|
Mintys prieš rinkimus
Kone kasmet vyksta rinkimai arba referendumas. Taip ir gyvename džiaugdamiesi, kad valstybė nepriklausoma, demokratinė. Anoji 19181940 metų Lietuva, sunkiai išsivadavusi iš svetimųjų jungo, karo nualinta, po 20 metų jau galėjo lygiuotis su ekonomiškai stipriomis Europos valstybėmis, o piliečių dvasia, aukšta morale, ryžtu daugelį iš jų lenkė.
Kokia Lietuva šiandien? Vieniems skęstantis laivas moralinio nuosmukio jūroje, kitiems malonumų tenkinimo oazė, tretiems darbo, veiklos, kūrybos šalis, brangi tėvų, prosenelių žemė.
Galima didžiuotis dideliu aukštuosius mokslus baigusio jaunimo procentu, studentų skaičiumi. Kas iš to, kai net aukštąjį išsimokslinimą turintis jaunimas neturi darbo ir žeminančiomis sąlygomis jo turi ieškoti kitose valstybėse, persikvalifikuoti. Tarpusavyje konkuruojančios partijos, būdamos valdžioje, nesugebėjo pritraukti stambių investicijų, pastatyti didelių gamyklų, įmonių.
Šiurpas ima krėsti, kai pagalvoji, koks siaubingas lėšų švaistymas, korupcija, vagystės, nesugebėjimas taupyti, kai net valstybiniame sektoriuje dirbančiųjų atlyginimai skiriasi keletą dešimčių kartų. Tauta nyksta, o efektyvių priemonių tai sustabdyti nesiimama: alkoholizmas, abortai, savižudybės. Vien tik moksleivių kasmet po abiturientų klasę nusižudo. Nesaugu pasidarė nei kelyje, nei namuose.
Kodėl šiandien mes gyvename tokiomis sąlygomis? Todėl, kad daugelis žmonių, o ypač jaunų, prarado svarbiausią gyvenimo pagrindą Dešimt Dievo įsakymų. Visuomenė atsidūrė ties moraliniu nuosmukiu.
Kas būtų buvę, jei atgavę nepriklausomybę, būtume išsirinkę dešiniųjų Seimą, o prezidentu prof. Vytautą Landsbergį arba Stasį Lozoraitį, diplomatą, dirbusį Lietuvai užsienyje? Manau, būtume nuėję kitu keliu, teisingiau susitvarkę. Kitokia būtų buvusi šeima, mokykla išugdžiusi patriotus, lyderius. Nebūtume paskendę alkoholizme.
Šiandien, prieš savivaldybių rinkimus, norėtųsi matyti kandidatų biografijas, žinoti, kas jie, iš kokių šeimų, kuo dirbo sovietmečiu (tėvai arba jie), kokios jų pačių šeimos? Pagaliau, susimąstykime ir mes, ko norime iš merų, savivaldybės deputatų: dvasingo, pasiaukojančio darbo, veiklos visuomenės, valstybės gerovei ar draugo, kuris galėtų tik tau, tavo šeimai, tavo partijai kuo nors versle ar siekiant karjeros padėti, o gal tik matyti gražų žmogų, mokantį gražiai pakalbėti, pajuokauti? Meras privalo pats būti doro, blaivaus gyvenimo, stiprios, gausios šeimos, aukšto moralinio lygio pavyzdžiu, mylėti Dievą ir Tėvynę Lietuvą. Tokį norėčiau matyti ne vien merą, bet ir visus deputatus.
Jonas Kačerauskas
© 2015 XXI amžius
|