Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šventojo Tėvo atgaila už Bažnyčią

Balandžio 2 dieną sukako 10 metų nuo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties

Mindaugas Buika

Popiežius Jonas Paulius II apmąsto Jėzaus kančias

Minint šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II 10-ąsias mirties metines (jis pas dangiškąjį Tėvą iškeliavo jo paties įsteigtos Gailestingumo šventės išvakarėse, 2005-ųjų balandžio 2 dieną) bei atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus dabar paskelbto Gailestingumo jubiliejaus kontekstą, norisi atkreipti dėmesį į ryškų abiejų šv. Petro įpėdinių mokymo bendrumą dėl individualios bei visuotinos sąžinės sąskaitos, meldžiant Dievo gailestingumo, svarbos. Juk neatsitiktinai apie būsimuosius Šventuosius Gailestingumo metus buvo pranešta kovo 13 dieną, popiežiui Pranciškui vadovaujant Atgailos liturgijai, kurioje jis pats atliko išpažintį ir teikė Susitaikinimo sakramentą, homilijoje kviesdamas neužtrenkti Bažnyčios durų visiems, siekiantiems tokio atsinaujinimo. Šv. Jonas Paulius II jo paskelbto ir vadovauto 2000-ųjų metų Didžiojo jubiliejaus metu akcentavo atsivertimo ir atgailos klausimą. Tais šventaisiais metais (2000 m. balandžio 30 d.) jis kanonizavo gailestingumo apaštalę seserį šv. Faustiną Kovalską, o pirmąjį Gavėnios sekmadienį (2000 m. kovo 12 d.) Vatikano bazilikoje atliko ypatingas jubiliejines Atsiprašymo ir atgailos apeigas. Dar besirengiant tam Didžiajam jubiliejui, pabrėždamas poreikį, kad būtų ištirtos ne tik praeities krikščionių klaidos, bet ir šiuolaikinės Bažnyčios sąžinė, Šventasis Tėvas 1994 metų apaštaliniame laiške „Tertio millennio adveniente“ rašė: „Kaip, pavyzdžiui, galima nutylėti religinį abejingumą, dėl kurio daugelis žmonių gyvena, lyg Dievo visai nebūtų, arba pasitenkina neapibrėžtu religingumu, kuris nekelia tiesos klausimo ir nereikalauja nuoseklumo“.

Dievas neapleidžia savo vaikų

Popiežius Pranciškus apie kalinių sielovadinę globą

Mindaugas Buika

Hansas fon Tiubingenas, 1430. Jėzaus nukryžiavimas. Iš dešinės (paveiksle kairėje) – atgailaujantis plėšikas, kairėje (paveiksle dešinėje) – blogasis plėšikas, virš kurio – šėtonas (Viena, Austrijos nac. Paveikslų galerija)

Gerojo plėšiko pavyzdys

Didįjį penktadienį, kai pamaldžiai apmąstoma Viešpaties kančia ir mirtis, be kurių nebūtų Prisikėlimo, popiežiaus Pranciškaus paskelbtojo Gailestingumo jubiliejaus šventimo perspektyvoje ypač norisi atkreipti dėmesį į privilegijuotas pastoracijos sritis, visuomeninio gyvenimo periferijas, kuriose pirmiausia prabylama apie Išganytojo kančias. Konkrečiau kalbama apie kalinių sielovadą, prisimenant, kad ir vakar, Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2 dieną, Šventasis Tėvas vėl kaip pirmaisiais savo pontifikato metais privačiai aplankė Romos pataisos įstaigą, Rebibijos kalėjimą, kurio bažnyčioje aukojo Paskutinės vakarienės šv. Mišias ir atliko tradicinę kojų plovimo apeigą. Šį kartą popiežius Pranciškus vėl, Jėzaus pavyzdžiu, mazgojo kojas dvylikai asmenų, pasirinkdamas labiausiai marginalizuoto sluoksnio atstovus – kalinius. Todėl šiame rašinyje išsamiau aptariamas Šventojo Tėvo susitikimas su Podžiorealės (Poggioreale) kalėjimo kaliniais, įvykęs kovo 21 dieną vizito į Italijos pietinį sudėtingų socialinių problemų ir organizuoto nusikalstamumo kamuojamą Neapolio miestą metu. Pranešama, kad tuomet labai draugiškai bendraudamas su kaliniais prie pietų stalo paprastoje kalėjimo valgykloje, popiežius Pranciškus, nurodydamas evangelinį Didžiojo penktadienio nukryžiavimo įvykį, sakė, kad pirmuoju Bažnyčios šventuoju tapo kaip tik su Jėzumi nukryžiuotas ir atsivertęs nusikaltėlis, kuriam Atpirkėjas prieš mirtį pažadėjo: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Iškelkime Velykų laisvės vėliavą

Kun. Vytenis Vaškelis

Netenka abejoti, kad Dievo Sūnaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra svarbiausias visos žmonijos istorijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykis. Jis atėjo iš dangaus pas mus, kad ne tik kentėtų, mirtų, prisikeltų, bet ir mus visus nusivestų ten, kur nepalyginamai yra geriau... Ar leisime Jam, veikiančiam ir gyvenančiam mumyse, šią nepaprastos svarbos užduotį užbaigti iki galo?

Jėzaus laikais vieni žmonės Jį įtikėjo ir priėmė Jo Prisikėlimą kaip blogio žalčio galvą triuškinantį faktą ir naujo gyvenimo aušros užtekėjimo džiaugsmą, o štai kiti, tarsi ištikti kepinančios saulės šilumos smūgio, desperatiškai puolė triūbyti sąmokslo teoriją: Kristaus kūną pavogė Jo mokiniai! O gal iš tiesų anuomet buvo nors viena maža prielaida, leidžianti suabejoti Viešpaties prisikėlimu, kai Dievo žodis byloja apie prie kapo su ginklais budėjusius sargybinius, kurie vienu metu ėmė ir „pastiro lyg negyvi“ (Mt 28, 4). Gal tada ir įvyko toji Kristaus kūno „amžiaus“ vagystė, kuriai kruopščiai pasirengė Jo mokiniai? Teisybės dėlei teigiame: po savo Mokytojo laidotuvių apaštalai tikrai nespinduliavo drąsa, kuri būtų tapusi varikliu išplėšti Jo kūną iš kapo... Ką gi daryti su lavonu? Jo vis tiek neatgaivinsi. Be abejo, Jo kūno pagrobimo iš kapo gandus paleidę aukštieji žydų kunigai beviltiškai bandė įsukti akiplėšiško melo smagratį. Bet ši jų niekuo nepagrįsta suktybė iš pat pradžių buvo pasmerkta žlugti. Prisiminkime: kai Dievo angelas nurito šalin didžiulį užantspauduotą akmenį nuo kapo rūsio angos, tą dangaus svetį išvydę kareiviai persigando ir kurį laiką buvo suakmenėję, Jėzus savo stulbinančiu prisikėlimu iš numirusių jau buvo įpylęs „deguto šaukštą“ į žadą praradusios mirties nuodų statinę... (plg. Mt 28, 7). Taigi viskas vyko pagal Biblijos scenarijų: niekas negalėjo sustabdyti nemirtingo Jėzaus pažado prisikelti išsipildymo. Jis žemėje su kaupu atliko savo misiją. Dabar – mūsų eilė. Nors Jis, sumokėjęs savo gyvybe, mums padovanojo išganymą, bet jei mes į šią malonę žiūrime pro pirštus, tuomet tai – mūsų pačių bėda.

Gavėnios malonė

Kunigai ir vyskupas Arūnas Poniškaitis eina į Šv. Kryžiaus bažnyčią

Viduklė. 1991 ir 1992 metais Kauno kunigų seminariją baigė ir buvo įšventinti 25 kunigai. Šv. Juozapo globai paskirtas kursas nutarė, kad kovo viduryje ar apie Šv. Juozapą susirinks į kurio nors parapiją pabendrauti. Tai bus proga sukviesti parapijiečius ir suteikti jiems malonų reginį, kai provincijos bažnytėlėje ar didesnio miesto bažnyčioje per šv. Mišias prie altoriaus bus gražus pulkas Dievo tarnų – kunigų.

Kovo 23 dieną tokias šv. Mišias ir gražų reginį turėjo Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos tikintieji. Šiai bažnyčiai jau trečią dešimtmetį tarnauja klebonas kun. Albertas Stanulis. Jis pakvietė atvykti visus bendramokslius. Į Viduklę atvyko kunigai, kurie tik galėjo, – iš viso iš šešiolikos parapijų. Dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos augziliaras ir generalvikaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, irgi buvęs Šv. Juozapo globos kurso seminaristas. Į Viduklę atvyko kunigų iš įvairiausių parapijų ir tolimiausių šalies kampelių – Zarasų, Vilniaus, Alytaus, Tauragės, Kaišiadorių, Eišiškių, Birštono, Jurbarko, Kauno, Šakių, Pajūralio, Sasnavos...

Gimnazijos inauguracijai – šv. Mišios bažnyčioje

Vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM šventina Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos vėliavą

ŽIDIKAI. Kovo 6 dieną Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla oficialiai pervadinta gimnazija ir įregistruota vasario 13 dieną. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jas aukojo Telšių vyskupas augziliaras Genadijus Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo prel. Juozas Šiurys, kun. Donatas Liutika ir parapijos klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius. Vyskupas pašventino naują gimnazijos vėliavą. Iškilmėse dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys ir mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šiurys ir Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrė Genoveita Krasauskienė, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė, kiti garbūs svečiai. Renginys tęsėsi gimnazijos salėje. Skambėjo sveikinimai, linkėjimai, gimnazistai susirinkusiesiems dovanojo meninę programą.

Progimnazijos bendruomenė prisiminė Dievo tarną

Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ ir grupė panevėžiečių prie kun. Alfonso Lipniūno kapo

PANEVĖŽYS. Kovo 27-ąją Kristaus Karaliaus Katedroje šv. Mišiose buvo minimos Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinio, kunigo Alfonso Lipniūno (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28) 110-osios gimimo ir 70-osios mirties metinės. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, jose dalyvavo miesto kun. A. Lipniūno progimnazijos bendruomenė. Ganytojas džiaugėsi matydamas didelį jaunųjų būrį. Jis priminė, jog kun. A. Lipniūnas šioje Katedroje daug kartų bendravo su jaunimu. Vysk. L. Virbalas SJ pamoksle kreipėsi į moksleivius, sakydamas, kad ne vienai Panevėžio gatvei suteikti kunigų vardai, o vysk. K. Paltaroko ir kun. A. Lipniūno vardai – gimnazijai ir progimnazijai. Nors Dievo tarnas A. Lipniūnas dar nėra paskelbtas šventuoju, bet jis gyveno kaip tikras šventasis – buvo drąsus, ryžtingas, žinojo, ko nori, siekė užsibrėžto tikslo. Visas jo gyvenimas buvo susijęs su malda, o pavyzdys, kaip reikia gyventi, jam buvo Jėzus. Kunigas pats viską atiduodavo kitiems, sau nieko nepasilikdavo. Vysk. L. Virbalas SJ dėkojo šv. Mišių aukoje dalyvavusiems progimnazijos mokytojams ir direktorei, giesmininkams, choristams, patarnautojams. Kaip tik tuo metu Katedroje nušvito saulės spindulys tarsi šypsena ištikimo Dievo tarno A. Lipniūno, tikinčio, kad esame tiesūs, atviri, sąžiningi, mylintys Viešpatį, padedantys vieni kitiems. Vyskupas palaimino visus ir pakvietė pabūti  prie kun. A. Lipniūno kapo Katedros šventoriuje. Moksleivės prie Dievo tarno kapo padėjo gėlių.

Gavėnios įprasminimas

Šilalės klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis (dešinėje) dėkoja kunigui svečiui Rimvydui Marozui už rekolekcijas

Gavėnia – Kristaus kančios ir jo nešto Kryžiaus į Golgotos kalną apmąstymas, pasiruošimas Kristaus Prisikėlimui – Šv. Velykoms. Gavėnios metu tikintieji laikosi rimties, pasninko, vengia triukšmingų pasilinksminimų ir daug meldžiasi.

Maldingas Gavėnios įprasminimas vyksta Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje. Klebono, dekano, kan. dr. Algio Genučio bei kunigų vikarų Mindaugo Aleknos ir Vaidoto Vitės kiekvieną sekmadienį prieš Sumą drauge su suaugusiais ir šios parapijos jaunimu (tuo rūpinasi parapijos vienuolės ir tikybos mokytojos) einamas Kryžiaus kelias, o penktadienį vakarais – po vakaro šv. Mišių. Šeštadieniais, prieš vakaro šv. Mišias prie Nukryžiuotojo, esančio bažnyčios navoje, buvo giedamas dramatizuotas Kristaus kančios apmąstymas – Graudūs verksmai. Kiekvieną sekmadienį apie dvidešimt ar daugiau parapijiečių bei Šilalės „Caritas“ darbuotojų, vadovaujant Jadvygai Mortai Romienei ir Šilalės Marijos legiono Apaštalų Karalienės prezidiumo narėms, įvairiomis intencijomis gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus. Gavėnios metu kunigai ir Marijos legiono legionieriai lanko ligonius Šilalės rajono ligoninėje ir namuose sergančius, neįgalius. Juos paguodžia, drauge su jais pasimeldžia, o reikalui esant, pakviečia kunigus, kad šie išklausytų jų išpažinčių ir suteiktų Švč. Sakramentą. Tai ypač svarbu pasitinkant Kristaus Prisikėlimo šventę – Velykas.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos rekolekcijos

Grupė Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narių

Jau tapo tradicija, kai Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) skyrių vadovams, nariams Gavėnios rekolekcijos vyksta Marijampolėje, Šv. Juozapo svečių namuose. Su atviromis širdimis jie gausiai susirinko ir kovo 14 dieną. Susitikimo tikslas – troškimas atsinaujinti ir pasikeisti, sustiprinti tikėjimą ir meilę, plačiau atverti akis ir žiūrėti į Dievą, esantį mūsų širdyse. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausioji vadovė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS rekolekcijas pradėjo šv. apaštalo Luko pasakojimu. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kaip viena moteris vardu Morta pakvietė Kristų į savo namus paviešėti. Morta rūpinosi, kaip geriau Jį priimti ir pavaišinti, o jos sesuo Marija tiesiog atsisėdo prie Viešpaties kojų ir klausėsi Jo žodžių. Mortai papriekaištavus, jog sesuo nepadeda, Jėzus atsakė: Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta (Lk 10, 41–42). Vienuolė akcentavo, jog ir šiandien mums iš tikrųjų reikia tik vieno dalyko. Tą patį paliko mums ir palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis nebijojo eiti šventųjų keliu, svarstė, kiek yra panašus, kiek skiriasi, koks jo kelias einant į šventumą. Visi pakrikštytieji yra pašaukti būti šventaisiais. Tik dažnai iš akių išleidžiame pagrindinį tikslą panašiai kaip Morta. Palaimintojo moto: Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.

Uoliai apaštalaujama

Pajūralio legionierės eiliniame sekmadienio veiklos užsiėmime

1889 m. birželio 7 d. Airijoje, Dubline, gimęs Pranas Dufas, o 1913 metais tapęs Vincento Pauliečio draugijos nariu, 1921 m. rugsėjo 7 d. įkūrė Marijos legioną. Tai – katalikiška pasauliečių organizacija, kuri, dvasininkų vadovaujama, tarnauja Bažnyčiai. Legionierių tikslas – patiems dvasiškai tobulėti ir per Dievo Motiną Mariją plėsti Kristaus karalystę. Marijos legionas, kuris šiuo metu veikia beveik visose pasaulio šalyse, turi 3 milijonus aktyvių narių ir žymiai daugiau narių pagalbininkų (maldos narių).

Nemažai Marijos legionų, vadinamų prezidiumais, su jų pačių pasirinktais Dievo Motinos titulais, esama ir Telšių vyskupijoje. Marijos legiono prezidiumų, kuriuos sudaro pirmininkas, vicepirmininkas, sekretorius, iždininkas ir keletas aktyvių Prezidiumo narių, esama ir Šilalės dekanate. Šilalės parapijoje veikia Marijos, Apaštalų Karalienės, prezidiumas. Pajūralio parapijoje Švč. Mergelės Marijos, Visų malonių tarpininkės, prezidiumas įsikūrė 2010 metų kovą.

Pristatyta kraštiečio kunigo kūryba

Iš kairės: Zita Mackevičienė, kalba kun. Nerijus Pipiras, šalia – senosios muzikos ansamblis „Vox animae“ (vadovė – Virginija Šeduikienė), dešinėje – kun. Andrius Šukys

UTENA. Kovo 19 dieną A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko poetinio žodžio ir muzikos valanda „Erdvė ieškojimams“. Jos metu buvo pristatyta kun. Nerijaus Pipiro rinktinė „Tarp laikrodžio rodyklių“ ir kun. Roberto Urbonavičiaus kūrybos knyga „Ad libitum“. Gausiai susirinkusiai visuomenei buvo pristatyta kiek neįprasta dviejų autorių knyga dviem pavadinimais. Renginį pradėjusi bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Regina Mikalauskienė supažindino su literatūrine šio Rytų Aukštaitijos krašto savastimi.

Vėliau renginio vedėja, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Zita Mackevičienė pakvietė kalbėti vieną knygos autorių – kraštietį kun. Nerijų Pipirą. Jis trumpai apžvelgė savo kūrybos evoliuciją, perskaitė beveik niekur neskelbtus kūrinius, kuriuos, jam diktuojant, dar ankstyvoje vaikystėje užrašė mama. Savo pasisakymą kunigas baigė ištraukomis iš naujosios knygos.

12-asis literatūrinis pavasaris

Savo kūrybą skaito poetas Audrius Šikšnius

Pagėgiai. Lietuvai pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje tradiciškai – šiemet jau 12-ąjį kartą – sutiktas literatūrinis pavasaris „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“.

Poezija ir proza alsuojančio pavasarėlio programa buvo marga ir jauki. Pirmojoje šventės dalyje – „Vakaro darbai“ – sveikinamąjį žodį renginio dalyviams ir organizatoriams bibliotekininkams nuo Pagėgių savivaldybės vadovų perdavė vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, sakydama, jog visada malonu sušilti prie poetinio žodžio ugnies jaukia ir šviesia nuotaika dvelkiančiuose knygos namuose – Pagėgių bibliotekoje.

Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė renginio žiūrovams pristatė Pagėgių krašto literatų sambūrio narius ir svečius, iškilmingu šventės pradžios akordu tapo anoniminio eilėraščio konkursas „Inkognito“. Šių metų temą „Šlovnas čėsas bingtai kalbai...“ („Šlovingas laikas gražiai kalbai...“), pateiktą lietuvininkų tarme, „padiktavo“ visoje šalyje minimi Etnografinių regionų metai, tad krašto kūrėjams teko sukurti eiliuotą dedikaciją Pagėgiams aukštaičių, dzūkų, lietuvininkų, suvalkiečių ar žemaičių tarme. Nugalėtojo vardo nusipelnė poetės, pedagogės Veronikos Mockienės eilėraštis „Gimtasis mieste“, o autorė apdovanota specialiai įsteigtu gardžiu prizu – „Poetos užkandžiu prie kartupelių“.