|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Naujos patirtys su popiežiumi Pranciškumi
Vasario 2 dieną Vatikane vyko popiežiaus Pranciškaus ir visų Lietuvos vyskupų ordinarų bei augziliarų susitikimas per jų vizitą Ad limina Apostolorum. Apie tai jau esame šiek tiek rašę. Visą pirmąją vasario savaitę vykusio vizito Ad limina metu vyskupai kiekvieną dieną šv. Mišias aukodavo vis kitoje bazilikoje, meldėsi prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, aplankydavo svarbiausias kongregacijas. Šiandien XXI amžiuje apie šį vyskupų vizitą ir jų susitikimą su Popiežiumi pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ. Daugeliui Lietuvos vyskupų apsilankymas Vatikane su ataskaita Popiežiui apie vyskupijų sielovados būklę buvo pirmasis. Tačiau Jūs, kaip vyriausias ordinaras, su Ad limina vizitu jau lankėtės ir anksčiau, susitikote su popiežiais Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI. Gal galėtumėte palyginti, kuo kitoks buvo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi? Pirmasis vizitas Ad limina Apostolorum tikriausiai palieka giliausią įspūdį. Man pirmasis toks vizitas buvo 1993 metais. Viskas buvo nauja, įdomu ir svarbu. Anuomet giliausią įspūdį paliko pietūs su popiežiumi šv. Jonu Pauliumi II. Prie stalo sukuriama ypač artima bendravimo dvasia. Popiežius daugiausia klausinėjo, kaip gyvename tik ką atgavę laisvę. Tąkart Popiežius pasikvietė mus, Lietuvos vyskupus, į savo koplyčią ir drauge su juo aukojome šv. Mišias. Atmintyje išliko gilus Popiežiaus susitelkimas maldai prieš ir po šv. Mišių. Trečiasis vizitas į Romą buvo Benedikto XVI tarnystės metais. Jis tėviškai priėmė Lietuvos vyskupus po vieną, o vėliau bendroje audiencijoje. Ketvirtasis vizitas skyrėsi nuo ankstesniųjų. Popiežius Pranciškus nepriėmė vyskupų individualioje audiencijoje, bet susėdę ratu kalbėjomės įvairiomis Bažnyčios aktualijomis. Anksčiau popiežiai pabendraudavo su kiekvienu vyskupu ir atskirai, bet popiežius Pranciškus kalbėjosi su visais Lietuvos vyskupais iš karto. Ar ši naujovė padėjo jam įsigilinti į rūpimas pastoracijos problemas, ar mūsų vyskupai galėjo gauti išsamius Šventojo Tėvo patarimus? Kalbėjimasis drauge turi pliusų ir minusų. Kalbantis akis į akį su Popiežiumi yra daugiau galimybių paklausti ir pasakyti, kas rūpi, tačiau tam skiriama labai mažai laiko, todėl dažniausiai tie trumpi susitikimai stokodavo kiek išsamesnio rūpimų problemų gvildenimo. Šįkart kalbėjosi su Popiežiumi visi vyskupai drauge ir pokalbis truko apie pusantros valandos, todėl Šventasis Tėvas turėjo daugiau laiko pasakyti, kas jam buvo aktualu, ir atsakyti į vyskupų užduodamus klausimus. Tai buvo nauja ir paliko labai gerą įspūdį. Kokios pagrindinės temos buvo aptartos su Popiežiumi? Su popiežiumi Pranciškumi kalbėjomės apie Šeimų sinodą ir apie šeimų problemas dabartiniame sekuliariame pasaulyje. Popiežius atkreipė vyskupų dėmesį, kad neužtenka šiandien jaunimui padėti pasiruošti santuokai, bet kad reikia susituokusius ir toliau lydėti jų naujo gyvenimo kelionėje. Popiežius kalbėjo vienuolių bei kunigų formavimo klausimais, ragino vyskupus kunigams būti tėvais, tačiau netoleruoti su kunigo tarnyste nesuderinamo jų elgesio. Vyskupų tėviškumas privalo nestokoti nei meilės, nei tėviško tvirtumo. Popiežiaus Pranciškaus kalbos Lietuvos vyskupams tekste pripažįstama, kad dėl sekuliarizmo plėtros vykstantį dvasingumo nuosmukį, nukrikščionėjimą Europoje paaštrina priešiškų ideologijų primetimas. Šventasis Tėvas nurodo, kad išmintingai ir su tikėjimu atsiliepiant į šiuos iššūkius turi pagelbėti šimtametės lietuvių tradicijos. Kaip tai reikėtų suprasti? Sekuliarizmas yra didelis iššūkis, kuris pasitinka visame pasaulyje pasklidusius krikščionis. Jis ypač pražūtingas tenai, kur nebranginamos tautos tradicijos, todėl Popiežius teisingai atkreipė vyskupų dėmesį, kad kovojant su sekuliarizmu, visų pirma reikia saugoti senas lietuvių tradicijas. Jas labiausiai buvo išsaugojęs Lietuvos kaimas, todėl prieškario Lietuvoje iš kaimo kilo daug šviesių asmenybių ir pasišventusių kunigų. Lietuviškų tradicijų vertę ypač jutome per visą sovietmetį. Nepaisydami aršios antireliginės propagandos, Lietuvos žmonės brangindami savo tradicijas, pakankamai gerai atsilaikė prieš karingą propagandą. Kaip kunigas, tarnaudamas įvairiose parapijose, aš mačiau bažnyčiose ne tik suaugusius, bet ir daug moksleivių. Jie išlikdavo su Bažnyčia todėl, kad sovietinė ideologija nepajėgė nugalėti giliai žmonėse įsišaknijusių tautinių ir religinių tradicijų. Popiežius atkreipė dėmesį, kad šiandien iškilęs labai didelis pavojus, kai mažoms valstybėms yra tiesiog primetama su krikščionybe ir žmogaus prigimtimi nesuderinama ideologija. Tai iššūkis, kurį turėsime kruopščiai analizuoti ir ieškoti būdų tai prievartai pasipriešinti. Kaip kalboje Lietuvos vyskupams teigia Šventasis Tėvas, didėjantis emigrantų skaičius ir jų poreikiai reikalauja Vyskupų Konferencijos dėmesio ir sielovadinės globos, kad jie išsaugotų tikėjimą ir lietuviškas religines tradicijas. Kokios šiuo metu yra emigrantų pastoracijos vystymo galimybės, kad būtų bent pristabdytas jų asimiliacijos ir tikėjimo praradimo pavojus? Emigracija Lietuvai yra didelė bėda. Emigruojantieji tikrai užsidirba tiek pinigų, kiek Lietuvoje jokiu būdu neuždirbtų. Tačiau praradimai dėl emigracijos yra kur kas didesni už pinigus. Popiežius priminė reikalą rūpintis emigrantų sielovada, tačiau tai daryti yra labai problematiška. Mes Lietuvoje jau stokojame kunigų, o jei daug kunigų siųstume į užsienį ieškoti po įvairias šalis išsibarsčiusių lietuvių, nežinau, ką jie tenai laimėtų, o Lietuvoje nuostoliai būtų akivaizdūs. Emigrantai, išvykstantieji tik užsidirbti pinigų, daug rūpesčio nekelia. Jie sugrįš. Didžiausią rūpestį kelia pastoviam gyvenimui įsikuriantieji kitose valstybėse. Dauguma jų iš anksto save pasmerkia nutautėjimui ir, tikriausiai, nukrikščionėjimui. Mūsų antros kartos emigrantai, kurie buvo priversti palikti Lietuvą baigiantis Antrajam pasauliniam karui, net labai rūpindamiesi išsaugoti savo vaikų ir anūkų lietuviškumą ir kalbą, ne visi gali pasigirti, kad jų pastangos atnešė lauktų vaisių. Audiencija pas Šventąjį Tėvą vyko Pasaulinę pašvęstojo gyvenimo dieną. Šiuo metu net trys iš septynių Lietuvos vyskupų ordinarų yra Jėzaus Draugijos nariai, kaip ir pats popiežius Pranciškus. Ar tai, kad audiencijoje buvo trys jėzuitai kuo nors atsispindėjo susitikime? Juk Popiežius kreipimesi linkėjo ypatingą dėmesį skirti pašaukimams į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Kad audiencijoje pas Šventąjį Tėvą buvo trys Lietuvos vyskupai, priklausantys Jėzaus Draugijai, popiežius Pranciškus visiškai neatkreipė dėmesio. Ir tai visai suprantama. Bet kuriam vienuolynui priklausantis vyskupas iš dalies privalo užmiršti savo priklausomybę vienuolijai, gerai atlikti savo, kaip vyskupo, tarnystę ir būti tėvu ne tik savo vienuolijos nariams, bet visiems kunigams ir tikintiesiems. Šventasis Tėvas kviečia rūpintis derama pradine ir nuolatine kunigų, vienuolių, seminaristų formacija, ypatingą dėmesį skirti dvasiniam gyvenimui ir dorovei, ugdyti dvasinį neturtą. Tai turbūt išskirtinai svarbu žinant pasitaikančius papiktinimus ir pabrėžiant asmeninio liudijimo svarbą sielovadoje? Popiežius Pranciškus labai teisingai pastebi, kad dvasininkų materializmas yra pražūtingas evangelizacijai. Kaip galima skelbti beturtį Kristų, jei kunigui labiau už žmonių amžinąjį likimą rūpėtų materialinė nauda iš savo tarnystės? Kaip vertintumėte popiežiaus Pranciškaus raginimą vyskupams tėviškai mylėti savo kunigus, nepalikti jų vienų sunkumuose kai kurių dabartinių akibrokštų (netgi savižudybių) akivaizdoje? Popiežius pasakė svarbią tiesą, kad vyskupai privalo tėviškai rūpintis savo kunigais. Tik ne visada lengva tai padaryti. Lengva padėti kunigui, kuris nori pagalbos. Tačiau yra atvejų, kai kunigas, išgyvendamas pašaukimo sunkumus, tiesiog bėga ne tik nuo vyskupo, bet ir nuo brolių kunigų. Atsiribojimas nuo kunigų šeimos kunigui yra labai pražūtingas, nes lengva palinkti į alkoholį ar panirti depresijoje. Šventasis Tėvas kviečia ganytojus likti artimu vargšams, kadangi, nepaisant tam tikros ekonominės pažangos, Lietuvoje vis dar daug skurdo, bedarbių ir apleistų žmonių, vos galą su galu suduriančių šeimų. Ar tai nėra mintis sielovadoje sustiprinti socialinius dalykus aktyviau bendraujant valdžios struktūroms ir Caritas bei kitoms katalikiškoms paramos organizacijoms? Popiežius nepraleidžia progos nepriminęs šalia mūsų esančių vargšų. Religinių bendruomenių (parapijų) misija yra rūpintis tais silpnais žmonėmis, kurie yra jų bendruomenėje ir kuriuos gerai pažįsta. Iš dabartinės Lietuvos patirties rūpinantis silpnais žmonėmis turime ne tik teigiamų, bet ir neigiamų apraiškų. Jau auginame kartą, gyvenančią iš išmokų ir nenorinčią dirbti. Tai didelė bėda, kilusi iš neteisingai suprastos pagalbos silpniems žmonėms. Reikia padėti, kur ta pagalba būtina, bet kartu mąstyti, kaip padėti žmogui atsistoti ant kojų ir pačiam kabintis į gyvenimą. Neatsakingas šelpimas gali prisidėti prie žmogaus degradacijos. Tai subtili sritis, kur reikia pasitelkti ne tik gerą širdį, bet ir protą. Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus. Kalbino Mindaugas BUIKA
Vyskupo Rimanto NORVILOS ir arkivyskupo
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |