|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tyla: susikibimas rankomis su gyvuoju žodžiu Kun. Nerijus PIPIRAS
Turbūt dauguma esame kūrę planus pakeisti pasaulį, padaryti jį tiesiog žmonių planeta, kurioje kvepėtų vien tik pavasariu, o rožės būtų be spyglių. Rengėmės šitam Sizifo darbui, patikėję, kad tai įmanoma pasitikint vien tik savo jėgomis. Be abejo, niekas negali teigti, kad šis planas blogas, jis neįgyvendinamas. Kartais atrodo, kad tiesiog pradedame jį įgyvendinti, rinkdamiesi ne tuos atskaitos taškus. Šiandien kažkaip prisimena klasikinis Mažasis Princas. Galbūt kažkas jį šiandien laikytų senu pensininku, atgyvenusiu literatūriniu personažu. Prisipažinsiu, man jis visuomet griaunantis sienas, tiksliau, esantis virš jų. Ieškodamas savosios planetos, jis tiesiog tiesė draugystės tiltus, atrasdamas spygliuotą rožę, lapę, galiausiai žmogų. Vieną žiemos vakarą nejučia prisiminiau šį personažą, mąstydamas apie draugystės svarbą. Galbūt nieko negalima sukurti ir pasiekti lipant vien tik per kitų galvas, manant, jog mano namai mano tvirtovė. Būtent šis dalykas labiausiai iškreipia žmogaus veidą, visas minėtas pastangas kurti patalpina kažkur beorėje terpėje. Atrodo, nieko nepadarysi, toks gyvenimas. Tačiau galbūt didžiausia bėda, kai ties tuo apsistojama ar su šia situacija susitapatinama. Mažasis Princas ėjo sunkiai, žingsnis po žingsnio. Kaip sekasi mums eiti? Juk tikrieji bendrystės tiltai nutiesiami tik žingsniuojant nuo savęs link Kito. Galbūt tikimės, kad šį uždavinį už mus atliks europinių projektų pasotinti specialistai ar bent viena kompiuterio pelės klavišu valdoma informacinių technologijų programėlė? Bijau, kad taip manydami susiduriame su problemėle. Tiesiog esame kamuojami karštligės, kada nelieka vietos Tylai ir Žodžiui, Žmogui ir Dievui. Be šio komponento visos mūsų pastangos, deja, bevaisės, nes tobula tyla nepasiekiama per sintetinius stereotipus. Tai jausena, kad Kažkas tave laiko už rankos. Ne tu vedžioji Kažką, bet Jis tave. Tai turbūt didžiausias siekinys, ištiesinantis visas kreivas linijas. Todėl, ar noriu keliauti pirmyn, priklauso tik nuo manęs paties. Kad mano ir Jo rankos susiliestų, reikia ir kryptingų asmeninių pastangų. Tad kokia mano kryptis? Desperatiškai ieškoti to, ko pats nežinau? Ar tiesiog leistis užkalbinamam To, kurį dažnai apibrėžiu kaip Žodį. Jis turi būti realizuotas mano aplinkoje, mano gyvenamoje terpėje. Tik tuomet, kai išgirsiu, suprasiu, ką reiškia Žodis, skirtas visiems, ką reiškia būti bendruomenės dalimi, ką reiškia į dangaus ar pragaro vartus belstis ne vienam. Taip, nuo klausymosi daug kas priklauso. Tad ar moku iš tiesų klausytis, gal apsiriboju tik sezoniniu ir sąlyginiu temperatūros numušimu, žinodamas, kad, pašlijus nuotaikai, vėl grįšiu į senas vėžes? Jei ta žmonių planeta prasideda nuo klausymosi ir susikibimo rankomis, pradėkime statyti ją jau dabar, žinodami, kad Kito ranka visuomet laukia manosios, kad Kito Žodis visuomet teisia slapčiausius širdies sumanymus ir mintis, kad Kitas visuomet man turi tapti Gyvenimu. Tiek nedaug, bet...
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |