2015 m. balandžio 3 d.    
Nr. 13
(2133)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Apie garbųjį kanauninką ir pirmąją krašto knygą

SVĖDASAI. Kovo 14-ąją, šeštadienį, miestelio bibliotekoje paminėta Knygnešio diena. Kalbėta apie knygnešius, knygas, Svėdasų kleboną, dekaną, maloningąjį Vilniaus kapitulos kanauninką Mykolą Smolskį ir apie šiame  miestelyje parašytą, matyt, pirmąją Anykščių krašte lietuvišką knygą „Uwogos ape izganimu duszios“, kuri jau 1828 metais buvo išspausdinta Šv. Jono misionierių spaustuvėje Vilniuje.

Saulėtą popietę į jaukiųjų knygų namų vaikų kampelį susirinko net trys dešimtys svėdasiškių ir svečių net iš Vilniaus ir Utenos rajono, tad paminėjimas tapo respublikiniu. Šių eilučių autorius kalbėjo apie įžymųjį Svėdasų kleboną, kuriam vadovaujant buvo pastatyta dabartinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuris buvo geras administratorius, įtakingas dvasininkas ir rašto mylėtojas. Rankraštyje išliko lenkų kalba surašytas konkretus ir poetiškas 1796 metų Kupiškio dekanato bažnyčių aprašymas ir dvasininkų pamąstymų, perspėjimų ir pamokymų knyga apie sielos išganymą. Įdomu, kad tuo metu, kai šią knygą rašė svėdasiškis klebonas, kun. Antanas Baranauskas dar net nebuvo gimęs, o štai netolimas kaimynas Antanas Strazdas jau 1812 metais buvo išleidęs savo šventų ir pasaulietinių giesmių rinkinį. Paminėtas ir mokytasis Troškūnų klebonas bernardinas Kiprijonas Lukauskas, lietuviškų pamokslų rinkinį parašęs dar XVIII amžiaus pabaigoje, bet kaip knyga jis buvo išleistas tik po dviejų šimtmečių. Tad kan. M. Smolskis yra pirmosios lietuviškos knygos Anykščių krašte autorius. Buvo paskaityta pamokančių bet kartu ir smagių, net šypseną keliančių ištraukų. Kūrinio kalba, nors ir prikimšta tais laikais plačiai vartotų svetimų kalbų, ypač iš lenkų kalbos, žodžių, bet suprantama ir šių laikų skaitytojams. Sužinota, kaip saugotis nuo mirtinų nuodėmių, kaip išlaikyti sielą nesuteptą, ypač saugotis kūno geidulių, nuoširdžiai melstis, kaip nusikaltus gailėtis, kokios baisybės prasikaltėlio laukia pragare, kaip nelengva bus skaistykloje. Kanauninkas rūsčiai rašo apie girtuoklius, iš kurių žydai pelnosi, ir juokiasi iš tų, kurie yra išbrinkę kaip aviliai, įrūgę kaip stuobriai, į galvijus ir kiaules panašūs, kurie tam, kad tik galėtų lakti, pasirengę ir altorių grožybes nuplėšę parduoti.

Prisimintas 1863 metų sukilimas, spaudos draudimo metai, knygnešių žygiai, Juozas Tumas-Vaižgantas, jo brolis Jonas Tumas ir kiti už lietuvišką žodį kovoję ir tautišką, nepriklausomą dvasią gaivinę svėdasiškiai. Iš Raguvos kilęs dailininkas Aleksandras Tarabilda kalbėjo ir net lenkiškai kalbantiems skirta tarpukario laikų istorijos knyga įrodinėjo, kad pirmasis knygnešys buvo jo žemietis, raguvis Račiūga. Viešnia iš Užpalių Viktorija Jovarienė prisiminė penkiasdešimtus metus besitęsiančią bičiulystę su svėdasiškiais, pastebėjo, kad rašytojai poetai savo eilėmis, dainomis prikėlė, pažadino laisvam gyvenimui tautą, pasakojo apie savo senelio brolį knygnešį, kurio garbei knygnešio ženklas – širdutė su kryžiumi – puikuojasi ir giminės herbe. Svėdasiškė, iš Kraštų kaimo kilusi lietuvių literatūros tyrinėtoja, dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė pastebėjo, kad XIX amžiaus pradžioje, kai labai plačiai paplitusi bažnytiniame gyvenime ypač klestėjo lenkų kalba, Svėdasų klebonas kan. M. Smolskis rašė lietuviškai, pasirūpino savo veikalą išleisti ir taip paliko unikalų kultūrinį paminklą. Toks žmogus vertas pagarbos, atminties ir gal net paminklo.

Buvo prisiminti ir kiti Svėdasų krašto kūrėjai, literatai, Elenos Markevičiūtės ir Petronėlės Dagytės eiles skaitė Irena Guobienė, o dainas apie jau gimstantį pavasarį bei Svėdasus pritardama akordeonu padainavo Ona Jeckienė. Bibliotekininkės kalbėjo apie bibliotekos svarbą, apie mėgiamiausias skaityti knygas, apie meilę knygai ir kitokiems informacijos šaltiniams buvo paklausta ir čia pat bibliotekoje, prie kompiuterių, laiką leidusių mokinukų. Smagu, kad daugiau nei tris valandas užsitęsęs pobūvis, persmelktas istorija ir tiksliniais kalbėjimais, įgijo šeimynišką formą, mat ratu susėdusieji gyvai dalyvavo pokalbyje, kuris vaisingai tęsėsi ir besivaišinant arbata bei pyragais.

Raimondas Guobis

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija