|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigo ir tautos kankinio biografijos bruožai
Kun. Alfonso Lipniūno (1905 03 121930 06 141945 03 28)
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Panevėžio gimnazijoje susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925 metais Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi bei Panevėžio Katedros vikaru. Savo prigimtimi jis buvo visuomenininkas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kunigas Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų. Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo Universitete Teologijos-filosofijos fakultete kun. A. Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį ir kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. 19351939 metais Prancūzijoje, Lilio universitete, studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 metais skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 metais Šv. Jonų bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos, kuris 15741584 metais buvo Vilniaus akademijos rektoriumi, iškalba. Nuo 1942 metų kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. Kazimieras Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, bet kunigo areštas sutrukdė realizuoti šį sumanymą. 1943 metais kun. A. Lipniūnas buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo atidūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. Stasio Ylos gavęs išrišimą, kun. A. Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 metais artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 dieną palaidoti Panevėžio Katedros šventoriuje. 1. Herojinės dorybės A. Bebaimis apaštalas. Kunigui Alfonsui ne kartą teko patirti persekiojimus: teismo, nuovados, policijos grasinimus areštu ir didelėmis baudomis, draudimus kalbėti, išvažiuoti iš Panevėžio, sekimą, šnipinėjimą. Už ką? Visa tai atiteko už tiesos žodį, darbą su katalikiškuoju jaunimu, ateitininkais (uždraudus prieškarinėje Lietuvoje katalikiškas organizacijas). Pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis. Vokiečių okupacijos metais jis persekiotas už tai, kad savo krūtine, visa savo dvasia užstojo Lietuvos jaunimą, kad neparsiduotų į nacių dalinius nei už tabaką, nei už degtinę. Dėl to jis nuėjo kankinio keliu. B. Didi siela mažame kūne. Jo siela didi savo užmojų platumu, išgyvenimų gilumu, nuoširdžiu pamaldumu, jautrumu kitų vargams. Nepaviršutiniškas, kūdikiška dvasia, nepaprastas darbštumas, aiški, tiesi, konkreti kalba, sugebėjimas daryti tikslius apibendrinimus, išvadas rodo, kad jis buvo ne vien visuomenininkas, bet ir mokslo žmogus. Jo svarstymai, samprotavimai buvo paremti Bažnyčios mokymu. Savo pokalbiuose liesdavo įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus. Labai gyvai svarstė, koks turėtų būti Pastoracijos institutas, su kuriuo jis siejo svarbiausius bažnytinio gyvenimo Lietuvoje uždavinius. Jis buvo labai savikritiškas, nevengė mokytis iš labiau patyrusių ar atitinkamoje srityje išsilavinusių draugų. C. Pamaldumas. Maldoje jis sėmėsi jėgų savo šventai kunigiškai tarnybai, artimo meilei. Pamaldumas jį lydėjo visą trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Su nuoširdžiu užsidegimu jis kvietė savo klausytojus gyventi Dievo malonėje, su vilties kupinu optimizmu žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje (A. Lipniūnas, Lauko lelijos). D. Pasiaukojęs kančioje. Štuthofe kun. A. Lipniūnu rėmėsi visas apaštalavimas. Jis pagrindinis visų pamaldų koncentracijos stovykloje organizatorius. Ir mušamas, ir keikiamas tylėjo, bet veiklos neatsisakė. Čia, kančios ir mirties naktyje, nuoširdžiai atsidėjo ligonių šelpimui, ypač rūpinosi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaitė, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S. Yla rūpinosi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių. Taigi koks buvo gyvenimas, tokia ir mirtis. Tik švento gyvenimo žmogus galėjo sąmoningai pasirinkti kankinystės kelią už tikėjimą. 2. Kunigo Alfonso Lipniūno šventumo garsas Svarbus faktas, kad Popiežiaus Jono Pauliaus II kun. A. Lipniūnas buvo įtrauktas į XX amžiaus kankinių sąrašą. Žymiai stipresnis kunigo Alfonso kultas yra vakarinėje Lenkijos dalyje negu Lietuvoje. Lenkai jį laiko šventu. Jie pralenkia mus, rinkdami medžiagą būsimai beatifikacijai. Lenkai išleido knygą, parašė kelis straipsnius ir išsaugojo jo daiktelius kaip relikvijas, nes įsitikinę, kad jis bus paskelbtas šventuoju. Poetas K. Bradūnas, asmeniškai pažinojęs jį, sako: Tai šventas kunigas, šventas žmogus ir šventas lietuvis. Daugybė istorikų tvirtina, kad jo kova, jo auka, jo pavyzdys įkvėpė lietuvius ir vėlesnėms kovoms už tikėjimo laisvę. 100-osioms kun. A. Lipniūno gimimo metinėms skirtų renginių ciklas praėjo sėkmingai, sukviesdamas daugybę žmonių, o gimimo metinių paminėjimo diena netikėtai virto didžiule švente. Katedra buvo pilna žmonių, Muzikinis teatras sausakimšas. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje veikė fotografijų bei asmeninių kunigo daiktų paroda. Kovo 11 dieną Panevėžio žygeiviai, vadovaujami Algio Stalnionio, įvykdė savo pažadą pėsčiomis apeiti gimtąją kunigo Alfonso žemę. Snieguotu keliu nueita maždaug 17 km. Kartu keliavo kunigo Alfonso dienoraštis ir jaunimas. Sukurtas dokumentinis filmas apie kun. A. Lipniūną susilaukė didelio visuomenės dėmesio bei pritarimo. 3. Dokumentų, atkuriančių kun. A. Lipniūno gyvenimą, aiškiai paliudijančių jo herojiškas dorybes ir kankinystę, yra daug. Jo asmeninių daiktų išlikę mažokai. Liudininkai jau apklausti, dar tebėra vienas gyvas liudininkas. Unikalus dalykas dienoraštis, kuriame fiksuotos konigo mintys. Jau yra parašyta apie 10 knygų lietuvių ir lenkų kalbomis: Kun. Alfonsas Lipniūnas. Atsiminimų rinkinys, fotografuotinis leidimas (redaktorė S. Vanagaitė-Petersonienė), išleista 1989 metais, originalą išleido Švėkšniškių draugija (JAV), spausdino Draugo spaustuvė 1985 metais; Kun. Alfonsas Lipniūnas (autoriai monsinjoras Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė), knyga skirta kunigo Alfonso Lipniūno 90-osioms gimimo ir 50-osioms mirties metinėms, išleista 1995 metais Vilniuje; Ksiądz Alfonsas Lipniūnas (autoriai monsinjoras Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė, Elžbieta Grot), knyga skirta kun. Alfonso Lipniūno 97-osioms gimimo ir 57-osioms mirties metinėms (lenkų kalba), išleista 2002 metais Gdynėje (Lenkija). Paskutinį dešimtmetį įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose išspausdinta apie 30 straipsnių, nagrinėjančių jo gyvenimą. 4. Jo paskelbimas palaimintuoju (ir šventuoju) būtų reikšmingas Bažnyčiai ir sustiprintų tautoje šventumo siekimą. Kun. A. Lipniūno kultas įkvėptų didesnį ryžtą pasipriešinti antikrikščioniškoms ideologijoms. Parengė kan. doc. dr. Robertas PUKENIS
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |