| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| Teisingumas ir pastoracija santuokos bylų procesuose Popiežiaus pastabos Romos Rotos tribunolo nariams Mindaugas BUIKA
Komisija kanoninio tyrimo palengvinimui Tęsiant popiežiaus Pranciškaus mokymo, kuris aktualus dabar Lietuvos Bažnyčiose minimiems Šeimos metams, aptarimą, verta panagrinėti jo pastabas, išsakytas susitikimuose su Romos Rotos tribunolu, Vatikano aukščiausia teismine instancija, kuri priima galutinius sprendimus santuokų paskelbimo negaliojančiomis bylose, kilus apeliaciniams ginčams dėl atitinkamų vyskupijų teismų verdiktų. Bažnytiniame santuokų nagrinėjime, žinoma, nekalbama apie laisvės atėmimą ar kalėjimo bausmę, tačiau tikintiesiems tai irgi rimtas, netgi skaudus klausimas, žinant skyrybų tragiškumą asmeniniam ir šeimos gyvenimui. Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisę katalikai, po skyrybų sudarę naują civilinę santuoką, negali tikėtis jos bažnytinio pripažinimo ir, kaip gyvenantys nuolatinėje neištikimybės nuodėmėje, negali praktikuoti sakramentų, priimti Šventosios Komunijos, kol jų pirmoji sakramentinė santuoka nėra oficialiai anuliuota, tai yra paskelbta negaliojančia. Išskirtinis atvejis būtų naujojoje santuokoje visiškas susilaikymas nuo seksualinių santykių, tai yra partnerių gyvenimas kaip brolis su seseria, bet tai praktiškai sunkiai pasiekiama. Esant tokiai slegiančiai situacijai, spalį Vatikane vykusioje šeimai įkurtoje Neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo nagrinėjami siūlymai, kuriuos anksčiau iškėlė vokiečių kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper), kad vardan vadinamojo pastoracinio gailestingumo, tam tikrais atvejais (po atgailos laikotarpio) leisti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams priimti Šventąją Komuniją be anksčiau minėtų sąlygų įvykdymo. Tai sukėlė karštus debatus ir nemažus prieštaravimus dėl galimos teologinės painiavos sakramentinės santuokos ryšio neišardomumo, nuodėmės ir dalyvavimo Eucharistijoje sampratose. Kitas būdas minėtos problemos sprendimui, kurį siūlė daugelis Vyskupų Sinodo tėvų, yra santuokos anuliavimo bylų nagrinėjimo supaprastinimas ir didesnė sparta, galbūt be dabar privalomo pakartotinio antrosios instancijos bažnytinio tribunolo svarstymo ar tiesiog per diecezinio vyskupo administracinį įsiterpimą, kai santuokos negaliojimas yra akivaizdus. Tokiam teisminio proceso palengvinimui, matyt, pritaria ir pats Šventasis Tėvas, kuris dar rugsėjį nutarė įsteigti Specialiąją studijų komisiją santuokos kanoninio tyrimo reformai parengti. Dešimties narių komisijai paskirtas vadovauti kaip tik Romos Rotos tribunolo dekanas portugalas monsinjoras Pijus Vitu Pintu (Pio Vito Pinto). Tarp autoritetingų teisininkų ir komisijos narių yra Popiežiškosios juridinių tekstų tarybos pirmininkas italas kardinolas Frančeskas Kokopalmeris (Francesco Coccopalmerio) ir Tikėjimo mokslo kongregacijos sekretorius ispanas arkivyskupas Luisas Franciskas Ladarija Fereris SJ (Luis Francisco Ladoria Ferrer). Po specialios komisijos sudarymo rugsėjo 20 dieną Vatikano paskelbtame pranešime aiškinama, kad komisija savo darbą pradeda nedelsiant ir jos tikslas parengti siūlymus dėl santuokos proceso reformos, kuri objektyviai supaprastintų procedūrą, padarytų ją spartesnę ir kartu išsaugotų santuokos neišardomumo principą. Lapkričio 5 dieną audiencijoje priėmęs Romos Rotos tribunolo narius bei jų pravestų kursų apie tikrąją santuoką klausytojus, popiežius Pranciškus savo kalboje iš karto užsiminė apie minėtos specialiosios komisijos sudarymą bei Sinodo tėvų išsakytus siūlymus dėl santuokos bylų nagrinėjimo procedūrų supaprastinimo. Anot Šventojo Tėvo, to reikalauja teisingumas ir gailestingoji meilė, kadangi dabar yra daug žmonių, kuriems reikalingas Bažnyčios Žodis apie jų santuokinę situaciją: pasakyti taip arba ne, bet kad tai būtų teisinga. Šiuo metu kai kurios teisminės procedūros užsitęsia pernelyg ilgai, jos būna sudėtingos ir sunkios, todėl visiškai nepadeda, ir žmonės, netekę kantrybės, nuo jų nusigręžia ir eina savu keliu. Primintas bažnytinės korupcijos atvejis Taip aiškindamas popiežius Pranciškus pasirėmė pavyzdžiu iš savo ankstesnės ganytojiškos patirties, kai jis dar buvo Buenos Airių arkivyskupas. Tuomet Boenos Airėse veikęs tarpdiecezinis bažnytinis tribunolas buvo atsakingas už 15 vyskupijų pirmosios instancijos santuokos bylų nagrinėjimą, ir tolimiausia vyskupija buvo už 240 kilometrų. Šitaip neturėtų būti, tiesiog neįsivaizduotina, kad eiliniai paprasti žmonės būtų verčiami taip toli keliauti į bažnytinį tribunolą: jiems reikia leistis į kelionę, tam praleisti ne vieną darbo dieną, gal net už tai prarasti atlyginimą, pastebėjo Šventasis Tėvas. Ir tada jie taria sau: Dievas mane supras, gyvensiu taip, kaip išeina ir toliau, su dideliu sunkumu širdyje. O juk Motina Bažnyčia turi vykdyti teisingumą ir jiems pasakyti, kad žmonės galėtų žengti į priekį be abejonės širdyje, be tamsos savo sieloje. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Motina Bažnyčia, siekdama savo vaikams teisingumo, turi būti labai rūpestinga ir nešališka santuokos bylų nagrinėjimo procedūrose. Jis perspėjo, kad tai nebūtų vykdoma savotiško verslo rėmuose, kad nebūtų kokio nors papirkinėjimo ir korupcijos, kaip tai pasitaiko pilietiniuose teismuose ir ko, deja, kartais neišvengia ir bažnytiniai tribunolai. Aš tuo nepasakau nieko keisto, juk būna net į viešumą iškylančių skandalų, apgailestaudamas pripažino Šventasis Tėvas. Jis vėlgi pasirėmė turėta asmenine patirtimi Buenos Airėse, kai buvo priverstas pašalinti vieną asmenį iš bažnytinio tribunolo, kuris reikalaudavo iš žmonių 10 tūkstančių dolerių, kad visos teisminės procedūros būtų sutvarkytos, kaip jie pageidauja. Prašau, šito neturi būti!, tvirtino popiežius Pranciškus, griežtai kritikuodamas korupcijos atvejus, deja, pasitaikančius ir Bažnyčios struktūrose. Nes kada dvasiniai interesai yra sujungiami su ekonominiais, tai jau ne iš Dievo! Motina Bažnyčia yra pakankamai dosni, kad gebėtų įvykdyti teisingumą veltui, kaip kad mes buvome Jėzaus Krtistaus veltui nuteisinti. Tai labai svarbi nuostata: tuos du dalykus privalu atskirti, pabrėžė Šventasis Tėvas ir priminė, kad bažnytinėje teisėje siektinas nuolatinis tobulėjimas teikiant prioritetą sielų išganymui (salus animarum), kuris turi būti įgyvendinamas ne už teisingumo ribų, bet kaip tik su teisingumu. Apie tai popiežius Pranciškus išsamiau kalbėjo savo pirmajame susitikime su Romos Rotos tribunolo teisėjais, auditoriais bei kitu personalu dar sausį iškilmingai prasidedant naujiems šio teismo darbo metams. Tuomet dėkodamas Tribunolo nariams už jų vertingą bažnytinę tarnystę, vykdomą apaštalo šv. Petro įpėdinio vardu ir jo įpareigojimų ypač subtilioje santuokos bylų tyrimo srityje, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Bažnyčioje juridinis ir pastoracinis dėmuo niekada negali prieštarauti vienas kitam. Bažnyčios teisminė veikla, kuri nukreipta į tarnavimą tiesai teisingume, visada turi ryškų pastoracinį bruožą, nes jos galutinis tikslas yra tikinčiųjų dvasinės gerovės siekis ir krikščioniškos bendrystės įtvirtinimas. Ši veikla, be abejonės, yra susijusi su valdymo galios vykdymu, tačiau pirmiausia nukreipta į sielovadinį rūpinimąsi Dievo žmonėmis, taigi pilnai įsilieja į bendrąją Bažnyčios evangelizavimo misiją, ypač gailestingosios meilės raiškos prasme, aiškino popiežius Pranciškus. Anot jo, būtent todėl Bažnyčios teisminę tarnybą galima prilyginti diakonijai, tai yra nesavanaudiškai labdarai. Galbūt, vadovaujantis šia nuostata, kai kurie praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai siūlė, kad už santuokos bylų nagrinėjimą bažnytiniame tribunole iš viso nebūtų imamas joks mokestis ir kad šis procesas būtų prilygintas įprastai pastoracijai ir tada būtų mažiau piktnaudžiavimų. Savo pirmojoje kalboje, sakytoje Romos Rotos tribunolo nariams, Šventasis Tėvas apžvelgė tas savybes, kuriomis turi pirmiausia pasižymėti kvalifikuotas bažnytinis teisėjas. Jam yra reikalinga žmogiška branda, charakterio stabilumas, kad jis galėtų ramiai ir objektyviai vertinti situaciją, nepriklausomai nuo asmeninių pažiūrų. Jis, žinoma, turi suvokti ieškovų mentalitetą bei teisėtas aspiracijas bendruomenės, kurioje jis ir vykdo savąją tarnystę. Teisingumo įgyvendinimas neturi būti perdėtai legalistinis ar abstraktus, bet pritaikytas konkrečios tikrovės poreikiams. To pagrįstai iš bažnytinio teisėjo ir tikisi Dievo tauta. Taigi, jis neturi apsiriboti paviršutinišku susipažinimu su padėtimi asmenų, kurie laukia jo nuosprendžio, bet įsigilinti į situaciją, analizuojant visas detales, kurios gali būti reikšmingos vėliau byloje dalyvaujančių pusių siekiuose, kurie irgi gali būti nevienareikšmiai. Sekti Gerojo Ganytojo pavyzdžiu Yra reikalingas ne tik geras Bažnyčios teologinės ir kanoninės doktrinos pažinimas bei išmanus jų reikalavimų taikymas, bet objektyvus ir bešališkas padėties vertinimas, siekiant apginti tiesą, reiškiant pagarbą įstatymų nuorodoms, rodant į žmogišką lankstumą, kuris yra būdingas tikram sielų ganytojui. Greta patikimos juridinės kompetencijos yra išskirtinai svarbus bažnytinio teisėjo tarnavimo dvasiai bruožas, aiškino Šventasis Tėvas. Jis yra tas teisingumo tarnas, pašauktas tinkamai traktuoti ir vertinti padėtį tikinčiųjų, kurie su pasitikėjimu kreipiasi į jį savojoje situacijoje. Šiuo atžvilgiu tribunolo narys turi sekti Gerąjį Ganytoją, kuris rūpinasi savo pasiklydusiomis avimis. Tam jį turi skatinti pastoracinė meilė, ta meilė, kurią Dievas įlieja į mūsų širdis per suteiktos Šventosios Dvasios veikimą (pgl. Rom 5, 5). Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus mokymu, kuris aiškino, kad meilė yra viską susiejantis tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14), popiežius Pranciškus sako, jog tai turi būti bažnytinio teisėjo pareigų siela. Todėl ši tarnystė turi būti išgyventa su džiaugsmu, nes seka iš ypatingos Viešpaties paskirtos pareigos tarnauti Dievui, kuris yra Meilė ir kuris yra artimas kiekvienam žmogui. Baigdamas savo pastabas ir kreipdamasis į Romos Rotos tribunolo narius, kaip į brangius brolius, Šventasis Tėvas linkėjo jiems drąsos tęsti savo tarnystę su būdingu sąžiningumu ir nuolankumu. Dabar pasaulyje (daugiausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose) vyskupijų bažnytiniai tribunolai kasmet paskelbia negaliojančiomis apie 50 tūkstančių Bažnyčioje sudarytų sakramentinių santuokų. Ir šis skaičius, deja, turi didėjimo tendenciją, kadangi dėl sekuliarizmo įtakos vis dažniau bažnytinės santuokos užsibaigia skyrybomis, kadangi iš pat pradžių neatitinka krikščioniškojo tikėjimo reikalavimų: santuokinė priesaika duodama vadovaujantis laikinais žemiškais išskaičiavimais, o ne tvirtu įsitikinimu likti ištikimybėje iki gyvenimo pabaigos. Į minėtą Šventojo Tėvo sudarytą komisiją santuokos kanoninio proceso atnaujinimui paskirtas Popiežiškosios juridinių tekstų tarybos pirmininkas F. Kokopalmesis, aiškina, kad ši tendencija ir santuokos negaliojimo bylų gausa neturi palikti jokių abejonių dėl sakramentinės santuokos neišardomumo evangelinio principo tikrumo. Spalį duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai Zenit šis Vatikano kardinolas aiškino, kad bažnytinio teismo procedūra nepanaikina egzistuojančios sakramentinės santuokos, bet tiesiog po kruopštaus tyrimo išaiškina ir patvirtina, ar tas santuokinis ryšys kanoniškai galioja nuo formalaus santuokos sudarymo momento. Jeigu nustatoma, kad tas santuokinis ryšys dėl kokių nors priežasčių negalioja, tai čia nėra jokia sakramentinės santuokos neišardomumo problema, bet tiesiog teisingas esamos tikrovės išaiškinimas ir patvirtinimas. Kaip tik todėl iškyla pastoracinės intencijos reikšmė bažnytinio rengimo santuokai metu, kad sužadėtiniai geriau suvoktų ir džiaugsmingai priimtų sakramentinę santuokos prasmę. Bet ne mažiau svarbi ir vėlesnė santuokoje gyvenančios šeimos sielovada, kad santuokiniai su krikščionišku pasiaukojimu ir meile išgyventų visus santuokinio gyvenimo sunkumus, netgi nusivylimus, kurių nepatyrė romantiškoje sužadėtinių aplinkoje, kai reikia rūpintis darbu, sveikatos problemomis, vaikų auginimu ir visa kasdienybe. Tai sutvarkius bažnytinį tribunolą pasiekiančių santuokos bylų skaičius būtų mažesnis.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |