|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sulaužyti likimai Kario laiškus pavarčius
Į XXI amžiaus redakciją užsukęs kaunietis Valdemaras Petrūnas atnešė pluoštą išsaugotų, nuo laiko pageltusių savo tėvų laiškų. Juose prieškario metų jaunimo gyvenimas, pagarba Tėvynei, gamtai, nuostabūs prisipažinimai meilėje. Valdemaro tėvas Petras Petrauskas-Petrūnas gimė 1919 m. gegužės 8 d. Sankonių k., Leipalingio vls., Seinų aps. (dabar Lazdijų r.), baigė Alytaus gimnaziją, 1938 metais įstojo į Karo mokyklą ir buvo šios mokyklos paskutinės atsargos jaunesniųjų leitenantų laidos absolventas. 1946 metų vasaros pradžioje atėjo savanoriu į partizanų gretas ir su slapyvardžiu Aitvaras kovojo iki 1947 metų rugpjūčio, kol žuvo kartu su Merkio rinktinės antrojo bataliono vadu jn. ltn. Eduardu Juknaičiu-Juozaičiu, palikdamas našle jaunutę žmoną Vincentiną ir mažąjį sūnelį Valdemarą. Tai buvo jaunas karys, talentingas poetas, publicistas, kurio pėdsakų gausu anų laikų mūsų spaudoje. Įsitraukęs į literatų veiklą jau mokykloje, ir toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, bet tuo metu mokyklose tai buvo draudžiama, todėl reiškėsi eucharistininkų gretose. Katalikiškoji moksleivija buvo plataus visuomeninio gyvenimo akiratyje, todėl vieni su kitais susitikdavo įvairiose jaunimo stovyklose. Taip stovykloje prie Jurgežerių ežero susitiko su Vincentina Montvilaite nuo Menkupių kaimo, Kalvarijos valsčiaus, kurią įsimylėjo, vėliau vedė ir visai neilgai džiaugėsi laime, kai jį pašaukė Tėvynė. Jo laiškai, jaunystės veikla, siekiai, tikslai, mintys apie Tėvynę, galėtų tapti pavyzdžiu ne vienam šiandieniniam jaunuoliui. Pasidalinkime kai kuriomis ištraukomis iš laiškų, rašytų mylimajai. Štai ką rašo Petras jaunai merginai po stovyklos Jurgežeriuose: Maloni Vincute! Matai, už daugelio kilometrų gyvendamas, o vis dėlto ketinu neduot Tau ramybės. Nesistebėk, kad su laišku pas Tave atsiskubinu. Labai norėčiau mintimis pasidalyt... Gal aš varginsiu Tave savo plepumu ir smalsumu, todėl iš anksto atsiprašau, nepyk, atleisk. Kaip sekėsi kelionė iš miestelio į namus? Kaip dabar leidi laiką? Ar dar neužmiršai drauge praleistų dienų? Sakyčiau, kad man pačiam ta savaitė buvo įspūdinga. Juo labiau, kad gyvenimas kaime nieko įdomaus savyje neturi, ir ta savaitė tik nuobodžių dienų paįvairinimas. Reikia pasakyti, nuotaika kai kada būdavo visai galiorkiška, net daugeliu atvejų gailėdavausi, kodėl aš ten pakliuvau. Bet dabar aš nesigailiu Jurgežeriuos atvykęs. Gal aš greit užmiršiu paraką, galiorkę, giedrią bendrąją nuotaiką, bet tik vieno aš neužmiršiu, tik viena man ilgai pasiliks atmintyje. Kada aš nusiminęs galvodavau, kodėl dabar turi būti taip nesmagu, aš pakeldavau galvą ir sutikdavau Tavo žvilgsnį, o Tavo akys štai ko aš niekuomet neužmiršiu. Jos manyje uždegdavo džiaugsmo ugnį. (...) Atvykęs aš galvojau, įdomu, kokie bus pirmieji moksleivė ar moksleivis, kuriuos aš Kalvarijos miestely pirmą pamatysiu. Dabar man nuostabu, kad pirmoji, kurią aš netikėtai pastebėjau draugų būryje, buvai tada Tu pati. Sakoma, kad tik giliam ir ramiam vandeny brangiausi žemčiūgai slepiasi. Graži mergaite, Tavo gilios akys man sakyte sakė, kad Tavo jautri siela kažko ilgisi, kažko laukia. Žinau, jauna širdis trokšta laimės, nori meilėje paskęsti, bet dažnai tik skausmas belieka, graudus ilgesys užviešpatauja, kada į gyvenimo prozą sudūžta visi širdies troškimai, lakiosios svajonės.Vincute, aš tik spėlioju, bet turbūt nesuklysiu įsivaizduodamas Tave tėviškės vakaro idilijoj. (...). Maloni Vincute, aš linkėčiau, kad Tavo jaunutė širdis nebūtų kupina bergždžio ilgėjimosi. Ar nenorėtum išsikalbėti ir mintimis pasidalint? Nedrįstu save pavadinti Tavo draugu, nors drąsiai galėtum man pasipasakot kaip geram draugui. Todėl aš lauksiu Tavo malonių žodžių, įspūdžių ir naujienų iš to krašto. Būtų malonu, jeigu nedelsdama parašytum (...). Tau žinomas Petras, Sankonys 1937 07 14 Ir skriejo laiškai pirmyn ir atgal iš Alytaus, Pajuosčio, Panevėžio, Panemunės, Vilniaus. Vincentina sielodavosi, jei iš karto nepavykdavo atsakyti, bet vis tiek, kol laiškai suvaikščiodavo, praeidavo nemažai laiko. Petras net rašė, kad, matyt, vietovės seniūnas blogas laiškanešys. Kuo toliau, tuo jaunuolių laiškai darėsi romantiškesni, aptardavo egzaminus ir šiaip visokius gyvenimo pasikeitimus. Mergaite, rašė Petras, kada kalbi apie užburtą svajonių vakarą, man prisimena mano tėviškės vasara (...). Ak, kaip artimos tos naktys, tos mėnesienos. Išeinu, būdavo, į šaltą mėnesienos šviesa nusidabruotą lauko platumą, stebiuosi, gėriuosi, bet drauge darosi neramu, neramu. Ir, rodos, lyg kažko trūksta. Tuščia visa vakarų padangė ir ilgesio pilna širdis (...). Atleisk, jei aš tave laikau taip artima, kad drįstu rašyti kreipimąsi į tave mažąja raide. Gyvename pavasario žydėjimu, džiaugiamės pirmaisiais jaunatviškos meilės žiedeliais, todėl neleiskime, kad kristų šalna ant jų. Tepersisunkia visa buitis jaunų žiedų kvepėjimu ir tyros laimės pajautimu. Šypsokimės net ir tada, kai mūsų siela verkia (...). Apie save nenoriu daug pasakot. Nežinau, ar tai tau būtų įdomu. Gyvenu smarkiausiu tempu, kaip tikras XX amžiaus atstovas. Turiu begales pareigų, mano rankose daugelio egzistavimas ir likimai. Vienu žodžiu, turiu skaitytis su daugeliu reikalavimų, o jiems niekada nėra galo, jie suėda visą mano laiką. Ir vis dėlto būdamas tokiame mechanizme, aš daug galvoju, svajoju ir ilgiuosi. Tikėk, kad mūsų nuoširdūs pašnekesiai nuspalvins visokius nepabaigiamus mano rūpesčius. Man įdomu sužinot, kaip tau sekasi. Manau, kad neversi manęs ilgai laukti. Petras, Alytus Maloni Mergaite! Ant Nemuno kranto rengiasi žydėt baltoji konvalija. Ir aš iš to matau, kad jau ateina pavasaris. Konvalijos tik pavasarį žydi, gražiausia meilė tik jaunystėje spindi. Ir todėl labai mėgstu konvalijas. Jos tokios kuklios kaip jauna mergaitė, bet savo taurelėse slepia, tiesa, paprastą, bet ir labai gilų grožį, kuris spindi džiuginančiu švelnumu ir kažkokiu angeliškumu. Pražydo mūsų konvalija, bet netikėtai pražydo, ne taip kaip visos. Ji išskleidė savo kvepiantį žiedelį vasarai baigiantis. Žydėjo rudenį ir žiemą nenuvyto. Didžiausioms audroms ūžiant, pasiučiausioms vėtroms kaukiant, niūrioje vėjų atgairėje drebėjo jos taurelė lyg žuvėdra padangių audroj, bet kvapioji gėlytė žydėjo vis tuo pačiu jaunu žydėjimu. Niekas negalėjo jos paliesti, nes ji mūsų širdyse žydėjo (...). Spinduliuotas žydėjimas nuspalvina mūsų dienas tyro džiaugsmo skaidrumu. Rodos, nieko daugiau nenorėtum, kaip tik tuo maloniu pajautimu gyvent ir visuomet jaust pavasarį. O vis dėlto gyvenimas yra baisiai banalus. Mūsų dienos per daug vienodos ir net nuobodžios. Gimnazistiškas gyvenimas įspraustas į klasės ribas, tegali patenkinti tik siauro akiračio moksleivį. Man, pavyzdžiui, pasiutusiai nepatinka pasenę pedagogų metodai, kvailas vertinimas pažymiais moksleivio mokėjimo, pagaliau, ir klasė, ir tie gimnazistai papūgos. Dabar aš galvoju, kaip tau baigėsi trimestras. Šiaip ar taip, tie pažymiai vaidina tam tikrą vaidmenį moksleivio gyvenime. Kaip bebūtų, bet labai neverta jaudintis ir dėl skandališkiausios trimestro pabaigos. Svarbu, kad visuomet galėtum gyventi jaunatviška nuotaika, o ne nusimint. Tada savaime atsiranda jėgų, viskas pasakiškai pradeda sektis, ir manau, kad niekas negali taip būt patenkintas gyvenimu kaip jaunas gimnazistas. Per visas kliūtis eikim galvas iškėlę, juk niekas negali išplėšti iš mūsų širdžių pavasario laimės, jeigu patys nuo jos nepabėgsime. Niekas negali nupirkt mūsų tyro džiaugsmo, jei patys jo neparduosime. Ir tada, kai mūsų gyvenimas darosi pilkas ir nuobodus, pajuskime savo širdyse ilgesingąją kalbą, kuri mus jungia. Aš būčiau labai laimingas, jei bent vienu žodžiu galėčiau tau padaryti džiaugsmo. Petras, 1938 03 10 1939 metais baigęs gimnaziją Alytuje, Petras Petrauskas-Petrūnas tų pačių metų rudenį įstojo į aspirantūrą Karo mokykloje ir čia toliau pasižymėjo kaip gabus literatas, buvo ne vienos literatūrinės premijos laureatas, skaitė savo kūrybą įvairiuose renginiuose, spausdinosi Kariūno žurnale ir, žinoma, toliau rašė dar brandesnius laiškus savo mylimajai. Vincut, Tu gal niekad nepasakei o, kaip gera gyventi kaime, kaip gražu! Taip gal nesakei, nes daug gyveni kaime, o mieste, girdėjau, jau išmokai užsimiršti. O aš pradedu ilgėtis tyliosios ritmikos, ežero kalbos. Matai, dar nedaug, bet jau kiek laiko gyvenu ne tėviškėje. Stažuojuos Panevėžy, į Karo mokyklą grįšiu tik rudenį (...). Tau nemoku pasakyti, ir tu gal niekad nežinosi, kiek džiaugsmo įlieji vienu žodžiu mano buitin, kai dabar dienos panašios viena į kitą. Jei tu norėtum man padaryti daugiau malonumo, tai dažniau prabilk. Susitarkim, kad dabar jau žingsniuojam drauge šalia vienas kito ir kad kiekvieną laimės suvirpėjimą palydim plakančia širdim. Taigi išsikalbėkim. Matai, apie save pakalbėčiau ir daug, ir labai mažai. Aišku, dabar dienos yra pasikeitusios. Nejučiom staiga pagalvojus, tiesiog sunku įtikėt, kad štai aš jau pabaigęs gimnaziją ir atlieku karo tarnybą. Žinoma, kad galėjau kitaip pagyventi. Taip jau buvau ir bemanąs pradėti studijas. Tada būčiau dažniau ir Marijampolę aplankęs, bet pasilikau prie tos minties, kad geriau pirma visa ko savanoriu atlikti karo tarnybą. Ir taip visa mano šių metų programa Karo mokyklos dienos. Dar daugoka laiko, kol būsiu karininkas, bet dienos, nepastebimai bėgdamos, sutrumpins laiką, jei dar tu jį skaidrinsi. Man nuostabu juk jau prasideda mokslo metai. Į gimnazijas grįžta mokiniai, prasideda darbas. Štai tu man ir papasakosi apie gimnazijos dienas, aš tau atsilyginsiu reportažu iš kariško gyvenimo. Kai su tavimi atsisveikinu be rankos paspaudimo, be žodžio, dabar, kai nakties žiburiai rikiuojasi tolumoj, vis tiek matau tavo gilias akis ir giedrą nusišypsojimą. Ir man rodos, visa mano buitis juokiasi ir tu juokies drauge. Štai jaunystė! Petras Tau galbūt neramu, kai neaiškumas, sunkumas tūno visame krašte. Europa siautėja kaip pamišus, ir nieks nežino rytdienos. Neramumas atėjo kaip naktis, ir yra tamsu, tamsu... Kur saulėtekis? Ar kas tai žino? O ir tamsiausioj nakty yra žvaigždžių, kurios gali šviesti kaip saulė. Nežinau, ar tave rasiu susirūpinusią ar džiaugsmingą. Bet aš kažkodėl tikiu, kad tu besišypsanti mergaitė. Juk tu visada buvai šokuojanti paukštytė, lengva peteliškė. Norėčiau visada tave tokią matyti. Sakysi, ne tokios yra dienos, dalia sunki... Bet, mylima mergyte, ar žinai, ką reiškia gaivalingoji jaunystės skaidruma ir džiaugsmo ilgesys? (...). Šiandien man yra tolimas visuotinis nerimas, krečianti baimė. Iš vidaus pasaulio žvelgiant, pasaulio painiava prastėja ir kartais atrodo, kad ten, kur patrankos gaudžia ir kraujas sunkiasi į žemę, yra ne karas, bet marionečių teatras. Tu negali atspėti, kaip aš dėl to esu šaltas. Su visišku abejingumu seku pakilusį siautėjimą. O jei bus įsakymas įsijungti gaivalingon painiavon, išeisiu toks pat šaltas ir pasiryžęs. Bijau tik vieno, kad mūsų kraštas nebūtų parduotas, kad negarbingai nebūtų nusilenkta prieš jėgą. Jei tai nuo manęs priklausytų, Lietuvos priešas įžengtų tik per mūsų lavonus. Kol rankos spaudžia ginklą ir neramiai banguoja laisvės pasiilgusi dvasia, nemažėja ryžtingumas. Kaip iš tikrųjų bus kas gali žinoti, bet jei reikės, mes padarysime, ką galėsime. Nesvarbu, kaip kaitaliotųsi padėties triukšmingumas, bet tu bandyk dar parašyti. Juk taip aš laukiu skaidrumos, besibaigiančios vasaros žydėjimo, šnarančio laukų vėjo iš to krašto, kur tu gyveni. Petras, Pajuostis, 1939 09 09 Mažyte, Jau savaitė, kaip gyvenu Karo mokykloj. Čia jau manęs neužmirši ir laišku į mane atklysi. Kaip įdomiausias romanas bus man tavo pasipasakojimas apie paskutines savaites. Matai, aš galiu tik įsivaizduoti, kokia nuotaika ir kokiu žingsniu juda žmonės už kareivinių sienų. Man pačiam teko pajusti mobilizacijos tempą. Nors darbo buvo iki kaklo, be poilsio minutės ir prisiminimo apie valgymą ištisom parom, bet juokiuos prisiminęs, kad per tokį trumpą laiką teko dirbti tai raštinės vedėjo, tai ūkvedžio, tai kuopos vado pareigose besiformuojančioj kuopoj. Dabar ką gi, jau Panemunėj dienos slenka. Štai kas įdomu, kad Karo mokyklos programa nepaprastai sutrumpinta. Jau po keturių mėnesių mes vėl išsisklaidysim po pulkus. Jei reikėtų man rinktis stažavimosi vietą, aš atsiminčiau savo pamėgtąjį Pajuostį arba Marijampolę, žinoma, tai ateities dalykas, o kol kas viskas teka sena vaga. Pas mane viskas kasdieniška, laukiu, kad tu kalbėtum. Kariškas gyvenimas iš esmės labai vienodas, nors imant smulkiau, viena diena kitokesnė už kitą. Tu gi sukiojies aname rate ir matai, kaip žmonės pergyvena karo siaubą, ir kaip tu pati jauties. Štai aš ir noriu, kad tu tai papasakotum. Šiandien aš esu tarnyboj, todėl tu man dovanosi, kad aš tau tik trumpai priminiau apie save. Petras, KaunasPanemunė, 1939 09 27 Daug dar rašė Petras Vincentinai, o ji paskaičiusi atgal. Prasidėjus karui, laiškai tapo santūresni, dramatiškesni. Karo mokyklą P. Petrūnas baigė jau užgriuvus bolševikinei okupacijai. 1940 metų spalį buvo išleistas į karininkų atsargą, tuomet jis įsidarbino arčiau tėviškės, dirbo įvairiuose darbuose, vėliau mokytojavo. Ten jam teko išgyventi baisiuosius 1941-ųjų birželio trėmimus į Sibirą. Su šeima buvo išvežtas jo vyresnysis brolis Juozas, buvęs Sankonių šaulių būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Lazdijuose. Gražią jaunystės meilę vainikavo vedybos. 1942 metais Vincentina ištekėjo už savo mylimojo, kuriai buvo parašyta ne viena dešimtis laiškų, tiesa, dienų tėkmėje daug jų neišliko, o būta išties nuostabių. P. Petrūnas kūrė ir eilėraščius. Kaip rašė amžininkai, kai juos skaitydavo, ne vienas yra pagalvojęs, kad gal tai Maironis, Brazdžionis ar Miškinis, tokia daininga eilėdara jie skambėdavo. Gimus sūneliui Valdemarui vėliau šeima apsigyveno tėviškėje, Sankonių kaime, abu mokytojavo, bet vėliau jam teko gyventi nelegaliai, mokytoja dirbo tik jo žmona. 1946 metų birželį jis susitiko su žinomu Šarūno, o vėliau Merkio rinktinės partizanų organizatorium Paberžiu, Tauru Antanu Suraučiumi. Šis jį suvedė su Karo mokyklos laikų pažįstamu Adolfu Ramanausku-Vanagu, kuris buvo Merkinės apylinkės partizanų vadas. Taip jis pateko į Dainavos apygardos Merkio rinktinės antrąjį batalioną, pasirinko Aitvaro slapyvardį. P. Petrūnas, be partizanų žygių, ypač rūpinosi jų kultūriniu gyvenimu, į jų kasdienybę įnešė daug dvasingų literatūros vakarų ar šiaip sugalvodavo ką nors linksmesnio. Ne viena daina skambėdavo sukurta jo tekstais, tik, deja, viskas jau nežinomybėje. Kas žino, gal šiandien jis būtų žinomas poetas, bet išdavystė užvedė ant pasaloje tykojusių enkavedistų. Žuvo Aitvaras 1947 m. rugpjūčio 28 d., palaidotas masinėje partizanų kapavietėje Merkinėje. Ilgai nei žmona Vincentina, nei sūnus Valdemaras nežinojo tikslios jo žuvimo vietos. Tik atkūrus nepriklausomybę, sužinota tiksli jo kapavietė. Dabar ten pastatytas memorialas žuvusiesiems. 1998 metais Petras Petrūnas pripažintas kariu savanoriu, jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis (po mirties). Žmona Vincentina, įkvėpta vyro meilės ir nuostabių rašytinių prisiminimų, dirbo mokytoja, daugiau niekada neištekėjo, dorai užaugino ir išauklėjo sūnų. Baigęs Kauno Politechnikos institutą, jis tapo inžinieriumi, o ji prieš porą metų atgulė Amžinojo poilsio, palaidota Kaune, kur pastaruoju metu gyveno. Esant dabartinėms technologijoms, jaunimas, spaudydamas telefono mygtukus ir meilėje prisipažindamas žinutėmis, niekada neatsimins nei savo, nei savo tėvų meilės dramų. Niekada nereikės saugoti laiškų, nes jų paprasčiausiai nebus, taigi iš jų nesužinosime to meto jaunimo gyvenimo peripetijų ir nuostabių meilės istorijų. Parengė Virginija Bieliauskaitė Nuotraukos iš asmeninio Valdemaro Petrūno archyvo
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |