|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Siekęs ugdyti geresnį žmogų
AA mons. Jurgis Užusienis
Kovo 21 dieną mirė Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altaristas monsinjoras Jurgis Užusienis. Jis gimė 1927 m. balandžio 20 d. Pamarnakio kaime, Kupiškio valsčiuje, Antano ir Cecilijos Užusienių šeimoje. Jurgis buvo vyriausias iš devynių šeimoje augusių vaikų. Iš jo, kaip vyriausiojo vaiko, tėvai pirmiausia ir tikėjosi paramos darbuose, todėl mažajam Jurgiukui teko ganyti bandą, jis globojo ir jaunesnius brolius bei seseris. Būdamas aštuonerių, 1935 metais jis pradėjo lankyti Uoginių pradžios mokyklą, o 19391941 metais mokslus tęsė Kupiškio pradžios mokykloje ir 1941 metais įstojo į Kupiškio gimnaziją, kurioje mokėsi iki 1945 metų. Vokiečių okupacijos metais tėvams pasidarė sunku leisti sūnų į gimnaziją. Tik parėmus geradariams, Jurgis išsiprašė, kad jam būtų leista baigti gimnaziją. Jis pats savo autobiografijoje rašo, kad išgyventi karo žiaurumai ir nekaltų žmonių aukos paskatino rinktis gyvenimo kelią, kuriame galėtų siekti ugdyti geresnį žmogų, be ginklų ir prievartos. Tokių jausmų vedamas J. Užusienis pravėrė Kauno kunigų seminarijos duris. 19451946 metais mokėsi Seminarijos licėjiniuose kursuose, o 1947-aisiais dar buvo grįžęs baigti kurso į Kupiškio gimnaziją ir, gavęs brandos atestatą, vėl grįžo studijuoti į kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 d. Jurgis Užusienis buvo įšventintas kunigu, tačiau po šventimų dar daugiau kaip pusę metų tęsė seminarijoje studijas. 1953 metų gegužę kun. J. Užusienis paskiriamas Joniškio parapijos vikaru. Atrodo, kad jaunajam kunigui tarnystė sekėsi, ir jis buvo patenkintas gautąja vieta, nes 1956 metų vasarą jam buvo pasiūlyta vykti vikarauti į Marijampolę (tuometinį Kapsuką), susikeičiant vietomis su kitu kunigu, tačiau į šį arkivyskupijos valdytojo raštą kunigas Jurgis atsakė esąs patenkintas esama padėtimi ir keistis darbo vietomis atsisakė. Joniškyje jis vikaravo iki 1962 metų vasario, beveik devynerius metus, kol buvo perkeltas vikaro pareigoms į Kėdainių Šv. Juozapo parapiją. Ten jis išbuvo nepilnus metus, nes 1963 m. sausio 23 d. ateistinė valdžia uždarė Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčią, ir kun. J. Užusieniui teko keltis kitur. Tada jis buvo paskirtas Kelmės parapijos vikaru. Ten darbavosi ketverius metus, o 1967 metų birželį perkeltas vikaro pareigoms į Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią ir dirbo iki 1971 metų. Iš viso kunigas Jurgis vikaru išbuvo aštuoniolika metų. Visus tuos metus jis buvo tikrai ištikimas ir uolus klebonų, padėjėjas, randantis bendrą kalbą su įvairių charakterių konfratrais ir parapijų tikinčiaisiais. 1971 m. rugsėjo 8 d. J. Užusienis skiriamas savarankiškam darbui. Jis skiriamas Grinkiškio parapijos administratoriaus pareigoms ir ten darbuojasi beveik ketverius metus. Atrodo, kad naujojo administratoriaus duona nebuvo skalsi. Jis rašė tuometiniam Kauno arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui, prašydamas paremti šv. Mišių intencijomis, tačiau drauge matyti, kad jam paskirtas pareigas eina su giedra nuotaika, rūpindamasis patarnauti tikintiesiems kaip galėdamas. 1975 metų birželį buvo naujas paskyrimas, šį kartą Šėtos parapijos administratoriumi. Ten darbuojasi, stengdamasis atsiliepti į tikinčiųjų prašymus, nors nepavyksta išvengti priešiškai nusiteikusių žmonių puolimų, kurie netgi grasina pasirūpinti, kad Jurgis Užusienis, anot jų, nebegalėtų būti kunigu. Kaip galima spręsti iš kunigo asmens byloje esančių dokumentų, situacija buvo praktiškai surežisuota, ir kun. J. Užusienis džiaugėsi, radęs savo vyresnybės supratimą, ir, nekreipdamas dėmesio į patirtas nuoskaudas, toliau uoliai darbavosi Šėtoje. 1977 metais šalia Šėtos parapijos jam teko aptarnauti ir Bukonių parapiją. Įvertindamas kunigo Jurgio Užusienio rūpestingą pastoracinį darbą, 1981 metais vyskupas Liudas Povilonis jį pakelia Šėtos bei Bukonių parapijų klebonu ir skiria Kėdainių dekanu. 1984 metais jis tapo Kauno arkivyskupijos kunigų tarybos ir konsultorių kolegijos nariu. 1985 metų sausį kun. J. Užusienis skiriamas Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonu ir Ukmergės dekanu. Čia jis gyveno iki savo amžiaus pabaigos. Ukmergėje kunigą Jurgį prisivijo žinia, kad Šėtos parapijiečiai kreipėsi į vyskupą, prašydami jį grąžinti į Šėtą, primindami, kad jis buvo tapęs jiems savu žmogumi, daug nuveikė parapijos labui. Šis prašymas nebuvo patenkintas, tačiau, be abejo, buvusių parapijiečių įvertinimas sušildė kunigo Jurgio širdį. Jis darbavosi savo naujųjų parapijiečių gerovei. Ukmergėje klebono ir dekano pareigose kun. J. Užusienis darbavosi septyniolika metų. Įvertindamas jo sielovadinį darbą 1994 m. kovo 8 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kun. Jurgį Užusienį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru). 1999 metais jis porą mėnesių aptarnavo ir Balninkų parapiją. Vis labiau silpnėjant sveikatai 2002 m. kovo 28 d. mons. J. Užusienis buvo atleistas iš Ukmergės Šv. Petro ir Povilo parapijos klebono ir Ukmergės dekano pareigų ir paskirtas tos pačios parapijos altaristu. Kiek leido jėgos, patarnavo tikintiesiems klausykloje, visuomet gyvai rūpinosi parapijos reikalais. Baigiant kunigų seminariją pridėtoje anketoje monsinjoras Jurgis Užusienis įvertinamas kaip melancholiško temperamento žmogus, gabus, gero ir tvarkingo elgesio, pamaldus, linkęs į dvasinį gyvenimą, geras pamokslininkas. Su broliais kunigais stengėsi išlaikyti gerus santykius, būti naudingas tuo, kuo galėjo. Mons. J. Užusienio žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias kovo 23-iąją, pirmadienį, aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupijos augziliaras vysk. Kęstutis Kėvalas. Homiliją ir atsisveikinimo žodį šventoriuje tarė abu ganytojai, o prie kapo dar kalbėjo Ukmergės rajono meras Vydas Paknys. Monsinjoras palaidotas bažnyčios šventoriuje. Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos pranešimą
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |