Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Paminėtas 1956 metų Vengrijos sukilimas

Grupė Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos moksleivių Vengrijos sukilimo 58-ųjų metinių minėjime. Dešiniau antras iš kairės – ambasadorius Zoltan Pecze

Spalio 21 dieną Kauno Senosiose kapinėse, dabar daugelio vadinamame Ramybės parke, įvyko jau tradicinis Vengrijos sukilimo 58-ųjų metinių ir 1956 metų Vėlinių tautinių demonstracijų Kaune bei Vilniuje minėjimas. Jame dalyvavo Vengrijos ambasados Lietuvoje delegacija, vadovaujama ambasadoriaus Zoltan Pecze, Kaune įsikūrusio Vengrijos konsulato konsulė Ilona Jočionisnė, savivaldybės mero patarėjas Zenonas Abramavičius, vicemeras Stanislovas Buškevičius, buvusi Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus, Moterų lygos, „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos, žinomas visuomenės ir politinis veikėjas istorijos mokslų daktaras ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Rimantas Matulis – 1957 metų Kaune vykusių mitingų dalyvis – ir kiti. 1956 metų Vėlinių įvykių dalyvio Zigmo Tamašausko pastangomis į minėjimą atvyko būrys moksleivių iš Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos (su direktoriaus pareigas einančia Vida Sinkuviene) bei gimnazistų iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos.

Seimo etika pagal „paniatkes“

Povilas Urbšys

Ir vėl Seimas bandomas įtraukti į kriminalinę veiklą tam, kad bet kokia kaina būtų išsaugota Viktoro Uspaskicho teisinė neliečiamybė. Siekiama persekioti tuos Seimo narius, kurie atsisako dalyvauti šiame procese. Priminsiu: prieš metus Seimui pritrūko balsų sudaryti komisiją dėl V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės panaikinimo už teismo įžeidimą. Tada politinės daugumos atstovai, vadovaujami Mečislovo Zasčiurinsko, inicijavo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimą, stabdžiusį svarstymo stadiją dėl V. Uspaskicho teisinės neliečiamybės atėmimo. Visa tai vyko nepaisant to, kad ankstesnės Seimo kadencijos metu panašų klausimą dėl komisijos sudarymo dėl Roko Žilinsko, Petro Gražulio ir Kazimiero Uokos teisinės neliečiamybės panaikinimo Etikos ir procedūrų komisija jau buvo išnagrinėjusi ir vienareikšmiškai pripažinusi: balsavimas dėl tyrimo komisijos sudėties nėra balsavimas dėl komisijos sudarymo. Būtent todėl dalis komisijos narių, matydami, kad Etikos ir procedūrų komisijos vardu norima priimti neteisinius ir, sakyčiau, kriminalizuotus sprendimus, sustabdė savo įgaliojimus šitoje komisijoje. Tokiu būdu pavyko pakeisti sprendimą ir Viktoro Uspaskicho teisinės neliečiamybės klausimui spręsti buvo sudaryta komisija. Atrodytų, tuo viskas turėjo ir baigtis. Seimo pirmininkė tada pažadėjo peržiūrėti Etikos ir procedūrų komisijos sudarymo tvarką, kad ateityje būtų išvengta tokių politizuotų sprendimų, neturinčių nieko bendra su Seimo Statutu. Deja, šito klausimo sprendimą Seimo pirmininkė vilkina jau devynis mėnesius. Kai rudens sesijos pradžioje Loretos Graužinienės paklausiau, ar ji ruošiasi konsultuotis su Seimo frakcijomis dėl Etikos ir procedūrų komisijos atstovavimo principų pakeitimo, man buvo atsakyta: „Žinote, kadangi iki Seimo kadencijos pabaigos liko tik dveji metai, keisti tą tvarką jau per vėlu“.

Kodėl mažamečiams skirtuose vadovėliuose peršama mintis, kad lytis yra laisvai pasirenkamas dalykas?

23 skirtingų frakcijų Seimo nariai kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį dėl IV klasei skirtame lietuvių kalbos vadovėlyje „Pupa“ publikuoto teksto, kuris į Seimo narius besikreipusių tėvų ir mokytojų vertinamas kaip dar vienas atvejis, kai prisidengiant „lyčių lygybe“ mažamečiams peršama mintis, kad lytis yra laisvai pasirenkamas dalykas. Iš švedų kalbos išverstos Ulfo Starko (Ulf Stark) knygos „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ ištraukoje aprašyta keista istorija, kaip į naują mokyklą atėjusi mergaitė, vardu Simona, apsimeta esanti berniukas Simonas ir džiaugiasi nauja savo tapatybe. „Apgavau visus. Jie patikėjo! Atrodė, niekas nė akimirką nesuabejojo, kad esu toks, kaip jie manė. Greitai ir mikliai išsisukau, kad nereikėtų būti mergaite Simona, nuolat kamuojama nemalonumų, ir vietoj jos tapau blogu peštuku Simonu“, – rašoma vadovėlyje. Lyties „pakeitimo“ tema vystoma ir po tekstu pateiktose užduotyse: moksleivių klausiama: „Kodėl Simona apsidžiaugė, kad ją palaikė berniuku?“, nurodoma rasti tekste ir perskaityti, „kaip atrodė Simona, pirmą kartą atėjusi į naują klasę“, taip akcentuojant šį berniukiškos mergaitės išvaizdos aprašymą: „Atsargiai persibraukiau per trumpai kirptas sruogas, bandydama prisiminti, kaip atrodžiau prieškambario veidrodyje. Plaukai gana trumpi, be jokių sagių ar kaspinėlių, nėra nieko, kas galėtų mane išduoti. (...) Pasisekė, kad rytą neapsivilkau naujos suknelės! Drabužiai kaip bet kurio kito vaikino. Tik, aišku, ne kelnaitės, kurių, laimė, nebuvo matyti.“