Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šventojo Tėvo atgaila už Bažnyčią

Balandžio 2 dieną sukako 10 metų nuo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties

Mindaugas Buika

Popiežius Jonas Paulius II apmąsto Jėzaus kančias

Minint šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II 10-ąsias mirties metines (jis pas dangiškąjį Tėvą iškeliavo jo paties įsteigtos Gailestingumo šventės išvakarėse, 2005-ųjų balandžio 2 dieną) bei atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus dabar paskelbto Gailestingumo jubiliejaus kontekstą, norisi atkreipti dėmesį į ryškų abiejų šv. Petro įpėdinių mokymo bendrumą dėl individualios bei visuotinos sąžinės sąskaitos, meldžiant Dievo gailestingumo, svarbos. Juk neatsitiktinai apie būsimuosius Šventuosius Gailestingumo metus buvo pranešta kovo 13 dieną, popiežiui Pranciškui vadovaujant Atgailos liturgijai, kurioje jis pats atliko išpažintį ir teikė Susitaikinimo sakramentą, homilijoje kviesdamas neužtrenkti Bažnyčios durų visiems, siekiantiems tokio atsinaujinimo. Šv. Jonas Paulius II jo paskelbto ir vadovauto 2000-ųjų metų Didžiojo jubiliejaus metu akcentavo atsivertimo ir atgailos klausimą. Tais šventaisiais metais (2000 m. balandžio 30 d.) jis kanonizavo gailestingumo apaštalę seserį šv. Faustiną Kovalską, o pirmąjį Gavėnios sekmadienį (2000 m. kovo 12 d.) Vatikano bazilikoje atliko ypatingas jubiliejines Atsiprašymo ir atgailos apeigas. Dar besirengiant tam Didžiajam jubiliejui, pabrėždamas poreikį, kad būtų ištirtos ne tik praeities krikščionių klaidos, bet ir šiuolaikinės Bažnyčios sąžinė, Šventasis Tėvas 1994 metų apaštaliniame laiške „Tertio millennio adveniente“ rašė: „Kaip, pavyzdžiui, galima nutylėti religinį abejingumą, dėl kurio daugelis žmonių gyvena, lyg Dievo visai nebūtų, arba pasitenkina neapibrėžtu religingumu, kuris nekelia tiesos klausimo ir nereikalauja nuoseklumo“.

* * *

Nurodęs daugelio šiandienos krikščionių prarastą antgamtinę žmogaus gyvenimo prasmę ir išgyvenamą etinę painiavą netgi pagrindiniuose – gyvybės ir šeimos – dalykuose, popiežius Jonas Paulius II kvietė, kad Bažnyčios vaikai paklaustų savęs, kiek juos pačius paveikė sekuliarizmas ir vertybių reliatyvizmas; kiek jie patys yra atsakingi už plintantį netikėjimą dėl savo religinio, moralinio ir visuomeninio gyvenimo trūkumų ir dėl to, kad patikimai nepaliudijo tikrojo Dievo veido. Šventasis Tėvas, kuris gimtojoje Lenkijoje XX amžiuje pats buvo patyręs kai kurių katalikų vaidmainystę ar net išdavystę valdant okupantams naciams bei komunistams, 1994 metų dokumente atvirai pabrėžė, kad Bažnyčia turi atsiprašyti, „jog daugelis krikščionių nesugebėjo ar net nepanorėjo įžvelgti žmogaus teisių pažeidinėjimo totalitarinėse valstybėse“. Jis nurodė, kad „negalima neapverkti to fakto, jog daug krikščionių prisidėjo ir prisideda prie neteisingumo ir socialinės priespaudos ekonominiame gyvenime“. Būtina paklausti, kiek jų yra tikrai susipažinę su socialiniu Bažnyčios mokymu ir nuosekliai laikosi jo principų. Jau sakytoje atsiprašymo maldoje per jubiliejines Atgailos pamaldas 2000 m. kovo 12 d., Jonas Paulius II kalbėjo: „Dieve, mūsų Tėve, kuris visada girdi vargšų šauksmą. Kiek daug kartų patys krikščionys nepažino Tavęs alkstančiuose, ištroškusiuose, neturinčiuose drabužių, persekiojamuose, įkalintuose, negalinčiuose apginti savęs, ypač pradiniuose gyvybės tarpsniuose. Už visus tuos, kurie vykdė tokio neteisingumo veiksmus, pasitikėdami tik gerove ir galia bei paniekindami „mažuosius“, kurie Tau tokie brangūs, mes meldžiame atleidimo. Priimk mūsų atgailą ir būk mums gailestingas“.

* * *

Tame atsiprašyme Visuotinės Bažnyčios vardu minėdamas daugelį istorinių krikščionių prasižengimų ir primindamas, kad Jėzus Kristus pirmuoju atėjimu per kančią, kryžiaus mirtį ir prisikėlimą atpirko žmoniją iš visų su prigimtine nuodėme susijusių blogybių ir kad šlovingu antruoju atėjimu pareikalaus ataskaitos už kiekvieną nuodėmę, Šventasis Tėvas meldė pasigailėjimo ir atleidimo tiek mūsų protėviams, tiek ir šiandienos broliams ir seserims. Jis reiškė garantuotą viltį, kad per tokį istorinį atminties nuskaistinimą ir sąžinės patikrą Bažnyčia savosios misijos įgyvendinimui įgaus naują stiprybę, kuri kyla iš Dievo gailestingumo priėmimo. 1994 metų apaštaliniame laiške, skirtame pasirengimui Didžiajam jubiliejui, popiežius Jonas Paulius II priminė Vatikano II susirinkimo mokymą, kad „Bažnyčia, savo prieglobstyje laikanti nusidėjėlius, yra šventa ir nuolat apsivalanti, visuomet atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui („Lumen gentium“, 8). Ir tai nėra silpnybės ženklas, nes „pripažinti vakarykštes klaidas ir netobulumus – paliudyti savo nuoširdumą ir drąsą bei sutvirtinti tikėjimą“. Tai svarbu rengiantis atsiliepti į nūdienos iššūkius, pagundas ir sunkumus. Taigi, iš skausmingos praeities patirties pripažinimo iškyla pamoka ateičiai, nes „tiesa įdiegiama tik pačios tiesos galia“. („Dignitaitis humanae“, 1).

© 2015 „XXI amžius“