| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
Teisingumas ir pastoracija santuokos bylų procesuose Popiežiaus pastabos Romos Rotos tribunolo nariams Mindaugas BUIKA
Komisija kanoninio tyrimo palengvinimui Tęsiant popiežiaus Pranciškaus mokymo, kuris aktualus dabar Lietuvos Bažnyčiose minimiems Šeimos metams, aptarimą, verta panagrinėti jo pastabas, išsakytas susitikimuose su Romos Rotos tribunolu, Vatikano aukščiausia teismine instancija, kuri priima galutinius sprendimus santuokų paskelbimo negaliojančiomis bylose, kilus apeliaciniams ginčams dėl atitinkamų vyskupijų teismų verdiktų. Bažnytiniame santuokų nagrinėjime, žinoma, nekalbama apie laisvės atėmimą ar kalėjimo bausmę, tačiau tikintiesiems tai irgi rimtas, netgi skaudus klausimas, žinant skyrybų tragiškumą asmeniniam ir šeimos gyvenimui. Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisę katalikai, po skyrybų sudarę naują civilinę santuoką, negali tikėtis jos bažnytinio pripažinimo ir, kaip gyvenantys nuolatinėje neištikimybės nuodėmėje, negali praktikuoti sakramentų, priimti Šventosios Komunijos, kol jų pirmoji sakramentinė santuoka nėra oficialiai anuliuota, tai yra paskelbta negaliojančia. Išskirtinis atvejis būtų naujojoje santuokoje visiškas susilaikymas nuo seksualinių santykių, tai yra partnerių gyvenimas kaip brolis su seseria, bet tai praktiškai sunkiai pasiekiama. Esant tokiai slegiančiai situacijai, spalį Vatikane vykusioje šeimai įkurtoje Neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo nagrinėjami siūlymai, kuriuos anksčiau iškėlė vokiečių kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper), kad vardan vadinamojo pastoracinio gailestingumo, tam tikrais atvejais (po atgailos laikotarpio) leisti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams priimti Šventąją Komuniją be anksčiau minėtų sąlygų įvykdymo. Tai sukėlė karštus debatus ir nemažus prieštaravimus dėl galimos teologinės painiavos sakramentinės santuokos ryšio neišardomumo, nuodėmės ir dalyvavimo Eucharistijoje sampratose. | ||
| | ||
Kun. Vytenis Vaškelis
Kai šį sekmadienį Kristaus Karaliaus šventės proga pagalvoji, kad Viešpats Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriam pavaldūs dangiškoji Jeruzalė, žvaigždynai, žemė ir visa, kas joje yra, tuomet nulenki prieš Atpirkėją galvą ir sakai: Jėzau, visa širdimi garbinu Tave ir šlovinu, nes Tu, būdamas Aukščiausiasis, savo nenusakomą meilę, skiriamą kiekvienam žmogui, apvainikavai merdėdamas ant kryžiaus. Didysis krikščionybės paradoksas: Nekalčiausiasis, kuris, visiškai laisvai prisiimdamas anuomet gėdingiausią ir niekingiausią bausmės būdą nukryžiavimą, pasiekė žmogaus protui nesuvokiamą nusižeminimo bedugnę. Dėl to kai kurie teologai pagrįstai kalba ir rašo, jog ši Dievo Sūnaus kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas) šitoks savęs naikinimo būdas yra tam tikra prasme beprotiška Jo meilės išraiška visiems žmonėms ir kiekvienam iš jų asmeniškai. | ||
| |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |