Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ekumeninis Popiežiaus mokymas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovauja Maldų už krikščionių vienybę savaitės šventimui Romos Šv. Pauliaus bazilikoje

Ekumeniniame vienuolių susitikime Šventasis Tėvas pagerbia rytų krikščionių ikoną

Maldų oktavos tradicija

Minėdamas Maldų už krikščionių vienybę savaitę, popiežius Pranciškus dar kartą patvirtino ryžtingą Katalikų Bažnyčios apsisprendimą dalyvauti ekumeniniame bendradarbiavime pagal radikalias naujoves šioje srityje atnešusio Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) nuostatas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo ekumeninę oktavą užbaigdamas sausio 25 dieną, liturgijoje minint šv. Pauliaus atsivertimą jo vadovautais mišparais Romos Šv. Pauliaus bazilikoje, dalyvaujant ir kitų krikščioniškų konfesijų (stačiatikių, rytų krikščionių, anglikonų, metodistų ir kt.) atstovams. Pagrindiniai koncelebrantai su Popiežiumi šiemet buvo Romoje reziduojantys stačiatikių metropolitas Genadijus ir anglikonų arkivyskupas Deividas Moksonas (David Moxon).

Su jais Šventasis Tėvas pradžioje susikaupė tyliai meditacijai prie Tautų apaštalo kapo. Beje, mišparai už krikščionių vienybę Šv. Pauliaus bazilikoje šiemet mini 50-metę sukaktį, kadangi pirmą kartą tokio pobūdžio ekumeninėms pamaldoms minėtoje šventovėje palaimintasis popiežius Paulius VI vadovavo 1965 metų gruodžio 4 dieną. Tuomet kartu melstis jis buvo sukvietęs tuos kitų krikščioniškų konfesijų atstovus, kurie broliškų stebėtojų teisėmis dalyvavo Vatikano II Susirinkime. Vėliau tokie ekumeniniai mišparai Šv. Pauliaus bazilikoje tapo tradicija užbaigiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę, vykstančią sausio 18–25 dienomis.

Galima priminti, kad prieš 50 metų (1964-ųjų lapkričio 21 dieną) Vatikano II Susirinkime buvo paskelbtas Dekretas apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“, kuris tapo pagrindiniu dokumentu Katalikų Bažnyčios veiklai, plėtojant krikščionių vienybės siekio pastangas. Maldų už krikščionių vienybę savaitė švenčiama nuo 1908 metų žymaus amerikiečių ekumenisto, anglikonų dvasininko (vėliau atsivertusio į katalikybę) Polo Vatsono (Paul Watson) ir bendražygių iniciatyva gavus tuometinio popiežiaus Benedikto XV pritarimą. Po Vatikano II Susirinkimo plėtojantis Šventojo Sosto (Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos) bendradarbiavimui su pagrindine ekumenine organizacija, Pasaulio Bažnyčių taryba, jų sutarimu kasmet Maldų už krikščionių vienybę savaitės temą bei medžiagą meditacijai parengia kurios nors šalies ekumeninė bendrija. 2015 metų jau pasibaigusiai ekumeninei oktavai tokia garbinga užduotis buvo suteikta Brazilijos nacionalinei krikščioniškų Bažnyčių tarybai (CONIC), kuri ir pasiūlė evangelinę temą „Duok man gerti“ (Jn 4, 7) evangelisto šv. Jono pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete moterimi prie šulinio (Jn 4–42). Brazilų ekumenistai pabrėžia, kad pats Dievas ateina pasitikti mūsų, siūlydamas gyvąjį vandenį, Šventąją Dvasią, savo išganymą. „Vanduo, kurį aš duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14), sakė Jėzus samarietei. Parengtoje medžiagoje primenamas ir brazilų priežodis, kuris naudojamas išlydint apsilankiusį asmenį: „Kas geria šio vandens, visada sugrįžta“, kuris ženklina svetingą priėmimą, dialogą ir santarvę. Toks yra ir Maldų už krikščionių vienybę savaitės, viso ekumeninio bendradarbiavimo tikslas: „Tai – galimybė pripažinti kitame, skirtingame, esantį dvasinį turtą ir vertę bei prašyti Dievo vienybės dovanos“, – rašo brazilų ekumenistai, ypač pabrėždami popiežiaus Pranciškaus skatinamą dėmesį dialogui.

Vienybė meilėje ir tiesoje

Sausio 25 dieną ekumeninių pamaldų homilijoje, komentuodamas minėtą šv. Jono Evangelijos pasakojimą, dabar tapusį gana populiariu net ir pasaulietinėje aplinkoje dėl tolerancijos sklaidos, Šventasis Tėvas aiškino, kad Jėzus, laikydamasis griežto tikėjimo doktrinos principų, neturi jokių problemų bendraudamas su samariečiais, kuriuos žydai laikė eretikais, atsimetėliais dėl jų išsaugotos pagonybės įtakos ir gana prieštaringos samarietės moters reputacijos (ji buvo santykiavusi net su keliais vyrais). Išganytojas draugiškai paprašo duoti jam atsigerti pasemto vandens ir kviečia ją pradėti kelionę į vidinį atsivertimą. Jėzus yra kantrus, rodo pagarbą prieš jį esančiam asmeniui ir palaipsniui pokalbyje moteriškei atskleidžia, kas pats esąs (Mesijas). Tuo ji tvirtai patiki ir ima garbinti Viešpatį. Anot Šventojo Tėvo, toks Jėzaus rezultatyvus misijų veikimas yra padrąsinantis pavyzdys mums visiems nuoširdžiai bendrauti su visais sutiktaisiais, siekti tarpusavio supratimo, išklausymo, augimo meilėje ir tiesoje. Taip yra dinamiškai bendrame kelyje kuriama vienybė, kurioje negali būti stagnacijos ir inercijos. Moteriškei klausinėjant Jėzaus dėl samariečių ir žydų skirtumų tikėjimo srityje, pavyzdžiui, dėl Dievo garbinimo vietos (pirmieji nurodo Samarijos kalną, o antrieji – Jeruzalės šventyklą), Išganytojas, patvirtindamas, jog tikrasis „išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22), kuriems buvo lemta pirmiesiems pripažinti Dievą, visgi pabrėžia, kad pamaldumas yra kiekvieno sielos reikalas ir kad tik per tokį susitelkimą ir atsivertimą širdyje galima įveikti visus nesutarimus. „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško, Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai Jį turi šlovinti dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23–24), – sakė Jėzus, klausiančiai samarietei.

Pasiremdamas šia citata, popiežius Pranciškus aiškino, kad iš praeities paveldėtos kontroversijos santykiuose tarp įvairių krikščioniškų konfesijų gali būti įveiktos ne teologiniais ginčais ir polemikomis, bet susitelkus į tai, kas mus visus jungia, būtent į pašaukimą būti kartu Tėvo meilės slėpinyje, kurį mums Sūnus apreiškė per Šventąją Dvasią. Taigi, krikščionių vienybė netaps vaisiumi rafinuotų teorinių diskusijų, kuriose kiekviena pusė bando įtikinti kitą savo nuomonės pagrįstumu, bet leidžiantis vadovauti Šventajai Dvasiai, kuri sutaiko visus mūsų skirtumus ir įveikia konfliktus. Galiausiai, kaip teigia minėtas evangelinis pasakojimas, samarietė moteris supranta, kad tasai, kuris prašė jos vandens, pats gali numalšinti jos ir visų mūsų dvasinį troškulį, nes yra gyvojo vandens Šaltinis. Iš tikrųjų žmogiška mūsų visų prigimtis yra paženklinta beribių troškimų siekti tiesos meilės, teisingumo, laisvės ir juos pilnai sielos gilumoje gali patenkinti kažkas daugiau nei išoriškas veikimas, politika, žmogiškas bendravimas, kitų parama, bet atneša tik dalinį rezultatą. Popiežius mišparų homilijoje aiškino, kad visapusišką atsiliepimą į šiuos troškimus gali suteikti tik Dievas savo Sūnaus Jėzaus Kristaus paschaliniame slėpinyje, kurį simbolizuoja įvykis, kai iš nukryžiuoto Jėzaus budelio ietimi perverto šono išteka kraujas ir vanduo (plg Jn 19, 34). „Jėzus yra neišsenkantis Šaltinis Šventosios Dvasios vandens, kurio veikimu per krikštą mes tampame viena Kristuje, tampame sūnumis Sūnuje, tikraisiais Tėvo garbintojais“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis tvirtino, kad tas meilės slėpinys yra giliausias ir tvirčiausias pagrindas vienybei, pagrindas, kuris sieja visus krikščionis ir yra žymiai stipresnis už istorinius pasidalijimus (schizmas).

Pašvęstojo gyvenimo ekumenizmas

Pastebėjęs, kad susitikimas su Jėzumi samarietei grąžina gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, ir kad tuo ji nori dalintis su kitais, skelbdama gautą žinią, tapdama tikra misioniere, Šventasis Tėvas homilijoje nurodė, jog ir šiandien šalia mūsų yra daug moterų ir vyrų, kurie yra išsekę, ištroškę ir prašo mūsų, krikščionių, kažko atsigerti, tai yra dvasinio sustiprinimo. To prašymo mes negalime atmesti, žinodami su krikštu gautą misiją, todėl privalome būti evangelizuotojais ir glaudžiai bendradarbiauti su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis. Kad tai būtų veiksminga, nereikia išskirti savęs, kaip kažko ypatingo, prioritetinio ar bandyti primesti savąsias nuostatas, kurios būtų grindžiamos žmogiškaisiais išskaičiavimais, bet dalintis įsipareigojimu skelbti Evangeliją, įveikiant bet kokią ambicingą konkurenciją bei prozelitizmą. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus priminė, kad krikščionių vienybę skatina ir šių dienų bei nesenos praeities kankinystė, kada Kristaus išpažinėjai ir liudytojai yra persekiojami ir žudomi vien dėl to, kad yra krikščionys, o jų kankintojai savo nusikaltimuose nepaiso jokių konfesinių skirtumų. „Jie yra krikščionys ir dėl to persekiojami, ir tai mano broliai ir seserys, yra tikras kraujo ekumenizmas“, – sakė Šventasis Tėvas. Sveikindamas ir minėdamas susirinkusiųjų į ekumenines pamaldas grupes, jis atkreipė dėmesį į šį kartą gausų, įvairioms Bažnyčioms priklausančių vyrų ir moterų vienuolinių bendruomenių atstovų dalyvavimą. Taip atsitiko, kadangi šiemet minimų Pašvęstojo gyvenimo metų proga kaip tik ekumeninėje savaitėje Vienuolių ir apaštalinių bendruomenių kongregacija Vatikano patristikos institute buvo surengusi konferenciją, kurioje buvo aptariamas vienuolijų vaidmuo krikščionių vienybės skatinimui.

Popiežius Pranciškus mišparų homilijoje sakė, kad vienuolinis gyvenimas, kaip pranašiškas būsimojo pasaulio ženklas, yra pašauktas pateikti bendrystės ir Kristumi liudijimą, kuris peržengia visus skirtumus ir pristatomas konkrečia abipusio priėmimo bei dialogo raiška. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad skirtingų tradicijų pašvęstojo gyvenimo pašaukimas bei vaisingas apsikeitimas patirtimi gali būti naudingas tiek ekumeniniam bendradarbiavimui, tiek ir vienuolystės skatinimui įvairiose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, nes pašaukimų klausimas visur aktualus. Kaip tik ekumeninių mišparų išvakarėse, sausio 24 dieną, popiežius Pranciškus atskiroje audiencijoje priėmė vienuolių konferencijos dalyvius ir išsamiau pasidalino mintimis apie pašvęstojo gyvenimo pašaukimą ir tarnystę krikščionių vienybės siekiams. Remdamasis Šventojo Rašto mokymu ir dekreto „Unitatis Redintegratio“ nuostatomis, jis sakė, kad vienuolinis gyvenimas, kurio ištakos yra Kristaus valios raiška ir nepadalintos Bažnyčios tradicija, be abejonių, turi ypatingą užduotį tos vienybės stiprinimui. Šventasis Tėvas, kalbėdamas audiencijos dalyviams priminė, kad nemažai žymių vyrų ir moterų vienuolijų narių buvo prie ekumenizmo ištakų, o ir dabar kai kurios pašvęstojo gyvenimo bendrijos intensyviai darbuojasi tame kontekste. Pavyzdžiui, paminėta garsioji Taizė bendruomenė, kuri teisėtai save įvardijo ekumenine ir pavyzdingu būdu realizuoja Viešpaties maldos prašymą „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Kita vertus, kiekvienos vienuolinės bendrijos gyvenimas su jam būdingu vienos sielos ir vienos širdies pamaldumu patvirtina, kad vienybė nėra tik žmogiškų pastangų vaisius, bet Šventosios Dvasios dovana, kuri neša vienybę įvairovėje ir kurią įmanoma pasiekti broliška meile, tarnyste ir abipusiu svetingumu. Nagrinėdamas šiuos svarbiausius pašvęstojo gyvenimo bruožus, popiežius Pranciškus sakė, kad ir ekumeninių pastangų centre pirmiausia turėtų būti širdies atsivertimas, kuris yra nukreiptas į atleidimo prašymą ir jo suteikimą. Tai – labai rimtas dvipusis iššūkis, kadangi atsivertimas reikalauja naujai pažvelgti į save patį ir į kitą, bandant save pastatyti kito vietoje su jo pažiūromis. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad nėra vienybės be maldos, todėl ir šiuo atžvilgiu vienuolinis gyvenimas gali svariai pasitarnauti ekumenizmui, nes yra maldos mokykla. Kaip tik todėl vienas didžiųjų XX amžiaus pirmos pusės ekumenistų, prancūzų katalikų kunigas Polis Kutiurjė (Paul Couturier), pabrėždamas ekumeninio sąjūdžio ir pašvęstojo gyvenimo ryšį, aiškino, jog visi besimeldžiantys už krikščionių vienybę tarsi sudaro nematomą vienuolyną, kuris suburia tikinčiuosius iš skirtingų Bažnyčių įvairiose šalyse ir kontinentuose. Tačiau yra svarbu, kad skatinama nuolatinė ekumeninė malda įgytų atitinkamo kasdienio nusiteikimo ir veikimo raišką. Pagaliau trečiasis vienuolystės, o kartu ir Kristaus išpažinėjų bendrystės siekio bruožas yra gyvenimo šventumas, kuriam yra pašaukti visi pakrikštytieji. Patvirtindamas, kad šventumas yra vienintelis tikras kelias į vienybę, popiežius Pranciškus baigdamas kalbą pacitavo Vatikano II Susirinkimo ekumeninio dekreto „Unitatis Redintegratio“ paraginimą, jog visi tikintieji turi prisiminti, kad juo labiau jie rūpinsis gyventi pagal Evangeliją, tai yra šventai, ir kuo didesnė bus bendrystė su Tėvu, Žodžiu ir Šventąja Dvasia, tuo giliau ir lengviau jie galės pasitarnauti tarpusavio brolybei.

© 2015 „XXI amžius“