Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Meilė – ganytojiškoje tarnystėje

Popiežiaus Pranciškaus pastabos naujiesiems kardinolams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina į Kardinolų kolegijos konsistoriją atvykusį popiežių emeritą Benediktą XVI

Šventasis Tėvas įteikia kardonoliškas insignijas Tukumano (Argentina) arkivyskupui emeritui Luisui Ektorui Vijalbai

Kardinolų kolegijos nariai

Šventasis Tėvas įteikia kardonoliškas insignijas

Šventasis Tėvas įteikia kardonoliškas insignijas Šai Šai (Mozambikas) vyskupui emeritui Žulijui Duartei Langai

Šventasis Tėvas įteikia kardonoliškas insignijas Santjago de Kabo Verdės (Žaliasis Kyšulys) vyskupui Arlindui Gomešui Furtadui

Popiežius emeritas tarp jį sutinkančių kardinolų

Iškilminga naujų kardinolų skyrimo konsistorija Šv. Petro bazilikoje

Benedikto XVI dalyvavimas konsistorijoje

Šventojo Valentino dieną popiežius Pranciškus vėl daug kalbėjo apie pasiaukojančią krikščionišką meilę. Tik skirtingai nei 2014 metais, kai ta proga jis kreipėsi į Šv. Petro aikštėje susirinkusias dešimtis tūkstančių santuokai besirengiančių sužadėtinių, šį kartą jo klausytojai buvo aukščiausią Katalikų Bažnyčios titulą turintys hierarchai, kardinolai, nes kaip tik vasario 14 dieną Vatikane vyko iškilminga konsistorija, kurios metu Kardinolų kolegija buvo papildyta 20 naujų narių, atstovaujančių 18 šalių iš visų pasaulio kontinentų. Penkiolikai naujų kardinolų šis paskyrimas suteikė teisę dalyvauti galimoje šv. Petro įpėdinio rinkimų konklavoje, o kiti penki hierarchai, jau peržengę 80 metų ribą, kardinolo laipsnio suteikimu buvo pagerbti už nuopelnus Bažnyčiai. Minėtame susitikime vėl dalyvavo ir Šventojo Tėvo specialiai pakviestas jo pirmtakas popiežius emeritas Benediktas XVI, kuris buvo pagarbiai sutiktas ir pasveikintas. Jis dalyvavo ir ankstesnėje popiežiaus Pranciškaus sušauktoje 2014 metų vasario 22 dienos naujų kardinolų skyrimo konsistorijoje, taip patvirtindamas, kad maloniai priima savo įpėdinio siūlymus kartais viešai pasirodyti svarbesnėse bažnytinėse ceremonijose. Šiaip jau Popiežius emeritas gyvena uždarą „vienuolišką“ maldos gyvenimą, tik retkarčiais privačiai priimdamas lankytojus, o su kitais palaikydamas ryšius laiškais ir kita korespondencija. Štai prieš kelias dienas jį aplankė su Ad limina vizitu Romoje buvę Ukrainos lotynų apeigų vyskupai, vadovaujami Lvovo arkivyskupo Miečislavo Možickio (Mieczyslaw Mokrzycki), kuris keletą metų buvo popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius.

Žiniasklaidą apie svarbius įvykius informuoja Benedikto XVI asmeninis sekretorius arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), kuris yra ir dabartinio Šventojo Tėvo namų prefektas. Anot arkivyskupo, Benediktui XVI, kuriam netrukus sukaks 88 metai, dėl natūralaus senėjimo kartais iškyla fizinių sveikatos problemų, ypač dėl sutrikusio judėjimo, tačiau galva dirba puikiai, protas tebėra aštrus. Su juo dažniau pasimato ir pasikalba popiežius Pranciškus, kuris ne tik pasidomi savo pirmtako sveikata, bet ir nori gauti jo, kaip vieno žymiausių mūsų epochos teologų, prasmingų patarimų kai kuriais doktrinos klausimais, ypač ruošiantis atsakingoms apaštalinėms kelionėms. Neseniai duodamas interviu italų dienraščiui „Corriere della Sera“, arkivyskupas G. Gensvainas sakė, kad popiežius emeritas Benediktas XVI visiškai nesigaili dėl prieš dvejus metus (2013-ųjų vasario 11 dieną) visiems netikėtai paskelbto sprendimo atsistatydinti, kadangi, jo įsitikinimu, Bažnyčiai reikia stipraus vairininko. Taigi, faktiškai įkuriant popiežiaus emerito instituciją, buvo įgyvendinta didžioji bažnytinė reforma. Tai svarbu pabrėžti, žinant, jog dabar rengiamas ir Kardinolų kolegijoje aptariamas Romos Kurijos administracinės reformos projektas, kuris yra vienas iš popiežiaus Pranciškaus pontifikato prioritetų. Siekiama, kad ši numatyta reforma būtų paremta ne tik didesnio valdymo efektyvumo poreikiais, bet ir dvasiniais bei teologiniais kriterijais. Todėl gal ir čia turėtų būti svaresnis popiežiaus emerito Benedikto XVI nuolankumo kupinas patariamasis žodis apaštališkosios tarnystės stiprinimui.

Įsipareigojimas Romos Bažnyčiai

Iškilmingos vasario 14 dienos konsistorijos išvakarėse, dalyvaujant daugumai į Romą atvykusių pasaulio kardinolų, uždaruose posėdžiuose aptartas rengiamas administracinės reformos projektas. Juose dalyvavo ir Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Popiežius Pranciškus priėmė 19 naujų Kardinolų kolegijos narių priesaiką, kiekvienam užmovė ištikimybės ženklą, kardinolišką žiedą, uždėjo ant galvos raudonos spalvos trikampį biretą ir įteikė raštą, patvirtinantį Romos miesto parapijinės bažnyčios garbės klebono arba diakono titulo suteikimą. Vyriausias amžiumi iš naujųjų kardinolų 96 metų Monizaleso (Kolumbija) arkivyskupas emeritas Chozė de Chezus Pimientas Rodrigesas (Jose de Jezus Piemiento Rodriguez) dėl sveikatos jau negalėjo atvykti į konferenciją, todėl jam kardinoliškos insignijos įteiktos tėvynėje. Naujųjų Kardinolų kolegijos narių vardu Šventąjį Tėvą pasveikino Apaštališkosios signatūros (aukščiausio bažnytinio tribunolo) prefektas kardinolas Dominikas Mambertis (Dominique Mamberti), kuris buvo vienintelis iš Šventojo Sosto dikasterijų vadovų, šį kartą pakeltas kardinolu. Visi kiti šį titulą gavusieji yra arba diecezijų ordinarai, arba vyresnio amžiaus emeritai. Akivaizdu, kad tokiu sprendimu popiežius Pranciškus norėjo sustiprinti vietinių Bažnyčių padėtį Kardinolų kolegijoje. „Priklausomybė šiai svarbiajai institucijai įtraukia į istoriją ir gyvenimą Romos Bažnyčios, kuri pagal puikų šv. Ignaco Antiochiečio posakį, vadovauja meilėje visai Katalikų Bažnyčiai“, – kalbėjo kardinolas D. Mambertis. Prisiminęs popiežiaus Pranciškaus apaštalinį mokymą jis pabrėžė, jog ir kardinolai kviečiami išeiti iš savęs, iš savo nusistovėjusių įpročių ir patogumų, kad galėtų tarnauti šios Bažnyčios misijai, suvokdami ir platesnes tokio įsipareigojimo perspektyvas.

Apie naujuosius kardinolus į dabartinę Kardinolų kolegijos sudėtį mes jau rašėme netrukus po to, kai sausio pradžioje Šventasis Tėvas paskelbė apie šios svarbiosios institucijos papildymą („XXI amžius“, nr. 2). Todėl dabar išsamiau susipažinsime su popiežiaus Pranciškaus konsistorijoje išsakytais palinkėjimais, kuriuose vyravo krikščioniškos meilės akcentai. Jau kiek anksčiau, sausio 23 dieną, Vatikano laikraštyje „L’ Osservatore Romano“ buvo paskelbtas jo laiško naujiesiems kardinolams tekstas, o jame pabrėžiama, kad kardinolo titulas nėra koks nors gražus aksesuaras ar deklaracija, bet kilnus atsakingos tarnystės bažnytinei bendruomenei ženklas. Tuomet Šventasis Tėvas kvietė naujuosius kardinolus gerai įsimąstyti į Išganytojo žodžius „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10), skirtus savo apaštalams ir ragindami rodyti didesnį nuolankumą, kuris labai tinka ir aukščiausio rango Bažnyčios hierarchams. Popiežius Pranciškus perspėjo, kad išlikti tokiame tarnystės nuolankume bus nelengva, jeigu kardinolo titulas bus suprantama, kaip kažkokia premija, karjeros viršūnė, įgyta galia ir pranašumas kitų atžvilgiu. „Todėl reikia stengtis netapti tokių klaidinančių nuostatų grobiu, nepasiduoti supasaulėjimo dvasiai, bet nuolankiai priimti kardinolišką inkardinavimą į Romos vyskupiją, kaip šaukimą dar ištikimesniam Viešpaties Prisikėlimo liudijimui, jeigu būtina, iki savo kraujo praliejimo“, – rašė Šventasis Tėvas. Vasario 14 dieną iškilmingos konsistorijos metu sakytoje homilijoje, pabrėždamas, kad Romos Bažnyčios vadovavimas (Šv. Petro Sosto primatas) kyla iš meilės, atliekamos meilėje ir nukreiptas į meilę, bei nurodydamas, jog šis pašaukimas skirtas ir kiekvienos vietinės Bažnyčios vadovavimui, popiežius Pranciškus komentavo apaštalo šv. Pauliaus „himną meilei“ (1 Kor 13, 1–13). „Visiems mums, man pirmiausia ir kiekvienam iš jūsų su manimi, reikia leistis būti įkvėptais ir vadovautis tais apaštalo šv. Pauliaus žodžiais, ypač kada jis nusako svarbiausius meilės bruožus, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tegul mūsų Motina Marija padeda mums jų klausytis“. Kadangi meilės, kaip Dievo dovanos, priėmimui reikalingas nuolankumas ir švelnumas, o Švč. Mergelė Marija, davusi pasauliui įsikūnijusią Dievo meilę, Jėzų, čia yra tobuliausias pavyzdys.

Išvadavimas iš pykčio pavojaus

Popiežius Pranciškus homilijoje pirmiausia nurodė šv. Pauliaus apibūdinimą, kad meilė yra kantri ir maloninga, pabrėždamas, jog tai tiesiogiai yra susiję su atsakomybe vadovavimo Bažnyčiai tarnystėje, nes kuo ta atsakomybė yra didesnė, tuo platesnė turi būti ją vykdančiojo širdis, tapdama panašesnė į beribę Jėzaus širdį. „Tam tikra prasme kantrumas arba susilaikymas yra katalikiškojo visuotinumo sinonimas, nes tai reiškia gebėjimą mylėti be ribų, su reikiama ištikimybe ypatingose situacijose bei praktiniais veiksmais“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tai ir suprantama, kadangi milžiniškoje milijardinėje Katalikų Bažnyčioje situacijos gali būti gana skirtingos ir tolerantiška ištikimybė gali pareikalauti nepaprasto susitelkimo meilėje. „Tai reiškia meilę tam, kas didinga, neapleidžiant ir mažumos, gebėjimą mylėti mažuosius dalykus iš didžiųjų reikalų ir uždavinių perspektyvą“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad Apaštalo pavartota „maloningumo“ sąvoka reiškia tvirtą ir nuolatinę intenciją visada būti geru kitiems ir netgi tiems, kurie mums nedraugiški. Kalbėdamas apie kitą šv. Pauliaus pateiktą meilės apibūdinimą, kad ji nėra pavydi ar pagiežinga, kad ji nesididžiuoja ir neišpuiksta, Šventasis Tėvas pripažino, kad praktinis šių bruožų įgyvendinimas yra tikras meilės stebuklas. Kadangi dėl nuodėmės pažeistos žmogiškos prigimties, netgi šiaip jau brandžios asmenybės, nepaisydamos gyvenimo patirties, yra linkusios pavydėti kitų sėkmės ir pernelyg didžiuotis savaisiais pasiekimais ar tariamu proto pranašumu. Popiežius Pranciškus patvirtino, kad, deja, ir Bažnyčios dignitoriai nėra apsaugoti nuo šios pagundos, todėl ypač jiems reikia rūpintis, kad dieviškoji meilės galia perkeistų jų širdis, kad, kaip moko Evangelija, juose gyventų Jėzus Kristus visoje savosios meilės pilnatvėje.

Kitas svarbus Apaštalo pastebėjimas, kad meilė nesielgia netinkamai (nėra arogantiška ar grubi), neieško sau naudos, anot Šventojo Tėvo, patvirtina, tikrai mylintis žmogus niekada nėra susitelkęs į save, kaip gyvenimo centrą. Tik egoistas, net ir mylėdamas, nesuteiks pagalbos kitiems, kartais to ir nesuvokdamas, nes tas abejingumas jam atrodys normalus ar netgi privalomas. O juk net elementari pagarba reiškia kitų žmogiškojo orumo pripažinimą, jų gyvenimo sąlygų ir poreikių žinojimą, o į save susitelkęs asmuo mato tik individualius ar grupinius artimųjų interesus, ir, nors tie interesai gali būti pridengti tariamai kilniu suvokimu, bet jie vis tiek liks tik kaip savi interesai. Čia galima priminti plataus dėmesio susilaukusią ir „XXI amžiuje“ išsamiai aptartą popiežiaus Pranciškaus kalėdinę kalbą Romos kurijos institucijų vadovams, kurioje perspėjama dėl pavojingų korupcijos ligų Bažnyčioje. Jos gali sukelti dvasinę šizofreniją, kada dėl dvigubo gyvenimo ir veidmainiavimo sieloje progresuoja tuštuma, kurios negali užpildyti jokie bažnytiniai titulai ir moksliniai laipsniai. „Todėl nesavanaudiška meilė turi atitraukti mus iš tariamo centro, kad galėtume pamatyti ir pripažinti tikrąjį centrą, kuris yra vienintelis – Kristus, –sakė Šventasis Tėvas kardinolams vasario 14 dienos konsistorijoje. – Tada ir tik tada mes galėsime būti žmonėmis, kurie pagarbūs kitiems ir dėmesingi jų gerovei“. Nurodęs dar vieną šv. Pauliaus pateiktą bruožą, kad meilė nepasiduoda piktumui (nėra įžeidi ir irzli), kad pamiršta, kas buvo bloga, popiežius Pranciškus, matyt, pasiremdamas turtinga savo paties patirtimi, pripažino, jog ganytojiškoje tarnystėje yra pakankamai daug progų supykti. Anot jo, galbūt dar daugiau galimybių įsižeisti ar būti neatlaidiems yra dvasininkų tarpusavio santykiuose. „Ir tik meilė viena geba išvaduoti iš tokių pavojų, iš pernelyg impulsyvaus reagavimo, pasakymo ko nors netinkamo ir mus išvaduoja iš mirtino pavojaus kaupti nuoskaudas, išlaikyti nuolat liepsnojantį pyktį, nesibaigiantį priešingumą kuo nors neįtikusiam asmeniui. Ne, tai visiškai nepriimtina Bažnyčios žmogui, – pabrėžė popiežius Pranciškus. – Net jei kartais trumpas užsiplieskimas yra atleistinas, tačiau tai neturi būti užsitęsusio pykčio atvejis. Tegul Dievas mus nuo to apsaugo!“

Džiaugsmingas tarnavimas tiesai

Šventasis Tėvas sakė, kad ypač svarbus apaštalo pastebėjimas, kad meilė nesidžiaugia neteisybe, bet su džiaugsmu pritaria tiesai, nes tie, kurie yra pašaukti Bažnyčioje vadovavimo tarnystei, privalo turėti išskirtinai stiprų teisingumo pojūtį. Jiems yra nepriimtina jokia neteisingumo apraiška, net jeigu ji atrodytų ir naudinga jam, kaip ganytojui, ar Bažnyčiai. Popiežius Pranciškus sakė, kad apibūdinimas, jog meilė su džiaugsmu pritaria tiesai, yra nuostabus patvirtinimas ir turi būti reikšminga garbingo hierarcho charakterio savybė. „Dievo žmogus yra tas, kuris visada žavisi tiesa ir ją visoje pilnatvėje sutinka Jėzaus Kristaus žodyje ir kūne, neišsenkančiame mūsų džiaugsmo šaltinyje, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Tegul Dievo tauta visuomet mumyse mato ryžtingą neteisingumo pasmerkimą ir džiaugsmingą tarnavimą tiesai“. Pagaliau komentuodamas tokius esminius apaštalo šv. Pauliaus pateiktus krikščioniškos meilės bruožus, kad ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, – popiežius Pranciškus pabrėžė, kad tos keturios savybės turi būti dvasinė ir pastoracinė Bažnyčios hierarcho gyvenimo programa. Per Šventąją Dvasią į ganytojų širdis įlieta Kristaus meilė įgalina juos tapti tikrai mylinčiais žmonėmis: asmenimis, visada pasirengusiais atleisti ir pasitikėti, kadangi jie tampa kupini tikėjimo Dievu, kupini vilties Dieve. Todėl jie, įkvėpti šios vilties, gali kantriai ištverti kiekvieną situaciją, priimti kiekvieną žmogų kaip savo brolį ir seserį vienybėje su Kristumi, kuris su meile pakėlė visų mūsų nuodėmių naštą. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas nurodė, kad tokia meilės kupina ganytojiška tarnystė nėra vien tik žmogiškų pastangų vaisius. Ji – iš Dievo, kuris yra Meilė ir visa tai mumyse atlieka, jeigu mes esame klusnūs Šventosios Dvasios malonių veikimui.

Taigi, kuo labiau kardinolai jaučiasi inkadrinuoti Romos bažnyčioje, kuri vadovauja meilėje, tuo labiau jie turi būti klusnūs Dvasiai, kad meilė suteiktų pavidalą ir prasmę viskam, kas mes esame ir ką mes darome, – darė išvadą popiežius Pranciškus. Vasario 15-ąją, sekmadienį, jis kartu su naujaisiais Kardinolų kolegijos nariais bei visais konsistorijoje dalyvavusiais pasaulio kardinolais Vatikano Šv. Petro katedroje aukojo šv. Mišias. Dabar Kardinolų kolegiją sudaro 227 nariai, iš kurių 125 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti potencialioje naujo Popiežiaus rinkimų konklavoje. Didžiausios nacionalinės tokių elektorių grupės narių yra Italijoje (26 kardinolai) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (11 kardinolų).

© 2015 „XXI amžius“