Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vienuolijos turi permąstyti savo vietą Bažnyčios misijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su vienuolėmis per rugpjūčio mėnesį vykusį vizitą į Pietų Korėją

Šventasis Tėvas meldžiasi su vienuoliais pranciškonais

Reikšmingų sukakčių minėjimas

Po to, kai popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs Bažnyčioje įspūdingai ir sutelktai minėtus Kunigų metus (2009–2010), visiškai galima buvo laukti, kad dabartinis popiežius Pranciškus, ištikimai sekdamas savo pirmtako mokymo ir apaštalinio veikimo pavyzdžiu bei panašiai kaip ir jis besirūpindamas dvasinio luomo stiprinimu, anksčiau ar vėliau paskelbs Pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) metus. Juk pašvęstojo gyvenimo asmenų (vyrų ir moterų vienuolių) visoje Katalikų Bažnyčioje dabar yra 950 tūkstančių, taigi dvigubai daugiau nei kunigų, ir jų reikšmė sielovadoje yra labai svarbi, nors dėl gyvenimo specifikos gal ir nepakankamai viešai regima. Pagaliau pats dabartinis Šventasis Tėvas (kuriam vakar, gruodžio 18 dieną sukako 78 metai, kuris amžinuosius įžadus davė 1978-ųjų balandžio 22 dieną) yra vienuolis, priklauso vienai iš didžiausių ir įtakingiausių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, 17 tūkstančių narių turinčiai Jėzaus Draugijai, su kuria ir dabar, nepaisydamas didelio ganytojiškos veiklos intensyvumo, kartu mini svarbiausias šv. Ignaco Lojolos sekėjų datas, neužmiršta prasmingai pasveikinti ir kitų vyrų bei moterų vienuolijas su jų svarbiausiais renginiais ar įkūrėjų jubiliejais. Todėl., kai popiežius Pranciškus 2013 m. lapkričio 29 d. po vieno susitikimo Vatikane su vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos nariais pranešė savo sprendimą paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus, gal kai kam ir buvo kiek netikėta, tačiau suprantama ir priimtina.

2014 metų spalį kaip tik sukako 20 metų, kai Šventasis Jonas Paulius II buvo sušaukęs vienuolijų atsinaujinimui skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją ir vėliau paskelbė istoriškai svarbų posinodinį apaštalinį paraginimą „Vita consecrata“. 2015 metų spalį bus minimas Vatikano II Susirinkime priimto dekreto „Apie vienuolių gyvenimo atnaujinimą“ („Perfectae Caritatis“) 50-osios metinės. Matyt, sutapus šioms aplinkybėms, popiežius Pranciškus, pirmasis vienuolis po 200 metų pertraukos išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą, pirmą kartą Bažnyčios istorijoje paskelbė Pašvęstojo gyvenimo metus, kurie buvo pradėti švęsti lapkričio 30-ąją, pirmąjį Advento sekmadienį, ir tęsis keturiolika mėnesių, iki 2016 metų vasario 2 dienos liturginės Viešpaties Paaukojimo šventės, kuri tradiciškai kasmet minima ir kaip Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena. Šių metų temą apibrėžiantis devizas – „Pašvęstasis gyvenimas šiandienos Bažnyčioje. Evangelija, pranašystė, viltis“ – tiksliai nusako to laikotarpio šventimo uždavinius ir tikslus bei lūkesčius, išryškinant dvasingą vienuolystės tapatumą ir patirtį bažnytinėje piligrimystėje į ateitį.

Pašvęstojo gyvenimo metų proga paskelbtame apaštaliniame laiške, kuris toliau aptariamas šiame rašinyje, popiežius Pranciškus kreipiasi į katalikus pasauliečius, kuriuos su vienuoliais vienija idealai, dvasia ir misija, kviesdamas ir juos šiuos metus išgyventi kaip malonę, leisiančią geriau suvokti savojo pašaukimo dovaną. Jis pasidžiaugia, kad laimingu sutapimu Pašvęstojo gyvenimo metais vyks šeimos klausimams skirta Vyskupų Sinodo asamblėja ir tai leis išryškinti vienuolystės ir šeimos gyvenimo pašaukimų abipusį ryšį.

Istorinės patirties vertinimas

Tačiau vis dėlto pagrindinis Šventojo Tėvo laiško adresatas yra pašvęstieji ir pašvęstosios, į kuriuos jis kreipiasi su būdingu paprastumu ir netgi nuolankumu, ne tik kaip popiežius, apaštalo šv. Petro įpėdinis, bet ir kaip jų brolis, kaip ir jie pašvęstas Dievui“. Išsamiau aptardamas Pašvęstojo gyvenimo metų tikslus popiežius Pranciškus pirmiausia kviečia vienuolijas su dėkingumu Dievui apmąstyti savo bendruomenių istorinę patirtį ir ja remtis. „Turite ne tik prisiminti ir papasakoti garbingą istoriją, bet ir toliau privalote kurti didžiąją istoriją“, – primenamos šv. Jono Pauliaus II minėto posinodinio dokumento „Vita consecrate“ mintys. Reikia pamokančiai iš naujo panagrinėti, kaip kiekviena specifinė vienuoliška charizma buvo išgyventa senosios ar naujesnės istorijos tėkmėje, kokį kūrybiškumą ji įžiebė, su kokiais sunkumais jai teko susidurti (pavyzdžiui, sovietinio ateizmo dešimtmečiais Lietuvoje, kai vienuolijos buvo uždraustos ir turėjo veikti pogrindyje – M. B.) ir kaip tie sunkumai buvo įveikti, kiek ši praeities patirtis gali būti naudinga naujojo sekuliarizmo sąlygomis. Taigi, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad toks praeities analizavimas neturi būti kažkas panašaus į užsiėmimą archeologija, abejingas knaisiojimasis istoriniuose faktuose su bergždžios nostalgijos puoselėjimu, bet atidus įsiklausymas į tai „ką šiandien Dvasia sako Bažnyčiai“ ir kaip šiandien būtų galima kuo efektyviau panaudoti esminius pašvęsto gyvenimo bruožus, su kiekvienai charizmai būdinga specifika. Popiežius Pranciškus pabrėžia, jog kiekvienos vienuolijos istorijos aptarime reikalingas objektyvumas, o ne tik pasiekimų aukštinimas, nes, anot jo, matyt, turinčio mintyse ir jo paties vienuolijos, jėzuitų, kai kuriuos prieštaringus istorijos bruožus, visada aptiksime nenuoseklumo, kuris yra žmogiškųjų silpnybių vaisius ar galbūt esminių charizmos aspektų nepaisymo pasekmė. Kiekvienu atveju tokie nuoseklūs svarstymai skatina atsiversti ir nebekartoti klaidų.

„Kadangi vienuoliškos tarnystės pagrindas yra radikalus evangelinių principų laikymasis bei įgyvendinimas, tai ir minint Pašvęstojo gyvenimo metus, tiek vertinant praeitį, tiek aptariant dabartines kiekvienos bendruomenės egzistencijos ir veiklos ypatybes, esame pašaukti kelti klausimą, kiek esame atviri Evangelijos balsui, ar tikrai jis yra kasdienio gyvenimo bei priimtų sprendimų vademecum“, – rašo Šventasis Tėvas savo apaštaliniame laiške. Jis primena, kad Evangeliją neužtenka vien tik skaityti, neužtenka apmąstyti, nors tai irgi svarbu dvasinei atgaivai, bet Jėzus reikalauja Evangeliją įgyvendinti, ypač su tiesa bei gailestingumu, mylint kiekvieną sutinkamą žmogų pagal duotus vienuolinius įžadus. „Meilės fantazijai nėra ribų, meilė moka surasti nesuskaičiuojamai daug būdų, kaip Evangelijos dvelksmą nunešti į kultūras bei įvairiausias visuomenines sritis“, – aiškina popiežius Pranciškus vienuolijų nariams. Evangelija moko bendrystės, Jėzų lydėjusių apaštalų ir Jeruzalės pirmosios krikščionių bendruomenės pavyzdžiu. Tai žavėjo daugelio vienuolijų steigėjus. Todėl ir šiandien pašvęstojo gyvenimo asmenims reikia būti bendrystės žinovais, ir parodyti šiuolaikinei individualizmo bei nelygybės ir atskirties persunktai visuomenei, konkretų pavyzdį bendruomenės, kurioje įmanoma broliškai gyventi pripažįstant kiekvieno asmens kilnumą ir dalijantis dovanomis, kuriomis kiekvienas prisideda. Šventasis Tėvas linki, kad vienuoliai būtų bendrystės vyrai ir moterys, gyventų susitikimo mistika pagal dieviškų Švč. Trejybės asmenų meilės santykį.

Tapti liudijančiais pranašais

Skatindamas viltingą žvilgsnį į ateitį, popiežius Pranciškus pripažįsta, kad tai nėra paprasta, dėl įsivyravusios socialinio gyvenimo netikrumo atmosferos, dėl sekuliaristų pastangų religiją nustumti į visuomeninius pakraščius, padaryti ją nereikšmingą dėl reliatyvumo pinklių. Atvirai nurodydamas dvasinių pašaukimų mažėjimą Vakarų pasaulyje, kuris yra krikščioniškos civilizacijos lopšys, vykstantį vienuolijų narių senėjimą, (kai amžiaus vidurkis siekia 50 ir daugiau metų), Šventasis Tėvas pabrėžia, kad „vilties pagrindas yra tikėjimas į istorijos Viešpatį, kuriam nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37) ir todėl tokia viltis niekada nenuvilia. Jis ragina nepasiduoti pagundai viską vertinti skaičių ir našumo sąvokomis, kaip yra ekonominės gamybos ar verslo srityje, ir tuo labiau nepasitikėti vien savo žmogiškomis jėgomis. Primindamas popiežiaus Benedikto XVI perspėjimą, kad nereikia būti pražūties pranašais, skelbiančiais tariamą pašvęstojo gyvenimo mūsų dienų Bažnyčioje beprasmiškumą, bet reikia tvirtai tęsti savo charizminę veiklą su nesvyruojančiu pasitikėjimu Viešpaties pagalba. Popiežius Pranciškus ypač kreipiasi į jaunuosius vienuolijų narius bei nares, kurie yra ne tik pašvęstojo gyvenimo ateitis, bet ir dabartis, todėl turi aktyviai darbuotis ir vesti dialogą su vyresniaisiais. Tokioje „broliškoje bendrystėje praturtėsite įgiję jų patirties bei išminties bei sykiu įkvėpsite vyresniąją kartą savo energija ir entuziazmu ir iš naujo parodysite jai jos pradinį idealizmą“, – teigia Šventasis Tėvas, pasidžiaugdamas, kad Pašvęstojo gyvenimo metų programiniame kalendoriuje jaunimui skiriamas nemažas dėmesys tiek tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu (vietinių Bažnyčių) lygmeniu.

Išvardydamas penkis pagrindinius šių metų minėjimo lūkesčius bendrojo mokymo apie Bažnyčią kontekste, kaip jis buvo išdėstytas pernai paskelbtame apaštaliniame paraginime „Evangelii gaudium“, popiežius Pranciškus pirmiausia linki, kad vienuolijų nariai ir narės iš naujo atrastų ir patikimai liudytų tobulą džiaugsmą. Tai – labai praktinė užduotis dvasinių pašaukimų ugdymui, nes, anot jo, kaip teisingai yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, „Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet patraukdama“, o kadangi liūdnu sekėju liūdna sekti, tai ir pašvęstojo gyvenimo patrauklumas bei veiksmingumas priklauso ne nuo priemonių efektyvumo ir galios ir auga ne tik organizuojant gražias pašaukimų kampanijas, bet pirmiausia „tada, kai patraukiame jaunus žmones, kai jie mato, kad esame laimingi vyrai ir moterys“, – tvirtina Šventasis Tėvas. Antrasis jo palinkėjimas, kad vienuoliai ir vienuolės žadintų pasaulį tapdami liudijančiais pranašais it įdėmiai stebėdami istoriją, kurioje gyvena, teisingai aiškindami įvykius, pasiaukodami dirbtų artimo meilės darbus. „Pranašas pažįsta Dievą ir žmones, savo brolius ir seseris. Jis geba atskirti ir pasmerkti nuodėmės blogį ir neteisingumą, nes yra laisvas, neturi atsiskaityti niekam kitam, išskyrus Dievą, neturi jokių kitų interesų, išskyrus Dievą. Pranašas paprastai stovi vargšų ir beginklių pusėje, nes žino, kad jų pusėje stovi pats Dievas“, – rašo popiežius Pranciškus. Jis nurodo, kad tokios pranašystės praktiniu liudijimu turi tapti pačios vienuolijų bendruomenės, jų įkurtos ir išlaikomos mokyklos, ligoninės, šeimų namai, kitos paramos bei ugdymo struktūros, atsiradusios esant artimo meilei ir charizminiam kūrybiškumui, kuriose būtų gyva evangelinė dovanojimo, brolystės, įvairovės priėmimo, abipusės meilės logika.

Charizmų įvairovė ir santalka

Trečiasis Šventojo Tėvo lūkestis, skirtas Pašvęstojo gyvenimo metų minėjimui, yra bendrystė, noras, kad šis laikas dar labiau suburtų vienuolines bendruomenes, kad jos viena kitą praturtintų ir viena kitai padėtų, kad tokiu būdų abipusės pagalbos versmė taptų reikšmingu apaštalinio veikimo energijos šaltiniu. Anot Popiežiaus, bendrystė pirmiausia turi būti praktikuojama kiekvienuose pašvęstojo gyvenimo namuose, kad juose būtų vengiama nepagrįstos kritikos, apkalbų, pavydo, įtarumo, priešiškumo. Būtina siekti pakantumomo bei dėmesio vienas kitam, praktikuoti materialinių ir dvasinių gėrybių bendrystę, brolišką palaikymą ir pagarbą silpniausiems. Tokiame pavyzdingame bendrystės liudijime vienuolių bendruomenės taps patraukliu priešingumu dabar sekuliarioje visuomenėje paplitusiam individualizmui ir egoizmui, pirmenybės teikimui saviems interesams, laimėtojų garbinimui ir pralaimėjusių niekinimui bei atmetimui. „Bendrystė ir skirtingų charizmų bei pašaukimų santalka yra vilties kelias, – aiškino Šventasis Tėvas. – Ateitis kuriama ne izoliuojantis bei kliaujantis vien savo jėgomis, bet tapatinantis su tiesa bendrystės, kuri labiau atsiveria susitikimui, dialogui, dėmesingam įsiklausymui, abipusei pagalbai ir apsaugo nuo egocentrizmo ligos“. Kaip ketvirtąjį palinkėjimą vienuolijoms popiežius Pranciškus laiške Pašvęstojo gyvenimo metų šventimui nurodo žinomą jo paskatą visai bažnyčiai leistis į egzistencijos pakraščius, kur paplitęs vienišumas, socialinė atskirtis, materialinis ir ypač dvasinis skurdas. Jis mini pagalbos laukiančias šeimas, paliktus kūdikius, jaunus žmones, kuriems dėl bedarbystės ir kitų problemų užkirstas kelias į ateitį, apleistus senus žmones, gyvenimo prasmės ieškančius gėrybėmis pertekusius, bet širdyje tuštumą jaučiančius turtuolius, daugelį kitų gyvenimo prasmės ir Dievo ieškančių vyrų ir moterų.

Vienuolijos neturi užsisklęsti, apsunkinti save vidinių ginčų našta, bet imtis konkrečių evangelizacijos ir katechizacijos bei artimo meilės darbų, įvairiems prasmingiems užsiėmimams (bet ne paviršutiniškoms pramogoms) panaudojant turimas patalpas, gal netgi supaprastinant organizacines struktūras ir atliekant kitus praktinius pokyčius, kurie reikalingi prisitaikymui prie naujų poreikių. Pagaliau žinant pašvęsto gyvenimo bendruomenių gausą bei jų charizmų įvairovę, Šventasis Tėvas pagrįstai siūlo kiekvienai jų pasvarstyti, ko šiandien reikalauja Dievas ir žmonija. Prisipažindamas, kad tokioje įvairovėje vienuolių charizmas sunku sukataloguoti ar įsprausti į išankstines schemas bei kiekvienai jų nurodyti konkrečias užduotis, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad „visoms joms privalu šiais metais rimtai ištirti savo dalyvavimą Bažnyčios gyvenime bei tai, kaip atsakyti į keliamus naujus reikalavimus atsiliepiant į vargšų šauksmą“. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, Lenkijoje yra net 35 tūkstančiai pašvęsto gyvenimo vyrų ir moterų: praktiškai kiekvienam tūkstančiui tos šalies gyventojų tenka vienas vienuolis arba vienuolė ir tai yra galinga jėga pastoracinėje visos vietinės Bažnyčios tarnystėje. Slovakijoje, turinčioje mažiau nei penkis milijonus gyventojų, yra net 43 moterų ir 29 vyrų vienuolijos, iš viso 446 bendruomenės su didžiule charizmų gausa. Šių katalikiškų šalių pašvęsto gyvenimo nariai ir narės gali aktyviai dalyvauti teikdami moralinę ir materialinę paramą vargšams, jausti visuomenės palankumą.

Sirijoje padėtis yra visiškai kitokia: senos ir garbingos istorijos vienuolijos toje musulmonų daugumos šalyje dabar atsidūrusios žiauraus pilietinio konflikto kontekste, kai griaunami jų namai ir šventovės, bendruomenių nariai ir narės teroristų yra grobiami įkaitais arba žudomi. Nepaisant tokios dramatiškos situacijos ir skaudžių netekčių, pačioje Šventosios Žemės pašonėje veikiančios Sirijos pašvęstojo gyvenimo bendruomenės ne tik ištikimai tarnauja savo tikintiesiems, bet ir suteikia visokeriopą pagalbą tūkstančiams karo pabėgėlių nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės, taip pelnydamos Visuotinės Bažnyčios ir viso pasaulio pagarbą ir solidarumą. Kaip tik šitie darbai esmingai prisideda prie tarpreliginio dialogo vienuoliškųjų bruožų stiprinimo, nes, kaip rašo Šventasis Tėvas savo apaštališkajame laiške, „monasticizmo reiškinys ir panašios religinės brolystės raiškos yra būdingos visoms didžiosioms religijoms“. Todėl jis linki, kad Pašvęstojo gyvenimo metai taptų proga įvertinti šį tarpreliginio dialogo bruožą bei numatyti kitus žingsnius „einant nuodugnesnio vienas kito pažinimo ir bendradarbiavimo visose bendrose tarnavimo žmogaus gyvybei srityse kryptimi“.

© 2014 „XXI amžius“