Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Ekumeninis Popiežiaus mokymas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovauja Maldų už krikščionių vienybę savaitės šventimui Romos Šv. Pauliaus bazilikoje

Maldų oktavos tradicija

Minėdamas Maldų už krikščionių vienybę savaitę, popiežius Pranciškus dar kartą patvirtino ryžtingą Katalikų Bažnyčios apsisprendimą dalyvauti ekumeniniame bendradarbiavime pagal radikalias naujoves šioje srityje atnešusio Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) nuostatas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo ekumeninę oktavą užbaigdamas sausio 25 dieną, liturgijoje minint šv. Pauliaus atsivertimą jo vadovautais mišparais Romos Šv. Pauliaus bazilikoje, dalyvaujant ir kitų krikščioniškų konfesijų (stačiatikių, rytų krikščionių, anglikonų, metodistų ir kt.) atstovams. Pagrindiniai koncelebrantai su Popiežiumi šiemet buvo Romoje reziduojantys stačiatikių metropolitas Genadijus ir anglikonų arkivyskupas Deividas Moksonas (David Moxon).

Pasaulio liuteronų sąjungos prezidento vizitas Lietuvoje

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, PLS Europos regiono koordinatorė kun. dr. Eva Sybilė Fogel Mfato ir Pasaulio liuteronų sąjungos prezidentas vyskupas dr. Munibas Junanas priimami Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės

Sausio 26 – vasario 3 dienomis Baltijos šalyse su oficialiu vizitu lankėsi Pasaulio liuteronų sąjungos (PLS) prezidentas vyskupas dr. Munibas Junanas (Munib Younan). Jis yra Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Jordanijoje ir Šventojoje Žemėje vadovas.

Sausio 28 dieną su Lietuvoje pirmą kartą apsilankiusiu PLS prezidentu, vysk. dr. M. Junanu, jį lydėjusia PLS Europos regiono koordinatore kun. dr. Eva Sybile Fogel Mfato (Eva Sybille Vogel Mfato) ir Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu susitiko Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Susitikime su Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vadovu Prezidentė kalbėjosi apie taikos ir humanitarines misijas, žmonių teisių pažeidimus, tikinčiųjų pagalbą skurdžiausių pasaulio regionų gyventojams, kovą su terorizmu ir pabrėžė, kad Bažnyčios vaidmuo ypač svarbus ne tik šviečiant žmones, bet ir padedant jiems konfliktų ir karo nuniokotose zonose. „Pagrindinis žmonijos tikslas yra taika, o esminė priemonė jai pasiekti – žmogiškumas. Todėl visų religijų lyderiai ir tikintieji turi dirbti išvien ir taip prisidėti prie taikos visame pasaulyje“, – sakė šalies vadovė. Pasak jos, Lietuvos evangelikų liuteronų indėlis į mūsų valstybės kultūrą, švietimą ir tautinį tapatumą padėjo sustiprinti valstybės pagrindus. Šio tikėjimo Bažnyčiai priklausė pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, lituanistas ir teologas Liudvikas Rėza, lietuviškos grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, iškilus kultūros veikėjas Abraomas Kulvietis.

Prisilietimo šauksmas naujam gyvenimui

Kun. Vytenis Vaškelis

„Žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (Ps 64, 7). Individas visos savosios dvasios gelmės nepajėgia aprėpti, bet gali įkristi į savo vidaus bedugnės tuštybę, ir iš jos be kito pagalbos neišsiropš. Pirmiausia esame pašaukti pažinti Dievą, kad Jo šviesoje suvoktume savo žmogiškąjį trapumą, kilniausios tapatybės Jame vertę, kad mus aplankytų aiškumas, jog tik su Kito pagalba galėsime iki galo „išsilaižyti“ iš savo nuodėmių liekanų žaizdų ir Jo pasiliekančioje ramybės artumoje kaip Kristus tarnauti kitiems...

Kai Petro uošvė bejėgiškai gulėjo karščiuodama, kantriai mokėsi nuolankumo mokykloje priimdama kitų patarnavimus, bet kai tik prie jos prisilietė Jėzus, išsivadavo iš ligos pančių ir, įkvėpusi naujo laisvės oro, su veržliu dėkingumu iškart ėmė tarnauti naujo gyvenimo Davėjui darydama gera aplinkiniams. Ji tikrai pasveiko, nes jos nekompromisinė tarnystė Viešpačiui buvo gražiausia Jam dėkojimo forma.

Krikščionių vienybės ženklas

Ant Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios laiptų skaitomas Šventasis Raštas. Iš kairės: kunigai Marijan Apriško, Dovydas Grigaliūnas, tėvas Dmitrijus ir Medardas Čeponis

Švenčionys. Sausio 23 dieną, pirmadienį, čia vyko gražus ekumeninis renginys. 16.30 val. stačiatikių Švč. Trejybės cerkvėje prasidėjusiose pamaldose drauge meldėsi stačiatikiai ir katalikai. Paskui visi kartu su žvakelėmis rankose ėjo į katalikų Visų Šventųjų bažnyčią. Vaizdas buvo stulbinantis – žvakelių apšviestoje procesijoje skambant giesmėms ėjo katalikų kunigai Medardas Čeponis, Marijan Apriško, Dovydas Grigaliūnas, Vilniaus kunigų seminarijos klierikai, stačiatikių cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus bei abiejų konfesijų tikintieji. Procesijai artėjant prie bažnyčios, suskambo varpai. Trumpai stabtelėjus prie bažnyčios laiptų, kun. D. Grigaliūnas perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto, kurioje apibrėžiamos dviejų religijų – katalikybės ir stačiatikybės – atraminės tiesos, kurias vienija Jėzus Kristus. Visų Šventųjų katalikų bažnyčioje skambėjo žodžiai iš Evangelijos, kuriuos skaitė jos klebonas kun. M. Čeponis, vikaras kun. M. Apriško ir stačiatikių cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus. Dvasininkai padėkojo tikintiesiems už bendrą maldą. Kun. M. Čeponis sakė, jog kadangi katalikus ir stačiatikius sieja didelis dvasinis ryšys, jie pripažįsta tuos pačius sakramentus, abiejų konfesijų ta pati ideologija, o šventieji iki VI amžiaus – tie patys, todėl katalikai pasikvietė stačiatikius, kaip sau artimiausius, bendrai maldai už krikščionis. Kad renginys būtų labiau matomas, surengta procesija iš cerkvės į bažnyčią, kad tai būtų tarsi ženklas, jog galima ne tik gyventi tame pačiame mieste, bet ir melstis už vienybę. Stačiatikių cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus irgi sakė, kad turime siekti vienybės. Juk mes, krikščionys, meldžiamės vienam Dievui, mūsų pagrindinės tikėjimo tiesos yra tos pačios, todėl visi pagrindai suartėti stačiatikiams ir katalikams yra. Taigi viskas Dievo rankose. Skilimas vyko ne dėl Dievo norų, o dėl žmonių užgaidų, tad žmonės ir turėtų ieškoti kelių suartėti.

Šeimų šventė

Šeimų šventės dalyviai

Kasmet Šiaulių vyskupija ir jos ganytojas vyskupas Eugenijus Bartulis Trijų Karalių iškilmėje sukviečia tikinčiuosius į Šeimų šventę. Šiais metais toks renginys vyko jau 14-ąjį kartą. Į 5000 žmonių talpinančią Šiaulių areną žmonės suvažiuoja ne tik iš Šiaulių, bet ir kitų vyskupijų.

Jau antri metai, kai grupelė Šilalės tikinčiųjų, paraginta tikybos mokytojos sesers Daratos Slušnytės, dalyvauja šiame renginyje. Šiais metais į šventę „Šeima! Gyvenk tikėjimo džiaugsmu!“ iš Šilalės vyko apie 70 tikinčiųjų. Džiugu, jog labai noriai prie kelionės organizavimo prisidėjo ir šventinėse iškilmėse dalyvavo Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas.

Šeimų šventė prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias aukojo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), vyskupai E. Bartulis, Kęstutis Kėvalas ir Linas Vodopjanovas OFM, Šiaulių vyskupijos kunigai. Šv. Mišių metu šeimos, sujungtos Santuokos sakramentu, atnaujino Santuokos priesaiką. Tai – vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių šventės akcentų. Džiugu, kad ir tarp tikinčiųjų, vykusių iš Šilalės, buvo sutuoktinių. Didelį įspūdį paliko šv. Mišių metu giedojęs kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio.

Baigtas kursas suaugusiesiems

Sesuo Pranciška ir kunigas Žilvinas

Jonavos Šv. Jokūbo parapijoje pasibaigė dar vienas Alfa suaugusiems kursas, jau septintus metus tiesiantis tikėjimo kelią kiekvienam jo ieškančiam žmogui. Kurso koordinatorė – Daiva Girniuvienė. Jai talkino savanorės: Dalia Bartauskienė, Valentina Stanionienė, Vida Monkuvienė, Eglė Čilinskienė, Zenona Naulickienė, Milita Žičkutė.

Pradžia. Nuo rugsėjo 28 dienos, kiekvieną sekmadienio vakarą, po šv. Mišių, suaugusieji pradžioje nedrąsiai, vėliau susidomėję, pabaigoje su užtikrintumu rinkosi pabūti drauge Alfa kurse. Pradžioje buvo pristatytos būsimos temos, atsakyta į vieną iš esminių klausimų, ką duoda tikėjimas. Tai – prasmingas gyvenimas, neturintis pabaigos. Pirmąjį susitikimo vakarą savanoriai liudijo ir pasidalijo savo patirtimi apie tai, kaip jie pradėjo savo pirmąjį Alfa kursą.

Seime pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas

Parodą pristatė Seimo narys Rytas Kupčinskas

Sausio pabaigoje Vilniuje ir Kaune  buvo prisimintas ir pagerbtas 2014 m. liepos 17 d. miręs mons. Alfonsas Svarinskas –  susio 21-ąją jam būtų sukakę 90 metų. Šį didį katalikų dvasininką, Lietuvos patriotą, partizanų ryšininką, disidentą, už antisovietinę veiklą keliasdešimt metų kalėjusį lageriuose, politinį veikėją, karo kapelioną, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narį, Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordininką, apdovanotą Lietuvos Nepriklausomybės ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, prisiminė bendražygiai ir jo idėjų puoselėtojai, sausio 30-ąją gausiai susirinkę į Seimo Konferencijų salę. Tą dieną prie šios salės buvo atidaryta Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariui, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos garbės nariui, mons. Alfonsui Svarinskui skirta nuotraukų paroda.

Kauno arkivyskupijoje

Raseinių dekanate

Muzikos ir giesmės kalba – atgaiva sielai

Viduklės parapijos choristų šeima bažnyčios šventoriuje su klebonu kun. Albertu Stanuliu

Viduklė. Šv. Kryžiaus bažnyčios choras – daugiausia metų skaičiuojantis, ilgalaikes tradicijas turintis Raseinių dekanate. Jam jau visą dešimtmetį vadovauja buvusi Raseinių meno mokyklos auklėtinė, vargonininkė Jurgita Underienė. 26 choristai savanoriškai įsitraukė į parapijos veiklą, padeda vieni kitiems suvokti bažnyčios bendruomeniškumo tiesas. Šis kolektyvas save įvardina kaip šeimą: pamini jubiliejines sukaktis, esant sunkiai valandai paguodžia geru žodžiu, bendra malda.

„Pirmieji džiaugsmingo tikėjimo žingsniai – atrasti save tarp savo parapijos tikinčiųjų, suvokti, kaip svarbu ir reikalinga kartu su visa bendruomene išgyventi vienybę, aiškiai ir drąsiai savo balsais, giesmėmis šlovinti Dievą“, – sako vienas aktyviausių Viduklės bažnytinio choro giedotojų, vargonininkės pagalbininkas Rolandas Žakys. Jis į Viduklės parapiją atsikėlė 1989 metais iš Akmenės. Kaip pats pripažįsta, keletą metų jautė didelę nostalgiją savo kraštui. „Būdami neabejingi tikėjimo tiesoms, mūsų sakralinės kultūros palikimui, kartu su Pašešuvio bendruomenės giedotojomis Advento, Gavėnios metu pradėjome giedoti Dovydo psalmes. Su šiomis senojo paveldo giesmėmis dalyvavome Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo pristatyme. Mūsų giedotojoms tąkart talkino Nemakščių vyrų ansamblio dainininkai. Šių psalmių giedojimu susidomėjo VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius Alfonsas Motuzas, tyrinėjantis lietuvių pamaldumą“, – pasakojo vyras. Minint Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejų ir Raseinių dekanato 90 metų sukaktį R. Žakys savo tyrinėjimais svariai prisidėjo prie knygos „Raseinių dekanato varpai ir vargonai“ sudarymo. Viduklės parapijoje jis atgaivino seną žemaičių tradiciją – į Kristaus prisikėlimo šventę – Šv. Velykas – ėmė kviesti būgnų garsais. Rolandas užmirštus būgnus atrado ir restauravo kartu su zakristijonu Petru Kačiušiu.

Šiaulių vyskupijoje

Šiaulių dekanate

Graži šventė

Šv. Mišios Kuršėnų bažnyčioje. Iš kairės: kun. Evaldas Alūza, jubiliatas kun. Julijonas Miškinis, vyskupas Eugenijus Bartulis, kanauninkas Jonas Paulauskas

KURŠĖNAI. Viešpats, paleidęs žmogų į šį pasaulį, kviečia jį ieškoti savojo kelio, savojo pašaukimo – tarnystės Dievui ir žmogui. Tai – taurus kelias. Meilė, malda, užuojauta, pasiaukojimas – kasdienė Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios altaristo kun. Julijono Miškinio veikla. Sausio 18 dieną jis minėjo 80 metų jubiliejų ir 53 kunigystės metus.

Kun. J. Miškinis gimė Panevėžio rajone Repšiškių kaime (Ramygalos parapija). 1943–1947 metais mokėsi Ramygalos pradinėje, o 1947–1954 metais – Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1962 metais baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tarnavo Dievui ir žmonėms ten, kur gaudavo paskyrimą. Visose parapijose atliko bažnyčių ir klebonijų remontus, šiltai bendravo su parapijiečiais, kėlė jų dvasią, buvo kartu su jais sunkią valandą. Kunigas visada rūpinosi jaunąja karta, kad ji turėtų gražų ir tvirtą tikėjimą. 1996 metais kun. J. Miškinis paskirtas į Kuršėnus. Čia jo rūpesčiu buvo pradėti Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokšto atstatymo darbai. 1999 m. gegužės 31 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino autentiškai atstatytą bokštą.

Telšių vyskupijoje

Tauragės dekanate

Metų dovanos

Naująjį altorių padovanojęs Jonas Vaičys ir klebonas kun. Stasys Šlepavičius

Adakavas. Šiuos, 2015-uosius, popiežius Pranciškus paskelbė Pašvęstojo gyvenimo – Vienuolių – metais. Adakavo Šv. Jono Krikštytojo  parapija gali pasidžiaugti 2014-ųjų metų dovanomis.

2014 m. lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia buvo pilnutėlė. Čia buvo šventinamas naujas altorius. Altorių ir pulpitą kūrė Tryškiuose gyvenantis talentingas medžio drožėjas tautodailininkas Pranas Dužinskas. Mūsų klebono kun. Stasio Šlepavičiaus idėją, padovanodamas altorių ir pulpitą, padėjo įgyvendinti savo tėviškę nuoširdžiai mylintis Jonas Vaičys. Jis su žmona Jovita – nuoširdumo, nesavanaudiškumo pavyzdys mums visiems – niekada nepamiršo Adakavo bažnyčios. J. Vaičio ryšys su gimtine, gretimu Bokšeinių kaimu, ypatingas: saugodamas ir gerbdamas kaimo, jo žmonių, tėvų, senelių ir prosenelių atminimą, Bokšeinių kaimo pariby pastatė kryžių, prie kurio pritvirtinta lentelė su užrašu „Tėviškės žemei ir jos žmonėms. Jonas Vaičys. Bokšeiniai, 2009 m.“ Ne pirmas dešimtmetis Adakavo krašto žmonės jaučia jo meilę, pagarbą ir paramą. Jonas šelpia mokinius, socialinės globos namų gyventojus, remontuoja mokyklos patalpas, organizuoja krepšinio varžybas tarp Adakavo rinktinės ir Šiaulių „Kalvio“ komandos. Adakavo bažnyčią J. Vaičys remia nebe pirmą kartą. Anksčiau jis nupirko ir padovanojo liturginę šv. Mišių taurę – kieliką.

Tyla: susikibimas rankomis su gyvuoju žodžiu

Kun. Nerijus PIPIRAS

Turbūt dauguma esame kūrę planus pakeisti pasaulį, padaryti jį tiesiog žmonių planeta, kurioje kvepėtų vien tik pavasariu, o rožės būtų be spyglių. Rengėmės šitam Sizifo darbui, patikėję, kad tai įmanoma pasitikint vien tik savo jėgomis. Be abejo, niekas negali teigti, kad šis planas blogas, jis neįgyvendinamas.

Kartais atrodo, kad tiesiog pradedame jį įgyvendinti, rinkdamiesi ne tuos atskaitos taškus.

Šiandien kažkaip prisimena klasikinis Mažasis Princas. Galbūt kažkas jį šiandien laikytų senu pensininku, atgyvenusiu literatūriniu personažu. Prisipažinsiu, man jis – visuomet griaunantis sienas, tiksliau, esantis virš jų. Ieškodamas savosios planetos, jis tiesiog tiesė draugystės tiltus, atrasdamas spygliuotą rožę, lapę, galiausiai – žmogų.