Pirmasis puslapis
Atmintis
Iš laiškų
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kauno arkivyskupijoje

Jonavos dekanate

Pašventino padovanotus liturginius rūbus

Atnešami pašventinti liturginiai rūbai. Dešinėje – kun. Giedrius Maskolaitis

JONAVA. „Ateik, mes laukiame Tavęs“, – kvietė balsai rudenišką sekmadienio rytą į Šv. apaštalo Jono koplyčią. „Dieve, pagausink Bažnyčioje Šventosios Dvasios malonę!“ – maldavo klebono kun. Giedriaus Maskolaičio lūpos. Kaip ruduo ragina pasidairyti šiltesnio rūbo, taip ir liturgijoje ateina laikas pasidairyti tinkamo apdaro. Tuo pasirūpino viena parapijiečių šeima – darnos ir ramybės jų namams! Iškilmingai į koplyčią atnešti rūbai pašventinti prasmingai parapijos tarnystei. Kunigo pasiruošimas šv. Mišioms virsta ypatingu procesu jam besirengiant liturginius rūbus, kuriuose piešiniais yra užkoduota sakrali prasmė. Dvasininkų rūbai, kurie naudojami šiais laikais, buvo patvirtinti visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime 1545–1563 metais Italijoje. Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu. (Mk 5, 28). „Broliai, jūs esate Dievo statyba!“ – toliau tęsė klebonas. „Jūs esate Dievo šventovė!“ – antrino dienos skaitiniams.

Kunigas Giedrius prisiminė kitų kunigų pašmaikštavimus apie statomą bažnyčią, jų paskatinimus, drąsinimus. Bet tiesą sakant, bažnyčia yra ne pastatas, dvasinę Bažnyčią statyti užtrunka daug ilgiau nei suręsti sienas ir uždengti stogą. Kunigas svarstė, ar tikrai nuoširdžiai esantis atsidavęs statybai. Kiekvienas iš mūsų turėtų tai pamąstyti. Homilijoje klebonas gražiai priminė Šventajame Rašte aprašytą istoriją, kaip Mozei keliaujant dykuma, žmonės maldavo sukurti ribotą erdvę maldai, susitikimui su Viešpačiu. Dievas matė, kad žmogui tai yra reikalinga. Taip prigijo ribota sakrali erdvė susitikimui ir asmeniniam pokalbiui. Ir ką rado atėjęs Jėzus? Prekybos centrą, turgų, kur nuolat vyko derybos, ginčai. Santykį su Dievu žmonės pavertė verslo planu. Jėzus troško tik socialinio teisingumo, todėl atėjęs į Susitikimo palapinę pasielgė netikėtai, jo nuoširdus pasipiktinimas yra pateisinamas. Nuoširdaus pokalbio, intymaus ryšio su Kūrėju vieta buvo paversta turgaviete.

Jei gerai pamąstytume, šiuolaikiniame kasdieniame pokalbyje su Viešpačiu atrastume likusios turgavietės trupinėlius. Deramės: „Dieve, jei tu man duosi tą ir aną, tada darysiu taip ir anaip“. Tiesa?.. Laikui bėgant žmonės apkerpėja iš vidaus, stabarėja. Ar dažnai savęs klausiame: „Tai, ką darome, ar tikrai yra iš Dievo?“ „Aš esu Gyvybės Vanduo“, – citavo Šventąjį Raštą kun. G. Maskolaitis. „Deja, tenka pripažinti, kad esu išdžiūvęs. Nebeturiu tiek jėgų. Kur dingo mano pasitikėjimas Dievu ir artimu?.. Kur ir kodėl aš išdžiūvau?..“ Išdžiūstame tuomet, kai bijome pasakyti, kad esame tikintys, kai bijome pakalbinti žmogų. Tai – kasdienybė. Džiūstame ne todėl, kad laistome kitą, bet todėl, kad bijome pradėti laistyti. Žmogau, nebijok prisipažinti, kad tau reikia šypsenos, gražaus žodžio. Ženk pirmąjį žingsnį pats. „Man reikia jūsų, kad galėčiau bendrauti, atsiskleisti“, – baigė klebonas. „Reikia šeimų, kad galėčiau suprasti. Man reikia Dievo šventovės jumyse! Man reikia Tavęs, Viešpatie. Tu esi tas šaltinis, iš kurio semiuosi gyvybės vandens. Būk tas, kuris stiprina! Leisk man būti tuo, kuris nuolat yra uolus dėl savo Bažnyčios!“

Jūratė TC

© 2014 „XXI amžius“