Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Dievas neapleidžia savo vaikų

Popiežius Pranciškus apie kalinių sielovadinę globą

Mindaugas Buika

Hansas fon Tiubingenas, 1430. Jėzaus nukryžiavimas. Iš dešinės (paveiksle kairėje) – atgailaujantis plėšikas, kairėje (paveiksle dešinėje) – blogasis plėšikas, virš kurio – šėtonas (Viena, Austrijos nac. Paveikslų galerija)

Popiežius Pranciškus sutinkamas Neapolio kalėjime

Paminklas atgailaujančiam plėšikui Čekijoje, Breznicės miestelyje

Gerojo plėšiko pavyzdys

Didįjį penktadienį, kai pamaldžiai apmąstoma Viešpaties kančia ir mirtis, be kurių nebūtų Prisikėlimo, popiežiaus Pranciškaus paskelbtojo Gailestingumo jubiliejaus šventimo perspektyvoje ypač norisi atkreipti dėmesį į privilegijuotas pastoracijos sritis, visuomeninio gyvenimo periferijas, kuriose pirmiausia prabylama apie Išganytojo kančias. Konkrečiau kalbama apie kalinių sielovadą, prisimenant, kad ir vakar, Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2 dieną, Šventasis Tėvas vėl kaip pirmaisiais savo pontifikato metais privačiai aplankė Romos pataisos įstaigą, Rebibijos kalėjimą, kurio bažnyčioje aukojo Paskutinės vakarienės šv. Mišias ir atliko tradicinę kojų plovimo apeigą. Šį kartą popiežius Pranciškus vėl, Jėzaus pavyzdžiu, mazgojo kojas dvylikai asmenų, pasirinkdamas labiausiai marginalizuoto sluoksnio atstovus – kalinius. Todėl šiame rašinyje išsamiau aptariamas Šventojo Tėvo susitikimas su Podžiorealės (Poggioreale) kalėjimo kaliniais, įvykęs kovo 21 dieną vizito į Italijos pietinį sudėtingų socialinių problemų ir organizuoto nusikalstamumo kamuojamą Neapolio miestą metu. Pranešama, kad tuomet labai draugiškai bendraudamas su kaliniais prie pietų stalo paprastoje kalėjimo valgykloje, popiežius Pranciškus, nurodydamas evangelinį Didžiojo penktadienio nukryžiavimo įvykį, sakė, kad pirmuoju Bažnyčios šventuoju tapo kaip tik su Jėzumi nukryžiuotas ir atsivertęs nusikaltėlis, kuriam Atpirkėjas prieš mirtį pažadėjo: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Tas atgailavęs ir tradiciškai geruoju pavadintas plėšikas sudraudė antrąjį kartu su Jėzumi nukryžiuotą nusikaltėlį, kuris nesiliovė įžeidinėti kenčiantį Išganytoją sakydamas: „Ir Dievo tu nebijai (...). Juk mudu teisingai gavome, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 40–41). Čia galima prisiminti, kad ir popiežius emeritas Benediktas XVI vienoje 2012 metų vasario bendrojoje audiencijoje, komentuodamas Didįjį penktadienį įvykusį atgailaujančio nusikaltėlio dialogą su Išganytoju (tai tarsi buvo pirmoji išpažintis ir gautas išrišimas), aiškino: „Gerasis plėšikas Jėzaus akivaizdoje pažvelgia į save ir gailisi, įtikėjęs supranta, kad yra priešais Dievo Sūnų, apreiškiantį Dievo veidą“. Jis tada nuolankiai maldauja: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42) ir gauna Viešpaties atsaką, kuris pranoksta prašymą, nes pažadėtas rojus yra šventųjų dangiškoji buveinė. Jėzus suvokia, kad netrukus (po žemiškos mirties ant kryžiaus) susivienys su Tėvu ir atvers (įtikėjusiam ir atgailavusiam) vyrui kelią į Dievo karalystę“, – darė išvadą minėtame komentare Benediktas XVI. Tad šiuo atsakymu suteikiama tvirta viltis, kad Dievo gerumo galime būti paliesti ir paskutinę savo gyvenimo akimirką, o nuoširdi malda net ir po nuodėmingo gyvenimo gerojo Tėvo, laukiančio sugrįžtant savo sūnaus, priimama ištiestomis rankomis. Beje, nors gerasis plėšikas niekada Bažnyčioje formaliai nekanonizuotas, tačiau daugelyje vietų jis liaudyje gerbiamas kaip šventasis. Jam netgi yra pastatytas paminklas (Čekijoje), dedikuotas miestas (JAV, Kalifornijoje), parapijos bažnyčia (Kanadoje), o Romos martirologijoje jis minimas kovo 25 dieną ir laikomas atgailaujančių nusikaltėlių, kalinių dangiškuoju globėju.

Tikinčiųjų susitelkimas prieš korupciją

Popiežius Pranciškus pokalbyje su Neapolio kaliniais sakė, kad Didžiojo penktadienio kančioje Atpirkėjo parodytas gailestingumas atgailaujančiam nusikaltėliui yra gera pamoka visų laikų visuomenėms. Jeigu pats Viešpats atleidžia ir užmiršta nuodėmę, tai tuo labiau „niekas neturi teisės neužmiršti nuodėmės asmens, kuris savo atgaila (ir atlikta kalėjimo bausme) grąžina skolą ir prašo visuomenės atleidimo“. Tai teisinga dabartinėje pragaištingoje ekonominėje sistemoje, kai išsiplėtojęs ir su elementariu žmoniškumu nesuderinamas oligarchizmas, socialinė atskirtis, dažnai pasitaiko vergiškos darbo sąlygos (ypač dėl minimalaus atlyginimo), bedarbystė, išsikerojusi korupcija valstybinėse institucijose.

Tai skatina nusikalstamumą kaip savotišką pasipriešinimą tam blogiui (ypač toks nusikaltėliškos „rezistencijos“ suvokimas buvo paplitęs sovietinio komunizmo (nomenklatūrinio feodalizmo) sąlygomis, kuris kaip paveldas išliko iki šiol), pasidavimą mafijos šulų „greito praturtėjimo“ vilionėms. Kai kurie teologai svarsto, kad gal ir senovės Romos laikais Didįjį penktadienį šalia Jėzaus dešinėje pusėje nukryžiuotą ir Viešpaties akivaizdoje atgailavusį plėšiką į smurto ir nusikaltimų kelią įtraukė galvojimas, kad tokia kriminalinė karjera yra veiksmingas ar netgi patriotinis išnaudojamo žydo protestas prieš politinę ir ekonominę romėnų priespaudą bei įsigaliojusį socialinį neteisingumą. Ir šiais laikais tokia ideologija bei savotiškas polinkis į nuotykius kovoti prieš sistemos jėgos struktūras įtraukia kai kuriuos drąsius ir sumanius jaunuolius, atsidūrusius sunkiose gyvenimo sąlygose, į dalyvavimą daug žadančiose piktybiškose organizuoto nusikalstamumo operacijose.

Štai todėl popiežius Pranciškus, turėdamas galvoje nusikalstamumą, darbą „šešėlyje“, prasilenkimą su įstatymais skatinamas socialines aplinkybes, vizito Neapolyje metu įvykusiuose susitikimuose su vietos gyventojais perspėjo, kad vergiškas atlyginimas darbovietėse ir kitoks žmonių išnaudojimas visiškai prieštarauja krikščionybei. Tie darbdaviai ir įstaigų vadovai, kurie taip elgiasi, bet save vadina krikščionimis, paprasčiausiai yra melagiai. Šventasis Tėvas įvardijo kaip vergišką žmonių išnaudojimą ir „darbą po stalu“, tai yra šešėlinę ekonomiką, kadangi darbo sutarties nebuvimas užkerta kelią padoriai pensijai, sveikatos apsaugos draudimui ir pan. Korupciją jis įvardijo kaip riedėjimą baisių nusikaltimų pakalne į bedugnę, teisėtumo paniekinimą ir visišką valstybinio gyvenimo sugedimą. „Juk kai pamatome mirusį ir pūvantį gyvūną, pajuntame šlykštų jo dvokimą, – sakė Popiežius. – Taip pat ir tie krikščionys, kurie leidžia, kad klestėtų korupcinė sistema, jau yra mirę krikščionys ir tiesiog dvokia“. Štai kodėl reikia, kad Bažnyčia, jos struktūros ir sąjūdžiai mobilizuotų tikinčiuosius pilietiniam susitelkimui, kovai prieš tokias nusikalstamumą skatinančias visuomeninio gyvenimo ydas. Šventasis Tėvas ragino katalikus dalyvauti geroje politikoje, kuri yra aukščiausia meilės, gailestingumo ir tarnavimo žmonėms raiška. Neapolio gyventojams jis sakė, kad tai svarbu ne tik visos valstybės, bet ir vietinės savivaldos lygmenyje, kadangi čia tiesioginiame sąlytyje su žmonių bendruomenėmis, klaidos, aplaidumai, apgavystės neša dar didesnę žalą dėl akivaizdaus papiktinimo.

Sisteminės nusikalstamumo priežastys

Kovoje su korupcija svarbiausia yra nepasiduoti „lengvų pinigų“ ir negarbingų pajamų vilionėms. „Tai gali būti duona šiandien, tačiau badas rytoj nieko pozityviai nesprendžia“, – aiškino popiežius Pranciškus neapoliečiams. Jis pabrėžė: „Reikia griežtai reaguoti į organizuoto nusikalstamumo gaujų ir struktūrų, kurios išnaudoja ir gadina jaunimą, varginguosius, silpnuosius ciniška prekyba narkotikais, alkoholiu ir kitais nusikaltimais, veiklą. Negalima leisti, kad tokiu būdu iš jūsų būtų pagrobta viltis“. Kreipdamasis į pačius nusikaltėlius ir jų bendrininkus Šventasis Tėvas kalbėjo: „Šiandien kaip brolis aš vėl kartoju: atsiverskite į meilę ir teisingumą, leiskite sau pajusti Dievo gailestingumą! Žinokite, kad Jėzus jūsų ieško, norėdamas apkabinti ir dar labiau mylėti. Su malone Dievo, kuris visiems atleidžia, įmanoma sugrįžti į garbingą gyvenimą“. Šį savo mokymą Šventasis Tėvas pratęsė jau tiesiogiai bendraudamas su kaliniais Neapolio priemiestyje Podžiorealėje esančiame kalėjime, į kurį ta proga buvo atvykusios kalinių delegacijos iš kitų Kampanijos regiono įkalinimo įstaigų, įskaitant sustiprinto režimo psichiatrinę ligoninę. Šio susitikimo išvakarėse Podžiorealės kalėjimo kapelionas kunigas Frankas Espozitas (Franco Esposito) duotame interviu žiniasklaidai pasakojo, kad jis yra vienas seniausių Italijoje ir vienas labiausiai perpildytų. Šioje įkalinimo įstaigoje, kuri pagal projektą gali talpinti 1400 suimtųjų, vienu metu buvo net beveik 3000. Dabar iš kalinčių 1900 asmenų tik dešimtadalis turi normalią galimybę dirbti, o nemaža dalis net 22 valandas per parą praleidžia kamerose. Dėl tokių sunkiai pakenčiamų kalinimo sąlygų Podžiorealės kalėjimas kartais įvardijamas kaip Italijos pragaras.

Tokiomis aplinkybėmis žmoniškumą padeda palaikyti įvairūs katalikiški švietimo ir ugdymo projektai, kuriuos realizuoja pastoraciniai darbuotojai ir savanoriai. „Mes turime gražų pavyzdį, kai vienas jaunas žmogus, atlikęs bausmę, sugrįžo į kalėjimą jau kaip savanoris, organizuodavo jaunus kalinius prasmingiems užsiėmimams, kurie skatina atsinaujinimą, norą gyventi kitaip. Ypač veiklios visuose kalėjimo blokuose susikūrusios evangelizavimo grupės, kuriose kartu su tikėjimo pagrindų perdavimu stengiamasi, kad kaliniai sąmoningai suvoktų padarytų nusikaltimų blogį, nuodėmingumą ir brandintų troškimą nukreipti savo gyvenimą į gėrį“, – aiškino kunigas Fr. Espozitas. Labai svarbu, kad pastoracinis darbuotojas ir savanoris su kaliniu bendrautų ne kaip su blogu nusikaltėliu, bet matytų jame tiesiog žmogiškąjį asmenį, nes tai padeda lengviau pradėti naują gyvenimą. Kaip yra sakęs popiežius Pranciškus, kalėjimuose dažniausiai atsiduria „smulkios žuvelės“, o pagrindiniai mafijos ir organizuoto nusikalstamumo „rykliai“ toliau laisvai plaukioja, pinigais užsimokėdami už savo saugumą. Todėl politiniu aspektu kovai su nusikalstamumu pirmiausia reikia užsiimti prevencija, kreipiant dėmesį į silpniausias gyventojų grupes, o kalėjimuose pirmenybę teikti auklėjimui, atsinaujinimui, bausmę atliekančiųjų įtraukimui į pozityvią veiklą. Kaip pasakojo kapelionas, rengdamiesi Šventojo Tėvo vizitui, kaliniai sąmoningai ruošėsi remontuodami bažnyčią, kurioje buvo patalpinta jų iniciatyva nupirkta šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra, o popiežiaus Pranciškaus atvaizdą pagamino savo rankomis. Didesnis dėmesys buvo skiriamas parengiamiesiems katechetiniams ir maldos užsiėmimams, netgi valgio ruošimui, stengiantis, kad jis patiktų ir Šventajam Tėvui. Kadangi bažnytinė patalpa, kurioje vyko pietūs su Popiežiumi, skirta tik 90 asmenų, tai kaliniai dalyvavo loterijoje, kad patektų į tą susitikimą. Tarp jų pasitaikė visokių, net ir AIDS užsikrėtusių gėjų bei narkomanų.

Iš kalėjimo – į kunigų seminariją

Išimtis patekti į tą susitikimą buvo padaryta tik kaliniui, kilusiam iš Šventojo Tėvo gimtosios Argentinos, nuteistam 15 metų kalėjimo bausme už narkotikų kontrabandą. Susitikime dalyvavo jaunas 27 metų kalinys, kuris jau baigia atlikti ketverių metų trukmės bausmę ir, pajutęs dvasinį pašaukimą, dabar svarsto galimybę stoti į kunigų seminariją. Kunigas Fr. Espozitas prisipažino, kad toks posūkis kalinio gyvenime jį patį labai sujaudino, kaip ir kiti dvasinio atsinaujinimo pavyzdžiai, kai kaliniai susitaiko su savo artimaisiais, šeimomis ir stengiasi žengti naujo gyvenimo keliu. Savo kreipimesi į Neapolio kalinius popiežius Pranciškus pirmiausia pripažino, kad galbūt daugelis jų jaučiasi nepatenkinti, nuvilti, kitų apleisti. „Tačiau Dievas neužmiršta savo vaikų ir niekada jų neapleidžia, nes Jis visada mūsų pusėje, ypač išbandymų metu. Dangiškasis Tėvas tikrai yra „apstus gailestingumo“ Ef 2, 4), visada kreipia į mus nuoširdų ir maloningą žvilgsnį, visada laukia mūsų ištiestomis rankomis. Ir šis tikrumas suteikia paguodą bei viltį ypač sunkumų ir liūdesio akivaizdoje“. Šventasis Tėvas pripažino, kad visi mes esame padarę klaidų gyvenime, tačiau Viešpats niekada nepaliauja stengęsis mus sugrąžinti į teisingą doros kelią per asmeninį susitikimą su Juo. Toks fundamentalus įsitikinimas, kad niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, netgi kalėjimo grotos ne tik suteikia viltį, bet ir skatina pasitaisyti.

Juk vienintelis dalykas, kuris atskiria mus nuo Viešpaties, yra nuodėmė, tačiau jeigu prisipažįstame nusikaltę ir nuoširdžiai gailimės, tada ta nuodėmė tampa susitaikymo su Juo proga prašant gailestingumo. Popiežius patvirtino, kad gerai žino skausmingas kalinių gyvenimo situacijas, kadangi gauna daug jų laiškų iš viso pasaulio ir kai kurie yra tikrai jaudinantys. Jis pripažino, kad kaliniai pernelyg dažnai laikomi žmogaus orumo nevertomis sąlygomis, todėl (atlikus bausmę) jiems sunku pilnavertiškai integruotis į visuomenę. Šios padėties ištaisymui telkiama kalėjimų sielovada, ieškoma būdų tikram dvasiniam atsinaujinimui. Tokia pozityvi patirtis naudinga ir visai pilietinei bei bažnytinei bendruomenei, nes parodo, kad marginalizavimo vietos, kalėjimai gali prasmingai prisidėti prie teisingos ir dėmesingos žmogui visuomenės kūrimo. Šventasis Tėvas ragino kalinius stengtis kasdien pajusti buvimą gyvojo Dievo, kuriam priklauso pasaulis ir žmogaus ateitis. Žinojimas, kad dabartis ir ateitis yra Viešpaties rankose, yra krikščioniškos vilties pagrindas, tikintis Jo gerumo ir gailestingumo visose, netgi sunkiausiose problemose. „Su šia garantuota viltimi ruoškimės jau priartėjusioms Velykoms, nukreipdami savo gyvenimą į Viešpatį ir palaikydami savyje gyvą Jo meilės liepsną“, – kvietė popiežius Pranciškus jį entuziastingai priėmusius kalinius.

© 2015 „XXI amžius“