Išprovokuota baudžiamoji byla. Ar įmanomas teisingumas Nepriklausomoje Lietuvoje?
Paskutiniai kelių mėnesių įvykiai man, dar neseniai dirbusiam laikraščio XXI amžiaus redaktoriumi, buvo skaudūs, nes sprendėsi lemtingi laikraščio ir jį leidžiančios leidyklos išlikimo klausimai. Nuo pavasario vyko nesibaigiantys teismai, o varginančiuose jų posėdžiuose ir su jais sprendžiamuose įvykiuose teko praleisti dešimtis valandų, gintis argumentais ir kai kada liudininkų parodymais. Galima būtų pateikti juos skaitytojams, tačiau tie argumentai ir liudijimai teisėtvarkoje nedirbančiam žmogui gali tapti tamsiu mišku, betgi išprususiam teisininkui jie gali padėti atrasti teisingumą arba leisti paslėpti į avinėlio kailį įlindusį vilką nuo nusikalstamų jo darbų. Išskyrus nedidelę informaciją apie įvyksiančius teismo posėdžius, XXI amžiuje ilgai nieko nerašėme apie tą dirbtinę, tiesiog išprovokuotą baudžiamąją bylą, kurią Kauno žurnalistų sąjungos (KŽS) pirmininkas Vidas Mačiulis privačiu kaltinimu iškėlė man už mano rašytame Viešame laiške Vidui Mačiuliui tariamą jo garbės ir orumo žeminimą bei šmeižtą ir įžeidimą. Kadangi mano Viešas laiškas neatsirado be priežasties, XXI amžiaus skaitytojams būtina daug ką paaiškinti. 2013 m. kovo 16 d. internetiniame portale kaunozurnalistai.lt, kurio valdytojas ir redaktorius yra LŽS Kauno skyriaus pirmininkas V. Mačiulis, pasirodė straipsnis Ar Naujasis amžius teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas, o gruodžio 28-ąją tame pačiame portale pasirodė straipsnis Laikraščio XXI amžius redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto? Pirmajame straipsnyje, kurį, kaip ir antrąjį, vėliau vadinau paskviliu, nes jie šmeižė ir įžeidė tiek mane asmeniškai, tiek laikraštį XXI amžius, buvo kalbama apie tarp mūsų leidyklos (viešosios įstaigos Naujasis amžius) ir buvusios jos darbuotojos Genovaitės Baliukonytės, atleistos už darbo pareigų nevykdymą, civilinę bylą, tiksliau jos pradžią. Dauguma pirmojo straipsnio teiginių buvo šmeižikiški ir įžeidžiantys (nepaisant to, kad jo tariamas autorius, kaip vėliau aiškino, parašė šventą teisybę, nors toji teisybė nebuvo patvirtinta net po 5 mėnesių priimtame teismo sprendime). Dar labiau šmeižikiška informacija pasirodė antrajame paskvilyje. Apie tuos paskvilius sužinojęs ir jais pasipiktinęs ir parašiau Viešą laišką Vidui Mačiuliui (žr. XXI amžius, 2014 01 10), kaip to portalo redaktoriui ir valdytojui bei kaip galimam autoriui, nes abu straipsniai buvo niekieno nepasirašyti ir turėjo priklausyti būtent portalo redaktoriui Mačiuliui. Nesugebėdamas žurnalistiškai atsakyti į viešą laišką, V. Mačiulis per savo portalą jau kitame savo rašinyje (beje, irgi be autoriaus pavardės) grūmojančiai pareiškė paduosiąs mane į teismą pagal Baudžiamojo kodekso str. 154 ir 155 (šmeižtas ir įžeidimas) ir pasodins į kalėjimą, kaip tai prieš keliolika metų padarė su kitu jo nekenčiamu redaktoriumi. Iš tiesų, jau po trijų savaičių, sausio 30-ąją, kaltinamasis skundas Mačiulio buvo surašytas, paduotas į teismą, o tą pačią dieną savo portale kaltintojas pasigyrė, kad aš tikrai būsiu nubaustas realia laisvės atėmimo bausme kaip nusikaltėlis (matyt, norėdamas parodyti ar įsivaizduodamas, kad teisėjai yra lengvai jo valdomi ir manipuliuojami). Tačiau ilgai, kaip nusikaltėlis, jokio kvietimo į teismą negavau ir tik po kurio laiko sulaukiau man persiųsto naujo Mačiulio skundo apygardos teismui, iš kurio pasidarė aišku, kad Kauno apylinkės teismas, įsigilinęs į mano Viešą laišką, jokios mano kaltės nematydamas, pirmojo skundo net nepradėjo nagrinėti, tad nauju savo skundu kreipdamasis į apygardos teismą V. Mačiulis išreikalavo bylą pagal Viešo laiško autoriui keliamus kaltinimus atnaujinti. Tai ir buvo padaryta, ir tai šmeižto ir įžeidimo bylai jau gaištama beveik metus.
|