Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gyvenimą pašventęs tarnauti Dievui ir žmonėms

Kun. Ričardas Mikutavičius

Kun. Ričardo MIKUTAVIČIAUS 80-mečiui atminti

Prof. Povilas DOMEIKA

Su didžia pagarba prisimenu kunigą ir poetą Ričardą Mikutavičių. Vasario 26-ąją minėsime Jo 80 metų sukaktį. Kunigas gimė, augo ir brendo Kaune. Tėvelių globojamas nuo pat vaikystės dienų pamilo Didįjį Kūrėją, mėgo lankytis šventovėse ir poterėlį sukalbėti. Kaip yra pasakojusi kunigo sesuo Liucija Kolaitienė, Ričardas dar vaikystėje mėgęs „žaisti“ šv. Mišių maldeles, turėjęs tam tikslui jo paties pasirinktus indelius, juostelę („stulą“) ir kita. Paūgėjęs patarnavo Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kurioje, jau baigęs Kauno kunigų seminariją ir 1958 m. kovo 23 d. įšventintas kunigu, aukojo Primicijų šv. Mišias. Kunigo tarnystę pradėjo vikaru Eržvilko (1958–1960) ir Kelmės (1960–1961) bažnyčiose, paskui klebonavo Panevėžiuke (1961–1965), Žeimelyje (1965–1967), Lauksodyje ir Seredžiuje (1967–1970), Tytuvėnuose (1970–1983), Babtuose (1983–1989). Visur, kur buvo siunčiamas, puošė ir restauravo bažnyčias – ne tik organizavo, bet ir pats betarpiškai dalyvavo šiuose darbuose, rodė kūrybinę iniciatyvą, savo sugebėjimus į šiuos darbus įtraukti kitus žmones. Ypač daug pastangų įdėjo Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansambliui restauruoti. Į šią šventovę buvau atvykęs 1982 metų vasarą užsakyti šv. Mišias už mūsų sirgusį senelį su intencija, kad jos būtų aukojamos šv. Antanui, ligonių globėjui. Tada čia pirmą kartą sutikau kun. R. Mikutavičių, apsirengusį statybininko rūbais, dulkinais ir ištepliotais, klūpantį ant akmeninių grindų ir įnirtingai besistengiantį (šlifuojantį) pagerinti jų grožį. Pakilęs nuo grindinio, išklausė mano prašymą, užregistravo ir atsiprašęs nuskubėjo tęsti savo nebaigto darbo. Jau tada pastebėjau šio kunigo nuoširdumą, paprastumą ir norą padėti pirmą kartą pamatytam žmogui.

Mūsų pažintis tęsėsi jau Kaune, kai kunigas Ričardas dirbo (1989–1998) Vytauto Didžiojo, Šv. arkangelo Mykolo, Aleksoto bažnyčiose ir LŽŪU (dabar – ASU) koplyčioje. Ir šiose šventovėse kun. R. Mikutavičius pasinėrė į bažnyčių restauravimo darbus. Panaudodamas savo sukauptą patirtį, energiją ir išmintį, jis sutelkė žmones ir žinomus specialistus šventovių puošybai, kad Dievui garbinti skirtos maldos vyktų iškilmingesnėje aplinkoje, kad čia atėjusieji tikintieji rastų atgaivą sielai. Nėra abejonių, kad žmones į šias šventoves viliojo ne tik puošni bažnyčių architektūra, bet ir paties kunigo asmenybė, jo nuoširdžios maldos, turiningi pamokslai, stiprinantys pasitikėjimą mūsų Atpirkėju, padedantys suprasti Dievo gailestingumą, meilės artimam žmogui ir amžinojo gyvenimo prasmę.

Kunigas nuolatos rūpinosi, ugdė ir visomis galiomis stiprino gyvąją Bažnyčią žmonėse – tiesą, gėrį, grožį, amžinojo gyvenimo pamatus, artimo meilę. Jis visuomet tikėjo ir pasitikėjo žmogumi. Neužmirštama Jo kiekvieno susitikimo pradžioje ištarta frazė „Sveikas, broli“, pasakanti viską – spinduliuojančią širdies šilumą, gerumą, paprastumą, kvietimą pasidalinti savo bėdomis. Dalyvaudami kunigo Ričardo aukojamose šv. Mišiose ir bendraudami su juo, patirdavome spinduliuojančio gėrio ir ramybės akimirkų. Šv. Mišių metu Jis atiduodavo visą save. Ir tai darė visuomet, nepaisydamas kartais pablogėjusios savijautos ar patirtų negandų. Kiekvienos Jo aukojamos šv. Mišios būdavo vis kitokios, praturtintos naujais prasmingais intarpais. Prisimenu nepakartojamus, turiningus kunigo pamokslus. Įtaigūs jo žodžiai veikė klausytojų protą, sielą ir širdis, jie padėjo išvysti Evangelijos šviesą ir stiprinti tikėjimą, buvo didelė dvasinė atgaiva. Šie pamokslai veikė žmones ne tik šv. Mišių metu, bet ir ilgai po jų. Kokie šilti, dvasingi ir prasmingi būdavo poezijos vakarai, o susitikimai su R. Mikutavičiumi kupini gėrio, tiesos, vilties ir džiaugsmo. Nepaprastai gilios buvo Jo religinės filosofijos paskaitos universitetų studentams.

Šis dvasios gaivintojas mokė mus eiti tiesos, artimo meilės ir gerumo keliu. Gal kam atrodė, kad kunigas visada viskuo patenkintas, linksmas. Tai jis perduodavo kitiems. Tačiau, kaip dabar žinome, jis išgyveno didelę moralinę kančią, kurią sukėlė ne restauruojamos šventovės, o visai kitos aplinkybės, dažnai eiliniam pasauliečiui krikščioniui sunkiai suvokiamos. Nepaisydamas iškilusių sunkumų, nepalūžo, rasdavo laiko ir jėgų poezijos posmams kurti. Išleistos net penkios eilėraščių knygos, atspindinčios autoriaus išgyvenimus, susikaupimą, gilius apmąstymus, kančios ir džiaugsmo vienatvę. „O išmėginimams ir sunkumams buvau ruoštas visą gyvenimą... Mesijo kančia tapo mano studijų objektu ir išraiška“; „Poezija man yra galimybė kalbėti“, – yra sakęs kunigas Ričardas. Tie ilgalaikiai vidiniai (bet aplinkos veiksnių sukelti) sunkumai, išgyvenimai ir išbandymai atsispindėjo kūrybiniame jo palikime – eilėraščiuose – arba kartais galbūt nevalingai išsprūsdavę ir per pamokslus.

Savo paskutiniame traktate „Spindintis virš mūsų“ (1998, p.37–38) jis pateikė kančios apibrėžimą:

Mintis vertinama pagal tai,

Ką ji sugeba gauti iš kančios.

Kančia yra faktas,

Kuris N E Š A ir P A T E I K I A tiesą.

Paklausti: „Kas yra tiesa?“,

Reikia ne vien drąsos, atvirumo,

Bet visų pirma S U N O K I M O.

S T O V Ė J I M A S

Prieš Jėzų Nazaretietį – Mesiją –

Visada yra nusmelkiantis, besiskverbiantis gilyn

N O K I M A S – –

Gilūs ir prasmingi (ne tik čia cituoti), pamokantys ir viltingi jo poezijos posmai ir šiandien šildo mūsų širdis savo minties gilumu, saugo nuo išnykimo, susvetimėjimo.

Gerieji kun. R. Mikutavičiaus darbai neliko nepastebėti ir buvo įvertinti: už humanitarinę veiklą apdovanotas Izraelio vyriausybės premija (1991); už publicistinę veiklą – P. Dovydaičio premija (1992); už nuopelnus Lietuvai – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu (1994). Buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą (1992), vėliau išrinktas jos valdybos nariu (1994). Išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi (1993 ir 1996), o po mirties jam suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas (2000). Būdamas garsiu žmogumi, jis neišsiskyrė iš visuomenės, neiškėlė savęs aukščiau jos ir neatskyrė savęs nuo jos.

Daugelį sukrėtė netikėta skaudi žinia apie 1998 metais įvykusią tragediją – beprasmę mielojo kunigo mirtį kančiose. Laikui bėgant buvo įvardinti šios tragedijos organizatoriai ir vykdytojai. Tai – saujelė žmones primenančių būtybių, neturinčių net pačių elementariausių, žmogui būdingų savybių, išskiriančių juos nuo išalkusių žvėrių būrio.

Jau po kunigo netekties leidykla „Šiaurės Lietuva“ išleido (2004–2005) dar niekur neskelbtas R. Mikutavičiaus knygas „Kryžiaus kelio mąstymas“ ir „Kataliko pasaulėžiūros atsinaujinimo keliu“, kurių turinys aktualus iki šių dienų. Išskirčiau tik vieną knygos autoriaus išsakytą mintį: „Neatnaujinama, ideologiškai neplėtojama ir nepapildoma nauja problematika kataliko ideologija taptų sektantiška, negyva, nepatraukli...“. To patrauklumo ir tikėjimo gyvybės paieškoms kun. R. Mikutavičius skyrė visą savo gyvenimą. Tai buvo kunigas novatorius, Viešpaties mokslą kūrybiškai taikęs ir skelbęs, nuolat ieškojęs naujų išraiškos formų – poetinių, meninių ir dar kitokių.

Kun. R. Mikutavičius buvo subrandinęs mintį šalia kelio „Via Baltica“, netoli Akademijos, pastatyti ant Nemuno skardžio modernią dvasinę šventovę. Ši mintis ir kiti jo sumanymai pasiliko nerealizuoti. Jam labai rūpėjo, kad Lietuva neišsivaikščiotų (prisimenant Jo pirmojo poezijos rinkinio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ žodžius)... Tokį mes jį, vis kviečiantį praregėti, šiandien prisimename. Mielojo Ričardo Mikutavičiaus nėra tarp mūsų, bet išliko gyvi jo nudirbti darbai – išleistos knygos, restauruotos bažnyčios, gyva žmonių atmintis.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“