|
Sugrįžusiųjų kerštas
Ignas Meškauskas,
advokatas, apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai
Respublikos Seimas, priimdamas Šaulių sąjungos įstatymą preambulėje nustatė: Pažymėdamas Lietuvos istorinį Šaulių sąjungos ir jos narių vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę nepriklausomybės kovose 19191920 metais, organizuojant ir vykdant Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais, ginklu priešinantis Sovietų Sąjungos okupacijai 19441953 metais ir ginant atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 metais; konstatuodama, kad Lietuvoje Šaulių sąjunga tęsia 1919 m. birželio 27 d. įkurtos organizacijos veiklą; vertindamas Lietuvos Šaulių sąjungos indėlį į šalies nacionalinio saugumo užtikrinimą pabrėždamas būtinybę tobulinti Lietuvos Šaulių sąjungos veiklos teisinius pagrindus atsižvelgiant į kintančius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, šalies narystę NATO ir Europos Sąjungoje; matydamas tarnybą Lietuvos Šaulių sąjungoje kaip vieną iš būdų Lietuvos Respublikos piliečiams pasirengti vykdyti savo konstitucinę teisę ir pareigą ginti Tėvynę, įtvirtintą Lietuvos Konstitucijos 139 str. straipsnio pirmoje dalyje; siekdamas stiprinti Lietuvos Šaulių sąjungą, kaip jungiamąją visuomenės ir Lietuvos kariuomenės bei kitų ginkluotų pajėgų grandį, policijos ir kitų valstybės institucijų talkininkę, pilietinio ir tautinio ugdymo subjektą, priima šį įstatymą.
Iš šių žodžių aiškėja Lietuvos Šaulių sąjungos vieta ir vaidmuo ginant kraštą, auklėjant visuomenę. Ar nūdienoj plevėsuotų ant molo trispalvė, po 500 metų teutonų okupacijos, jei šauliai, vadovaujami vado Vinco Krėvės Mickevičiaus būtų neišgirdę klaipėdiečių šauksmo, jeigu nebūtų aplaistytas grindinys pirmosios kritusios aukos, šaulio Algirdo Jasaičio, gimnazisto iš Kauno, krauju. Spontaniškame Birelio tautos sukilime šauliai sukosi pačiame srovės įkatštyje. Šaulys Aleksandras Barauskas buvo pirmoji okupacijos auka, 1940 06 15 d. ryte. Jam nekilo ranka atkelti užkardą alkanoms, vargą, skurdą, valstybės žūtį nešančioms ordoms iš rytų. Dešimt metų šaulių parakas neatidrėko miškuose ir kloniuose, pačiose sunkiausiose istorijos grumtynėse. Atkuriant nepriklausomybę, 300 šaulių saugojo Parlamentą, strateginius objektus, griovė okupacinius monstrus, išskyrus Vilniuje, ant Žaliojo tilto, dėl kurio ketvirtį amžiaus vyksta diskusijos. Už Nepriklausomybę jie rašėsi krauju. Sausio tryliktąją iš keturiolikos žuvusių trys šauliai: I. Šimulionis, D. Gerbutavičius, G. Žagunis. Šauliai tarsi tautos sanitarai saugo tautą nuo moralinės mažakraujystės, kad puolusi tauta, neparduotų laisvės už pigesnę degtinę, dujas, muilą. Demaskuoja po politine antklode pasislėpusius politikus, priedangos UAB-as, smulkius, samdomus tautos pardavinėtojus. Šaulys ne technokratas, ne bankininkas, o tautos aukuro sargas.
Nacionalinės gvardijos reikšmę tautos gyvastingumui palaikyti teisingai suvokė ir įvertino šalį okupavę priešai. Jei mūsų šaunią kariuomenę bandė politrukų pagalba perauklėti, tai nacionalinę gvardiją likvidavo greitai ir karštligiškai. .Ketvirtą dieną po okupacijos atleistas Sąjungos vadas Pranas Saladžius ir netrukus suimtas. SSSR karo atašė pareikalavo pranešti, kiek Sąjungoje yra narių ir kiek ji turi ginklų. Likvidavimas nervino pačius galingiausius Maskvos atstovus Lietuvoje Dekanozovą, Pozdniakovą ir kt. Bijota, kad šauliai nesipriešintų akivaidžiai išdavystei, taikaus šalies prijungimo įvaizdžiui. Šaulio vardas buvo siejamas su liaudies priešo. Suregistruoti 57895 šauliai fiziniam sunaikinimui.
Šauliai buvo pačime Birželio didvyriško sukilimo centre. Ši vienintelė, ginklu apmokyta, teritoriniu principu organizuota jėga, ištikima duotai priesaikai nuo pat okupacijos pradžios jungėsi į antisovietinį pogrindį. Po Birželio 14-osios tremties šauliai, žinodami, kas jų laukia, savo namuose nebenakvodavo. Jau pirmąją karo dieną keletas miestelių buvo šaulių rankose... Dar vokiečių karinėms formuotėms neatėjus, sukilėliai iš esmės išlaisvino Lietuvą iš sovietinės okupacijos ir paėmė valdžią į savo rankas. Kėlė trispalves prie valsčių, vykdė šventą kerštą, suiminėjo, į rūsius uždarinėjo sovietinius aktyvistus, kurie Birželio naktį padėjo enkavedistams tremti savus, užvertė medžiais kelius, nutraukė ryšius, atiminėjo iš bėgančių raudonarmiečių ginklus. Apie pasitraukimo košmar, paniką, šaulių kontrolę prisiminimuose rašo patys sugrįžę aktyvistai. Visų pirmiausia jie keikia šaulius. Kai kurie miesteliai, perėjo iš rankų į rankas keletą kartų. Besitraukiantys NKVD daliniai, priversdavo menkai ginkluotus šaulius pasitraukti iš miestelių, paleisdavo uždarytą sovietinį aktyvą... Atkaklios kovos vyko Obeliuose. Čia šauliai, įsitvirtinę mūriniuose pastatuose ugnimi užtvėrė bėgliams kelių sankryžą, į rytus. Obelių partizanų ugnį teko patirti ir Kėdainių milicininkui, garsiam sovietiniam diversantui Albertui Barauskui, vėliau tapusiam LTR CK sekretoriui, rašo memuaruose sovietinis aktyvistas Petras Brigadmilcas.
P. Budelis, Kauno NKGB padalinio darbuotojas, bėgęs per Zarasus, prisimena. Mums prisiartinus prie Zarasų miesto iš bažnyčios bokštų, pasigirdo kulkosvaidžių šūviai, kuriais mes buvom apšaudomi, bet mūsų dalinys atsuko pabūklą ir paleido trejetą šūvių į bažnyčios bokštą. Kulkosvadžio šūviai nutilo. Mūsų vadas davė komandą sėsti į mašinas ir atidengti ugnį į miesto namų langus, taip mes pervažiavome per Zarasus. Tautos budeliams degė žemė po kojomis.
Pasitraukę į rytus eiliniais aktyvistais, milicininkais zimanai, šumauskai, barauskai ir kiti grįžę kaip ištikimi ir patikrinti darbuotojai, užėmė aukštus postus okupacinėje valdžioje, pradėjo keršto, šmeišto industriją prieš šaulius, siekdami juos izoliuoti nuo tautos kamieno, vadindami juos buržuaziniais nacionalistais, fašistais, žydšaudžiais. Daugiau kaip 40 metų šaulių atminimą slėgė saugumiečių, komunistų šmeištai ir prasimanymai. Augančioms kartoms formavo neigiamą požiūrį į patriotus kaip į prasikaltėlius. Kitoks viešas interpretavimas, vertinimas atsiliepimas buvo pražūtingas.
Atstačius valstybę atkurta Šaulių sąjunga spontaniškai augo, bet išaugojusi 108 kuopas ir 19 atskirųjų būrių sustojo, o vėliau prasidėjo recesija. Gvardija buvo išstumta iš valstybės gyvenimo, silpo, kol liko apie tris tūkstančius, kurių beveik pusė be kitų pagalbos neišlipa iš lovos, ir daugelis ateina į susirinkimus pasiramsčiuodami lazdomis. Iš gvardijos liko butaforija. Jei prieškaryje gvardija išaugo iki 62 tūkst. narių, karine kalba kalbant šešių divizijų, o mes per tokią pat laiko atkarpą turėdami Vilnių ir Klaipėdą sunykome iki kelių tūkstančių pensininkų. Toli gvardijos nesekmės priežasčių ieškoti nereikia. Atkūrus valstybę desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas. Pakeitus Komunistų partijos pavadinimą, netgi okupacinės valdžios šulai, turėdami išsilavinimą ir valdymo patirtį, sulindo į reikšmingas naujos valstybės, valdžios ir valdymo landas, neišskiriant Seimo. Vien į Aukščiausiają tarybą su Sąjūdžio srove nutekėjo 23 aukšto CK rango ir kitų komunizmo ideologų. Prisibijodami šaulių, kad jie sustiprėję nepareikalautų istorinio teisingumo, atgailos, blokavo jų veiklą, kiek išmanė, stūmė į užribį. Jie buvo izoliuoti nuo aktyvios veiklos tvarkai palaikyti. Šauliai neturi teisės laikyti ginklą, įspėti pažeidėją, sulaikyti, pristatyti, nusikaltėlį, užkirsti kelią daromam nusikaltimui... Šauliams paliko tik stovėti su baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Tarpukariu kaime šaulys buvo ne tik tautinės sąmonės židinys, bet ir saugumas, ramybė. Namus saugodavo šluota prie durų. Šaulys buvo artimiausias visų pagalbininkas.
Vieša paslaptis, kad jiems nereikėjo ieškoti padėjėjų, pasisiūlė patys, neatsisakę, vienokiu ar kitokiu būdu valdyti mūsų šalį. Argi plėšrūnas gali būti abejingas, kai ežys auginasi spyglius? Nesunki pradžia, darbas, kai spectarnybos šalyje rado savo chebrą. Gvardijai skurdinti parinktas apgalvotas ir patikrintas kelias skaldyti, išmarinti. Pirmasis gerai suplanuotas smūgis skausminga, lemtinga 1990 m. liepos 28 d. koordinacinės tarybos rezoliucija, daugeliui metų pristabdžiusi gvardijos plėtrą, įtraukusi į vidinių nesutarimų sūkurį, politikavimą. Vyriausybė, matydama gvardijoje betvarkę, ne iš gero gyvenimo buvo priversta 1991 m. sausio 17 d. imtis iniciatyvos kurti kitą, iš esmės analogišką organizaciją Savanoriškają krašto apsaugos tarnybą. Gvardija kirmijo iš vidaus toliau. Sumenkintas jaunimo žvilgsnį patraukiantis šaulio įvaizdis. Atimta diržas ir perpetė, atsisakyta tradicinės uniformos, kuri nešiota tarpukaryje ir kaunantis dešimtį metų miškuose ir kloniuose... Patekusiems į nelaisvę kovotojams atimami diržai ir perpetes. Šauliams belaisvių statusas. Uniformoje mažiau puošnumo atributikos, prastesnė išvaizda. Ir tai padaryta savomis rankomis. Nesipriešino į šalį pastumta gvardijos vadovybė. Jokių kovos ženklų piketų, konferencijų, siūlymų, rezoliucijų, diskusijų šaulio motyvacijai tobulinti, griūčiai sustabdyti. Nesinaudojama teisiniais demokratijos principų svertais. Neduodama nurodymų šauliams palaikyti ryšį su seimūnais apygardose, aiškinti šaulių reikšmę valstybės gynime, neruošiamos įstatymų pataisos. Imituojamas darbas su pamaina, jaunaisiais šauliukais. Nedaromos išvados, kodėl šauliukai paaugę išsivaikšto, netampa šauliais, nėra, pamainos. Ataskaitoje 3 tūkst. šaulių ir 6 tūkst. šauliukų nuo 1218 metų, kurie per šešerius metus tampa pilnamečiais šauliais. Nuo 2001 iki 2013 metų išaugo dvi 12 tūkst. pilnamečių laidos, kuriuos, pridėjus 3 tūkst. senų šaulių viso sudarytų 15 tūkst. Deja, ataskaitoje pastoviai rodoma 3 tūkst. Kur dingo 12 tūkst. Per daugiau kaip trylika metų ministerija nepastebėjo, kaip švaistomos lėšos ir laikas. Nuolat dedama prie 3 tūkst. šaulių 6 tūkst. šauliukų (iš oro) ir iš viso rodoma 9 tūkst. Tai saviapgaulė ar demagogija. Per dešimtį metų Kėdainių šaulių kuopa neišugdė nė vieno šaulio. Ar galima patriotiškai išauklėti jaunimą, jei jis nevedamas prie, patriotizmu trykštančių šaltinių, o lankosi lenkiškos kultūros lopšyje, Kai vyko su lenkais grumtynės ties Giedraičiais, dalis lenkų raitelių prasmuko pro fronto liniją ir atjojo iki Nevėžio į Milošo dvarą. Truskavos šauliai pastojo kelią. Žuvo trys šauliai. Šauliukai nepadeda gėlių žuvusiems trims šauliams, o tik lankosi Milošo dvare, kur uliavojo lenkai, ir su LŠS vadais švenčia jubiliejus. Ministerija apie tai informuota.
Kelia įtarimą su paslėptais esminiais trūkumais priimti nauji šaulių įstatymai. Iškėlus šauliams naujus gynybos uždavinius, ištobulinus teisinį reglamentavimą, bet kas vykdys iškeltus uždavinius, rūpinsis kiekybe ir kokybe, kaip teks surinkti kontingentą, pamainą, nutylima. Įstatymas be žmonių liko stalčiuose negyvas. Tai juridinė diversija.
Nei LŠS vadovybė, nei Krašto apsaugos ministerija, nekreipia dėmesio į spaudoje keliamus trūkumus: ponai nesiruošia gintis, ar šauliai ir toliau liks tik po kryžiais stovėti, prarastos divizijos prarastas saugumas, kas marina nacionalinę gvardiją, šauliai pasmerkti išmirti, šalies gynyba ant pensininkų pečių. Kantri tyla po paskutinės publikacijos 2013 02 26 Kauno dienoje. Šaulių sąjungoje nenaikinami darbo trūkumai.
Krašto apsaugos ministerija šalinasi nuo vadovavimo. Parašyti skundai dėl nekompetencijos, blogo šauliukų auklėjimo, netvarkos, savivaliavimo, šalinant trūkumus LŠS. Nė vienas jų nepatikrintas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Į skundą, rašytą 2011 02 19, viceministrė Indrė Levickienė atsako 2012 12 12, tik po metų ir aštuonių mėnesių nurodo, kad skundą tikrinti nėra pagrindo. Argi vadų kabinetinis vadovavimo stilius be dalyvavimo šaulių susirinkimuose, fiktyvus šaulių sąrašų sudarymas, nesugebėjimas jaunųjų šauliukų kuopai paruošti šaulio, nėra tikrinimo pagrindas? Analogiškai atsako ir Danguolė Bičkauskienė 2012 04 30 Nr.15-30 raštu kad kuopos vado veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos kompetencija.
Ministerijos nepavyksta sudominti, kodėl asmuo, atkūręs kuopą, 19 metų sėkmingai vadovavęs, apdovanotas šaulių vadovybės, atleidžiamas iš vado pareigų ir net pašalinamas iš LŠS. Nepavyksta sudominti, kaip kuopos vadu paskirtas neina vado pareigų, nesilanko šaulių susirinkimuose, ir net neatvyksta su vėliava į patriotines šventes, žlugdo jas, ir tai tęsiasi daugiau kaip dvejus metus. Laikas tai išsprendė savaip, tik ne savigynos naudai.
Trijų šaulių delegacija kreipėsi į ministrę Rasą Juknevičienę dėl netinkamų kuopos vadų skyrimo, žlungančios Šaulių sąjungos bėdų. Atsakymas trumpas, kad šauliai turi savo vadą, statutą, yra savarankiški, sakė niekuo negalinti padėti, apsiribojo pažadu paskambinti.Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius pažymoje 2012 12 02 Nr.4D-20126-1134 dėl galimo ministerijos pareigūnų biurokratizmo nurodo, kad ministerija turi reikiamus teisinius svertus šaulių veiklą vertinti, tikrinti skundus, nes Šaulių sąjungos vadus ir pavaduotojus skiria ir atleidžia ministras. Ministerijos kontrolė numatyta Šaulių statuto šeštame skyriuje.
Ar ne per sunki vyriškų darbų našta dedama ant siaurų virpančių moteriškų pečių?
LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, informuotas apie gynybinių pajėgų nykimą, ydingą kadrų parinkimą, pasyvią ir abejingą ministerijos poziciją 2012 08 09, nr.S-2012-6375, atsako, kad pareiškime nurodytų aplinkybių pakeisti negalime. Taip pat KAM kompetenciją nustato įstatymai, kurių ji peržengti negali.
Įsitikinę, kad šaulių vadovybė nerodo iniciatyvos, sunerimę šauliai dėl įstatymų pataisų, kurios būtų palankios šaulių veiklos plėtojimuisi, kreipėsi į Seimo Peticijų komisiją, siūlydami pakeisti savivaldybių požiūrį į šaulius, padėti jiems. Kadangi šauliams patikėta ginti valstybę, savivaldybės, kaip valstybinės institucijos, irgi turėtų padėti savo gynėjams. Tačiau savivaldybės, kaip valstybinės institucijos, neturi šauliams nei materialinių, nei moralinių įpareigojimų, nerodo Tėvynės gynėjams deramos pagarbos. Valstybinių švenčių minėjimuose, renginiuose, pirmuose suoluose patogiai sėdi atsilošę ponai iš savivaldybės, o šauliai ramsto sienas. Jau senovės graikai žinojo, kur turi sėdėti Tėvynes gynėjai, kovotojai. Nesuderinta įstatyminė bazė. Siūloma Savivaldybės įstatymą papildyti, kad savivaldybės remtų šią šalies gynybinę grandį iškeltų iš netinkamų, nekūrenamų patalpų, padėtų šaulių būstines padaryti jaunimo traukos centru, rodytų daugiau dėmesio. Tai būtų nuoseklu ir tikslinga stiprinant valstybės gynybines pajėgas. Peticijų komisija kreipimąsi priėmė, pripažino kaip peticiją ir paskyrė posėdžio 2010 11 17 svarstymui. Tačiau į posėdį pakviestas Krašto apsaugos ministerijos atstovas nepalaikė siūlymo, blokavo, klaidino komisiją, kad papildymas nesusijęs su savivaldybių reguliuojamu dalyku. Atstovas nežinojo ar ignoravo, kad Savivaldybės įstatyme yra 7str. Vyriausybės sudėtų funkcijų vykdymo paketas, nuleistas savivaldybėms iš viršaus. Tame pakete įpareigojimai padėti atrenkant šauktinius, rengiant mobilizaciją. Jei vienam gynybiniam subjektui pagalba galima, o kitam ne yra akivaizdi diskriminacija.
Kitas pasiūlymas valstybinių tarnautojų suaktyvinimas, ruošiantis galimai agresijai. Didelis gvardijos trūkumas, kad gretose nėra tarnautojų, inteligentijos. Po 40 metų trukusio šaulių šmeižto paveikti likę tie patys tarnautojai privengė tapti šauliais. Ilgalaikis šmeižtas paliko šleifą ir jaunimui. Ar normalu kad sostinėje, kur daugiausia tarnautojų, o šaulių kuopoje vos keli. Vien miesto savivaldybėje šimtai tarnautojų. Kuopa rikiuotėje nebegali viešai pasirodyti. Paskatinti tarnautojus tapti šauliais gali Valstybinių įstaigų tarnautojų įstatymo papildymai. Tarpukario šauliais buvo tarnautojai iki ministro lygio: teisingumo ministras Petras Šilingas, inteligentija Balys Sruoga, Antanas Vienuolis, Vincas Krėvė Mickevičius, dailininkas Antanas Žmudžinavičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas ir kt. Pilėnuose kovėsi visi. Runkelių nebuvo. Darant tarnyboje karjerą skirtingai vertintini tie, kurie laiką ir pinigėlius aukoja ir ruošiasi galimai agresijai ginti Tėvynę kaip savo namus, ir į tuos, kurie pinigėlius deda tik į savo kišenę ir, pavojui kilus, pagal situaciją spruktų į Rytus ar Vakarus. Savanoriams, Tėvynės gynėjams negailėta žemės ir miško. Ir jie Tėvynę trijuose frontuose apgynė, o mes bijome kriterijaus tarp patrioto ir abejingo Tėvynei. Kriterijaus įvedimą blokavo KAM atstovas tais pačiais motyvais neatitinka įstatymo rūšiai. Tad ir toliau gvardija be inteligentijos skriaudžiama nesugebėtų gintis, rašyti skundų, kurių ministerija netikrina. Težūna armija, tegyvuoja įstatymas. Vienas LŠS kūrėjų, tautos legenda Matas Šalčius, siūlė, kad kiekvienas valstybės tarnautojas turėtų mokėti vartoti ginklą. Nedraugiškų valstybių džiaugsmui, gvardija be inteligentijos. Tarnautojai netęsia tarpukario patriotinių tradicijų. Jei prie kavos bandysi pasukti temą nuo egzotiškų kelionių, dažnai ne už savo pinigus, apie grėsmes, apie vietines keliones prie paminklų miškuose ir kloniuose, po kuriais guli kaimo bernai, artojai, nebūsi suprastas.
Arogantiškai pasipūtęs, ministerijos atstovas atskubėjusiam iš provincijos savo lėšomis ir savo laiku šauliui nepadavė net rankos, nesidomėjo pirmose nepertraukiamo darbo pozicijose budinčiais šauliais, jų nelengva kasdienybe. Tartum iš Lubiankos dvelkė arktiniu šalčiu ir nebuvo jokios šauliškiems interesams šilumos. Kada šaulys kelia klausimą, kodėl tarpukaryje gvardija išaugo iki šešių divizijų, o mes per tą pačią laiko atkarpą iki vienos divizijos neišaugome, pastebėjęs kad ministerijos atstovui klausimas neįdomus, tęsdamas šaulio budrumo tradicijas, pranešė VSD pasidomėti, atstovo pozicija, charakteristika. KAM direktoriaus pavaduotoja Akvilė Miniotienė praneša, kad raštas persiustas KAM. Atsakymo jokio.
Peticijų komisijos nariai sureikšmino ministerijos atstovo nuomonę ir pasiūlymus prieštaraujant Gintarui Songailai, atmetė, Peticijų komisijos pirmininkės D. Bekintienės pranešimu, vakariniame Seimo posėdyje 2010 11 25, kuriame dalyvavo 21 Seimo narys, neįsigilinę į problemą, mažai informuoti apie šaulių nuopelnus nesant lobistų įdirbio, pasiūlymus papildyti palankiais įstatymais šauliams, dėl valstybinių įstaigų tarnautojų skatinimo tapti šauliais ir savivaldybių pagalbos šauliams, protokoliniu nutarimu atmetė.
Naujomis sąlygomis, aiškėjant neprognozuojamai plienu ir niekšybėmis kaustytai kaimyniniai valstybei, Seimo Peticijų komisijai vėl buvo pasiūlyta papildyti įstatymus kriterijum tarp valstybės tarnautojo, kuris ne tik valstybei tarnauja, bet ir rengiasi ją ginti tarp to kuris ginti šalį interesų neturi, ir antras pasiūlymas, dalyvauti savivaldybėms, plėtojant gynybines pajėgas darant traukos centrais šaulių kuopas.
Tačiau Seimo Peticijų komisija birželio 25-ąją pasiūlymus atmetė, Seimas, prieštaraujat Rimantui Dagiui ir kitiems, Peticijos komisijos išvadą patvirtino. Tačiau, kriterijus yra suteiktas atlikusiems nuolatinę privalomąją karinę tarnybą, baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto tarnybą. Pagal valstybės tarnautojo įstatymą jie turi pirmenybę į karjeros valstybės tarnautojo pareigas jei keli konkurse vertinami vienodai. Šaulys, davęs priesaiką ginti Tėvynę, ruošiasi ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui, visą amžių, atlieka patriotinį darbą, kaunasi su dezinformacijomis, nevertinamas, pirmumo neturi, lieka posūniu.
Daugiau kaip per dvejus metus po kelių skundų, nepaisant Seimo kontrolieriaus išvados, nepavyko ministerijos ponų (generalinio inspektoriaus) prisišaukti patikrinti Šaulių sąjungą žlugdančių faktų. Todėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-9985-580/2013 prašymas lakoniškas įpareigoti atsakovę Krašto apsaugos ministeriją tikrinti skundą.
Savigynos potencialo stiprėjimas ar silpnėjimas visų valstybės piliečių viešasis interesas. Nereagavimas į skundus, gynybinių pajėgų silpnėjimas valstybingumo netekimo pavojus, grėsmė mūsų laisvei, kaip pamatinei vertybei, ir tai pažeidžia visų piliečių viešąjį bendrą interesą, kurio tikslas išlaikyti savo valstybę, kaip gimtosios kalbos tradicijų ir tapatybės garantą. Aplaidumu pažeidžiamas vienas iš būdų Lietuvos piliečiams pasirengti vykdyti konstitucinę teisę ir pareigą ginti Tėvynę (Konstitucijos 139 str.). Gvardija žlunga dėl vienų tiesioginės tyčios, kitų kompetencijos stokos ir aplaidumo.
Po triukšmingų rinkimų valstybės scenoje keičiasi ministrai bei galimai nematomi sufleriai, o režisieriai tie patys. Ar gali tokios valstybės piliečiai ramiai miegoti, kai valstybės valdymo mechanizmas, įgaliojimai ne tose rankose. Nejaugi užmiršome skaudžią istorinę pamoką, kada bajorai ginčijosi, nei patys ėjo kariauti, nei pinigų skyrė. Didžiulę valstybę prauliavojo bajorija, o plėšrūs kaimynai valstybę suraikė kaip pyragą per tris kartus.
Yra priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Šaulių įstatymas su papildymais 2008 m. kovo 13 d., Seimo rezoliucija Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų, kurioje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Šaulių sąjungos stiprinimas yra būtinas, šalies gynybinei galiai stiprinti, deleguota funkcija, nuo kurios priklauso tolimesnė tautos raida. Įstatyminė bazė pakankama. Tačiau ją slegia ciniškas juodas nihilizmas kažkas blogai atlieka pareigas, kitaip supranta duotus įgaliojimus. Norisi padaryti nepatogią išvadą kažkas gerai atlieka pareigas, subtiliai, kad nepastebėtų politikai, nesukeltų jų erzelio.
Gvardija beišnykstanti. Kokie argumentai atsisakyti šaunias tradicijas turinčios gvardijos, kuriai nereikia pastogės, nereikia kasdien nei rengti, nei maitinti, kuri patikimesnė už samdytą, o jaunimui yra kuo žavėtis, į ką lygiuotis. Stokojama tik politinės valios. Ar sveikas įgimtas protas gali gyventi vien viltimis, be alternatyvos, kad mūsų laisvę apgins kiti, kurie dar nėra už mūsų laisvę pralieję nė vieno kraujo lašo, kai mūsiškio tekėjo marios: 22 tūkst. kaimo artojų, rinktinio tautos fondo, gulėjo ant grindinio... Koks pranašas išdrįstų prabilti, kokia bus mūsų palikuonims pirmoji diena NATO skėčiui susiglaudus. Ar kas susigundys žengti į runkelių šalį, kurioje neras nei aukso, nei sidabro, tik prie kiekvieno namo, prie kiekvieno krūmo grėsmingą šaulį.
Ar liksime dėl savo silpnumo provokuojančiu grobiu? Kristaus mokymas apie nepasiruošusias piršlyboms penkias paikas merginas išlieka galioti amžiams.
© 2014 XXI amžius
|