|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Šventojo Tėvo atgaila už Bažnyčią Balandžio 2 dieną sukako 10 metų nuo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties Mindaugas Buika
Minint šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II 10-ąsias mirties metines (jis pas dangiškąjį Tėvą iškeliavo jo paties įsteigtos Gailestingumo šventės išvakarėse, 2005-ųjų balandžio 2 dieną) bei atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus dabar paskelbto Gailestingumo jubiliejaus kontekstą, norisi atkreipti dėmesį į ryškų abiejų šv. Petro įpėdinių mokymo bendrumą dėl individualios bei visuotinos sąžinės sąskaitos, meldžiant Dievo gailestingumo, svarbos. Juk neatsitiktinai apie būsimuosius Šventuosius Gailestingumo metus buvo pranešta kovo 13 dieną, popiežiui Pranciškui vadovaujant Atgailos liturgijai, kurioje jis pats atliko išpažintį ir teikė Susitaikinimo sakramentą, homilijoje kviesdamas neužtrenkti Bažnyčios durų visiems, siekiantiems tokio atsinaujinimo. Šv. Jonas Paulius II jo paskelbto ir vadovauto 2000-ųjų metų Didžiojo jubiliejaus metu akcentavo atsivertimo ir atgailos klausimą. Tais šventaisiais metais (2000 m. balandžio 30 d.) jis kanonizavo gailestingumo apaštalę seserį šv. Faustiną Kovalską, o pirmąjį Gavėnios sekmadienį (2000 m. kovo 12 d.) Vatikano bazilikoje atliko ypatingas jubiliejines Atsiprašymo ir atgailos apeigas. Dar besirengiant tam Didžiajam jubiliejui, pabrėždamas poreikį, kad būtų ištirtos ne tik praeities krikščionių klaidos, bet ir šiuolaikinės Bažnyčios sąžinė, Šventasis Tėvas 1994 metų apaštaliniame laiške Tertio millennio adveniente rašė: Kaip, pavyzdžiui, galima nutylėti religinį abejingumą, dėl kurio daugelis žmonių gyvena, lyg Dievo visai nebūtų, arba pasitenkina neapibrėžtu religingumu, kuris nekelia tiesos klausimo ir nereikalauja nuoseklumo. |
||
|
|
||
|
Popiežius Pranciškus apie kalinių sielovadinę globą Mindaugas Buika
Gerojo plėšiko pavyzdys Didįjį penktadienį, kai pamaldžiai apmąstoma Viešpaties kančia ir mirtis, be kurių nebūtų Prisikėlimo, popiežiaus Pranciškaus paskelbtojo Gailestingumo jubiliejaus šventimo perspektyvoje ypač norisi atkreipti dėmesį į privilegijuotas pastoracijos sritis, visuomeninio gyvenimo periferijas, kuriose pirmiausia prabylama apie Išganytojo kančias. Konkrečiau kalbama apie kalinių sielovadą, prisimenant, kad ir vakar, Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2 dieną, Šventasis Tėvas vėl kaip pirmaisiais savo pontifikato metais privačiai aplankė Romos pataisos įstaigą, Rebibijos kalėjimą, kurio bažnyčioje aukojo Paskutinės vakarienės šv. Mišias ir atliko tradicinę kojų plovimo apeigą. Šį kartą popiežius Pranciškus vėl, Jėzaus pavyzdžiu, mazgojo kojas dvylikai asmenų, pasirinkdamas labiausiai marginalizuoto sluoksnio atstovus kalinius. Todėl šiame rašinyje išsamiau aptariamas Šventojo Tėvo susitikimas su Podžiorealės (Poggioreale) kalėjimo kaliniais, įvykęs kovo 21 dieną vizito į Italijos pietinį sudėtingų socialinių problemų ir organizuoto nusikalstamumo kamuojamą Neapolio miestą metu. Pranešama, kad tuomet labai draugiškai bendraudamas su kaliniais prie pietų stalo paprastoje kalėjimo valgykloje, popiežius Pranciškus, nurodydamas evangelinį Didžiojo penktadienio nukryžiavimo įvykį, sakė, kad pirmuoju Bažnyčios šventuoju tapo kaip tik su Jėzumi nukryžiuotas ir atsivertęs nusikaltėlis, kuriam Atpirkėjas prieš mirtį pažadėjo: Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43). |
||
|
|
||
Iškelkime Velykų laisvės vėliavą Kun. Vytenis Vaškelis
Netenka abejoti, kad Dievo Sūnaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra svarbiausias visos žmonijos istorijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykis. Jis atėjo iš dangaus pas mus, kad ne tik kentėtų, mirtų, prisikeltų, bet ir mus visus nusivestų ten, kur nepalyginamai yra geriau... Ar leisime Jam, veikiančiam ir gyvenančiam mumyse, šią nepaprastos svarbos užduotį užbaigti iki galo? Jėzaus laikais vieni žmonės Jį įtikėjo ir priėmė Jo Prisikėlimą kaip blogio žalčio galvą triuškinantį faktą ir naujo gyvenimo aušros užtekėjimo džiaugsmą, o štai kiti, tarsi ištikti kepinančios saulės šilumos smūgio, desperatiškai puolė triūbyti sąmokslo teoriją: Kristaus kūną pavogė Jo mokiniai! O gal iš tiesų anuomet buvo nors viena maža prielaida, leidžianti suabejoti Viešpaties prisikėlimu, kai Dievo žodis byloja apie prie kapo su ginklais budėjusius sargybinius, kurie vienu metu ėmė ir pastiro lyg negyvi (Mt 28, 4). Gal tada ir įvyko toji Kristaus kūno amžiaus vagystė, kuriai kruopščiai pasirengė Jo mokiniai? Teisybės dėlei teigiame: po savo Mokytojo laidotuvių apaštalai tikrai nespinduliavo drąsa, kuri būtų tapusi varikliu išplėšti Jo kūną iš kapo... Ką gi daryti su lavonu? Jo vis tiek neatgaivinsi. Be abejo, Jo kūno pagrobimo iš kapo gandus paleidę aukštieji žydų kunigai beviltiškai bandė įsukti akiplėšiško melo smagratį. Bet ši jų niekuo nepagrįsta suktybė iš pat pradžių buvo pasmerkta žlugti. Prisiminkime: kai Dievo angelas nurito šalin didžiulį užantspauduotą akmenį nuo kapo rūsio angos, tą dangaus svetį išvydę kareiviai persigando ir kurį laiką buvo suakmenėję, Jėzus savo stulbinančiu prisikėlimu iš numirusių jau buvo įpylęs deguto šaukštą į žadą praradusios mirties nuodų statinę... (plg. Mt 28, 7). Taigi viskas vyko pagal Biblijos scenarijų: niekas negalėjo sustabdyti nemirtingo Jėzaus pažado prisikelti išsipildymo. Jis žemėje su kaupu atliko savo misiją. Dabar mūsų eilė. Nors Jis, sumokėjęs savo gyvybe, mums padovanojo išganymą, bet jei mes į šią malonę žiūrime pro pirštus, tuomet tai mūsų pačių bėda. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |