Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pasiaukojamai dirbęs Tėvynei Lietuvai ir Tautai

Algirdas Vaclovas Patackas Juozo Valiušaičio nuotrauka

Didžiojo Viešpaties Kančios penktadienio rytą Kauno klinikose į Tėvo namus išėjo Algirdas Vaclovas Patackas – Žmogus, gyvenęs ir dirbęs didžiajai savo gyvenimo meilei – Lietuvai Tėvynei, apie ją rašęs, kalbėjęs, už ją kovojęs ir kalėjęs. Pats nuostabiai atviras Kūrėjo slėpiniams ir kitus jiems nepailstamai žadinęs... Jį žinome kaip laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvį, Nepriklausomybės Akto signatarą, neimantį signataro rentos („kai nieko negauni – esi laisvas“), VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narį, 1988–1990 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narį, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narį, Sąjūdžio seimų narį, kultūrologą, lietuvių etninės kultūros tyrinėtoją, žinomų savilaidinių kultūrinio pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Ethos“, „Saulė ir kryžius“ autorių, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje skaičiusį paskaitas apie kultūros filosofiją, baltų kultūrą ir etiką uždaruose bendraminčių, „Eucharistijos bičiulių“ susibūrimuose, o nuo 1988 metų – Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete.

Sunkia liga – kepenų vėžiu – susirgęs Seimo narys pastaruoju metu atlaikė penkias operacijas.

Algirdas Vaclovas Patackas (poetinis slapyvardis Algis Rudamina) gimė 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakuose. 1960 metais baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, 1966 metais Kauno politechnikos institutą, inžinierius technologas. Studijuodamas dirbo Kauno radijo gamykloje. 1965–1966 metais pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. Nuo 1966 metų dirbo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. Nuo 1968 metų – LSSR Mokslų Akademijos aspirantas, vėliau – jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Devynių mokslinių straipsnių iš elektrochemijos autorius. Prasidėjus politiniams persekiojimams už antisovietines, lietuviškas patriotines ir krikščioniškas pažiūras, perėjo dirbti į Lietuvos geologijos institutą inžinieriumi, iš ten KGB nurodymu pašalintas. 1982–1990 metais dirbo Kauno melioracijos eksploatavimo valdyboje darbininku remontininku. 1986–1987 metais buvo kalinamas už pogrindžio leidinių („Pastogė“, „Lietuvos ateitis“, „Ethos“) redagavimą ir leidimą. Dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas.

1990 metais Kauno miesto Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje Nr. 27 buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Netrukus jam buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. 1990 metais vadovavo Lietuvos-Čekijos tarpparlamentinių ryšių grupei. Buvo ir 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys. Priklausė Sąjūdžio, vėliau Krikščionių-demokratų frakcijoms. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros, Nacionalinio saugumo komitetuose. 2000-2002 metais dirbo Krašto Apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose URM bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. 2002–2012 metais buvo Kauno įgulos karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistas.

A. V. Patackas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Garbės savanorio ženklu ir vardu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Vyčio Kryžiaus ordino jis atsisakė, nes labiau už viską siekė teisingumo ir būti apdovanotam kartu su jį tardžiusiu KGB karininku jam neatrodė teisinga.

Išleido devynias įvairaus žanro knygas. Su Aleksandru Žarskumi parašė „Virsmų knygą“ – apie senąją mūsų protėvių kultūrą, „Pastogės Lietuvą“, „Galindianą“, „Lietuva – tai Vydija“, „Kas ir kada pagrobė Europą“ (kartu su Letu Palmaičiu), keletą prozos ir poezijos knygelių (slapyvardžiu), knygą „Litua“ – joje rašė apie lituanistiką plačiąja prasme: apie mūsų savimonę, baltų religiją ir jos sąlytį su krikščionybe, apie istoriją, ypač apie kalbą – nes ji mūsų tautai yra neatplėšiama savasties dalis, bandė įspėti kai kuriuos mūsų kalbos slėpinius.

Bekompromisio teisingumo siekis ir jaunos valstybės paklydimai paskatino A. V. Patacką grįžti į politiką, nors aplinkybės tam nebuvo palankios. 2012 metais su Drąsos kelio partija jis vėl tapo Seimo nariu, priklausė Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Tada vienas iškiliausių pogrindžio veikėjų buvo išvadintas patvoriniu, garliaviniu ir net vagimi, nors jis buvo žmogus, kuris niekada nesiekė garbės ir pripažinimo, nelaikė savęs politiku, o tik Lietuvos vaiku, nuolankiai dirbančiu jos labui. A. V. Patackas buvo tvirtų pažiūrų, paprastas žmogus, visada tvirtai gynęs savo nuomonę. Iki paskutinio atodūsio likęs ištikimas Lietuvos valstybės gynėjas, visą gyvenimą pasiaukojamai dirbęs Tėvynei ir Tautai.

Dėl šios netekties užuojautą A. V. Patacko šeimai, bendražygiams ir visai Lietuvos politikos bendruomenei  pareiškė šalies vadovai – prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Pasak Prezidentės, netekome tvirto, sąžiningo ir niekada nepasidavusio kovotojo už Lietuvą ir jos Laisvę. Premjeras atkreipė dėmesį, kad visas šio iškilaus žmogaus gyvenimas – ryškus patriotizmo, pasišventimo kilniems idealams pavyzdys. Seimo pirmininkė priminė, jog net ir sunkiai sirgdamas jis iki paskutinės dienos aktyviai atstovavo Lietuvos žmonėms dirbdamas Seime. O Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė, kad A. V. Patackas buvo ypatingas asmuo, su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje, labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas. Tai karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ir sargybinis. Kito tiesiog nėra. Pasak V. Landsbergio, A. V. Patackas buvo ne deklaratyvus, o nuoširdus ir tikras ginant savo požiūrį bei įsitikinimus, jam ypač buvo svarbi jo šalis Lietuva, garbė ir teisingumas.

Mirus A. V. Patackui į parlamentą dirbti ateis režisierius, teatro ir televizijos aktorius, ekspertai.eu iniciatorius Audrius Nakas.

* * *

Velionis buvo pašarvotas Kauno įgulos karininkų ramovėje. Trečiadienį Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir grupė kunigų už jį aukojo šv. Mišias. Arkivyskupas homilijoje kalbėjo apie šio žmogaus gyvenimo kryžių. „Visą Algirdo Patacko gyvenimą galima prilyginti Didįjį penktadienį švenčiamai Kristaus kryžiaus paslapčiai. Kryžius buvo jo pogrindinė veikla ir KGB kalėjimas; ne mažesnis kryžius buvo Sausio 13-oji ir laisvos Lietuvos kūrimas matant, kad ne viskas vyksta taip, ko buvo siekta“, – sakė arkivyskupas (Visą homiliją spausdinsime kitame numeryje). Trečiadienio popietę A. V. Patackas palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Laidotuvių apeigoms vadovavo arkivyskupas S. Tamkevičius

© 2015 „XXI amžius“