Pirmasis puslapis
Atmintis
Iš laiškų
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Valdžia toliau imituoja rūpinimąsi kariuomene

Šiuo metu klausimas, mano nuomone, turėtų pirmiausia skambėti taip: „Ar viską padarėme, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų apginta?“ Jau po šio klausimo galima būtų išskirti dvi kryptis: ką padarė Lietuvos piliečiai ir ką padarė Lietuvos „valdžia“?

Lietuvos piliečiai padarė nepakankamai, prisidėdami prie Lietuvos gynybinių pajėgumų vystymo. Net 1990–2000 metais, kai tik buvo kuriamos ginkluotosios pajėgos, galėjome stebėti masinį išsisukinėjimą nuo privalomosios karinės tarnybos ir ne tokį jau didelį veržimąsi į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (vėliau – Krašto apsaugos savanoriškąsias pajėgas).

„Valdžia“ nuo maždaug 1992–1993 metų, kuomet valstybės valdymo „vadeles“ perėmė buvę komunistai, kariuomenę laikė „įtempę už apynasrio“. Tiesa, iš karto reikia pasakyti, kad ir konservatoriams kaskart grįžus į sprendimų priėmėjų gretas, situacija netapdavo ypatingai geresnė. Šį kartą kalbėsiu tik apie pastarąjį laikotarpį.

Negalima paneigti, kad valdančioji dauguma ir Prezidentė nesiėmė jokių veiksmų regione susidarius akivaizdžiai karo grėsmei. Tačiau net iki šiandien neišvengta tam tikro inertiškumo ir veiksmų imitavimo. Štai krašto apsaugos ministras nuo pat pavasario demonstruoja ne iniciatyvą, o reagavimą į pasekmes – vieną dieną visus kviečia „miegoti ramiai“, o keliančius nepatogius klausimus išvadina „eiliniais majorais“. Jau kitą dieną, po NATO ir JAV vadovų bei generolų patvirtinimų, kad NATO iš tikrųjų nepasirengusi tinkamai apginti Baltijos šalių, ima postringauti (to paties „eilinio majoro“ žodžiais) apie tam tikros ginkluotės pirkimą Lietuvos kariuomenei. Arba iš pradžių užsimena apie milijardą kainuosiančių pėstininkų kovos mašinų pirkimo konkursą, nutylėdamas apie pirminėse užklausose gamintojams keliamą reikalavimą užtikrinti tik antro lygio šarvų apsaugą, o jau vėliau puola su pagieža niekinti atsargos karininkų ir gynybos ekspertų išsakomas abejones dėl tokio pasirinkimo arba siunčia prieš TV kameras aiškintis savo komandos karininkus „būk tai, dar niekas nenuspręsta“.

Dar blogiau, kad už viso šio „nuostabaus“ sumanymo pradingsta argumentai, kodėl iki šiol visa (o ne dalis) kariuomenė neaprūpinta moderniais šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, maskuojamaisiais baltais rūbais, kokybiškomis palapinsiaustėmis, taikikliais neseniai įsigytiems moderniems automatiniams šautuvams „G36“. Nutylima, kodėl iki šiol neperginkluotos Krašto apsaugos savanorių pajėgos tuo pačiu „G36“, kodėl kariai neturi naktinio matymo ir termovizorinės įrangos, suteikiančios milžinišką privalumą kovojant naktį. Kodėl pirmiausia nekalbama apie snaiperinių šautuvų ir lengvųjų kulkosvaidžių nupirkimą, kodėl nekalbama apie didelio kiekio prieštankinių sistemų „Javelin“ nupirkimą, o tik apie „pakankamą kiekį manevriniams daliniams“? Kodėl kariai nėra aprūpinami taktiškai pagrįstu dėtuvių skaičiumi tabeliniam ginklui, kodėl nėra kalbama apie karines atsargas, kurios turėtų būti sukauptos ilgiems koviniams veiksmams vesti? Kodėl kariai nėra aprūpinami moderniais turniketais ir spaudžiamaisiais tvarsčiais? Kodėl kariuomenė nėra aprūpinama dideliu skaičiumi visureigių, kurie tikrai padidintų jos mobilumą ir sukurtų pastebimai didesnį karinį pajėgumą? Kodėl kariuomenė neaprūpinama įvairių kategorijų nepilotuojamais skraidymo aparatais, įrodžiusiais savo milžinišką vertę kariniuose konfliktuose Irake ir Afganistane? Kodėl taip niekinamas karys – Lietuvos pilietis, kuris, „aprūpintas tokia modernia ginkluote ir įranga“, bus metamas į mūšio sūkurį, iš anksto suvokiant, kad tinkamai negalės atlikti savo pareigos? Ir tų „kodėl“ dėl ginkluotės ir įrangos įsigijimo būtų galima užduoti dar daugiau.

Galima būtų užduoti klausimą, kodėl mūsų kariniai sandėliai yra centralizuoti. Ar tam, kad priešininkui būtų lengviau juos sunaikinti?..

Inertiškumas pasireiškia ir kalbant apie greitojo reagavimo pajėgas. Po 2008 metais įvykusio Rusijos–Gruzijos karo buvo sukurtos taikos meto užduočių pajėgos, darant prielaidą, kad jos galėtų greičiau reaguoti ir į karo grėsmes. Bet dabar išaiškėja (anot „valdžios“), kad jos būtų nepajėgios susidoroti su „žaliaisiais žmogeliukais“. Situacija panaši į tą, kai Afganistane bazės užpuolimo metu žuvus vienam lietuviui kariui, šios bazės apsaugai buvo permestos ne tik specialiosios Lietuvos kariuomenės pajėgos, bet ir koalicijos partnerių, t. y. vieni kariai buvo mesti saugoti ir ginti kitų karių. Argi ne komiškai tai skamba? Dabar taikos meto užduotis atliekantys ginkluoti kariai, pasirodo, yra per lėti (tai kam tuomet iš viso tokios pajėgos buvo sukurtos?) ir negebantys izoliuoti „žaliųjų žmogeliukų“ užimto savivaldybės pastato? Tai ko tuomet mokomi vadai ir kariai karinėse mokymo įstaigose nagrinėdami temą „Kovos veiksmai mieste“? Ir ko verti aiškinimai, kad pareigūnai nežinotų, ką daryti, pamatę „žaliuosius žmogeliukus“ be skiriamųjų ženklų, bet su ginklais? Tai ko tuomet vertas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir kiti teisiniai aktai, reglamentuojantys, kas turi teisę nešioti ginklą atvirai ir kokias teises ginti kitų piliečių sveikatą ir gyvybę turi bet kuris Lietuvos pilietis, net ir turintis ginklą savigynai?

Argi ne komiškai skamba ir pareiškimas, kad iš visų turimų pajėgų sukurta 2,5 tūkst. gerai parengta ir gerai aprūpinta grupuotė? Ar tai reiškia, kad kiti kariai yra prastai parengti ir prastai aprūpinti? Kodėl šiame grėsmių kontekste įnirtingai tylima apie tai, kad iki 2000 metų jau buvo sukurta teritorinės gynybos sistema, pagal kurią kiekviename rajone, miestelyje ar kaime buvo suformuoti savanorių padaliniai, kartu su reguliarios kariuomenės padaliniais turėję reaguoti į įvairiausio tipo krizes? Kas, jei ne vietinis savanorių būrys, kurio kariai ginklus laiko namuose (tiesa, ši idėja 1993 metais buvo numarinta), puikiai pažįsta tiek vietinius gyventojus, tiek ir vietovę, gali greičiausiai sureaguoti į konvencinį ar nekonvencinį incidentą? Apie tai tylima, nes, prieš stojant į NATO, ši sistema buvo nepaprastai energingai sugriauta.

Kad jau prabilau apie savanorius, tai negaliu nepasakyti ir apie visą mobilizacinę sistemą. Ji tiesiog nefunkcionuoja. Paklauskite, kada Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį vyko stambesni mobilizaciniai mokymai? Tokių nebuvo! Tik dabar prabilta, kad 2015 metais ketinama juos organizuoti tam tikra apimtimi. Tai gerai. Tačiau kas trukdo išeinantiems į atsargą kariams išrašyti dokumentą su jo priskyrimu konkrečiam daliniui, konkrečioms pareigoms? Jau trejus metus esu atsargos karininkas ir tokio priskyrimo neturiu. Kokių gi čia milžiniškų biudžeto padidinimų reikia? Tačiau maža priskirti prie konkretaus dalinio, dar atsargos karys turi turėti sukomplektuotą uniformą ir ekipuotę bei priskirtą ginklą su amunicija. Be to, jo įgūdžiai turi būti reguliariai atnaujinami ir palaikomi. Piliečiai karinės grėsmės akivaizdoje pademonstravo savo neabejotiną pasiryžimą ginti Tėvynę, tačiau „valdžia“ taip ir nepajėgė jų pakviesti savo lėšomis atvykti „bandomajai mobilizacijai“. „Valdžia“ vykdo tam tikrą viešųjų ryšių kampaniją – finansuoja filmus ir realybės šou apie kariuomenę, demonstruoja, kaip karių darbdaviai, žymūs visuomenės asmenys, parlamentarai šaudo poligonuose moderniais ginklais. Tačiau ši kampanija turi ir kitą „lazdos galą“ – atsargos kariai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai, neturi teisės išmėginti ginkluotės, nes „tam nėra teisinio pagrindo“. Dar vakar jis buvo, bet šiandien, jau išėjus į atsargą, toks pagrindas dingsta, o seimūnams jo ir iš viso nereikia!

Apibendrindamas pasakysiu: „valdžia“ vis dar per daug šneka ir teisinasi dėl lėšų bei laiko trūkumo ir per daug imituoja veiklumą. Didesnį pasitikėjimą tarp piliečių sukeltų skaidrūs, greiti ir profesionalūs sprendimai bei konkretūs veiksmai stiprinant gynybinius pajėgumus. Kitas frontas – tokia „valdžios“ politika, kuri padėtų piliečiams patikėti sava valstybe ir galimybe joje kurti savo ateitį. Tuomet nereikėtų abejoti, ar užteks savanorių kariuomenės etatams užpildyti...

Atsargos majoras
Albertas Daugirdas,
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos
Vilniaus apskrities skyriaus valdybos pirmininkas

Tiesos.lt

© 2014 „XXI amžius“