2014 m. gruodžio 19 d.    
Nr. 48
(2119)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vienuolijos turi permąstyti savo vietą Bažnyčios misijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi
su vienuolėmis per rugpjūčio
mėnesį vykusį vizitą į Pietų Korėją

Reikšmingų sukakčių minėjimas

Po to, kai popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs Bažnyčioje įspūdingai ir sutelktai minėtus Kunigų metus (2009–2010), visiškai galima buvo laukti, kad dabartinis popiežius Pranciškus, ištikimai sekdamas savo pirmtako mokymo ir apaštalinio veikimo pavyzdžiu bei panašiai kaip ir jis besirūpindamas dvasinio luomo stiprinimu, anksčiau ar vėliau paskelbs Pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) metus. Juk pašvęstojo gyvenimo asmenų (vyrų ir moterų vienuolių) visoje Katalikų Bažnyčioje dabar yra 950 tūkstančių, taigi dvigubai daugiau nei kunigų, ir jų reikšmė sielovadoje yra labai svarbi, nors dėl gyvenimo specifikos gal ir nepakankamai viešai regima. Pagaliau pats dabartinis Šventasis Tėvas (kuriam vakar, gruodžio 18 dieną sukako 78 metai, kuris amžinuosius įžadus davė 1978-ųjų balandžio 22 dieną) yra vienuolis, priklauso vienai iš didžiausių ir įtakingiausių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, 17 tūkstančių narių turinčiai Jėzaus Draugijai, su kuria ir dabar, nepaisydamas didelio ganytojiškos veiklos intensyvumo, kartu mini svarbiausias šv. Ignaco Lojolos sekėjų datas, neužmiršta prasmingai pasveikinti ir kitų vyrų bei moterų vienuolijas su jų svarbiausiais renginiais ar įkūrėjų jubiliejais. Todėl., kai popiežius Pranciškus 2013 m. lapkričio 29 d. po vieno susitikimo Vatikane su vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos nariais pranešė savo sprendimą paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus, gal kai kam ir buvo kiek netikėta, tačiau suprantama ir priimtina.


Kalėdų šviesos preliudija

Kun. Vytenis Vaškelis

Tuoj, tuoj nakties orbitoje ryškiau nei saulė užtekės žvaigždė, angelų chorai prapliups negirdėtais balsais, piemenys užmirš savo ganomas avis ir bėgs pas vienintelį žmonijos Gelbėtoją, panorėjusį tapti bejėgiškumo įsikūnijimu. O trys išminčiai, iš kelionės pavargę, bet džiugūs, neš mažajam Viešpačiui karališkas dovanas, paskui nusilenks Jam iki pat žemės ir visam pasauliui bylos: „Žmonija sulaukė Dievo apsireiškimo, kokio niekada nebuvo ir daugiau nebus... Per geros valios žmones laisvai tešniokščia nesustabdoma džiaugsmo srovė, kuri pasiekia tolimiausius širdžių užkaborius ir teišdaigina naujo gyvenimo ūglius ypač dvasiškai drungnų žmonių išdžiūvusioje sielų  žemėje...“

Šio sekmadienio Evangelija „provokuoja“ pradėti švęsti Kalėdas, nes Nekaltai Pradėtajai Marijai sutikus tapti Dievo Sūnaus motina, Šventoji Dvasia nedelsdama veikia – iš dangaus „išvilioja“ Švenčiausiosios Trejybės antrąjį Asmenį, ir Jis paslaptingai panyra į kilniausios žmonijos dukros įsčių tamsą. Beje, kitokia tamsa Jį pagaus, kai prasidės trumpalaikė tamsybių siautėjimo pasiutpolkė... Bet dabar Jėzus, ateidamas pas Mariją, neprašo Tėvą, kad atitolintų karčiausių išbandymų taurę, kuri bus neišvengiamai geriama Jam kybant ant kryžiaus. „Apsigyvenimas“ nekalčiausios Mergelės viduje – žinojimas, kad kūdikiui gimus Motina iš džiaugsmo pamirš gimdymo skausmus, nes ateina į pasaulį nepaprastas žmogus. Taigi tam tikra prasme Kalėdos prasidėjo tada, kai Marijoje užsimezgė Mesijo žmogiškos būtybės vaisius, ir Jo gimimas – tik laiko klausimas, nes niekas nepajėgus sugriauti dieviškų planų.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija