|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iš žurnalisto užrašų Monsinjoras Alfonsas Svarinskas: Blogiui nėra laisvės. Yra tik gėriui laisvė Loreta Jastramskienė
Lietuvos kariuomenės dieną šiais metais minėsime tuos, kurie savo valia paskyrė gyvenimą kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925 01 211954 10 032014 07 17) buvo vienas šių pasiaukojusių lietuvių, tris kartus teistas ir kalintas SSRS lageriuose, išlaikęs dvasios stiprybę kančių ir persekiojimų metu, atkūrus Nepriklausomybę, nuoširdžiai dirbęs Lietuvai. Šią vasarą amžino poilsio monsinjoras Alfonsas atgulė gimtinėje, šalia brolių partizanų, Dukstynos kapinėse. Tokia buvo jo, nuoširdaus patrioto, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapeliono valia. 24 metai praėjo nuo 1990-ųjų rudens vakaro Kaune, kai kartu su kunigo sūnėnu Jonu Svarinsku atvykome susitikti su į Lietuvą iš SSRS lagerių sugrįžusiu kunigu Alfonsu Svarinsku. Praeis ir šimtas metų, iškeliaus amžininkai, tačiau nuostabus žmonijos kūrinys raštas išsaugos kunigo gyvenimo legendą ir jo autentiškus žodžius, užrašytus paprastu rašikliu, nes tuomet dar nebuvo kompiuterių. Tiesūs ir bebaimiai kunigo Alfonso žodžiai, mintys šį vėlyvą rudenį, Kariuomenės dienos išvakarėse, skamba dar aiškiau. Iš jų gilumos tikėjimo ir patirties galės semtis tie, kas dar tik ateis gyventi į šią švelnių dainų ir lietaus, stebuklingai lietuvių tautos išsaugotą ir saugomą žemę. Skaitytojams pateikiame kunigo Alfonso Svarinsko 1990 m. spalio 13 d. interviu Kaune. Gerbiamas kunige, turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad Jus Lietuvoje pažįsta beveik visi žmonės. Daug ko norėtųsi Jūsų dabar paklausti, ne vienam tokia patirtis leidžia daryti įvairių gyvenimo reiškinių apibendrinimus. Ką Jūs manote apie tokį greitą žmonių atsivertimą dabar? Ar tai nėra šventvagystė? Dabar? Manau, kad reikėjo atsiversti tada, kada atsirado sąlygos, prieš keletą metų. O koks dabar gali būti atsivertimas? Tada, kai reikėjo kentėti, tada reikėjo pasirodyti. Nors yra vienas kitas žmogus, kuris ir dabar nuoširdžiai atsiverčia. Juk nėra taisyklės be išimčių. Bet tai tik išimtys. O apskritai daugelis paprasčiausiai negali atsiversti. Ar Jūs girdėjote, kad daug komunistų būtų viešai prisipažinę? Visi griovė tą Lietuvą. O dabar ar prisipažino viešai, ar apgailėjo? Prisirinko gražių žodelių ir gyvena. Tai nelaimė. Anksčiau, caro laikais, mūsų tauta nepasiklydo. Ji žinojo du terminus maskolių ir mūsų. Mūsų gera, maskolių negera. O dabar prisirinko visokių žodelių ir pasiklysta. Dėl to, kad norint terminus žinoti gerai, reikia bent gimnaziją būti baigusiam. Žodis stagnacija... Nagi, juokinga! Komunistinis terminas nieko nepridėsi. Komunistai pakišo du lavonus Staliną ir Brežnevą. Kitų nedavė, kitus pasiliko. O du lavonus paskyrė niekinkit! Bet niekint lavonus netinka. O kur visi likusieji? Ne stagnacija buvo, o komunistinė santvarka, kuri pamažu ritosi žemyn, ir viskas. Man labai juokinga, kai visi kartoja: Stagnacija. Tarp kitko, prie Brežnevo nebuvo tiek daug areštų 18 metų dirbau, kalbėjau, ką norėjau, ir manęs niekas neareštavo. Klijavo Brežnevui tuos blizgučius ant krūtinės ir ant nugaros. Jis gavo vieną žvaigždę už žemės ūkį. Sėja Tarybų Sąjungoje, o pjauna Kanadoj. Ir visada geras derlius. Kai aš papasakojau kanadiečiams, jie labai juokėsi. Vadinasi, ta stagnacija lyg rūbas, slepiantis visiškai kitokius dalykus? Komunistai žinojo gerai, kad liaudžiai negalima leisti laisvai mąstyti. Ji gali mąstyti tik taip, kaip jiems tinka. Todėl jie sudarė terminologiją, paskleidė ją po laikraščius, visi skaito ir tiki. Visą laiką buvo ta stagnacija, ir dabar ji yra. Pernai ponas Gorbačiovas sakė, kad ekonomikos iki šiol nestabilizavo. Per penkerius metus nieko nepadaryta. Tai apie kokią buvusią stagnaciją galima kalbėti? Brežnevo laikais ekonomika buvo aukščiau visi tai žinojo, bet viskas ritosi žemyn. Jau tada buvo abejojama, ar iki 1984 metų TSRS išsilaikys. Manau, kad tie žmonės, kurie dažnai tokius žodžius vartoja, visiškai nesuvokia, ką kalba. Iš tikrųjų yra kitaip. Sistema veikia visa ne atskiri žmonės. Atskiri žmonės žvėrių nepagimdė. Sistema pagimdė žvėris. Lietuva iki 1940-ųjų metų tokia nebuvo. Todėl, kad tam nebuvo dirvos pasireikšti. Jeigu tau kas bloga darytų, tuoj visi imtų šaukti: Ką darot, žvėrys! O dabar? O dabar normalu. Patys mane kelis kartus suėmė lietuviai. Ir tardė lietuviai. Ir teisė lietuviai. Kiek aš besistengiau prašiau Aukščiausiojo teismo vicepirmininko Mykolo Ignoto, kad parodytų, pasakytų, ką aš padariau blogo. Nieko neišėjo. Juk aš buvau Betygalos vikaras, o jis buvo Betygalos gimnazistas tuo pat laikotarpiu. Per teismą jis pateikė klausimus, kaltino pats. Jis visiškai sąžinės neturi. Ir dabar dar bandė teisintis. Buvęs mano prokuroras Bakučionis, sako, kažkada neblogas žmogus buvęs, bet su sąžine padaręs kompromisą. Atėjo jis, tiesia ranką ir sako: Nu, supranti, tu ant manęs nepyk, mano tokia tarnyba buvo... Jo tarnyba buvo man užkrauti 12 metų laisvės atėmimo, o mano tarnyba buvo sėdėt 12 metų. Ką jis gali padaryti, jeigu jis nejaučia nieko? Jis darė tai, nes jo tarnyba buvo tokia. Apie atgailą jis nekalba. Apie atgailą dabar daug šnekama. Bet tik atgailaujančių mažokai girdisi... Atgailą padarė galbūt vienas kitas žmogus. Bet labai mažai. O apskritai, nė vienas komunistas nepadarė rimtos atgailos. O šnekėt ir šnekėt apie atgailą kitas reikalas. Tai visiškai nėra tas pats. Be atgailos jie negali įeiti į Lietuvos visuomenę kaip pilnaverčiai žmonės. Bet juk įvyko depolitizacija. Kaip Jūs vertinate šį reiškinį? Depolitizacija vieni juokai. Galima vieną kostiumą apsivilkti, galima kitą, galima suplyšusias kelnes užsimauti, bet tu dar nebūsi proletaras. Tai juokai, vaikų žaidimai. Kai kurie buvę komunistai dabar tapo Atgimimo šaukliais. Aš ir kitiems sakiau, ir dabar pasakysiu. Sąjūdyje yra trečdalis piktų komunistų, kurie pasiryžę bet kuriuo momentu viską susprogdinti, trečdalis, o gal daugiau karjeristų, kurie pamatė naują valdžią ir nulėkė pas ją, o trečdalis idealistų, kurie pasuko šį istorijos ratą. Nėra ko norėti, kad po 50 metų okupacijos visi būtų idealistai. Daug idealistų tokios santvarkos neatlaikė. Man pasakojo viena mokytoja, kad Kaune rado abituriento dienoraštį, rašytą 1938 metais. Tai mokytoja kambaryje jį skaitydavo ir stebėdavosi: negi gali būti tokių idealistų mokinių? Tada idealizmo buvo daug dėl to, kad auklėjimas buvo geras. Ar sugrįš mūsų žmonės kaip anksčiau į krikščioniškąjį tikėjimą? Ar meilė ir santarvė apsigyvens Lietuvos namuose? Dabar reikia auklėti jaunąją kartą vaikus. Reikia apsaugoti juos nuo puvimo, todėl, kad šis procesas dar nesibaigė. Ir po dešimt metų mes galėtume turėti neblogą jaunimą. Tie vaikai, kurie dabar maždaug dešimtmečiai, dar nesugadinti. Mokykloje vyksta tikybos pamokos ir jaunesni vaikai jų mielai klausosi. O vyresni? Nieko iš jų nėra. Apskritai, atstatyti Lietuvą, kokia ji buvo, reikia šimto metų trijų kartų. Tik per tris kartas mes galime panaikinti tas blogybes. Jeigu bent pažangą matysime, jausimės laimingi. Nors aš netikiu, kad galėsiu sulaukti Lietuvos tokios, kokią aš ją mačiau. Kartoju, tada Lietuvoje buvo daug idealizmo. Ekonomiškai greičiau viskas atsistatys per 2530 metų. Bet ši karta neatstatys. Tada paaugs nauja, jaunesnė. Girti mūsų broliai nesukurs nei ekonomikos, nei kultūros, nieko. Jūs 21 metus praleidote lageriuose. Sakykite, kas išlaiko žmogaus dvasią, būnant ten? Tikėjimas Dievu ir savo idealu. Be tikėjimo Dievu sunku išlaikyti ir tikėjimą idealu. Jeigu pasiduosi, atsiremsi į žemę, tada stengsiesi ką nors laimėti. O jeigu tiki kitas reikalas. Gali pralaimėti viską, bet laimėsi amžinąjį gyvenimą. Be tikėjimo daugelis dienas lageriuose baigdavo savižudybe ar tokius KGB užverbuodavo. Tačiau nereikia susipainioti Tėvynės neiškelti aukščiau už Dievą. Indų išminčius Rabindranatas Tagorė sakė šitaip: Tėvyne, aš taip labai tavęs nemylėčiau, jeigu Dievo nemylėčiau labiau už Tave. Dievas yra bet kokios meilės ištaka, šaltinis. Nebus Dievo bet kokie šaltiniai anksčiau ar vėliau išdžius. Lietuviai lageriuose sakydavo, kai juos norėdavo suvilioti: Mūsų laisvė yra per daug menka, o kaina per daug didelė. Ir nepasiduodavo jokioms vilionėms. Dabar mes greit nepasieksime, kad žmonės sugrįžtų į Tikėjimą, nes yra jėgų, kurios tai griauna. Ta pornografija nelaiminga. Viskas už pinigą. Tada pardavė Dievą ir Tėvynę, ir dabar sako, vardan laisvės. Kokia yra laisvė? Blogiui nėra laisvės. Yra tik gėriui laisvė. Daug teko važinėti po pasaulį, po įvairius jo kraštus. Visur yra baudžiamasis kodeksas, kalėjimai, policija. Taigi absoliučios laisvės negali būti. Absoliuti laisvė veda į anarchiją. O organizuotoje valstybėje turi būti tam tikros taisyklės. Ir juo aukščiau valstybė pakyla, tuo daugiau jos nariai sugeba aukotis bendro gėrio labui. Algimantas Čekuolis parašė, kai aš pasisakiau prieš pornografiją, kad mes norime atsukti istorijos ratą atgal. Mes nenorim jo atsukti, bet norime jį išlaikyti, kad jis suktųsi Dievo nurodyta kryptim. Komunistai norėjo istorijos ratą atsukti ir iškraipyti. O mes ėjom, galvas dėjom už tai, kad Lietuvos istorija būtų švari. Ir mes nieko neprašom, nieko mums nereikia. Ką radau grįžęs, tą pasiėmiau. Ko neradau, nereikia. Man asmeniškai nieko nereikia. Bet aš noriu, kad būtų graži, šventa, dora Lietuva, nes mes, lietuviai, esame nė kiek ne blogesni už kitas užsienio tautas. Tik reikia sąlygų, kad galėtume subręsti. Jūs grįžęs tikriausiai jau aplankėte Viduklę? Po aštuonerių metų, taip, dabar buvau nuvažiavęs. Išaugę vaikai, kuriuos aš krikštijau. Sakau: Vaikai, eisim į frontą? Jie rėkia: Eisim! Sakau: Laikykitės, vaikai! Eisim dar į frontą! Miela buvo, kiti vaikai jau universitetą baigę. Jie sako: Gerai tada buvo. Ir mane aplanko, čia atvažiuoja. Savi. Ar Jums nepasirodė, kad dabar žmonės lyg abejingi, lyg kažko laukia? Dabar daug kas nuo dvasinės tinginystės pavargo. Man, pavyzdžiui, niekada nebuvo jokio skirtumo. Lageris? Na, lageris. Gerai, tebūnie lageris. Vadinasi, yra tam tikros galimybės. Galvoju, ką tam lagery galiu gero padaryt? 1988 metais sėdau į lėktuvą. Išskridau į užsienį. Galvojau: kam Dievas mane siunčia? Tam, kad kalbėčiau tiesą. Važinėjau po pasaulį ir visur kalbėjau tik tiesą. Už kiekvieną žodį ir dabar galiu atsakyti. O kada Jūs buvote susitikęs su Amerikos prezidentu Ronaldu Reiganu? Pernai. Buvau pas jį nuvažiavęs rugpjūčio mėnesį. Aplankiau, padėkojau. Matot, Ronaldui Reiganui aš daugiausiai turiu būti dėkingas už išleidimą. Jis asmeniškai prašė M. Gorbačiovo, kad mane ir kunigą Sigitą Tamkevičių paleistų. Kadangi jie gerus santykius palaikė, tai M. Gorbačiovas paklausė. Apie pusę valandos kalbėjomės su juo ir Nensi. Turiu ir dovanotą R. Reigano medalį. Vėl ir vėl norisi sugrįžti prie Jūsų arešto ir teismo. Juk tai baisu ir bjauru, kai tautiečiai teisia kažkieno kito nurodymu. Jie teisė. Todėl ir sakau: netikiu aš jų atsivertimu. Kurie sugrįžo į teisingą kelią, anksčiau jį surado. Kas grįžta tik dabar, prisitaikėliai. Neseniai teko skaityti, kad ponas M. Ignotas skundžiasi neturįs darbo. Na, tai niekis, kunigų dar yra. Gali teisti. Turės darbo. Lietuvių dar yra. Mane gali dar teisti... Ar jūs sutinkate tuos žmones, kurie liudijo prieš Jus? Ar jie prašė atleidimo? Nesutinku, jie manęs nepažinojo. Rašė prieš mane Ariogalos mokytojai, kad esu kaltas. Bet juk jie ir tada manęs nepažinojo. Turiu tas iškarpas iš Raseinių rajoninio laikraščio. Dabar raseiniškiai sakė, kad privers juos atsiprašyti. Sakau: Nereikia. Jūs dirbkit rimtesnį darbą. Jeigu jie nori patys, be raginimų gali atsiprašyti. Kaip jie gali miegoti? O! Jie labai gerai miega. Jeigu blogai miega, degtinės paima. Ir miegos. Nes, jeigu gali rašyti apie žmogų jo net nematęs, kad jis šioks ar anoks, tai ko galima laukti iš tokių žmonių? Ar buvo žmogus, kuris Jūsų teisme pasakė užtariamąjį žodį, kad Jūs teisus? Tokių nekvietė. Buvo palikta 18 partiečių ir komjaunuolių ir vienas nepartinis. Ir visi liudijo. Užsimerkę. Bet tai vieni juokai. Gerai prisimenu tik vieną instruktorę iš rajkomo. Baublienė, berods. Gražiai apsirengus, apsisupus geru kailiniu paltu vaikščiodavo. Dama. Ji buvo bažnyčioj, užrašė į magnetofono juostą mano pamokslą. Praėjo treji metai, mane areštavo, pakvietė ją liudininke. Visas mano pamokslas iš kasetės popieriuje išguldytas. Davė, paskaičiau. Pagalvojau, galėjau geriau paspaust. Neblogai ten buvo pasakyta, bet galėjau dar geriau, kad pikta nebūtų. Aš visada sakydavau: kai atvažiuoja korespondentai, tai, kad nebūtų veltui jų važiavimas, reikia svariai kalbėti. Ir prieš pamokslą sakydavau: Prašau, įjunkite magnetofonus! Pradedu pamokslą! Ir dar kokias kelias minutes palaukdavau, pasidairydavau, kol jie įjungia. Rankinuke, kišenėje turėdavo, tai pasikasydavo ir įjungdavo. Bet juk kunigo toks darbas sakyti pamokslus. Na, taip. Bet tame pamoksle, kuris buvo įrašytas, nieko tokio įdomaus nebuvo, o Ignotas teisė. Sakė, antitarybinė veikla. Baublienė štai ką teisme pasakojo: Aš nuvažiavau patvarkyti kapinių į Šiluvą. Pamačiau, kad labai daug žmonių eina į bažnyčią. Ir aš žingeidumo dėlei nuėjau. Nieko sau, galvoju, rajkomo darbuotoja žingeidumo dėlei nuėjo į bažnyčią! Ji tęsia: Kunigas aukštas, su akiniais, sakė pamokslus. Jis kalbėjo prieš tarybų valdžią. Aš atsitiktinai turėjau magnetofoną viskas atsitiktinai! ir užrašiau tą pamokslą. Ir atsitiktinai atidaviau Saugumo organams. Ignotas jos ir paklausė: Tai ką kunigas šnekėjo? Ji pasakė: Tvirtino, kad mums nusibodo gyvent 40 metų po rusų jungu. Ignotas tik sužaibavo akimis o, koks įrodymas! Klausia manęs: Ką jūs pasakysite? Aš ir paprašiau, kad surastų tuos žodžius pamoksle. Ieškojo, ieškojo ir nerado. Tada ir sako: Tai gal Baublienė taip suprato? Na, žinot, tariau, tai gal jai nusibodo po rusų jungu, kad ji taip suprato? Juk aš taip nesakiau, o ji suprato. Vadinasi, tinka rajkome dirbti, gabi. Kai mane nuteisė, salėje buvo suvaryti studentai iš NKVD mokyklos, iš teisės fakulteto. Jie matė, kad už nieką žmogui duoda dešimt metų. Ir jie visi plojo. Juk pirmas mano kaltinimas buvo, kad šmeižiu visuomenę, kad ji daug geria. Aš pateikiau statistiką, iš tarybinio žurnalo paėmęs. Tai nusprendė, kad aš tendencingai parenku faktus. Būčiau apie konjako butelius paskelbęs, būtų mažiau. O kadangi skelbiau žinias apie rašalą, buvo 60 milijonų butelių per metus. Jiems pasirodė per daug. Antras kaltinimas: išsigalvojau Molotovo-Ribentropo paktą. Pasikvietė mergužėlę iš Istorijos instituto, mokslininkę. Ji ir sako, kad tokio pakto mokslas nežino, nebuvo paskelbta. Vadinasi, nėra. O kadangi Vakarai mus dažnai šmeižia, tai ji pasiūlė laikyti šį paktą šmeižtu. Aš tardytojui pasakiau: Tegu ši mergužėlė eina į kolchozą bulvių rinkti, o ne mokslinį darbą dirba. Man dar prikišo, kad pamoksluose per dažnai vartoju žodžius Lietuva, lietuviai. Paklausiau: O kuo jis blogas? Jeigu aš būčiau Uzbekistane gyvenęs ir dirbęs, būčiau vartojęs žodį Uzbekistanas. Ir dėl komiteto tikinčiųjų teisėms ginti priekaištavo. Matot, kai M. Gorbačiovas paskelbė žinias apie girtuoklystę plačiai, po visą TSRS, tai aš maniau, kad jį atveš į lagerį. Ir mes jam buvom palikę apatinę narų vietą, kad jam nereikėtų į viršų laipioti. Bet jo kažkodėl neatvežė. O juk tarybiniai įstatymai turėjo būti vienodai taikomi ir mums, ir jam. Ar neatsirado nors vienas studentas, kuris būtų ramiai stovėjęs, mąstęs? Oi, ne! Plojo! Studentai plojo! Tokios ovacijos buvo! Man dešimt metų, kunigą Tamkevičių čia pat areštavo, o jie plojo. Pasižiūrėjau, pagalvojau, kad turėčiau vandens, tai šliūkštelėčiau bent vienam į makaulę, kad atvėstų ir pradėtų nors kiek protaut. Su durtuvais kareiviai sustoję, varinėja pirmyn atgal, rankas aukštyn... Jeigu jie teisininkai, jie turėjo matyti, kad už nieką žmogų teisia. Papasakokite apie tikinčiųjų teisių gynimo komitetą. Mes gynėm ne save kitus, visus, kurie kreipdavosi ir katalikus, ir protestantus, ir vaikus, ir tuos, kuriuos į psichiatrines ligonines buvo paguldę. Rašydavome Popiežiui, prezidentui Karteriui, gerbiamam Sacharovui. Žinojom, kad žaidimas su paraku. Bet penkerius metus jį tęsėm. Bet juk mes sąžiningai dirbom. Aš nieko gyvenime nenorėjau ir dirbau pagal sąžinę. Gal dariau klaidų. Kiekvienas žmogus gali padaryti klaidą. Bet tai reikia įrodyti. Įrodyti, kad tai buvo klaida. Jūsų niekaip negali pamiršti. Minėjote, kad ir dabar gaunate anoniminių laiškų. Gaunu. Rašo, kad negriaučiau, dar ko nors nedaryčiau. Peckeliai esat, bailiai, sakau tokiems. Jeigu norit, ateikit, pasakykit, kuo kaltinat mane. O dabar iš už kampo prieina, akmenį meta ir mano, kad jau kovoja. Aš jiems ir anksčiau sakiau dabar bepigu pasakyt, bet tada dar sakiau: Lietuvoje ideologinės kovos nėra. Yra ideologinis chuliganizmas. Bažnyčiai supančiotos rankos ir kojos. Nei spaudos, nei auditorijos jai neduota. O jie turi viską. Ir šmeižia. Tai kokia čia ideologinė kova? Per daugelį metų ta ideologinė kova ir chuliganizmas virto ideologiniu satanizmu. Kiek išniekinimų bažnyčiose būta? Taip ir sakydavau. O jie man: Ū-ū-ū! Jokio įrodymo nepateikia, kad yra kitaip. Jeigu aš teigiu, turiu ir argumentus. O jiems tai labai nepatinka. Liūdna, kad mes neturim asmenybių. Žinot, yra toks aukštaitiškas žodis šūdvabaliai tokie dideli, juodi, ant mėšlo krūvos gyvenantys. Tai šitie žmonės į juos panašūs. Aš dėkingas Dievui už tai, kad lageryje sutikau labai daug asmenybių ir komunistų, ir kitų. Gali idėjos nesutikti, bet mes visada surasdavome bendrą kalbą. Mes visada būdavome draugai, nes, visų pirmiausia aš matau žmogų, o tik paskui lietuvį, kataliką ar dar kitokį. Visų pirma yra žmogus, jeigu jis iš tikrųjų žmogus. Bet jeigu jis tik galvoja, kaip kitą pražudyt ar įkąst, kad tik jam neatsitiktų ko nors blogo, tai... Lagery mes su tokiais nedraugaudavom. Oficialiai pasisveikindavome ir tiek. Man norisi Lietuvoje matyti žmones. Žinau, kad nebus visi tikintys. Todėl, kad tikėjimas ne žinojimas, o Dievo malonė. Kada žmogus lenkiasi aukai? Žmogus gali viską žinot, bet jis neatsiklaups. Yra išprususių ateistų, kurie žino apie tikėjimą gal ne blogiau už mane, bet jie negali atsiklaupti, todėl, kad neturi tos malonės. Taigi, tikėjimas yra malonė. Ne visi ją turėjo ir ateity ne visi turės. Bet vis tiek jie gyvens. Jeigu jie laikysis krikščioniško principo, kartu gyvensime. O jeigu nori tiktai kraują gert, tai tada reikia gimt blusa. O! Tada kraujo kiek tik nori. Kodėl Jūs pasirinkite dvasininko kelią? Mūsų šeima buvo giliai tikinti nuo senelių. Aš norėjau žmonėms ir Tautai daryti gera. Mačiau, kad dvi profesijos tokios medikas arba kunigas. Medikas gydo žmogaus kūną, o kunigas gali daugiau. Todėl, kad jis nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties eina su žmonėmis. Žinojau, kad jeigu užsidarysiu šeimos rate, tai keli žmonės bus laimingi arba nelaimingi. O tarnaujant kunigu, labai daug gero galima padaryt net tais laikais. Atsimenu, kai dirbau Miroslave ten penkerius metus išgyvenau įrengiau čiuožyklą. Gi tie valdininkai nieko nedarė, jie apkiautėliai. Tai žmonės net anekdotą sukūrė. Mat, saugumas uždraudė kunigui su vaikais bendraut. Papasakosiu tą anekdotą. Išvarė saugumas visus mokytojus čiuožti. Pasakė, kad kunigas čiuožia, o jūs neinat. Negražu! Bet... jei neturi tamsta mokytoja 18 metų, negali su kunigu bendraut. Aš čiuožiu, o kažkokia mokytoja apvirto, nepratusi. Tai aš pasilenkiu ir klausiu: Tamsta mokytoja, ar turi 18 metų? Turiu, sako. Tada, duok ranką, pakelsiu. O jei neturi, tai gulėk sau sveika. Juokėsi visi tada iš to anekdoto. O kaip žmonėms išsigelbėti iš dvasios snaudulio? Juk sunku aktyviai veikti, kai tiek daug nešvaros ir abejingumo. Reikia būt žmogum. Asmenybei išsiugdyti, manau, be tikėjimo neįmanoma. Žinojimas visko neduoda. Reikia gyvo tikėjimo Dievu ir idealu. Jeigu nebus Dievo, nebus ir idealo. Dievas ir Tėvynė tikri idealai. Tėvynė yra artimo meilė. Nemylėdamas Tėvynės, negali mylėti Dievo. O mylėdamas Dievą, negali nemylėti Tėvynės. Taigi, lygybės ženklas. Reikia daugiau skaityti, įsigilinti į krikščionybę. Dabartinis jaunimas (jie buvo kažkokie komjaunuoliai ar kas) dabar ieško kokių nors sektų, dainuoja su gitarom užsimerkę. Jie nepažįsta krikščionybės. Kiek yra krikščioniškosios muzikos! Yra 150 Dovydo psalmių Šventajam Rašte. Ir kiekviena turi aštuonis tomus. Tegu jie paklauso, kaip choras atlieka jas. Ir jiems atsivers akys. Mes 50 metų neturėjom nieko. Prieš 1940-uosius turėjome aukštą kultūrą, inteligentus. Teologijos fakultete tada keturi skyriai buvo. O dabar... Bet aš vaikams jau seniau sakiau: Įsivaizduokit, vaikai, žmogus gerai gyveno, užėjo audra, trenkė perkūnas, namai sudegė. Jis laikinai vargšas, bet tik laikinai, nes jis iš prigimties gabus, darbštus. Praeis kiek laiko, jis prasigyvens. Lietuvius išvežė į Sibirą jie ir ten prasigyveno. Nuvažiavo į Ameriką, su lagaminėliu, vargo. O dabar? Nepatikėsite, bet aš Australijoje valgiau su paauksuotais peiliais ir šakutėm pas lietuvius emigrantus. Jūs perėjote visą sovietmetinę peklą (pragarą), patyrėte visą ją savo gyvenimu. Į ką ji labiausiai panaši? Originali. Visa ta bedievybė originali ir primityvi. Kad ji būtų nors kiek išprususi, kitiems būtų lengviau. Bet labai jau primityvi. Joje gyvent galima tik tokiems pat primityviems žmonėms. Tai bala, kurioje labai puikiai jaučiasi buožgalviai. O kas tik bent kiek galvą aukščiau pakelia, tuoj nukerta, nes toks buožgalviams trukdo. Turi būti minia tik ne asmenybės. Kunigo teismas už visuomeninę veiklą... Ar pasaulyje dvidešimto amžiaus antroje pusėje dar buvo tokių faktų? Komunistinėse šalyse. Na, dar Afrikoje tikriausiai. O kitose nėra. Turiu Vokietijoje dovanotą žemėlapį, kuriame matosi, kad iš 160 valstybių tik 24 nelaužomos pagrindinės žmogaus teisės. Kodėl Jūs sugrįžote Lietuvon? Aš išvažiuodamas sakiau, kad, kai tik bus proga, tai ir sugrįšiu. Kiti norėjo, kad aš negrįžčiau, čia jau kitas reikalas. Aš gi lietuvis esu.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |