Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

„24 valandos Viešpačiui“

Popiežiaus linkėjimai dvasiškai vaisingai Gavėniai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus atlieka asmeninę išpažintį per jo vadovautą Atgailos liturgiją

Šventasis Tėvas per Pelenų trečiadienio pamaldas

Abejingumo globalizacijos iššūkis

Pelenų trečiadienio šventimu prasidėjusi Gavėnia su pasninkavimo, atgailos ir gerų darbų tradicijomis, prisimenant Kristaus kančią ir laukiant didžiosios Prisikėlimo šventės, Velykų, skatina asmeninį ir bendruomenišką atsinaujinimą, išsivadavimą iš gyvenimo pilnatvei trukdančių ydų. Apie tai rašo ir popiežius Pranciškus vasario 18-ąją prasidėjusiai dvasinei kelionei skirtame kreipimesi į visus Katalikų Bažnyčios narius, šiemet susitelkdamas į aktualią abejingumo įveikimo temą tame atsinaujinimo kelyje. „Mes, kai mums gerai sekasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (Dievas taip niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis, – su apgailestavimu pripažįsta Šventasis Tėvas. – Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti. Dar sausio pabaigoje pristatydamas šį Gavėniai skirtą dokumentą, už katalikiškos karitatyvinės veiklos koordinavimą atsakingos Popiežiškosios „Cor Unum“ („Viena širdis“) tarybos sekretorius arkivyskupas Džampietras Dal Tosas (Giempietro Dal Toso) priminė, kad abejingumo plėtros klausimą jau ne kartą įvairiomis progomis yra palietęs ne tik popiežius Pranciškus, bet ir kiti artimiausi jo padėjėjai.

Praėjusį rudenį Niujorke kalbėdamas, pradedant Jungtinių Tautų organizacijos generalinę asamblėją, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin) pabrėžė, kad ir svarbiausios pasaulio problemos nėra pakankamai efektyviai sprendžiamos dėl paplitusio abejingumo, kurį galime globališkai apibūdinti kaip socialinę apatiją su atitinkama atsakingumo stoka daugeliui planetos skaudulių. Ir tai – ne geografinis, bet kultūrinis reiškinys, palietęs tiek žmonių ir tautų santykius, tiek ir patį egsiztencinį nusistatymą su atitinkama pasaulėžiūra. Abejingumas, nejautrumas kitų vargams, kančioms išsiplėtoja, kai prarandamas vertybių suvokimas, kai nebeskiriamos gėrio ir blogio, tiesos ir melo sampratos. Kai viskas tas pats arba vienoda, kai nėra jokio skirtumo ir nieko daugiau ar mažiau vertingo, tada nebelieka pagarbos Dievui ir žmogui, meilės, atsidavimo ir aukojimosi. Tik pripažįstant krikščioniškojo tikėjimo ir mokymo standartus bei principus, galima pastebėti savo ir kitų padėties skirtumus, matyti skirtumą tarp Dievo Kūrėjo ir kūrinijos ir per tokią įžvalgą bei širdies perkeitimą išsigydyti nuo tariamai beprasmiško ir visuotinio abejingumo. „Dievas savo neabejingumu pasauliui eina pirma mūsų, nes Jis taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti“, – pabrėžia Šventasis Tėvas, nurodydamas, kad tik per atsivertimą į šią Dievo meilę krikščionija randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus.

Dangaus ir žemiškosios Bažnyčios bendrystė

Šiemetinėje žinioje Gavėniai kviesdamas į tikinčiųjų atsinaujinimą, kad būtų viskam išvengta abejingumo ir neužsisklendimo savyje, popiežius Pranciškus ypatingai pristato tris sritis, kuriose abejingumas pirmiausia turi būti įveiktas, – visą Bažnyčią, atskirą bendruomenę ir parapiją bei asmeninį kiekvieno krikščionio gyvenimą, – patvirtindamas, jog tos trys sritys yra artimai tarpusavyje susietos. Šventasis Tėvas pastebi, kad Bažnyčią galima vadinti „communio sanctorum“  („sakralia bendryste“), kadangi joje dalyvauja šventieji ir yra bendras dalijimasis šventais dalykais – Kristuje apreikšta Dievo meile ir visomis Jo dovanomis. Šį švento bendruomeniškumo, kuriame niekas nieko neturi vien dėl savęs, bet visa, ką turi, skirta visiems, suvokimą papildo ir Bažnyčios, kaip integralaus mistinio Kristaus kūno, samprata. „Šiame kūne nėra vietos abejingumui, labai dažnai užvaldančiam mūsų širdis, – rašo popiežius Pranciškus. – Mat, kas priklauso Kristui, tas priklauso vienam kūnui, o jame nėra abejingumo vienas kitam“. Jis pabrėžia, kad šis palankus jautrumas ir solidarumas ypač svarbus suteikiant pagalbą nelaimėse, užuojautoje bei bendrame džiaugsme, o ne reiškiant pavydą kitų sėkmės ir laimingų išgyvenimų akivaizdoje. Tokį visos Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno, supratimą pateikia ir apaštalas šv. Paulius pirmajame laiške Korintiečiams, kai rašo: „Jei kenčia vienas (kūno) narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26).

„Kad tikintysis tai vertingai liudytų, pats turi pirmiausia išgyventi šį artumą, patirti, kad Dievas nėra abejingas pasauliui ir tam irgi reikalingos pastangos. Jis turi leisti, kad būtų apgaubtas Dievo gerumu ir gailestingumu, kad būtų „aprengtas“ Kristumi“, – aiškina Šventasis Tėvas apie tokį pasirengimą sekant Išganytoju tapti Dievo ir žmonių tarnu. Tokiam atsinaujinimui labai tinka Gavėnios metas, dažniau ir sąmoningiau praktikuojant tikėjimą, leidžiant Kristui mums patarnauti, kad taptume tokie, kaip Jis, kad vienas kitam mazgotume kojas, kaip Išganytojas tai darė savo apaštalams Didžiojo ketvirtadienio apeigose. „Tai nutinka klausantis Dievo Žodžio ir priimant sakramentus, pirmiausia Eucharistiją, per kurią tampame tuo, ką gauname – Kristaus kūnu, – tvirtina Popiežius. – Taip meldžiantis tikinčiųjų bendruomenėje atsiranda tarnavimo vienas kitam ir gerumo bendrystė, nusidriekianti iki Dievo akivaizdos, iki Bažnyčios danguje, iki bendrystės su amžinybėje esančiais šventaisiais, atradusiais Dieve pilnatvę, kurioje abejingumas yra nugalėtas meilės“. Taip originaliai aiškindamas dangiškosios ir žemiškosios Bažnyčios ryšį ir vieningumą, Šventasis Tėvas sako, kad Dangaus Bažnyčia yra triumfuojanti ne todėl, kad nusigręžė nuo pasaulio kančių ir mėgaujasi džiaugsmu visiškoje izoliacijoje nuo žemiškojo pasaulio, bet kad šventieji džiaugsmingai kontempliuoja tai, ką Jėzus atliko žemėje: kad per Jo mirtį ir prisikėlimą buvo galutinai nugalėti abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta. Tačiau istorinis išganymo procesas tęsiasi ir, kol ši pergalinga meilė nepersmelks viso pasaulio, šventieji toliau mus lydės mūsų piligrimystėje“

Gailestinga, neturtinga ir stipri širdis

Popiežius Pranciškus, nurodydamas XIX amžiaus Teresės Lizjietės mokymą, kad džiaugsmas danguje nebus pilnatviškas, kol bent vienas žmogus žemėje kentės ir dejuos iš skausmo, patvirtina, jog šventieji savo malda ir užtarimu dalijasi mūsų rūpesčiais, mūsų taikos bei susitaikinimo ilgesiu. Kaip tik jų džiaugsmas prisikėlusio Kristaus pergale mus galingai motyvuoja įveikti visas abejingumo ir širdies kietumo formas, darbuotis dėl bendrosios gerovės, pasiekiant tolimiausias medžiaginio ir dvasinio skurdo periferijas. Taigi kiekviena krikščionių bendruomenė „yra pašaukta išeiti iš savęs“, prasmingai įsilieti į visą visuomeninį gyvenimą, ypač besirūpindama vargšais ir nutolusiais nuo tikėjimo. „Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra misionieriška, ji nėra užsidariusi savyje, bet siunčiama į kiekvieną tautą, pas visus žmones, – teigia Šventasis Tėvas šiemetiniame kreipimesi Gavėnios proga. – Jos misija nešti kantrų liudijimą To, kuris trokšta visą kūriniją ir kiekvieną vyrą ir moterį patraukti prie Dievo. Jos misija – visiems nešti meilę, kuri negali likti tyli“. Taip pabrėždamas misionierišką Bažnyčios prigimtį liudyti Jėzų Kristų visur, ligi pat žemės pakraščių, popiežius Pranciškus kviečia, kad visos tos vietos, kuriose veikia Bažnyčia, ypač mūsų parapijos ir mūsų bendruomenės, taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje! Kreipdamasis į kiekvieną pavienį tikintįjį ir pripažindamas, kad gausybėje sukrečiančių naujienų apie žmonių kančias akivaizdoje daugelis jaučia savo bejėgiškumą ką nors pakeisti, jis pirmiausia ragina nenuvertinti maldos galios žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios bendrystėje.

Šventasis Tėvas primena, kad Gavėnios pusiaukelėje, kovo 13–14 dienomis bus pratęsta Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pernai pradėta maldos iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kai visą parą pasaulio vyskupijų katedrose ir parapijų bažnyčiose bus meldžiamasi, medituojama ir suteikiama galimybė priimti Susitaikinimo sakramentą. Popiežius Pranciškus, kuris tomis dienomis pats vadovaus Atgailos liturgijai, klausys išpažinčių Šv. Petro bazilikoje bei pateiks apmąstymus šiemetine tema „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) rašo, kad tikisi, jog visos Bažnyčios vyskupai palaikys jį vieningai šioje sielovadinėje maldos akcijoje. Beje, kaip tik tomis dienomis sukaks jo išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą antrosios metinės, todėl galima tikėtis, kad bus meldžiamasi ir už Šventojo Tėvo pontifikatą, ko jis nuolat prašo visų susitikimų progomis. Gavėnia visada pasižymi krikščioniškos labdaros suaktyvėjimu ir skatina katalikiškas karitatyvines organizacijas kviesti plačiau įsitraukti į jų savanorystę ar dalyvauti paramos vargšams rinkliavose. Popiežius Pranciškus kreipimesi patvirtina, kad „Gavėnia yra palankus metas parodyti, tokį rūpinimąsi kitais, kad ir mažais, bet konkrečiais mūsų priklausomybės vienai žmonijos šeimai ženklais“. Tačiau katalikiška labdara skiriasi nuo įprastų vadinamųjų nevyriausybinių paramos organizacijų veikimo, nes turi šalia materialinės pagalbos aiškų evangelizacinį, sielovadinį bruožą, tiek tos paramos gavėjui, tiek ir ją teikiančiam. „Susitikimas su nukentėjusiais yra šaukimas atsiverti, kadangi jų reikmės primena man netikrumą mano paties gyvenimo ir priklausomybę nuo Dievo ir brolių bei seserų“, – aiškina Šventasis Tėvas. Tik nuolankiai melsdami Dievo malonės ir pripažindami žmogišką mūsų pačių ribotumą, galėsime visiškai pasitikėti begalinėmis dangiškojo Tėvo meilės mums galimybėmis, pajėgsime atsispirti dabar paplitusiai sekuliaristinei nuostatai, kad tik žmogiškomis savo pastangomis (per mokslo pažangą, technologijas ir pan.) galime išgelbėti save ir pasaulį. Tai popiežius Pranciškus pranašiškai vadina velniška pagunda.

Kad būtų įveiktos mūsų pretenzijos į visagalybę ir polinkis į abejingumą, jis siūlo tai, ką popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje „Deus Caritas est“ vadina širdies formavimu, ir skatina užsiimti šiuo savosios sielos ugdymu, žadinant gailestingumą, nes Gavėnia tam yra labai tinkamas metas. Tačiau gailestinga, kupina švelnumo ir užuojautos vargšams širdis nereiškia, kad ta širdis yra silpna. „Kas nori būti gailestingas, privalo turėti stiprią ir tvirtą širdį, kuri būtų uždara gundytojui (šėtonui), bet atvira Dievui“, – pabrėžia popiežius Pranciškus kreipimesi Gavėniai. Ir galiausiai, reikalinga neturtinga širdis, kuri, suvokdama savąjį skurdą, galėtų laisvai paskirti save kitiems. Šventasis Tėvas ragina tikinčiuosius leisti savo širdį perverti Šventajai Dvasiai, kad ji galėtų nešti meilę link brolių ir seserų. Popiežius nurodo, kad jis kartu su visais krikščionimis šios Gavėnios metu nori prašyti Viešpaties: „Fac cor nostrum secundum cor tuum“ („padaryk mūsų širdis, panašias į savo Širdį)“, pagal maldavimą iš šv. Jėzaus Širdies litanijos. Su tokiu sustiprinimu per gausias malones turėsime širdis, kurios bus tvirtos ir gailestingos, dėmesingos ir dosnios, širdis, kurios nebus uždaros ir abejingos, kurios nepasiduos abejingumo globalizacijai. Komentuodamas šį Šventojo Tėvo mokymą, jo kreipimąsi Gavėniai pristatęs Popiežiškosios „Cor unum“ sekretorius, arkivyskupas Dž. Dal Tosas darė išvadą, kad taip atnaujinę krūtinėse plakančias širdis krikščionys galės drąsiai siekti pažangių socialinių permainų ir kultūros vystymosi. Evangelija, pateikdama principus asmeniniam tobulėjimui, turi įtakos ir visuomeninio gyvenimo reformoms. Apie tai verta pamąstyti Gavėnios piligrimystėje, ypač dabar, esant tokiai sudėtingai tarptautinei padėčiai.

© 2015 „XXI amžius“