevičius, liudydamas, kad visa medžiaga, ypač informacinė, kuria mane šmeižiančius paskvilius vadina ir pats Mačiulis, ir Radzevičius, ir Baliukonytė, o aš vaidinu šmeižikiška, melaginga ir įžeidžiančia, portale kz.lt atsirado tik Mačiulio pastangomis, nepaisant to, kas ją rašė.

24) Apgailestauju, kad Mačiulio liudytojų parodymai yra melagingi ir nepatikimi – Kundrotas melavo apie mūsų darbuotojų nedalyvavimą a. a. K. Dobkevičiaus laidotuvėse, Mačienė kartu su Kundrotu išvis panegirikas kėlė Mačiuliui. Radzevičius irgi nežinojo, ką yra skaitęs – išsisukinėjo, nežinodamas, kaip pakryps reikalai. Aišku, Mačiuliui labiausiai tiko Baliukonytės liudijimai, kuriais ji „prisipažino“ rašiusi (o gal tik „pasakojusi“ kažkokiems neįvardytiems kolegoms) paskvilių tekstus, kurių Mačiulis netgi neprisiminė, ar juos gavęs ir ar juos redagavęs. Teismas turėtų reikšmingai ir objektyviai peržiūrėti Mačiulio liudininkų parodymus ir įvertinti jų subjektyvumą, o gal sąmoningą teismo klaidinimą ir priimti teisingą sprendimą.

25) Mane ne kartą KGB siekė sunaikinti ir fiziškai, ir morališkai, ir teisiškai. Nepavyko. Nemaniau, kad atėjus nepriklausomybei, būsiu šmeižiamas ir įžeidinėjamas, dar grasinant baudžiamąja byla, kai daviau atsakymą šmeižikui. Nemaniau, kad būsiu baudžiamas valstybėje, už kurios nepriklausomybę buvau pasirengęs atiduoti tai, kas svarbiausia – laisvę ir gyvybę, už tiesos ir teisingumo gynimą, už pasipriešinimą šmeižtui. KGB nepavyko mane supūdyti kalėjime. Užtat dabar, mane apdovanojus LDK Gedimino ordinu, vykdomas dar didesnio keršto planas už mano tautinę veiklą sovietinės okupacijos metais, o tiksliau, tęsiama ta pati neapykantos ir siekio kaip nors nubausti mane už tautinę veiklą okupacijos metais veikla. Tai puikiai žinau, man apie tai praneša geri žmonės. Nėra nieko nuostabaus, kad tam vykdyti parinktas buvęs okupacijos ramstis propagandinėje srityje – KP sekretoriumi dirbęs, ne galbūt, o tikrai priklausomybę nuo KGB turėjęs V.Mačiulis (apie tai duomenų pateiksiu vėliau). Tai Mačiulis ir kartu jo vadovaujama grupelė, sudaryta iš kerštaujančių asmenų, per portalą kz.lt skleidė šmeižikišką informaciją ir siekia suregzti man bylą. Tai Mačiulis suteikė jiems viešąją erdvę (portalą kz.lt), nes, matyt, niekas kitas menkiems niekšeliams tokių privilegijų nesuteikė. Man, kaip KGB nenutildytam, pogrindyje bene daugiausia rašinių svarbiausiuose dviejuose pogrindžio leidiniuose paskelbusiam, ypatingai sekamam, laisvės kovose pasižymėjusiam ir ordinu apdovanotam asmeniui, tiesiog siekiama atkeršyti, dirbtinai sudarant baudžiamąją bylą. Mačiulio pateiktas kaltinimas man apie tariamai šmeižto ir įžeidimo informaciją, esančią mano laiške, vykdomas sufabrikuojant bylą, pakeičiant laiško prasmę, iškraipant jo esmę, pasirenkant manipuliacijas, nė kiek neįrodant šmeižikiškos ir įžeidžios informacijos buvimo mano publicistiniame straipsnyje, ir dar labiau išreikštos esą tiesiogine tyčia. Argi galima iškastruoti, pakeisti minties prasmę ir esmę ir taip įrodinėti, kad aš rašiau ar sakiau ir tai dariau tyčia? Tik piktavalis žmogus gali parodyti mane, kaip „Viešame laiške“ kaltinusį Mačiulį teisėjų papirkimu (tai parašyta jo skunde), kaip kaltinusį Mačiulį manęs užpuolimu 2009 m. rugpjūčio 20 d., kaip šmeižusį Mačiulį esant ateistu ar KGB agentu, kaip teigusį, jog būtent Mačiulio paliepimu Baliukonytė atėjo dirbti į VšĮ „Naujasis amžius“. Tai mano rašinyje nebuvo rašyta, pats tai išsigalvoja Mačiulis. Ir nors daug ką sužinojau apie Mačiulį ir rašydamas laišką, ir bylos metu (praėjusį posėdį savo kalbos pirmoje dalyje minėjau tuos sužinotus dalykus: ir apie gautus 2 mln. dol. per „Kauno dienos“ privatizavimą, ir apie galimas Mačiulio sąsajas su KGB, aprašytas ir spaudoje bei nagrinėtas teismuose), bet, pabrėžiu, apie tai tikrai tiesiogiai nerašiau, „Viešame laiške“ tik prašiau Mačiulio viešai pasakyti, kiek jo šeima gavo milijonų, t.y. rašiau neapibrėžtai, nepateikdamas jokios naujos informacijos, nei buvo žinoma spaudoje anksčiau ir kurios Mačiulis nepaneigė bylos nagrinėjimo metu. Tikrai nerašiau ir apie 24 mln. litų, kurie, kaip buvo minima tuometinėje spaudoje, buvo planuojami gauti vien pardavus „Kauno dienai“ priklausiusį pastatą Kaune, Vytauto pr. Beje, tos spaudos Mačiulis tikriausiai nepadavė į teismą už šmeižtą. Tad mano atveju tikrai nebuvo jokios tiesioginės tyčios, rašiau paprastą publicistinį straipsnį – atsakymą į užsipuolimus; tai buvo paprasčiausia savigyna, atsiliepiant į patiriamus skaudžius smūgius.

26) Teismas turi įvertinti viską: tiek mano aiškinimą apie „Viešą laišką“ ir jam atsirasti susidariusias aplinkybes, priežastis, t.y. paskvilius, paskleistus portale kz.lt, kuriuos savo kalboje ir skunde visaip vengia minėti ir nagrinėti mano kaltintojas. Mačiulis ginčija, reiškia žeminantį įžeidimą, kad aš, būdamas techninių mokslų specialistas (nors tokiu faktiškai nesu buvęs – E.Š.), visiškai nesuprantu paskvilio termino ir taip įvardinu portale skleistus rašinius. Mačiuliui ir Baliukonytei siūlau nepatingėti atsiversti tarptautinių žodžių žodyną ir pasiaiškinti, kokią reikšmę turi paskvilis, ir toliau manęs neįžeidinėti, kad neišmanau, kas jis yra. Pagal tarptautinių žodžių žodyną paskvilis aiškinamas taip: „Paskvilis – įžeidžiančio, šmeižikiško pobūdžio kūrinys“. Jeigu iškėliau kaltinimą dėl šmeižto ir įžeidimo, jeigu tą šmeižtą ir įžeidimą, kartu ir melą bei ujimą, manęs ir laikraščio diskreditavimą mačiau Mačiulio ir Baliukonytės rašiniuose, tai ir pavadinau juos paskviliais.

27) Mano „Viešas laiškas“ yra parašytas taip, kad neteikčiau kokios nors netikros informacijos. Jis paremtas metaforomis, palyginimais, alegorijomis, išsakomas prielaidomis, galimybėmis, o visa tai ir sudaro mano nuomonę. Net paprasti žmonės supranta, kad tai buvo tik mano pasvarstymai, rašoma „gal“, „galbūt“, panaudojama prielaida, spėjimas, paraginimas, paprašymas ką nors paaiškinti ar paviešinti. O štai Kauno žurnalistų vadui tai nesuprantama, jis kuria sąmokslo teorijas apie tyčia išgalvojusį ir surašiusį bei paskleidusį Šiugždą, kaip didžiausią nusikaltėlį – tai išgirdau jo kaltinamojoje kalboje pagal Stalino prokuroro Višinskio surašytą kalbą. Mano atveju tikrai nebuvo jokios tiesioginės tyčios, rašiau paprastą publicistinį straipsnį – atsakymą į užsipuolimus; tai buvo paprasčiausia savigyna, atsiliepiant į patiriamus skaudžius smūgius. Štai kaip mano parašytą „Viešą laišką“ vertina teisme dalyvaujantys asmenys. Mačiulio liudytojas Radzevičius, LŽS pirmininkas, sakė, kad tai – straipsnis, ne nuomonė, tačiau neįvardino jo nei kaip šmeižto, nei kaip įžeidimo. Baliukonytė sakė, kad tai – tendencingas straipsnis, neįvardino kaip šmeižto ar įžeidimo. Liudytojas R. Bacevičius mano „Viešo laiško“ neįvardino kaip šmeižto ar įžeidimo, nors ir pasakė: „Būčiau rašęs kitaip“. Kiekvienas rašo kitaip. Bacevičius nesakė taip, kaip jį cituoja Mačiulis, esą jis sakė: būčiau nerašęs. Mačiulio liudytojas Kundrotas sakė: tai – šmeižtas, kaip galima taip rašyti apie Mačiulį, kad jis ateistas, kad buvo KGB. Tačiau Kundrotas, būdamas dešinioji Mačiulio ranka, pasirodė, pats laiško neskaitęs, jam perskaitė (su komentarais?) pats Mačiulis pobūvyje (Kundrotas taip kalba, prieštaraudamas parašytoms mano mintims: Mačiulio nepavadinau nei ateistu, nei KGB-istu). Kitų „šmeižtų“ Mačiulio atžvilgiu mano laiške Kundrotas nepastebėjęs ir nieko nepaliudijo. Aš pats teigiu, kad mano laiškas – tai atsiliepimas, atsakymas į mane neigiamai apibūdinančią, įžeidžią ir šmeižikišką informaciją, parašytą ar „redaguotą“ Mačiulio ir paskleistą ne bet kur, o portale kz.lt, priklausančiame Mačiuliui, jo valdomame bei redaguojamame, dėl to ir daviau savigynos atsakymą.

28) Taigi, nei Radzevičius, nei Baliukonytė (kaip pagrindiniai Mačiulio liudininkai) nepasakė, nepaliudijo, jog mano „Viešame laiške“ yra kokia nors Mačiulį šmeižianti ar įžeidi informacija. Baliukonytė sakė, kad tai – tendencingas straipsnis (už tai nėra baudžiama), Radzevičius irgi apibūdino jį kaip straipsnį, nesuteikdamas jam šmeižikiško įžeidžiančio pobūdžio. Abu jie nieko nekalbėjo apie mano straipsnio šmeižikišką pobūdį, nors buvo tiesiogiai to paklausti. Neutralūs skaitytojai irgi kažko šmeižikiško neįžvelgia mano „Viešame laiške“. Mano atveju tikrai nebuvo jokios tiesioginės tyčios, rašiau paprastą publicistinį straipsnį – atsakymą į užsipuolimus.

29) Tik piktavališkai galvojant, veikiant bei organizuojant, galima teigti apie mano tiesioginę tyčią, rašant ir skleidžiant mano „Viešą laišką“. Privalau smulkiai paaiškinti savo teiginių, posakių, svarstymų eigą, esmę kalbiniu požiūriu, nes šiame procese tai nebuvo kaip nors nagrinėjama ir domimasi. Aišku, negalėjau teisme itin nuodugniai išdėstyti savo argumentų apie tai, kodėl taip rašiau savo „Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ (sutrumpintai – VLVM) ir taip mąsčiau. Pabrėžiu, kad tai buvo mano nuomonė, remiantis tam tikrais man žinomais faktais, žinomais visuomenėje ar skelbtais žiniasklaidoje. Tai jau minėjau ir kitame savo rašinyje, kurį Mačiulis prijungia prie bylos, esą aš jame „prisipažinau“, kad surinkau tikras žinias. Išeitų, kad aš negalėčiau remtis man žinomais faktais, o turėčiau kažką išsigalvoti. Taip, rėmiausi žinomais faktais, leidusiais man juos žurnalistiškai ar literatūriškai panaudoti, – tie faktai ir suformavo man nuomonę apie Mačiulį. Pavyzdžiui, a. a. K. Dobkevičius man kelis kartus pasakojo apie iš „Kauno dienos“ privatizavimo (vieno akcininko – E.Š.) gautus du mln. dolerių (kitiems akcininkams esą teko 3 mln.), žinojau, kad Mačiulis buvo Kauno televizijos partinis sekretorius, prisiminiau ir spaudoje rašytus dalykus apie jo sąsajas su KGB ir jo bylinėjimąsi su „Europos“ laikraščio leidėjais, iš Baliukonytės net ankstesnės bylos teismo posėdžio metu išgirdau jo paskleistą kaltinimą man pernai neva užpuolus KŽS namus. Taigi, jeigu savo nuomonei naudojau man žinomus faktus, tai tikrai jų neišsigalvojau, juo labiau tyčia. Tai – ne mano būdas, toks manymas apie mane kyla tik Mačiulio vaizduotėje, kurią jis, dažnai smerkdamas jam neįtinkantį žmogų, buvo susiformavęs jau seniai. Man žinomus faktus panaudojau tik kaip tekstinius inkliuzus (intarpus) su atskiromis ypatingomis literatūrinėmis formomis, nes žinau ir esu įsitikinęs, kad įstatymu man kaip ir kiekvienam kūrybos žmogui garantuojama išraiškos formos laisvė. Tarp tokių literatūrinių formų panaudojau metaforą, metafrazę, hiperbolizavimą, alegoriją, palyginimą, užklausą ir kt. Taip gana paprastai atsirado mano atsakymas į grubius, melagingus manęs užsipuolimus portale kz.lt. Galiu pabrėžti, kad jei ką dariau tyčia, tai tik rašydamas tyčia taip, kad nebūtų panaudotas man kaltinimas, esą aš pateikiau šmeižikišką ar įžeidžiančią informaciją. Panaudojau aliuziją – užuominą į žinomą istorijos įvykį. Toks yra mano panaudotas kryžiaus žygio terminas, dėl kurio ant manęs yra užsirūstinęs Mačiulis. Panaudojau iliustraciją, kaip ką nors paaiškinantį pavyzdį. Pavyzdžiui, „jeigu būčiau tokio sugedimo lygio, tai ir aš galvočiau, kad tai jūs pasiuntėte prieš mane du banditus...“ Čia paprasčiausiai pavyzdys, palyginimas, kai Mačiulis galvojo, jog tai aš suorganizavau KŽS namų užpuolimą. O kaip galėjau palyginti tokį absurdišką kaltinimą ar spėjimą? Palyginau su tuo man įvykusiu pavyzdžiu (2009 metų vasarą banditišku manęs užpuolimu – E.Š.), ir viskas. Jokio čia įžeidimo ar šmeižto nėra, tik palyginimas, tiksliau, implikacija – santykis tarp sprendimų ir išvados. Mačiulis kaltinime man iškraipė tą sakinį, kai ką išėmė, kai ką pridėjo – ir kaltinimas parengtas. Mačiulis turėtų geriau suprasti literatūrines priemones ir jas taikyti, bet nesivadovauti vien pykčiu. Rašiau apie mūsų patirtą Baliukonytės iškeltos bylos nagrinėjimo atidėliojimą, dariusį didžiulę grėsmę mūsų leidyklos išlikimui. Nemanau, kad mano pasirinktos išraiškos formos uždraustos Lietuvoje ar jos yra baustinos. Naudojau tam tikro laipsnio sarkazmą – manau, kad jis irgi dar neuždraustas naudoti ir už jį nesodinama į kalėjimą ir nekeliamos baudžiamosios bylos. Iš Mačiulio skundo akivaizdu, kad jis suklastojo kai kuriuos mano sakinius, nekalbant jau apie mintis, paversdamas juos ne nuomone, bet informacija, atseit, šmeižikiška. Manau, kad net rašydamas skundą, tyčia vykdė mane juodinantį, šmeižikišką darbą, taip nusikalsdamas pagal BK str. 155 ir 154. Savo kaltinime Mačiulis net nebando įrodyti mano kaltumą dėl šmeižto ar įžeidimo – jis tuos kaltinimus man žeria, pasinaudodamas savo vidiniu pykčiu, ir griebiasi už akmens – panaudoja prieš mane baudžiamąją atsakomybę. Naudojau ir tokį žanrą kaip provokatyvus palyginimas. Provokacija yra irgi leistina literatūrinė norma aštriame publicistiniame straipsnyje, koks ir buvo mano „Viešas laiškas“ – nejaugi tokias formas jau uždrausta vartoti ir dėl to aš turiu būti baudžiamas 10 ar 20 tūkst. litų bauda? Laiškas buvo paprasčiausiai mano klausimas, prielaidos, manymai, nuomonės. Mačiulis be jokio pagrindo, be jokių argumentų kaltina mane, kad aš tyčia paskleidžiau, parašiau informaciją, žeminančią ir šmeižiančią jo orumą bei garbę. Mačiulis niekaip neįrodo, ir net nesistengia įrodyti, kad ten paskleistas šmeižtas, tik konstatuoja, ir konstatuoja melagingai, įžeidžiai tai, kas irgi yra šmeižikiška mano atžvilgiu. Galiu dar pridurti, kad „Viešame laiške“ nenaudojau jokios nepadorios ar ciniškos formos, šiurkščiai pažeidžiančios visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles. Tai pažymėjo pirmasis apylinkės teismas, analizuodamas mano „Viešo laiško“ tekstą. Tikrai neišsigalvojau kokių nors man žinomų faktų, ir nedariau to tyčia, kaip be jokių argumentų nori įrodyti Mačiulis.

Mačiulio skundo Įžangoje teigiama: „...tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją“. Tai – melas: nebuvo jokios tiesioginės tyčios, tai buvo atsakymas, viešas laiškas į sistemingus, daugkartinius Mačiulio užsipuolimus jo valdomame ir redaguojamame portale kaunozurnalistai.lt, taip pat ir kitur, o mano „Viešas laiškas“ buvo nuomonė, požiūris, parašytas išsakant prielaidas ar galimybę, atsiliepiant į užgaulius, melagingus ir šmeižikiškus Mačiulio internetinėje svetainėje skelbtus rašinius-paskvilius, o ne siekiant pateikti kažkokią išgalvotą ar melagingą informaciją. Galiu pasakyti, kad Kauno apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. PK-878-240/2014 pagrįstai buvo nutaręs atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal Mačiulio skundą. Galima kelti tokį klausimą: jeigu mano paskleistos tariamai įžeidžios ar šmeižikiškos žinios išties žemintų Mačiulį, tai kodėl jis pats skleidė toliau tas žinias, susikvietęs būrį savo KŽS narių ir jiems skaitydamas tą „melą“? Juk „tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui“ (ištrauka iš Mačiulio skundo) jau yra nusikaltimo vykdymas. Tad siekdamas parodyti, ką iš tiesų turėjau galvoje, reaguodamas į portale kz.lt parašytus ir paskleistus rašinius bei norėdamas paneigti man keliamus kaltinimus dėl kažkokios tiesioginės tyčios, turiu plačiau sustoti prie man keliamų kaltinimų prasmės ir esmės, paneigdamas juos.

1. Jeigu rašiau „Rodydamas ateistinį įniršį...“, tai tikrai negalėjau surasti krikščioniškos meilės man ir „XXI amžiui“ įrodymų Mačiulio paskviliuose. „...pradėjo kryžiaus žygį...“ – Mačiulis tikrai pradėjo, o ne užbaigė ar tęsė. Gal Mačiulis galvoja, kad geriau tiktų: „...Pradėjo puolimą...“, neminint kryžiaus žygio, nes jam atrodo, kad gal kaltinu kokio nors kryžiaus žygiu į Palestiną organizavimu – bet tai tikrai nebuvo parašyta. „...tam panaudojo G. B-ytę“ – tikrai panaudojo šią temą (G. Baliukonytės bylą) puolimui prieš mane ir laikraštį (siekdamas „nuasmeninti“ G. Baliukonytės pavardę, savo „Viešame laiške“ ar kitur nenurodydavau jos pavardės, ji ir Mačiulis liko tuo nepatenkinti – E.Š.). Juk tai visiems mąstantiems žinoma informacija – argi privalėjau slėpti tokią informaciją ir rašyti, kad Mačiulis nei iš šio, nei iš to pradėjo „domėtis“ manimi ir laikraščiu „XXI amžius“, kurio reikalais iki tol nesidomėjo? Reikia skirti epitetą „ateistinis įsiūtis“ (veiksmų pobūdį, metaforą, palyginimą) ir terminą „ateistas“ (pavyzdžiui, net ir nebūdamas banditu, koks nors asmuo gali elgtis banditiškai). Ir kaipgi Mačiulis nėra „tokių veiksmų atlikęs“ (citata iš kaltinimo man)? Juk ne aš rašiau ir pateikiau melagingą informaciją, o pats Mačiulis jau metus iki mano „Viešo laiško“ rašė (pagal Baliukonytės „pasakojimą“) ir skleidė, t.y. pradėjo kryžiaus žygį prieš mane ir „XXI amžių“, pasinaudodamas konkrečiai Baliukonytės byla.

2. „...netoli pažengė į priekį“ – tai gal įsižeidė, jog neparašiau, kad „per daug pažengė“? O gal turėjo būti: „toli pažengė į priekį...“? Rašau savo nuomonę spręsdamas pagal šmeižikišką ir įžeidų jo paskvilių turinio pobūdį. „... nuo komunistinės šmeižikiškos žurnalistikos praktikos“ – atsiprašau, kad taip įžeidžiau komunistinę žurnalistiką, kuriai priklausė ir Mačiulis, kuris nori būti pažengęs „toliau į priekį“. O gal Mačiulis norėtų, kad jo „kūrybą“ įvertinčiau kaip esė ar analizę, apsakymą ar pagiriamąją odę „XXI amžiui“? Tikrai tai negalėčiau padaryti net ir labiausiai norėdamas, nes, mano nuomone, tai buvo paskviliai – įžeidūs ir šmeižikiški kūriniai, be to, sistemingi paskviliai su melaginga, įžeidžiančia ir šmeižikiška informacija.

3. „Ir štai pernai, kovo antroje pusėje...“ – nejaugi vėliau, o gal anksčiau? Neturėjau kitų duomenų, tad taip ir parašiau. Toliau tas pat: kryžiaus žygis, ateistinis įsiūtis, pasigriebtas teisminis ginčas tarp leidyklos ir G.B-ytės, neaiškių jėgų infiltruotos. Kodėl išskyrė, pabrėžė vieną mano mintį: atleista už „nesąžiningumą ir užduočių nevykdymą“, bet kodėl praleido: „už intrigų rezgimą“? Vadinasi, pirmasis Baliukonytės apibūdinimas įžeidžia ar šmeižia Mačiulį, o šis, antrasis, jau nešmeižia ir nežeidžia? Kuo jis tai aiškina? Ir kodėl taip surašyta jo kaltinamajame skunde? Bet juk tas klausimas išvis nesusijęs su Mačiuliu, o tik su Baliukonyte. Mačiulis meluoja, kad nėra minėtų portalo publikacijų autorius ir aš esą rašiau, kad jis (apskritai) verčiasi šmeižikiška žurnalistine praktika. Rašiau ne apie visą Mačiulio žurnalistinę praktiką, o tik apie konkrečius jo portale paskleistus paskvilius, nukreiptus prieš mane ir laikraštį „XXI amžius“, kuriuos taip ir vertinu: dauguma ten pateiktos informacijos yra melas, įžeidimas ir šmeižtas, siekimas pažeminti mano garbę ir orumą.

4. „... savo veiksmais patvirtinate (turėčiau iškart dabar klausti: o gal paneigiate?), kad jau esate įsitikinęs (o gal neįsitikinęs?), jog per kai kuriuos savo valdomus Kauno teisėjus sugebate kuo toliau nustumti ir užvilkinti mūsų apeliacinio skundo klausimo nagrinėjimą, kaip atsitiko ir su visa mūsų byla dar kovo mėnesį. ...Tai darote netgi svarstant mūsų apeliacinį skundą. Kaip sako kai kurie Kauno žurnalistai (nejaugi turėjau rašyti Maskvos ar Niujorko žurnalistai?), kuriems įkyrėjo jūsų storžieviškas ir piktavalis diktatoriškas valdingumas (o gal nevaldingumas?), (tokią galią) turite tik dėl to, kad betarpiškai bendraujate su Kauno teisėjų grietinėle“. Kas yra šmeižikiško, kai aš išreiškiu savo prielaidas apie teismų valdymą užvilkinant mūsų ir Baliukonytės bylą – juk apie savo artimus ryšius su teisininkais Mačiulis nurodo savo portale: tai Mačiulio organizuotuose pokyliuose besilankantys teisininkų draugijos Kauno organizacija ir jos pirmininkas buvęs teisėjas, dabar advokatas Romas Aikevičius, Kauno apygardos teismo teisėjas Arvydas Stankus, teisininkų organizacijos valdybos pirmininko pavaduotojas Vygantas Molis ir kt. Su kai kuriais, kaip atrodo, Mačiulis yra sudaręs ir atitinkamas sutartis. Kaip jos skamba ir kokius klausimus sprendžia, tikrai nežinau, nes jos bent nėra viešos. Savaime suprantama, negaliu pateikti pilnos informacijos apie tą „teisininkų grietinėlę“, smulkesnę informaciją apie ryšius su teisininkais gali pateikti tik pats Mačiulis. Jis turėtų įrodyti, kad ne jo ryšių su teisininkais dėka taip užvilkinta Baliukonytės byla prieš mūsų leidyklą (tai labai pasunkino mums bylos pasekmes – E.Š.). Mačiulis tik pats išvedžioja, esą teigiu apie teisėjų papirkimą, „nurodinėjimą“, „valdymą“ (rašiau minėdamas tik Mačiulio „valdingumą“, tad čia vėl sąmoningas mano minčių iškraipymas) ir pan. Tokios nuomonės ar juo labiau „informacijos“ tikrai nepateikiau, tai tik mano pareikštos prielaidos. Kita vertus, nepateikdamas jokių įrodymų Mačiulis teigia, kad tokios „žinios“ yra melagingos, žemina nukentėjusįjį Mačiulį visuomenės akyse. Jeigu būčiau parašęs, kad Mačiulis turi įtakos pedagogams, argi mano pateikta „informacija“ būtų kaltinimas Mačiuliui sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu? Tą labai glaudų ryšį su teisininkais, tiesiog mane perspėdami jokiu būdu neturėti kokių nors reikalų su Mačiuliu, kaip galingu teisminių bylų vairuotoju, pasakojo keletas KŽS narių, ir perspėjo, kad būsiu sumaitotas jo galių teismuose.

(Skaitytojams iš daugiau nei 20-ies pateikęs šiuos keturis savo aiškinimus, kaip dėsčiau savo mintis „Viešame laiške“, kurias Mačiulis pateikia kaip mano įvykdytą tyčinį jo šmeižimą ar įžeidimą, kitų Mačiulio man mestų kaltinimų čia neaiškinu, nes tai užimtų labai daug vietos laikraštyje – E.Š.)

30) Nuomonę apie Mačiulį susidariau apklausęs daug jį pažįstančių žmonių. Deja, tie apibūdinimai apie jį nebuvo teigiami, greičiau gąsdinantys ir perspėjantys mane, kad su juo negalima turėti jokių santykių, nes būsi „sutvarkytas“ per teismus. Kai kurie KŽS nariai pasakojo, kaip jo žinioje esančiuose žurnalistų namuose keliami įvairūs baliai, tad nenuostabu, kad ir su mano „Viešu laišku“ KŽS narius Mačiulis „supažindino“ jau pakankamai sočiai „privaišintus“. Prisimenu ir spaudos publikacijas, vėliau kai kurias jų netgi peržiūrėjau, ir jos man pakartojo nekokį Mačiulio įvaizdį. Bet viso to, ką sužinojau apie Mačiulio būdą, savo „Viešame laiške“ nerašiau, nes man būtų reikėję įrodyti, be to, nesu toks žmogus, kad atvirai kaltinčiau man nepatinkantį asmenį. Jau per pirmąjį taikinamąjį posėdį mane užgavo Mačiulio melas, esą visi jo Sąjungos žurnalistai pataria jam iškelti man baudžiamąją bylą ir pasodinti mane už grotų, kaip kažkada jis pasodino J. Banevičių. Tačiau netrukus sužinojau, kad būtent Mačiulio puolimui prieš mane nepritaria daugelis mane pažįstančių KŽS narių, jie netgi yra prašę Mačiulio baigti bylinėtis su manimi ir kuo greičiau susitaikyti. Tačiau Mačiulis „nenusileido“ jų įkalbinėjimams ir siekė tik kuo greičiau „sutvarkyti“ mane. Užtat portale kz.lt ir toliau pylėsi mane įžeidžiantys ir šmeižikiški rašiniai, buvo iškart surašytas atsakomasis apeliacinis skundas, reikalaujantis panaikinti mane išteisinantį apylinkės teismo sprendimą ir „pradėti bylą svarstyti iš naujo“.

31) Gal rašinių Mačiulio portale pasirodymas buvo provokacija, siekiant mane supykdyti ir sukelti aštrią reakciją? Iš dalies, taip. Tokie puolamieji Mačiulio veiksmai verčia mane taip galvoti vien todėl, kad tam tikra nepalanki informacija buvo paskleista ir per kitas informacines priemones, net per Eltą, „Lietuvos žinias“, „Žinių radiją“. Turbūt pats Mačiulis manė, kad tokia provokacija galima laikyti jo informaciją apie Baliukonytės apdovanojimą „kalaviju“, tada aš tikrai pasiduosiu tai provokacijai. Ne veltui Mačiulis iš pradžių visą dėmesį sutelkė į tą „apdovanojimą“. Aišku, įstatymais nėra apibrėžta, kaip vertinti provokacijas, niekas teisme to nė nesvarstys, nebent man už tariamą šmeižtą bus sukurpta byla. Taigi viskas buvo panaudota trypti „XXI amžių“ ir jo redaktorių. Kaip tai panašu į Ukrainos rytuose platinamą šūkį: „Streliaj po tankam vraga“ – šaudyk (taikyk) į priešo tankus! Arba: traiškyk (taikyk į) „XXI amžių“! Ir traiškoma. Traiškoma jaučiant malonumą. Tik jeigu ten yra žmonių aukos, tai čia traiškomi žmonių likimai. Laikau, kad Mačiulis pasinaudojo proga pakenkti laikraščiui „XXI amžius“. Kodėl būtent jam, šiam nedideliam laikraščiui? Užtat kad jis yra katalikiškas, krikščioniškas, vienintelis, išlaikęs Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio dvasią. O Mačiulio nuostatos, kaip buvusio partinio sekretoriaus svarbiame ideologinės kovos bare, Kauno televizijoje ar dar daugiau, yra antikatalikiškos, nors jis skelbiasi tikinčiu, tik, manau, į šėtono jėgas, nes savo rankose turimą žiniasklaidą panaudoja „energetinių“ aiškiaregių galioms propaguoti – tai kartais labai madinga buvusiems partsekretoriams. Ir tada tam pasirengtam ir išlauktam, strategiškai parengtam puolimui kaip tik ir tiko Baliukonytės byla, kurią, neturėdamas laiko, neturėdamas teisinio išsilavinimo, gynimosi galimybių, pralaimėjau. Tad Mačiulis pasinaudojo mano pralaimėjimu toje byloje ir puolė laikraštį „XXI amžius“ bei mane, kaip redaktorių. Ir anaiptol ne spręsdamas į konfliktinę situaciją patekusios tuometės ir vėliau jau buvusios VšĮ „Naujasis amžius“ darbuotojos problemas, ieškodamas išeities ir kompromiso, kaip LŽS ir KŽS tikslus apibūdina jo artimas bičiulis, nuolatinių balių dalyvis Radzevičius, tariamai neturintis laiko paskaityti net „gerbiamo Vido“ opusų, o „viešindamas“ jau atleistos darbuotojos „teismo informaciją“. Dar gerai, kad Radzevičius pripažino, jog tie rašiniai vis dėlto priklauso svetainei kz.lt ir LŽS Kauno skyriui. Liudydama birželio 3 dienos posėdyje Baliukonytė teigė: „Viską, ką aš rašiau (ar pasakojau) dviejuose straipsniuose, yra šventa tiesa, nes tokį sprendimą priėmė teismas“ (nepasakydama, kad tokį sprendimą teismas „priėmė“ dar labai negreit, tik po penkių mėnesių, 2013 m. rugpjūčio 9 d., t.y. po beveik 5 mėnesių, kai Baliukonytė taip pranašiškai „parašė“ ar „papasakojo“ savo „šventą teisybę“). Taigi jau prieš 5 mėnesius iki apylinkės teismo sprendimo priėmimo buvo piktavališkai kišamasi į teisminius procesus, kliudant teisminės valdžios nešališkumui. Numanyti tokį sprendimą, įvyksiantį po penkių mėnesių, net stebuklu sunku pavadinti. Tada ir apie teismo sprendimą belieka galvoti, kaip apie tų aiškiaregių jėgų daromą spaudimą teismui. Panašiai buvo bandoma paveikti ir apygardos teismo sprendimą, prieš pat jam prasidedant 2014 m. sausio 20 d., kai 2013 m. gruodžio 28 d. portale kz.lt buvo paskelbtas antrasis šmeižikiškas paskvilis.

32) Mačiulis stengiasi pašmaikštaudamas įteigti, kad abu paskvilius „pateikė“ buvę „XXI amžiaus“ darbuotojai, nors jokių įrodymų nepateikė. Priešingai, net jo liudytojai aiškiai sakė, kad tai buvo Mačiulio rašiniai. Ir LŽS pirmininkas Radzevičius sakė, kad portale matė „Vido (Mačiulio) komentarą“ apie „XXI amžių“. Jokių kolegų, užrašiusių Baliukonytės pasakojimus, pavardžių, nepasakė ir pati Baliukonytė. Taigi, neatskleidus kitų kolegų pavardžių, tuo vieninteliu kolega reikia pripažinti tik Mačiulį, nes pirmojo rašinio autorystę priskirti Baliukonytei nėra jokio pagrindo – „šventa teisybė“ pagal Baliukonytės pasakojimą buvo rašoma „kolegų“. Beje, iš bylos aiškėja, kad net pats Mačiulis antrojo rašinio nepriskiria Baliukonytei. Ir pati Baliukonytė dėl jo neprisiėmė savo autorystės. Taigi, kas parašė antrąjį paskvilį portale kz.lt? Tai nesunkiai galima atrasti iš proceso dalyvių aiškinimo. Berods, Mačiulio advokatė teigė, kad tame portalo kz.lt straipsnyje atsiradęs teiginys, jog „XXI amžiaus“ redakcija liko be žurnalistų, yra teisingas, nes apie tai rašė pats „XXI amžius“ ir pacitavo: „XXI amžius“ praktiškai neturi žurnalistų“. Tai, kad „XXI amžius“ esą pats teigė, jog neturi žurnalistų, yra tik pusė tiesos. Toks įrašas mums buvo reikalingas parodyti, kokia sunki padėtis, ir taip buvo atskleistos kai kurios, sakykime, „komercinės“ mūsų leidyklos paslaptys. Nesuprantu, kaip tokį teiginį – „praktiškai neturime žurnalistų“ – galima dėti į kaltinimus man ar pateikti kaip kažkokius Mačiulio nekaltumo įrodymus. Mes juk turime produktyviai ir kompetentingai dirbantį žurnalistą Mindaugą Buiką, turime Romą Bacevičių. Ir aš pats rašau jau 35 metus, ir rašau produktyviai. Talkininkai, nors ir žurnalistai, vėlgi pagal užduotas reikalingas temas nerašys. Todėl ir parašyta, kad „praktiškai neturime...“ Bet tos komercinės „paslaptys“ neturėtų rūpėti Mačiuliui, jis neturėtų jomis vadovautis ir jas kaišioti savo šmeižikiškuose rašiniuose ar kaltinimuose. Todėl akivaizdu, kad rėmimasis tokia žinia rodo, jog teiginys apie žurnalistų nebuvimą mūsų leidykloje priklauso pačiam Mačiuliui, o ne Baliukonytei, dirbusiai mūsų leidykloje ir tikrai žinojusiai, jog žurnalistais dirba ir Bacevičius, ir Buika, tik jie dėl užimamų pareigų negali pilnai vykdyti žurnalisto užduočių. Aišku, Mačiulis manęs žurnalistu nelaiko, nors spaudoje dirbu apie 35 metus ir tikrai nesu joks technikos specialistas: mano darbas buvo susijęs su techninių prognozių ir tekstų analize techninės tematikos mokslo srityje. Anais laikais dar versdavau radiotechninius tekstus iš japonų ir anglų kalbų. Taigi net ir įžeidžiai nepripažįstant manęs žurnalistu, vis vien mūsų leidykloje dirbo du žurnalistai, neskaitant pagalbininkų. Tad Baliukonytė apie leidykloje dirbančius žurnalistus žinojo ir taip rašyti negalėjo, todėl galima spręsti, kad melagingą ir šmeižikišką mintį apie žurnalistų nebuvimą mūsų redakcijoje bei visą antrąjį straipsnį (paskvilį) parašyti galėjo tik žmogus, nedirbęs mūsų leidykloje, ir tokiu „visažiniu“ būti galėjo tik Mačiulis, ėmęsis užrašyti paskvilius tariamai pagal Baliukonytės „pasakojimus“. Teisme tokie liudijimai nagrinėjami nebuvo ir liko neaiškioje būklėje – nebuvo aiškinamasi, kas yra abiejų straipsnių autoriai. Nors autorystė vis vien priskirtina tik vienam asmeniui – portalo kz.lt valdytojui ir redaktoriui, – kaip tai aiškiai pasakė Radzevičius bei patvirtina Visuomenės informavimo įstatymas. Teismas turėjo pasiaiškinti paskvilinių tekstų užrašymo ir perdavimo laikus bei jų redagavimo santykį pagal autorystę, svarstant Mačiulio indėlio dalį. Pagal VIĮ str. 22 p. 7 atsakomybė už visus tekstus tenka redaktoriui ir vadovui, o tokias pareigas turi būtent Mačiulis, kalbant apie kz.lt portalą. Portalo kz.lt valdytojas, informacijos skelbėjas yra tik Mačiulis, jis kartu ir tekstų redaktorius. Tai paliudijo ir LŽS pirmininkas Radzevičius, ir Mačienė, ir Kundrotas. Tikrai nebuvo kokių nors „hakerių“, kurie be Mačiulio žinios ar apeidami jį būtų įdėję savo ar kitų rašinius. Galų gale, įdėti į portalą straipsnius reikia profesinio pasirengimo.

33) Noriu atkreipti Teismo dėmesį į tai, kaip LŽS gina žurnalistų teises. Kaip pasirodė, gina tik tariamai. Birželio 3 dienos posėdyje Radzevičius liudijo LŽS uždavinius, aiškino, kaip LŽS gina savo narius, kai jų teises pažeidžia vadinamieji darbdaviai, kurie iš tikrųjų yra tie patys žurnalistai. Radzevičius teigė, kad tai yra vienas pagrindinių LŽS tikslų. Ir nors Radzevičius kalbėjo apie žurnalistės Baliukonytės teisių gynimą, tačiau akivaizdžiai tai nebuvo daroma – jis pasakojo tik apie teismo proceso „viešinimą“, t.y. tai, kas vyko jau atleidus Baliukonytę iš darbo, bet nebuvo ieškoma kokių nors išeičių dar bręstant darbiniam konfliktui. Praėjusiame posėdyje klausiau Mačiulio, ar Radzevičius siūlė jam susisiekti su „XXI amžiaus“ redaktoriumi ar leidyklos „Naujasis amžius“ direktore, tačiau jis paneigė tokį Radzevičiaus pageidavimą. Klausiau ir paties Mačiulio apie kokį nors jo bandymą susisiekti su redaktoriumi ar direktore, tačiau jis irgi nepatvirtino faktų apie kokį nors savo susisiekimą su jais. Vadinasi, tikrasis jų tikslas nebuvo ginti tariamai skriaudžiamos žurnalistės pažeistas teises, jų tikslas buvo pulti ir diskredituoti „XXI amžių“ viešoje erdvėje. Tai savo liudijimu patvirtino Radzevičius: „Ėmėmės „viešinti“ Baliukonytės bylą“. Nemanau, kad tokia pažeistų teisių „gynyba“, kai kišamasi į teisminį procesą ir dar meluojant ir šmeižiant, yra skatinama įstatymais. Todėl pastebėjome tik įžūlų kišimąsi į šią bylą, jau prasidėjus teisminiam ginčiui, ir daromą spaudimą. Teismas turi nuspręsti, ar Mačiulis laikėsi įstatymų, organizuodamas „XXI amžiaus“ diskreditavimą, skleisdamas paskvilius savo valdomame ir redaguojamame portale kz.lt. Tokio organizuoto puolimo ir diskreditavimo metu pasirodė net šeši straipsniai portale kz.lt, taip pat kituose leidiniuose.

34) Man nejauku ir gėda, kad Lietuvos teisme, turinčiam apylinkės teismo statusą, gali būti sakomos tokios neapgalvotos, religinius jausmus įžeidžiančios, bet kaip ir bet ką apšmeižiančios, iš Stalino laikų atėjusios kalbos. Nors savo baigiamosios kaltinamosios kalbos pradžioje Mačiulis veidmainiškai vėlgi teigia: aš ne prokuroras, todėl mano kalba bus kitokia, tačiau manau, kad tokias kalbas sakydavo „teisiškai“ represijų egzekucijas rengęs prokuroras Višinskis. Sveikinu Mačiulį su tokiu pasiekimu ir netgi savotišku rekordu. Tokį Mačiulio nesugebėjimą nepateikti jokių argumentų, o tik beribiai smerkti žmogų, panorusį atsakyti į jo melagingus ir šmeižikiškus rašinius, paskleistus jo valdomame portale kz.lt, išgirdau tiek praėjusio posėdžio metu jo kalboje, tiek tai matau jau seniai, kai sausio mėnesį jis parašė skundą, irgi panašų į Stalino laikų NKVD agentų pranešimus. Jame irgi nebuvo jokių argumentų, tik savo asmens iškėlimas, o kito – žeminimas, jo nuomonės pasmerkimas. Jis pasirengęs ieškoti bet kokiame pareiškime kitamaniškų minčių, tariamai įžeidžiančių jį (anksčiau kagėbistai ieškodavo šmeižtų prieš partijos ir valstybės vadus) ir pasodinti kitamintį už grotų – tuo jis man grasina jau nuo pirmųjų savo skundo dienų, aiškiai pažeisdamas nekaltumo prezumpciją (žr. jo 2014 01 30 paskvilį portale kz.lt) – jame pareikšti mane kaltinantys teiginiai, esą aš nusikaltęs prieš tariamai doriausią žurnalistą Mačiulį ir jau apšauktas kaltinamuoju, t.y. iš anksto, net priėmus teismui mane išteisinantį sprendimą. Skaitau KGB dokumentus. Ten dažnai randu, kaip žmogus anais laikais patekdavo į kalėjimą: agentas jį provokuoja pasakodamas tautinius (antisovietinius) pokalbius, paskiau perduoda pranešimą ir jam sulipdoma baudžiamoji byla – „nusikaltėlį“ teisia karinė kolegija, nuteisia net 10–20 laisvės atėmimo metų. Panašiai ir šiais laikais koks nors įžeidėjas, tarkime, N.N ar V.M., nenustojamai plaka kitą, paskiau, kai tas neištvėręs atsiliepia į melagingų ir šmeižikiškų rašinių laviną, provokatorius iškelia baudžiamąją bylą „privačia tvarka (kaltinimu)“. Toks būdas, manau, perimtas iš tų laikų, kai Mačiulis buvo visagalis Kauno TV partinis sekretorius, kur jo bijodavo dauguma bendradarbių. Gal kai kas žinojo ir galimus jo ryšius su KGB. Okupacijos laikais kentėjo tauta, kentėjo atskiri žmonės. Daugelis žinome, kaip buvo baudžiami žmonės už tautines mintis, bet ne visada įsisąmoniname jų kančias.

35) Profesionalus žurnalistas, koks esąs vis giriasi Mačiulis, į mano „Viešą laišką“ nesugebėjo atsakyti pagal žurnalisto profesiją, bet užtat sugebėjo rašyti ir skleisti šmeižikiškus ir įžeidžiančius paskvilius. Jis pasinaudojo kerštaujančios buvusios darbuotojos „pasakojimais“ ir, užrašęs juos, tariamai pateikdamas teismo informaciją paskvilių pavidalu pradėjo skleisti į viešąją erdvę. Galima manyti, kad toji informacija buvo nukreipta paveikti teismo sprendimus bei pažeidė nekaltumo prezumpciją. Šis profesionaliu žurnalistu pasivadinęs sovietinės žurnalistikos meistras, netgi valdydamas žurnalistų etikos komisijas, nesugebėjo diskutuoti su 70-mečiu radijo inžinieriumi, bet pagal savo sugebėjimus surašė savo „žurnalistinį kūrinį“ – kaltinamąjį skundą. Kaip išaiškėjo šio proceso metu, parašytų ir savo portale paskleistų paskvilių Mačiulis ne tik nepatikrindavo, bet net neredaguodavo – tai parodė jo atsakymai į mano konkrečius klausimus, kiek ir kokių rašinių jis yra gavęs iš Baliukonytės, kiek skaitęs ir kiek redagavęs – jis pasakė, kad nežinantis, neatsimenantis ir panašiai, nors viename savo rašinių, grasinančiame mane nuteisti, Mačiulis teigė, kad jis redaguoja portalo straipsnius. Apgailestauju, kad man nebuvo suteikta galimybė užduoti visus tai tikslinančius ir aiškinančius klausimus ir į daugumą jų liko neatsakyta. Tai leido paslėpti tikslius paskvilių atsiradimo šaltinius, priežastis, autorystę, paskleidimo laiko suderinimą su vykusiais teisminiais nagrinėjimais ir kt. Suprantama, kad kovoti žurnalistiniais metodais Mačiulis nesugeba ir net nenori. Užtat Mačiulis labai didžiuodamasis man ir savo skaitytojams nuolat primena, kad aš būsiu nubaustas „realia laisvės atėmimo bausme“, kaip kažkada buvo nuteistas jo priešininkas Banevičius. Mačiulis nekenčia ir savo buvusių bendražygių – buvusio LŽS pirm. R. Eilunavičiaus, Kauno TV darbuotojo R. Šeštakausko (tai pasakė savo interviu) ir kitų, – jiems ne kartą kėlė baudžiamąsias bylas ar siekė juos nubausti. Bylinėjosi ir su bendrovės „Apskaitos etika“ direktore V. Vankevičiene ir su jos vyru A. Vankevičiumi bei kitais. Apie savo kerštingą charakterį Mačiulis pats prisipažino viename interviu, sakydamas: „Viena didžiausių mano nuodėmių – aš nemoku atleisti. (...) Kalbant apie mano būdą, esu bjaurus. Karštas, užsiplieskiantis, pavydus (...), liekantis ginti savo nuomonės. Sunku su manim“. Save liaupsinantis žurnalistas profesionalas išties nėra toks malonus gyvenime. Ar ne dėl tokio grubaus ir kerštingo Mačiulio būdo jo kolegos – 120 žurnalistų, kuriuos jis giriasi turįs savo vadovaujamoje KŽS, – nė vienas neateina nei pasižiūrėti „baisiojo nusikaltėlio“, t.y. manęs, nei paremti „garbingojo“, „nuskriausto“, „pažeminto“ Mačiulio?

36) Ta panieka, grubios užuominos dėl katalikiško laikraščio, kuriam vadovauju beveik 25 metus, rodo, kad Mačiulis jaučia neapykantą ir laikraščiui, ir man asmeniškai. Nejaugi veidmainiškai teigdamas, kad nieko blogo nėra padaręs nei redakcijai, nei man, kad atseit aš viską esu išsigalvojęs, Mačiulis nori apgauti mane ir teismą? Pasitelkęs kerštaujančių dviejų trijų asmenų grupuotę, vadovauja jai, nes suteikia savo internetinį portalą jų paslaugoms, eskaluoja neapykantą visiškai iki tol lyg ir nepažįstamam žmogui – man. Manau, kad Mačiulis spąstus man spendė jau seniai, ne tik „patardamas“ mūsų buvusiai darbuotojai Baliukonytei, kaip įrašinėti pokalbius slapta, tai jis daryti sugebėjo jau prieš 15 metų (apie tai pranešė tuometė spauda), bet ir per savo paslaugią tarnaitę pasiūlęs į savo portalą įdėti kai kuriuos jai tinkančius „XXI amžiaus“ straipsnius, pirmiausia, jos pačios. Toks kai kurių „XXI amžiaus“ rašinių patekimas į portalą kz.lt įvyko dar 2010 metais, o tai tik patvirtina, kad Mačiulis su Baliukonyte artimai bendradarbiauja jau seniai, ne tik nuo 2013 metų kovo, kaip aiškino Mačiulis. Netgi teismo proceso metu Mačiulis pasirengęs toliau diskredituoti laikraštį ir mane. Jis laksto po kai kurias parapijas, skleisdamas šmeižtus ir ragindamas atsisakyti platinti „XXI amžių“ (faktiškai jis pats tai pripažino savo baigiamojoje kaltinamojoje kalboje).

37) Visa Mačiulio veikla, „viešinant“ Baliukonytės bylą prieš mūsų leidyklą, ir jo daroma įtaka teisininkų sluoksniui leidžia manyti, kad Mačiulis yra labai įtakingas asmuo. Bet ar Mačiulis gali šmeižtu vadinti mano pasvarstymą apie tai, kad jis, bendraudamas su teisininkais, daro jiems įtaką? Ar galima galvoti apie šmeižtą, jei būčiau rašęs ką nors apie Mačiulio ryšį, pavyzdžiui, su pedagogais ir daromą įtaką jiems? Toks mano svarstymas, remiantis turimais faktais ir žiniomis, tik iškeltų Mačiulį, kaip turintį plačias galimybes, sugebėjimus. Tačiau jis iškart įtaria mane, kad žinau apie tamsiąją tos įtakos dalį ir todėl Mačiulis taip puolė mane, aiškindamas, kad aš esą rašiau, jog jis paperka teisėjus. Deja, kartoju, tokių teiginių mano „Viešame laiške“ nebuvo.

38) Mano reakcija, rašant „Viešą laišką“, atsirado tik todėl, kad Mačiulio parašyti ir paskleisti paskviliai bei jų paskleidimo būdas ir laikas pažeidė galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą, taip pat ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, parengtą pagal tą įstatymą. Viename posėdyje paklausiau, ar Mačiulis yra pastebėjęs, kad rašiau ką nors neigiamo prieš jo valdomą portalą kz.lt, prieš jo redakciją. Mačiulis patvirtino, kad nežino tokio atvejo. Taigi net Mačiulis pripažįsta, kad aš tikrai nedariau piktavališkos įtakos ar spaudimo jo valdomam portalui. Vadinasi, nebuvau priešiškas ir jam, kaip asmeniui, kaip redaktoriui, kaip žurnalistui. Mano reakcija – atsakymas į Mačiulio paskelbtus paskvilius – atsirado tik tada, kai buvo atspausdinti keli paskviliai, nukreipti prieš „XXI amžių“ ir mane, kaip laikraščio redaktorių, ir kai pastebėjau neleistiną Mačiulio kišimąsi į teismo procesus. Paskvilių tikslas buvo akivaizdžiai antiįstatymiškas: savo tariamai „teisingomis“ nuostatomis darant įtaką teismui vilkinti mūsų ir Baliukonytės bylą, ir užuot užtrukusi 2–3 mėnesius byla buvo užvilkinta net iki pusantrų metų. Mačiulis teigia, kad aš jį, buvusį komunistų partijos sekretorių ir KGB darbuotoją (informatorių), apšmeižiau. Iš tiesų netiesiogiai paminėjau tik tuos visuomenei jau seniai žinomus faktus, neminėdamas to, jog jis ištikimai tarnavo ar galbūt tebetarnauja sovietinei ideologijai, tai pačiai sovietinei sistemai, siekdamas mane, kaip katalikiško laikraščio redaktorių, skleidžiamais paskviliais apšmeižti ir įžeisti mane.

39) BK 155 ir 154 str. kalba apie informaciją, turinčią šmeižto ir įžeidimo požymių. Aš teigiu, kad mano laiške nebuvo kokios nors naujos, papildomos informacijos, nei iki tol buvo žinoma visuomenei apie Mačiulį. Mano tiesioginės tyčios, kurią savo skunde išrado Mačiulis, niekaip neįrodė ir netgi nebandė įrodyti nei pats kaltintojas, nei jo gynėja, o portalo kz.lt paskviliuose buvo pateikta informacija, tai įvardino ir D. Radzevičius, ir pats Mačiulis, ir Baliukonytė. Ir toji informacija, skleista Mačiulio per jo valdomą ir redaguojamą portalą, yra melaginga, niekinanti, žeidžianti bei šmeižikiška. Tai aš ir teigiu, ir aiškiai matau, ir įrodžiau liudininkų parodymais bei savo aiškinimais. Pagal VIĮ (str. 19 p. 2): „2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“. Būtent abejuose paskviliuose buvo platinama bjauri dezinformacija ir informacija (ne nuomonė), šmeižianti ir įžeidžianti mane, kaip žmogų ir kaip legalios įstaigos vadovą. Antrame portalo kz.lt straipsnyje buvo šmeižikiškai teigiama, kad aš esą pažeidžiau Lietuvos įstatymus. Kaip informacijos priemonės valdytojas, ne vienos komisijos narys ar net pirmininkas, Mačiulis žino VIĮ str. 19 p. 3, kur aiškiai ir įsakmiai nurodoma: „3. Draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui“. Argi Mačiulis, priklausydamas svarbiausioms leidėjų ir žurnalistų etikos komisijoms, joms bei leidėjams turėdamas daug įtakos, pamiršo svarbius šio įstatymo reikalavimus? O gal Mačiulis galvoja, kad jam nėra privalomi reikalavimai, draudžiantys skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją, ir jis gali, apeidamas įstatymą, kištis į teisminio proceso eigą ir taip kliudyti teisminės valdžios nešališkumui? Savo paskvilius Mačiulis papildo mane įžeidžiančiomis dailininko Beresniovo karikatūromis: jos įžeidžia mane, kaip redaktorių, vykdantį katalikiško laikraščio redaktoriaus ir leidyklos vadovo pareigas. Kaip teigė parodymuose Mačiulis, Beresniovas pats esą pasiūlydavo savo iniciatyva ir noru dėti savo piešinius prie paskvilių, bet tokio savo teiginio Mačiulis niekaip neįrodė. Tik Mačiulio sprendimu tos mane įžeidžiančios karikatūros ir pateko į portalą kz.lt prie jame publikuotų paskvilių. Prašau gerbiamo Teismo išsiaiškinti, kokį honorarą ar atlyginimą Mačiulis mokėjo Beresniovui bei pagal kokias sutartis portale kz.lt dirbo šis dailininkas bei kiti dailininkai.

40) Svarbus yra VIĮ str. 23 p. 2 reikalavimas, kurio turi laikytis ir nepažeisti leidėjai, kurio statusą turi ir portalas kz.lt. Ta įstatymo dalis nurodo: „2. Neatsižvelgiant į tai, ar žurnalistas su viešosios informacijos rengėju susijęs darbo santykiais, viešosios informacijos rengėjas turi su žurnalistu raštu susitarti dėl žurnalisto autorinio kūrinio panaudojimo. Tokiu susitarimu laikomas ir viešosios informacijos rengėjo ar jam atstovaujančios organizacijos su žurnalistais ar jiems atstovaujančia organizacija sudarytas kolektyvinis susitarimas (kolektyvinė sutartis), kuriame aptartos žurnalistų autorinių kūrinių panaudojimo sąlygos. Jeigu viešosios informacijos rengėjas, naudojantis žurnalisto autorinį kūrinį, su žurnalistu raštu dėl to nesusitarė ir nėra kolektyvinio susitarimo dalyvis, tai neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo prievolės už panaudotą žurnalisto autorinį kūrinį teisingai atlyginti“. Jeigu Baliukonytės pateikta informacija buvo autorinis kūrinys, kurį tik dėl tam tikrų priežasčių reikėjo įslaptinti kaip anonimą, vis vien turėjo būti surašyta sutartis ir tada Teismas turėtų sutikti su Baliukonytės autoryste. Tačiau teismo proceso metu nebuvo pateikta kokių nors įrodymų, kad tarp portalo kz.lt ir Baliukonytės buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Mačiulis galėtų portale kz.lt panaudoti Baliukonytės autorinius kūrinius. Į mano klausimus, kiek kartų buvo gavęs Baliukonytės rašinių, kokiu būdu juos gaudavo, kiek straipsnių jis redagavo, Mačiulis neaiškiai atsakė, kad neprisimena, o apie sutartį išvis nekalbėjo. Mačiulis sakė, kad dėdavo „visus savo narių straipsnius“, o tai reiškia, jokių sutarčių dėl autorinių kūrinių nebuvo. Betgi Mačiulis vis vien turi laikytis įstatymo, o jo nesilaikydamas turi prisiimti atsakomybę už šmeižikiškų straipsnių įdėjimą į portalą kz.lt. Pažeisdamas įstatymą, šiuo atveju Mačiulis sukurtų nebaudžiamumo precedentą.

41 Mačiulio puolimas prieš mane ir manęs kaltinimas šmeižtu bei įžeidimu – puikus veidmainiavimo pavyzdys, kai agresorius vaidina, kad jį puola užpultasis. Taip viskas apverčiama aukštyn kojomis. Prisiminkime neseniai paminėtą prieš 75 metus prasidėjusį baisųjį Antrąjį pasaulinį karą. Niekas neabejoja, kad Vokietija užpuolė Lenkiją, ir netrukus ją gindamos įsijungė kelios valstybės. Tačiau tuo metu nacistinė Vokietija būtent vaizdavo, kad tai lenkai (kurių uniforma buvo persirengę SS daliniai) užpuolė vokiečių radijo stotį ir paskelbė agresyvų pareiškimą, o po kelių dienų vokiečių kariai esą pradėjo kovą su lenkais, įsiveržusiais į Vokietijos teritoriją. Taip agresorius suvaidino, kad ginasi nuo tariamai jį užpuolusių mažos šalies karių. Tačiau visiems buvo aišku ir tada, o ypač netrukus, kas buvo tikrasis agresorius. Panašiai vyksta visais laikais, kai agresorius, pats pradėjęs puolimą, šmeižtą, įžeidimus, vaizduoja, kad pats patyrė puolimą, nors pradėjo būtent jis, pradėjo agresyviai, provokatyviai, šmeižikiškai. Ir mes, laikraščio „XXI amžius“ redakcija, ir aš pats asmeniškai, kaip šio laikraščio redaktorius, buvome užpulti, vaizduojant esą „viešinama“ kažkokia byla, tariamai ginama skriaudžiama žurnalistė, nors jokių žingsnių ją apginti, aiškinantis, kaip pagerinti jos darbo sąlygas mūsų leidykloje, nė nebuvo mėginama, paskiau vaizduojama, esą mes užpuolėme vargšą, niekuo nekaltą Mačiulį, tiesiogine tyčia skleisdami šmeižikišką ir įžeidžią informaciją. Manau, kad gerbiamas Teismas rastų ir daugiau argumentų mano teiginiams pritarti ir naujų surasti. Aišku, kad Mačiulis norėtų, jog Teismas nerastų nė vieno argumento mano teiginiams patvirtinti arba surastų argumentų Mačiulio naudai – ir kad jis tariamai buvo nekaltas, suteikdamas savo valdomą interneto viešąją erdvę paskviliams skleisti, ir kad jo skelbtuose paskviliuose rašoma tik „šventa teisybė“, ir kad aš nei iš šio, nei iš to savo „Viešu laišku“ užsipuoliau man nepažįstamą, nieko man ir laikraščiui blogo nepadariusį žmogų, ir kad Mačiulio portale atsiradusi visa serija vėlesnių straipsnių, įžeidžiančių ir šmeižiančių mane ir laikraštį „XXI amžius“ ir net atvirai diskredituojančių „XXI amžių“, tėra tik paprasta, jokių pasekmių tariamai nesukelianti informacija apie pernai vykusį teismo posėdį.

42) Tie Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai privedė prie to, kad buvo sudaryta grupuotė, vykdanti nusikalstamą veiką, nukreiptą ne tik prieš „XXI amžių“ bei jo vadovus, bet ir turinti tikslą diskredituoti „XXI amžių“, pakenkti jo reputacijai, sumenkinti jo prestižą, padaryti kuo didesnę žalą. Apie tos grupuotės egzistavimą labai aiškiai prasitarė liudytoja Baliukonytė, pasakydama, kad apie teisminę jos bylą esą „pasakojo“ ji pati, o rašė dar du kolegos, kaip turintys santykių su laikraščiu „XXI amžius“. Gerbiamo Teismo prašau pagal byloje esančius įrodymus ir liudytojų bei šalių paaiškinimus išaiškinti šios grupės sudėtį ir jos vaidmenį šmeižiant ir diskredituojant mane, kaip žmogų ir redaktorių, bei laikraštį „XXI amžius“. Keistas yra ir tas niekuo neargumentuotas, kaltinamojoje kalboje Mačiulio pareikštas reikalavimas dvigubai padidinti neturtinės žalos dydį. Negirdėdamas jokių argumentų apie tą padvigubinimą, manau, kad Mačiulis taip padarė už Baliukonytės paslaugą, kuria ši prisipažino, esą ji rašiusi paskvilius, o paskiau kažkiek neigusi tokį savo liudijimą. Toks žalos padvigubinimas įrodo, jog ta grupuotė artimai susijusi ir derinanti savo veiksmus. Manau, kad gerbiamas Teismas nustatys, kas yra šios grupuotės vadovas. Tariamai „paprastais“, tačiau įžeidžiančiais ir savo esme šmeižikiškais teiginiais apie mano darbą leidykloje, kai vien darbui laikraštyje paskyriau beveik 25 metus, o spaudoje iš viso dirbu 35 metus. Sunkiai dirbau dėl katalikiško laikraščio išlaikymo. Ne tik laiko, jėgų, bet ir pinigų kiek sudėjau. Esu paskaičiavęs, kad per vieną dešimtmetį suradau gal 1 mln. litų papildomai šalia prenumeratos. Buvo daug nemigo naktų, daug nervų, daug kontaktų paieškos. Čia yra ne taip, kada kai kurie laikraščiai, privatizuodami paslapčia pasiėmė sau didžiulius pinigus. Mums buvo ypač sunku: pirmaisiais metais kilęs susidomėjimas religine tematika greitai užgeso, kiti katalikiški leidiniai užsidarė, bankrutavo. Trūkdavo kvalifikuotų darbuotojų, žurnalistų, negalėdavome mokėti padoresnio atlyginimo. Reklamos, kurios pagalba išsilaiko dauguma dienraščių, neturėjome. Daug žalos padarė A. Kubiliaus naktinė mokesčių reforma. Nors nebuvome tokie galingi kaip „Lietuvos rytas“ ar „Kauno diena“, turėję kitokį statusą ir didelius pinigus, bet „XXI amžiaus“ apimtį ir tiražą pavyko išplėsti beveik 8 kartus. Ir štai dabar šis puolimas, sistemingas ujimas giliai ir skausmingai įžeidė mane. Negalėjau likti neatsakęs, nereaguoti į įžeidimą ir daromą skriaudą. Juk taip griaunamas mano daugiau nei dviejų dešimtmečių darbas, ilgas, kruopštus darbas su rūpesčiais, ašaromis, nervais, trukdymais, apkalbomis.

43) Net Letas Palmaitis, genialus mokslininkas baltistas, du Lietuvos prokurorus pavadinęs išdavikais ir prisipažinęs, kad tyčia viešai apkaltino juos išdavus valstybę ir dirbus su Rusijos prokuratūra bei FSB, buvo faktiškai išteisintas (jam paskirta tik 300 Lt bauda), nors tą šmeižikišką ir įžeidžią informaciją parašė kaip tiesioginę tyčią ir tai patvirtino teisme, netgi reikalavo pagal įstatymą priklausančios bausmės – dvejų metų laisvės atėmimo. Paskiau rašė skundą į Strasbūro teismą, kad nuteistas ne pagal įstatymą, nes už įžeidimą jis norintis ir reikalaujantis jį nuteisti, kaip priklauso. Jeigu kaltu prisipažinęs Palmaitis buvo nubaustas tik 300 Lt bauda, tada iš kur savo garbę ir orumą bei šmeižtą įkainoja Mačiulis, be jokių argumentų savo neturtinės žalos dydį įvertinęs 10 tūkst. Lt, o paskiau pakėlęs iki 20 tūkst., t.y. net dvigubai? Nejaugi Mačiulis yra svarbesnis už prokurorus? O gal jis yra vertingesnis ir žymesnis ir už prezidentę Dalią Grybauskaitę, kurią tikrai žiauriai šmeižia, bet ji nė nebandė ir nebando kelti baudžiamųjų bylų ją apšmeižusiems ir įžeidusiems asmenims? Tuos pavyzdžius matėme šiemet vykstant Prezidento rinkimų kampanijai. O neseniai komentaruose toks R. S. prezidentę D. Grybauskaitę šmeižė dėl paramos Ukrainai. Šis D. Grybauskaitę šmeižęs valstybės tarnautojas atleistas iš darbo be jokių tolesnių pasekmių. Beje, šalies Prezidento įžeidimas arba šmeižimas masinės informacijos priemonėse administracine tvarka užtraukia įspėjimą ar baudą nuo 500 iki 1 tūkst. Litų, o savo vertę Mačiulis pakelia net iki 20 tūkst. lt, t.y. 20 ir net 40 kartų daugiau už Prezidentės. Kitoje baudžiamojoje byloje dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės įžeidimo 2011 metų pradžioje nuteistas buvo vilnietis Ivanas Gedvila – jam paskirta 4 940 litų bauda. Tad labai keistai atrodo, kai Mačiulis savo garbę ir orumą bei mano „nusikaltimą“ įvertina net 20 tūkst. litų.

44) Nesinorėtų šios bylos eskaluoti, tačiau yra grėsmė, kad apie bylą sužinos išeivija ir kiti užsieniečiai, ir Lietuva gali nuskambėti labai negražiai. Juk jau 24 metus vadovauju leidyklai ir laikraščiui, kuris žinomas kaip katalikiškas, vienintelis išsilaikęs tuos ilgus metus, tvirtėjęs ir, aišku, sulaukiantis puolimų už nepaperkamumą. Mano žiniomis, net keliose mokslinėse konferencijose, vykusiose Vokietijoje ir Švedijoje, jau buvo plačiai pasakojama apie šią bylą ir jos eigą. Tai sukėlė didžiulį konferencijų dalyvių susidomėjimą, prisiminti kai kurie KGB laikais vykę procesai prieš kitaminčius. Kiek esu informuotas, apie šią bylą buvo ar bus papasakota ir Ispanijoje bei Prancūzijoje vyksiančiose mokslinėse konferencijose (kiek netiesiogiai sužinojau, tai jau įvyko – E.Š.). Žmonės, manęs asmeniškai nepažįstantys, bet žinantys apie šią bylą, pasirengę ir toliau informuoti užsienio mokslininkus ir politikus kaip apie katalikiško tautinio laikraščio persekiojimą. Užsienio žmonės nustebinti, kai 24 metus dirbęs katalikiško laikraščio redaktorius gali būti nubaustas už niekuo neišsiskiriantį „Viešą laišką“, kuriame vertinami nedori kito redaktoriaus veiksmai.

45) Kaip jau minėjau, iš Mačiulio atsakymų į mano klausimus tapo akivaizdu, kad LŽS ir jos Kauno skyriaus vadovai net nebandė kreiptis į „XXI amžiaus“ redaktorių ar leidyklos direktorę, taigi nesiėmė jokių priemonių, neieškojo kompromisų, susitarimų su mūsų leidykla ir laikraščio redakcija, kad būtų civilizuotai, kultūringai sprendžiamas darbinis ginčas tarp Baliukonytės ir mūsų leidyklos. Apeidamas pagal LŽS įstatus ir tikslus tokią būtiną veiklos kryptį, Mačiulis laukė, kol šis ginčas pereis į teisminę sritį ir netgi, kiek man žinoma, skatino tokį perėjimą, ir tada Mačiulis per savo portalą kz.lt pradėjo mano ir „XXI amžiaus“ diskreditavimo kampaniją, panaudodamas kai kuriuos asmenis (mano supratimu, buvo kalbama apie 4–5 asmenis) ir platindamas savo ar jų parengtus, parašytus, „papasakotus“ šmeižikiškus paskvilius. Jau vykstant teismui platinami paskviliai niekuo negalėjo padėti darbiniam ginčui spręsti, tad platinami buvo tik tokiais tikslais: 1) daryti spaudimą apylinkės teismui; tai įsakmiai draudžia Visuomenės informavimo įstatymo str. 19, p. 3: „Draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui“; 2) savo paskviliais būtent tiesiogine tyčia rašyti ir platinti šmeižikišką ir įžeidžiančią informaciją (tokią informaciją ir dezinformaciją skleisti draudžia VIĮ str. 19 p. 2 ir 3 str., 22 p. 8 d. 1 ir 4) tiesiogine tyčia pakenkti laikraščiui „XXI amžius“, jį diskredituojant. VIĮ str. 22 p. 8 nurodo, kad viešosios informacijos rengėjai: „1) skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams“. Akivaizdu, kad „pasakojimams“ ar rašymams panaudodamas Baliukonytę ir dar kitus asmenis (kuriuos jis atsisako įvardyti), suinteresuotus kerštu, Mačiulis vykdė savanaudiškus savo ir kitų asmenų tikslus. Be to, to paties įstatymo str. 8 sakoma: „4) neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų“. Mano liudytojai bei aš pats įrodėme, kad buvo daug melagingų, nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, kurie reiškė šmeižtą ir įžeidimą, mano garbės ir orumo žeminimą. Mačiulis, kaip ir kiti šios grupelės nariai, ne tik pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, platindami šmeižikišką ir įžeidžiančią informaciją apie mane, bet kartu padarė ir naują nusikaltimą, panaudodamas jo dispozicijoje turimą viešosios informacijos priemonę – portalą kz.lt – „XXI amžiui“, kaip krikščioniškam laikraščiui, diskredituoti. Paskvilių skleidimas buvo sąmoningas ir tikslingas „XXI amžiaus“ diskreditavimas, taip pat spaudimas apylinkės teismui (skleidžiant pirmąjį paskvilį) ar vėliau apygardos teismui (kai buvo parašytas ir paskleistas antrasis paskvilis) – pakanka patikrinti abiejų paskvilių pasirodymo laikus.

46) Būtent šios bylos nagrinėjimo metu netikėtai paaiškėjo tai, kas turėtų atsispindėti teismo sprendime. Melagingi, netgi šmeižikiški liudijimai, išsisukinėjimai, melagystės rodo, kad nagrinėjama ne kokia nors korupcinė byla, net ne šmeižto ar įžeidimų byla, bet akivaizdi nusikalstama veika, siekiant diskredituoti krikščionišką laikraštį „XXI amžius“ ir mane, jo redaktorių ir leidyklos vadovą. Faktiškai tą iš penkių asmenų grupę įvardino Baliukonytė, liudydama liepos 3 dienos posėdyje. Manau, kad į tą grupę įeina ir Mačiulis, galima manyti, netgi vadovauja, ypač turint galvoje jo paslaugas suteikiant viešąją erdvę, t.y. portalą kz.lt. Per pusantrų metų pasirodė gal 6-7 straipsniai, kurie portale kz.lt ir kitur paskleidė įžeidinėjimais ir šmeižtais grįstą informaciją. Į tą diskreditavimą ir šmeižtą buvo duotas atsakymas – mano „Viešas laiškas“, kuriame įdėta tariama informacija esą įžeidė ir šmeižė Mačiulį, kas yra netiesa, melas, ir tą jau ištyrė, analizuodamas mano rašytą tekstą, pirmuoju savo sprendimu Kauno apylinkės teismas. Prašau gerbiamo Teismo įvertinti visus proceso metu išaiškintus faktus ir apginti mūsų leidyklą nuo neteisėto Mačiulio kišimosi į mūsų vidaus reikalus.

47) Ši byla nėra vien šmeižikiškų ir įžeidžiančių rašinių tyrimo byla arba dviejų ar daugiau anoniminių autorių pavardžių aiškinimosi byla. Tai byla, nagrinėjanti tai, kad portalo kz.lt redaktorius, gavęs ar parašęs du paskvilius, juos išplatino savo valdomame ir redaguojamame portale. Kaip matosi iš Mačiulio kaltinamosios kalbos, portalas kz.lt kartu su jo valdytoju ir redaktoriumi darė ir daro įvairias kliūtis ir trukdymus mums platinti „XXI amžių“, skleisdamas demagogiją. Mačiulis savo kaltinamojoje kalboje praėjusį posėdį pripažino, kad kalbėjosi („aiškinosi“) su kai kurių parapijų vadovais apie „XXI amžiaus“ platinimą ir, matyt, to platinimo uždraudimo galimybes, ir taip sudarė tam tikrą opiniją, šmeiždamas mus ir ten, parapijose, ir čia, teismo posėdyje, skleisdamas melagingą šmeižikišką informaciją apie „XXI amžiaus“ platinimo uždraudimą kai kuriose konkrečiose parapijose. „XXI amžiaus“ platinimas yra visai ne Žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus vadovo Mačiulio reikalas. Tarp tų atskleistų mums žalą daromų ir proceso metu išaiškėjusių faktų buvo klaidingos ir įžeidžiančios informacijos skleidimas per Eltą, portale kaunas.kasvyksta.lt, Žinių radiją ir kitur, kaip ir vėlesnė šmeižikiška informacija, skleidžiama portale kz.lt. Tam ir buvo sudaryta grupė asmenų, kurie vykdė ŽS Kauno skyriaus ir jos informacinio portalo kz.lt organizuotą „XXI amžiaus“ šmeižimo ir diskreditavimo nusikalstamą veiką.

48) Šioje byloje išgirdau Mačiulio kaltinamąjį skundą ir Stalino ar vėlesnių laikų prokurorų kitaminčių susidorojimo bylose bet kokius analogus peržengusią jo kaltinamąją kalbą, kur Mačiulis nuolat grasina susidoroti su manimi kaip su J. Banevičiumi. Mačiulis pamiršta pasakyti, kad jis, Mačiulis, tą bylą faktiškai pralaimėjo, nes Banevičius buvo pirma laiko išteisintas, o jį išteisinęs teisėjas tapo Aukščiausiojo Teismo pirmininku, vėliau Konstitucinio Teismo teisėju, tuo tarpu Banevičių nubaudęs Kauno apylinkės teisėjas Gudas, pakeltas į Marijampolės teismo pirmininko pareigas, prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangomis šiemet buvo priverstas pasitraukti iš teisėjų, kaip susikompromitavęs savo neleistinais ryšiais su advokatu. Mačiulis bandė sutrukdyti platinti Banevičiaus parengtą knygą „Berija ir jos parankiniai Lietuvoje“, kurioje pateikti įtikinantys duomenys apie tai, kad Mačiulis buvo uolus komunistinės ideologijos propaguotojas ir uoliai bendradarbiavo su KGB. 1999 metais Mačiulis ėmėsi naujos bylos, kad knyga būtų pripažinta šmeižikiška ir išimta iš bibliotekų ir knygynų. Tas buvo padaryta, tačiau vėliau Banevičius buvo išteisintas kaip pateikęs knygoje teisingą informaciją, pagrįstą realiais dokumentais, ir knyga grąžinta vartojimui. Deja, knygą sunaikinus, ji tapo bibliografine retenybe. Knygoje pateikta dokumentuota medžiaga apie Mačiulio sąsajas su KGB struktūromis: sovietų Lietuvos TSR KGB viršininko generolo majoro V. Caplino 1989 m. gruodžio 23 d. pažymoje rašoma: „Šiuo metu grupė žurnalistų ruošiasi daugkartinei išvykai į užsienį. Į žurnalistų grupės sudėtį pageidautina įtraukti Kauno m. žurnalistą drg. Mačiulį Vidmantą. Reikia atkreipti dėmesį, kad drg. V. Mačiulis per visą bendradarbiavimo su mūsų institucija laiką atsiskleidė iš teigiamos pusės“. Atkreipiu Teismo dėmesį, kad pažyma surašyta vos du mėnesiai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jau įsisiūbavus Atgimimo Sąjūdžiui. Knygoje pateikta Kauno miesto notarės B. Germanavičienės raštiškas liudijimas, kad pateiktas nuorašas atitinka dokumento originalą, kuriame trynimų, prirašymų, užbrauktų žodžių ir kitų taisymų nėra. Taigi jau tik šios bylos metu sužinojau Mačiulio uolaus ir labai „sąžiningo“ bendradarbiavimo su okupaciniu režimu faktus. Šios bylos metu sužinojau ir visiškai naujų, iki šiol man nežinomų faktų apie Mačiulį. Prieš savaitę man paskambinęs asmuo papasakojo, kad apie 1998 metus į Lietuvą atvažiuodavo toksai Ivanas Bogdanovas iš Chabarovsko (lietuvių kilmės, nors pagal pavardę – rusas). Pasirodo, kažkurie žmonės (man jie yra žinomi) supažindino Lietuvos pokariu besidomintį Bogdanovą su Mačiuliu, kuris vaišindavo jį Kauno žurnalistų sąjungos esančioje kavinėje Kaune, paskiau kelias savaites globojo pas save namuose, K. Genio gatvėje. Po tokių svečiavimųsi Bogdanovas pasijuto blogai: apsirgo sunkia kepenų liga ir po poros savaičių mirė. Prieš mirtį Bogdanovas sakė, kad jis buvo galbūt apnuodytas, panašiai galvojo ir Bogdanovo žmona. Visos Bogdanovo mirties aplinkybės buvo užslaptintos: žmona niekaip negalėjo gauti mirusiojo ligos istorijos, net nesužinojo, kur jis buvo pašarvotas – gavo tik pelenus. Taigi žmonės liudija tokią tragišką pažintį su Mačiuliu. Neveltui kai kurie žmonės (taip pat ir iš VSD) pataria man ir mano žmonai ypač saugoti savo gyvybę, nes galime būti „užpulti“. Vis dėlto nemanau, kad Mačiulis elgtųsi tokiu būdu su jam neįtinkančiais asmenimis, betgi jo pasirinktas būdas mane diskredituoti per savo valdomą portalą ir užvedant išprovokuotą baudžiamąją bylą verčia mus būti labai atsargiais.

49) Pateikti mano ir liudininkų įrodymai rodo, kad portale platinti paskviliai priklauso Mačiuliui pagal atsakomybę. Klausimą, kieno „plunksna“ rašyti tie paskviliai, nuodugniai išsiaiškinti turėtų teismas. Mačiulio įtaka spaudai, konkrečiai, „Kauno dienai“, kai jam pažįstama žurnalistė surašo 3 psl. panegiriką vienam ar kitam teisėjui, rodo jo gebėjimą daryti įtaką bet kam. Tačiau manau, kad netrūksta įrodymų išaiškinant portale kz.lt paskelbtų šmeižikiškų paskvilių autorystės priklausomybės Mačiuliui, kaip tikrajam autoriui ir realiam jų tvarkytojui bei redaktoriui. Portalo rašiniuose pateikta melaginga, įžeidi ir šmeižikiška informacija – ne nuomonė, ir už tą informaciją atsakomybę neša portalo redaktorius. Todėl tas šmeižtas ir sklinda, darydamas mums žalą. Ar jau vien tų keturių paskvilių parodymas nerodo, kad taip buvo kišamasi į teismų darbą? Ar tai ne nekaltumo prezumpcijos pažeidimas? Visa tai matydamas, darau išvadą, kad tai yra tik kerštas už mano veiklą. Mačiulio taikiniu tapau, kaip „XXI amžiaus“ redaktorius ir leidėjas. Tokių baudžiamųjų bylų kėlimas patvirtina, kad dar esame sovietinėje santvarkoje: kolaborantinės partijos pareigūnas pašėlsta, kai jis pavadinamas partsekretoriumi, dar labiau pašėlsta, kai net netiesiogiai užsimenama, jog jis tarnavo represiniam aparatui. Kadangi Mačiulio skundo pagrindu atsidūriau čia, teisme, manau, kad čia esu teisiamas ne sovietinės valdžios, kurios lyg ir nėra, o tos sovietinės valdžios pareigūno pastangomis sufabrikuota kriminaline byla pagal išgalvotus, nepriklausomos Lietuvos teisiniams principams prieštaraujančius metodus. Esu įsitikinęs, kad dabar sovietinės valdžios Lietuvoje jau nebėra, todėl manau, kad bus nubaustas tikrasis šios bylos fabrikuotojas ir mano šmeižimo iniciatorius, savo internetiniame leidinyje rašęs, skleidęs jo vadovaujamos grupės sukurptus paskvilius. Manau, kad teismas išsiaiškins, kas inspiravo ir kas bei kaip vykdė šią nusikalstamą veiką, nes duomenų yra pakankamai, nors jie ir visokeriopai yra slepiami.

50) Viena aišku, kad ši man iškelta baudžiamoji byla yra dirbtinė, kurios tikslas trukdyti normaliai dirbti kūrybinį darbą, ką darydavo ir KGB agentai ankstesniais laikais, rašydami „privačius“ laiškus disidentams, vadinamiesiems „kunigams ekstremistams“, kad trikdytų jiems dvasinę pusiausvyrą, atitrauktų nuo svarbių darbų tautos labui. Apgailestauju, kad Mačiulis tęsia tą pradėtą darbą prieš mane, kaip aktyvų disidentą, daug rašiusį į pogrindžio spaudą ir už tai apdovanotą Prezidentės. Taigi, neabejoju, kad Mačiulio sufabrikuota man baudžiamoji byla tėra tik kerštas už okupacijos metais nuveiktus darbus, už kuriuos okupacinis teroro aparatas tada siekė mane įkalinti, o nepavykus tas tęsiama iki dabar, trukdant normaliai dirbti – užuot dirbus reikalingus būtinus darbus esu priverstas dieną naktį, be jokio poilsio, užsiimti visai pašaliniais varginančiais, kūną ir sielą sekinančiais puolimais. Tiek turiu pasakyti šioje byloje.

Pastabos po nuosprendžio

Kaip jau trumpai esu informavęs, Kauno apylinkės teismas (teisėja A. Ozolinia), neatsižvelgdamas į liudytojų parodymus bei nesurinkuęs jokių aiškių duomenų apie mano kaltę, pripažino mane kaltu šmeižiant V.Mačiulį ir nuteisė mane beveik 15 tūkst. litų baudos ir neturtinės žalos. Mačiulis, rašęs ir skleidęs portale kz.lt šmeižikiškus straipsnius dar iki mano Viešo laiško, pripažintas visiškai nekaltas. Praėjusią savaitę rodytoje vienoje humoro laidoje Mačiulis toliau skelbia man nenumaldomą karą, sakydamas: „tikrai pasodinsiu, neatleisiu, aš Ožiaragis“. Laidoje vis dėlto pasijuokiama iš Mačiulio – jis stovi tai po raudona vėliava, tai prie KGB SSSR ženklu, jis parodomas ir šakotį televizijos svečiams nešantis, ir taures pakeliantis. Todėl juokaudamas galiu sakyti, kad manau, jog Mačiulis dabar tikrai galėtų bėgti tiesiai į teismą ir pareikalauti kelti bylą prieš tą TV laidą – taip gal nesunkiai laimėtų ne tik 10, bet netgi ir 100 tūkst.

Daug Mačiulio melo pasakyta toje laidoje. Melas, kad mano straipsnį pamatė per internetą – savo straipsnius į internetą dedame labai pavėluotai. Melas ir tai, kad teismo posėdžio metu jį vadinau Stalinu, Gebelsu, KGBistu – visa tai sakiau tik baigiamojoje kalboje, išgirdęs jo pasakytą kaltinamąją kalbą ir todėl lygindamas ją su Stalino, Višinskio, Gebelso įprastais kaltinimais. Kitas bjaurus melas, kad esą teismo posėdžio metu sakiau, jog Mačiulis su žmona kartu nuodijo „disidentą“ Bogdanovą, esą Bogdanovas išvažiavo traukiniu į Maskvą, kitą dieną mirė. Įrodydamas Mačiulio melą, pateikiau visą savo baigiamosios kalbos 48-ąjį punktą, iš kurio matosi, kad apie kokį nors man pasakotą Mačiulienės „dalyvavimą nuodijant“ „disidentą“ Bogdanovą tikrai nesakiau, kaip nesakiau ir apie jo išvykimą traukiniu į Maskvą ir mirtį ten tos dienos vakare. Beje, paskutiniame teismo posėdyje Mačiulis elgėsi labai įdomiai: išgirdęs Bogdanovo pavardę ir jo mirtį, jis pradėjo šaukti, grasindamas iki šios bylos nuosprendžio tikrai sudaryti man naują bylą ir pasodinti į kalėjimą. Pasodinti į kalėjimą Mačiulis grasino ir televizijos laidoje. Grasindamas kelti man naujas bylas, žūtbūt pasodinant į kalėjimą už baigiamąją kalbą, Mačiuliui pavyko parodyti save, kaip tikintį visokiais „ožiaragiais“ ir „aiškiaregiais“ (tą laidoje jis išreiškė, mesdamas žvilgsnį į lubas ir sakydamas: esu krikštytas ir tikintis, tikiu, kad kažkas mus valdo), bet, manau, tik ne į Dievą. Laidoje Mačiulis teigė, kad jam keršijama už jo kovingumą. Tai gal reikėjo sakyti tiksliau ir konkrečiau: už kovingumą prieš katalikišką laikraštį „XXI amžius“? Kodėl laidoje buvo kartojamas vien melas? Juk byla buvo ne vien dėl mano „šmeižto“ laikraštyje, bet ir dėl pradžią mano atsakymui davusių Mačiulio internetiniame portale beveik prieš metus paskleistų melagingų ir įžeidžių rašinių, apie kuriuos Mačiulis laidoje net neužsiminė.

Beje, mane pasiekė žinios, kad net dviems mano liudininkams, žinantiems apie Bogdanovo mirtį, yra bjauriai pagrasinta susidoroti, jeigu jie aiškinsis apie tai. Laiškai jiems išsiųsti iš nesančių namų Vilniuje. Viename grasinančiame laiške rašoma: jei dar aiškinsiesi dėl Bogdanovo mirties, atsidursi ten, iš kur jau niekada nesiaiškinsi.

Baigdamas savo mintis apie šią man iškeltą ir mano kaltintojo „laimėtą“ bylą, apie toliau keliamus man grasinimus teismo salėje ir per televizijos laidą bei atsakydamas į pavadinime iškeltą klausimą, ar įmanomas teisingumas Nepriklausomoje Lietuvoje, galiu pasakyti, jog tikrai tuo abejoju. Manau, kad šis teismas tai tik patvirtino. Aišku, esu padavęs apeliacinį skundą, tačiau teisingo sprendimo beveik nesitikiu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija