2015 m. vasario 27 d.    
Nr. 8
(2128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Statulos, statulėlės

Juozo Šikšnelio skulptūros

Eugenijaus Maciaus nuotraukos

KLAIPĖDA. Apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ iki kovo 2 dienos eksponuojama jubiliejinė Juozo Šikšnelio skulptūrų paroda „Nuo gimtadienio iki gimimo dienos“. Joje eksponuojama tik maža dalis maždaug nuo 1978 iki 2000 metų sukurtų darbų. Nei jis pats, nei kiti nebandė suskaičiuoti, kiek iš viso iškalta, nutašyta, išdrožta įvairaus dydžio statulų ir statulėlių. Suskaičiuoti galima tik stacionariai stovinčias Švendubrėje bei Mažeikių, Vilniaus Bernardinų, Kretingos, Raguvos, Biržų kapinėse esančius antkapinius paminklus, medžio dirbinius, pasklidusius po Lietuvą, iškeliavusius į Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Rusiją ir Lenkiją, pražuvusius Vengrijoje, dabar eksponuojamus Balstogės vaivadijos bibliotekose.

J. Šikšnelis sako: „Mano mokytoja – gamta, išauginusi medžius, suformavusi akmenis. Stebiu juos, ieškau Mokytojos užuominų į formą, ilgainiui aptinku, nuskobiu, kas nereikalinga, o tai atlikus, lieka darbeliai, kuriuos nenoriai vadinu skulptūromis, palikdamas tą pavadinimą žmonėms, baigusiems mokslus, turintiems diplomus arba bent amatą. Kažkas yra sakęs: „Kūryba – bėgimas nuo tamsos savo sieloje“. Pridėčiau: tai – bandymas apsivalyti nuo kasdienybės dulkių, bandymas ieškoti (nebūtinai surasti) prasmės beprotiškame lėkime į nebūtį, išnykimą. Kūrybos džiaugsmas – ne baigtas darbas, o procesas, pamažu lukštenant formą. Tai – paklusniai nuo kalto kirčių skylantis akmuo, tai – kvepiančios ąžuolo ar liepos drožlės. Tai – nuo įtampos maudžiantys raumenys. Akmeninės statulos pasidengs laiko platina, o jų užmerktos akys atidžiai stebės lėtai gyvenančią Švendubrę. Medinės skulptūros aižės, trūnys ir galop virs plėnimis. Neparašytos knygos uždus sąmonės ir pasąmonės įsčiose. Parašytos guls į nuosavus ir leidyklų stalčius. Jau išleistos – dulkės knygynų lentynose, nes norintys jas skaityti, stokos pinigų. Nykstant kūrinio fiziniam būviui, ore skaidosi dvasinė jo išraiška. Kūryba – Sizifo triūsas: ritini akmenį į kalno viršūnę, iš anksto susitaikęs su mintimi, kad jis nuriedės atgalios“.

Kornelija Jankauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija