|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kas negina laisvės, tas nevertas jos Prof. Ona Voverienė
Vasario 1 dieną minėjome Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus 125-ąsias gimimo metines, o pernai, vasario 16-ąją, jo įkurtos Lietuvos Vietinės rinktinės 70-metį. Kadangi balandžio 12 dieną, ta proga Kauno Karininkų ramovėje rinkosi buvę plechavičiukai, norime priminti apie generolo Povilo Plechavičiaus veiklą. Jo didvyriškas poelgis ir drąsa 1926 m. gruodžio 17 d. išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa ir ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už laisvę ir nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis ir į šių dienų Lietuvos nepriklausomybę. Povilas Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių vienkiemyje, Mažeikių rajone. Būsimasis generolas augo gausioje žemaičių šeimoje: buvo penki broliai ir šešios seserys. Dvi seserys mirė anksti, du broliai žuvo Sibire, likę šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV. Povilas buvo antras vaikas šeimoje, jį krikštijo Pikelių bažnytėlėje. 1911 metais jis baigė Maskvos komercijos institutą, 1914-aisiais Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo narsus karys. Sugrįžęs į Lietuvą 19181919 metais vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo. 1919 metais buvo Sedos ir Mažeikių komendantas. Boševikuojančio M. Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti visokio plauko komunistėliai ypač aštriai puolė tautiškos orientacijos karininkus bei Sedos komendantą P. Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte, ir Antrojo pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį (Švoba J., Seiminė ir prezidentinė Lietuva Cleveland, 1985, p. 72). Stiprias iš prigimties visų trijų karininkų asmenybes tai grūdino, ugdė jų patriotiškumą. Lietuvoje karas vyko visame krašte, valstybės likimas kabojo ant plauko. Bet Lietuvoje pasirodė broliai Povilas ir Aleksandras Plechavičiai karininkai, nepalaužiami žemaičiai, patriotai. Jie suorganizavo pirmuosius pasipriešinimo būrius ir pradėjo karą su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kurie buvo užgrobę Vilnių, Kapsukas buvo paskelbęs raudonąją valdžią Lietuvoje, ties Kėdainiais žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys. Didžiulėmis pastangomis bolševizmo pavojus buvo likviduotas. Šioje pergalėje, ypač Žemaitijoje, didžiulis nuopelnas priklauso broliams Plechavičiams. Aprimus laisvės kovoms, kairieji bandė sukurpti bylą P. Plechavičiui už neva žiaurų elgesį su Lietuvos priešais. Teisme kaltinimą palaikė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai teisme žodis buvo suteiktas kaltinamajam, šis pasakė: Gerbiamas teisme, jei tuo metu ten nebūtų manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte. Plechavičius buvo išteisintas (Blaževičius K., Generolo Povilo Plechavičiaus įamžinimas // XXI amžius, 2008 11 12, nr. 85). Nuo 1921 metų P. Plechavičius tapo pulko vadu. Su kariais buvo draugiškas, mėgdavo pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas savo Tėvynei, skiepijo pareigingumą ir meilę jai, buvo griežtas, bet karių mylimas vadas. 1926 metais Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi. 1926-ieji buvo neramūs Lietuvai. Tų metų vasarį paklido žinia, kad lenkuojantis Švietimo ministras socialdemokratas prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus. Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 metų balandį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos ir išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikė jiems algas (Švoba J. Ten pat, p. 132). 1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame aštriai kritikuota bolševikuojanti Lietuvos vyriausybė dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo. Mitingo dalyviai nutarė organizuotai žygiuoti į Karo muziejaus sodelį ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai žygiavo gatvės viduriu, susikibę rankomis, 810 žmonių gretomis. Ties P. Eimučio gatve policininkai užtvėrė kelią ir reikalavo išsiskirstyti. Studentai su policininkais kalbėjo iš pradžių taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžinę, bet vėliau nekantresnieji pradėjo šaukti, kad jie vykdo bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir juos pačius vadino bolševikais. Ramiai sustoję sugiedojo Lietuvos himną. Atskubėjusi raitoji policija pradėjo studentus čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas sumušė generolą J. J. Bulotą. Studentai vis tiek įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų buvo sukruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija studentus atsivijo ir čia ir toliau čaižė guminėmis lazdomis. Muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tautos šventovę ir pateikė kairiųjų vyriausybei peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už Laisvę žuvusius Lietuvos karius ir ne vienas iš jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno komunisto. Tačiau po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė vyriausybė nemažai studentų suėmė, uždarė į areštines. Nepasitenkinimas augo diena iš dienos. Piktinosi suimtųjų studentų tėvai, giminės, patriotiškai nusiteikusi Lietuvos karininkija. Beveik visi laikraščiai susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino tautą pradėti mąstyti ir busti pasipriešinimui. Gruodžio 11 dieną buvo areštuotas laikraščio Tautos valia redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, P. Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną buvo areštuotas ir Generalinio štabo majoras P. Plechavičius, o gruodžio 14-ąją Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius. A. Šmulkštys, Dagilis, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius. M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Komunistai skelbė, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas. Vyriausybė nei į vienus, nei į kitus mitinguotojus nekreipė dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad rėksmingi bolševikų agitatoriai gaujomis brovėsi į kareivines, ir galėjo įvykti perversmas kariuomenėje. Atsirado tokių pat rėksnių ir kariuomenėje, buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 dieną, kai padorūs lietuviai švęs Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą. Gruodžio 17 dieną turėjo įvykti Prezidento Kazio Griniaus 60-ųjų gimimo metinių minėjimas Prezidentūroje. Tuo tikslu į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei įstaigų viršininkai. Visi jie buvo surinkti į bendrą posėdį, kuriame buvo aptarta politinė padėtis Lietuvoje ir ruošiamų iškilmių scenarijus. Tačiau naktį iš gruodžio 16-osios į 17-ąją, antrą valandą ryto, Antrojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą savo dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai ruošia perversmą, kad kiekvieno Lietuvos kareivio pareiga yra ginti savo Tėvynę. Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai. Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusieji mitingo dalyviai, ateitininkai ir neolituanai ir tuoj pat didžiulis jų būrys prisidėjo ir aktyviai padėjo kariuomenei. Tarp 2 ir 3 val. iš policijos areštinės buvo išvaduotas majoras P. Plechavičius, ten sėdėjęs nuo gruodžio 11 d., iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo V. Grigaliūnas-Glovackis, prie sukilėlių prisijungė pulkininkas Skorupskis. Majoras P. Plechavičius bendru visų sukilėlių nutarimu buvo paskirtas Vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai ir visų pirma pulkininkas Jonas Petruitis. Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, telefono stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti ant visų didžiųjų kelių, vedančių į Kauną. 3 val. 7 min. Husarų eskadronas išjojo Senamiesčio link; 3 val. 11 min. Husarų būrys su šarvuočiu jau stovėjo prie Seimo; 3 val. 15 min. kareiviai su paruoštais ginklais išsirikiavo visuose keliuose ir apsupo Prezidentūrą. Tuo pačiu laiku aviacijos vyr. leitenantas A. Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kur dar nuo gruodžio 16-osios vakare posėdžiavo Seimo nariai, svarstę 1927 metų valstybės biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, laikydamas rankose užtaisytą pistoletą, paprašė visus Seimo narius išsiskirstyti. Seimo pirmininkas J. Staugaitis, susijaudinęs ir supykęs ant leitenanto užriko, kieno vardu leitenantas duodąs įsakymus Seimo nariams. Tas ramiai atsakė: Diktatoriaus. Seimo nariai puolė prie langų, bet pamatę, kad visas Seimas apsuptas kariuomenės, išsiskirstė (Švoba J. Ten pat, p. 159). Įdomu, kad vienintelis, kuris mėgino sukilimui pasipriešinti, buvo pulkininkas leitenantas K. Škirpa. Bet jis savo dispozicijoje turėjo vos 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei, pasipriešinimas būtų beviltiškas. Nebuvo ką ginti, nes bolševikuojanti vyriausybė Lietuvai svetima. Gruodžio 17-osios rytą kauniečiai, išėję į gatves, išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos nepriklausomybęs ir dabar pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti Lietuvos valdžią į savo rankas ir ją atiduoti tikriems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o ketinantiems nepaklusti gresia karo lauko teismas. Visi karininkai, atvykę į prezidento K. Griniaus jubiliejaus minėjimą, buvo sukviesti į pokalbį, jiems paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius, laikytis rimties. Visiems pasidarė aišku, kad komunistinis gaivalas drąsių ir ryžtingų Lietuvos vyrų tada buvo sutramdytas. Majoras P. Plechavičius tautos vadu pakvietė tapti pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, savo nuoširdžiame kvietime jam parašęs: Pirmasis Lietuvos kūrėjau..., tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadui, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, vardu iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalingą sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius, Kaunas, 1926 m. gruodžio 17 d. (Švoba J. Ten pat, p. 166). Jau gruodžio 17 dienos 9 00 val. P. Plechavičius įteikė A. Smetonai minėtą pakvietimą. Į jį A. Smetona atsakė: Lietuvos karžygiai! Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, šventa pareiga ginti Lietuvos valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo momentu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą šią svarbią naštą ir, pasiėmęs Valstybės vado pareigas, eiti jas tol, kol pati Tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties (Švoba J. Ten pat). Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos išprovokuotą valdžios krizę Lietuvoje A. Smetona apibūdino metaforiškai: Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška. Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, juo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio (Liekis A., Gruodžio 17-oji lemtinga lietuvių tautos istorijoje // Lietuvos aidas. 2002 01 01; Voverienė O., Atminkite, kas negina savo laisvės, tas nevertas jos // Lietuvos aidas. 2003 02 01). Deja, šiandien panašios į P. Plechavičių asmenybės nebeturime. Nebeturime Lietuvoje ir tokių vyrų, kokie buvo jo bendražygiai pulk. J. Petruitis, Lietuvos aviacijos ltn. A. Mačiuika, pulk. V. Grigaliūnas-Glovackis, pulk. Skorupskis. Todėl ir Lietuva jau mažai panaši į A. Smetonos metaforišką savimi pasitikintį liūtą. Tauta irgi jau likusi be smegenų, kaip mėgsta sakyti mons. A. Svarinskas, tik kisielius beliko, ją sunaikinus nedorybei, melui, nesąžiningumui, parsidavėliškumui, klastai, balsuojant už tas nedorybes ir keliant jas į valdžios Olimpo lygmenį. Po gruodžio lemtingų Lietuvai įvykių, perdavęs krašto valdymą Tautos vadui A. Smetonai, P. Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 metais jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1929 metais P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime buvo išleistas į atsargą. Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Kodėl karys, išgelbėjęs du kartus Lietuvą nuo komunistinio gaivalo ir A. Smetonai suteikęs beveik neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas? Kas atsitiko? Ar ir tada prieškario nepriklausomoje Lietuvoje (kaip ir dabar) jau veikė azijietiškas lietuvišku tapęs sindromas nykštuką guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitų priežasčių? Istorikai tyli, psichologai taip pat, palikę giliausią žiojėjančią nežinios duobę Nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir Tautos vado A. Smetonos biografijoje. Šiandien žinome tik tai, kad tada išstūmus generolą P. Plechavičių į politikos paribius netrukus buvo išstumti visi Lietuvos patriotai ir to paties bolševikinio smauglio po 11 metų pasmaugta Lietuvos valstybė, o dar po kelių metų nužudytas pats A. Smetona. 1929 metai tapo Lietuvos valstybės ir paties Tautos vado A. Smetonos negandos vėjų pradžia. Iki 1940 metų sovietinės okupacijos P. Plechavičius gyveno savo ūkyje, o 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir jam pavyko išvengti mirties nuo okupanto rankos. Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 metų vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi į tautą, kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rinktinę tokiais žodžiais: Pirmas uždavinys kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos Vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną Lietuvos žemės pėdą kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien tebėra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos! (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. // Lietuvos aidas, 1994 02 15). Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. P. Plechavičiaus, per dvi savaites užsiregistravo maždaug 20 tūkstančių Lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. P. Plechavičius kategoriškai atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie apginti pačią Lietuvą nuo baisiausio pavojaus bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos Vietinė rinktinė buvo išformuota; kelios dešimtys jos kovotojų sušaudyta Panerių miške; apie 3500 plechavičiukų išvežta į Vokietiją darbams. Generolas P. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulk. Oskaras Urbonas 1944 m. gegužės 15 d. suimti ir išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Ten buvo išvežta 301 Lietuvos karininkas ir 308 Lietuvos Vietinės rinktinės karininkai bei pulkininkas T. Vidugiris (Gvildys S., Lietuvos vietinės rinktinės tragedija // Lietuvos aidas, 1998 05 27). Kažkokiu būdu gen. P. Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilyje. Jis tada pasitraukė į Vokietijos gilumą. 1946 metų vasarį sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P. Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Britai ignoravo jų parodymus, kad jisai vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietų partizanus. Sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo sovietų NKVD užverbuotas agentas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko nusigerdavo pats J. Mikuckis. P. Plechavičius pradėjo bendradarbiauti su CŽV ir 1949 metais ji paveikė VLIKą, o tai palengvino jo emigraciją į JAV. 1949 metais generolas atvyko į JAV, Čikagą, kur gyveno daug jo artimųjų ir mama. Nuo pat pirmųjų dienų įsijungė į Amerikos lietuvių gyvenimą ir veiklą, ypač lietuvių veteranų sąjungoje Ramovė, iki pat mirties sielojosi dėl Lietuvos likimo, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose. Generolas P. Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. Stasys Dirmantas (18871975) kalbėjo: Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus. Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos Laisvės riteris, negailestingas savo tautos priešams, bet kilnus ir teisingas savo tautos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir savo Valstybei, laisvės dvasios ir geležinės lietuviškos valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos nepriklausomybei ginti ir visada tikėjo, kad Lietuva turi būti ir bus laisva.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |