2015 m. balandžio 10 d.    
Nr. 14
(2134)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Kartais reikia
pūsti prieš vėją

Žinia apie prisikėlusį
Jėzų keliavo
ir į prekybos centrus

30 kunigystės metų

Filosofas,
pedagogas, politikas

Mirė rašytojas
Petras Dirgėla

Velykų „Urbi et orbi“

Šventasis Tėvas sveikina
piligrimus Šv. Petro aikštėje

Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje aukojo Velykų dienos šv. Mišias. Jose nebuvo sakoma homilija. Šv. Mišioms pasibaigus, vidudienį, Popiežius pakilo į bazilikos fasado balkoną ir iš ten į visus kreipėsi velykine žinia bei suteikė iškilmingą palaiminimą Romai ir visam pasauliui – „Urbi et orbi“.

Brangūs broliai ir seserys, linksmų Velykų! Kristus prisikėlė! Meilė nugalėjo neapykantą, gyvybė laimėjo prieš mirtį, šviesa išvaikė sutemas! Jėzus Kristus iš meilės mums nusivilko savo dieviškąją garbę, priėmė tarno išvaizdą, nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties. Dėl to Dievas jį išaukštino ir jis yra visatos Valdovas. Jėzus yra Viešpats!

Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums visiems rodo gyvybės ir laimės kelią. Šis kelias – nuolankumas, kuris reikalauja nusižeminimo. Šis kelias veda į garbę. Tik nusižeminant galima siekti to, kas aukštybėse, artėti prie Dievo (plg. Kol 3, 1–4). Išdidusis žiūri iš aukšto, nuolankusis kelia akis aukštyn.


Kryžius – švytinti tarnystės viršūnė

Mindaugas Buika

Didžiojo penktadienio Kryžiaus
kelio apeigos Romos Koliziejuje

Meditacijų parengimo užduotis

Prisimenant praėjusią savaitę švęstą Šventųjų Velykų Tridienį, pasitinkant Atvelykio sekmadienį, kuris prieš dešimtmetį mirusio šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu visoje Bažnyčioje skiriamas Dievo gailestingumo šventimui ir kurio išvakarėse popiežius Pranciškus paskelbė bulę dėl būsimųjų Gailestingumo jubiliejaus metų, norisi išsamiau aptarti Didįjį penktadienį Romos Koliziejuje tradiciškai vykusios Kryžiaus kelio procesijos mąstymus, kuriuos jo prašymu buvo parengęs žymus italų dvasinis vadovas ir rekolekcijų vedėjas Novaros vyskupas emeritas Renatas Kortis (Renato Corti). Tokių meditacijų pasirinkimas, prisimenant Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, be kurios nebūtų Prisikėlimo ir mūsų išgelbėjimo, yra nuoroda į tas viešojo gyvenimo problemas, kurias Šventasis Tėvas nori ypatingu būdu iškelti. Štai 2013 metų Kryžiaus kelio mąstymus buvo parengęs Libano kardinolas Bešaras Rajis (Becharo Rai), kad būtų atkreiptas dėmesys į dramatišką krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose. 2014-aisiais Romos Koliziejuje vykusios procesijos meditacijas buvo prašytas paruošti italas arkivyskupas Džankarlas Bregantinis (Giancarlo Bregantini), kuris buvo pirmasis ganytojas, viešai paskelbęs ekskomuniką mafijos veikėjams ir pabrėžė kovos su organizuotu nusikalstamumu svarbą.


Ramybė, tikėjimas ir kantrybė

Kun. Vytenis Vaškelis

Kiek tikime ir pasitikime Jėzumi, tiek savyje turime ramybės. Mums, švenčiantiems Jo prisikėlimą iš mirusiųjų, bepigu motyvuotai mąstyti, su didesniu įsitikinimu kalbėti bei atitinkamai veikti, nes per Gavėnią ir Velykų šventes buvome dar labiau sustiprinti Šventosios Dvasios galia (plg. Rom 8, 26), kad tvirčiau tikėtume Prisikėlusiuoju, kuris yra tikrosios ramybės Kunigaikštis (Iz 9, 5).

Visai kitaip atsitiko su Jėzaus mokiniais, kuriuos ištiko dvasios paralyžius, kai neteko savo Mokytojo... Į jų širdis įsismelkusi baimė (plg. Jn 20, 19), kad kai kurie fariziejai juos gali pradėti persekioti, iš dalies yra pateisinama, nes ant jų dar nebuvo nužengusi Dievo Dvasia, kuri tik vėliau jų širdis užlies nepaprastu bebaimiškumu, tikėjimu ir išmintimi taip liudyti bei skelbti Kristų, kad aplinkiniai iš nuostabos pradėtų aikčioti (plg. Apd 2, 12).


Pasiaukojamai dirbęs Tėvynei Lietuvai ir Tautai

Algirdas Vaclovas Patackas
Juozo Valiušaičio nuotrauka

Didžiojo Viešpaties Kančios penktadienio rytą Kauno klinikose į Tėvo namus išėjo Algirdas Vaclovas Patackas – Žmogus, gyvenęs ir dirbęs didžiajai savo gyvenimo meilei – Lietuvai Tėvynei, apie ją rašęs, kalbėjęs, už ją kovojęs ir kalėjęs. Pats nuostabiai atviras Kūrėjo slėpiniams ir kitus jiems nepailstamai žadinęs... Jį žinome kaip laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvį, Nepriklausomybės Akto signatarą, neimantį signataro rentos („kai nieko negauni – esi laisvas“), VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narį, 1988–1990 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narį, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narį, Sąjūdžio seimų narį, kultūrologą, lietuvių etninės kultūros tyrinėtoją, žinomų savilaidinių kultūrinio pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Ethos“, „Saulė ir kryžius“ autorių, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje skaičiusį paskaitas apie kultūros filosofiją, baltų kultūrą ir etiką uždaruose bendraminčių, „Eucharistijos bičiulių“ susibūrimuose, o nuo 1988 metų – Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete.


Stebinęs erudicija ir meile žmonėms

Algirdas Butkevičius

Kun. Valdemaras
Cukuras 1943 metais

Balandžio 11 dieną sukaks 100 metų, kai gimė kun. Valdemaras Cukuras (1915 04 11– 1938–1996 07 17). Tai buvo kunigas, stebinęs savo erudicija, tolerancija, vidine šiluma, meile žmonėms ir Dievui, dešimtmečius ugdęs ir puoselėjęs gražiausias jaunimo dvasines vertybes, mokęs mylėti Lietuvą ir jos kultūrą.

Valdemaras Cukuras gimė 1915 metų balandžio 11 dieną Barbelėje, Bauskės valsčiuje (Latvija). Jo amžininkai prisimena, kad motina buvo giliai tikinti, o tėvas Dievu netikėjęs. Gal todėl ankstyvoji Valdemaro vaikystė buvo nekatalikiška. Katalikybė jam tapo gyvenimo tikslu ir prasme tik baigus Nemunėlio Radviliškio progimnaziją ir 1929 metų rudenį atvykus mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų jis prisimins, kad draugų ir moksleivių labai mylimo gimnazijos kapeliono kun. Petro Raudos, kuris mokė mylėti knygą, muziką, grožį, paskatintas įstojęs į gimnazijoje aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, o 1932 metais, būdamas septintokas, buvo išrinktas eucharistininkų sekcijos pirmininku. Ateitininkų sąjunga Lietuvos gimnazijose tais metais buvo uždrausta, todėl jie slaptus susirinkimus rengdavę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios požemyje. Čia tais metais buvo pakrikštytas į ateitininkus įstojęs poetas, tuomet dar trečios klasės gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Jį krikštijo kapelionas kun. P. Rauda, o krikšto tėvas buvo šeštos klasės moksleivis, būsimasis poetas Leonardas Žitkevičius. Nors ir buvo gautas gimnazijos vadovybės leidimas surengti Kristaus Karaliaus minėjimą, tačiau po minėjimo, kažkam apie jį pranešus Švietimo ministerijai, buvo svarstomi jo organizatoriai, o Valdemarą Cukurą mokytojų tarybos posėdyje net siūlyta pašalinti iš gimnazijos. Direktoriui Antanui Juškai Valdemarą pavyko apginti, bet jo elgesio pažymys buvo sumažintas iki trejeto.


Ir aš tuo Gavėnios keliu einu

Skambant Laimutės Žilytės gitarai,
Kėdainių krašto literatės skaitė eiles

Gavėnios kelias kiekvienam kitoks. Svarbu, kokį kelią pasirenka pats žmogus. Vieniems tai – sielos išgryninimo, dvasinio atsinaujinimo, susikaupimo Kryžiaus kelio stočių maldoje, atgailoje metas, kiti pasninko, išmaldos, gerų darbų, kilnių pasiryžimų vedini eina Gavėnios keliu. Įsisukusiems į pavasarinių rūpesčių gausą teka tas pats laikas į Kristaus Prisikėlimo šventę, kuri ankstyvuoju Šv. Velykų sekmadienio „Aleliuja“ pažadina kiekvieną širdį pripildydama ją dieviškos palaimos.

Vieną Gavėnios sekmadienį pakviestos klebono kun. Artūro Stanevičiaus į Šv. Jurgio bažnyčią rinkosi Kėdainių krašto literatų sambūrio kūrėjos. Čia tradicija tapo literatėms tarti žodį Gavėniai. Tai – rašančiųjų sielos alsavimas, jos kalba, kuri dalijama vienų kitiems. Šį kartą visa tai – būties apmąstymai, tikėjimo išraiška, Kūrėjo pažinimo žingsniai, sudėti eilėraščiuose, esė, adoraciniuose tekstuose, – buvo dalijama Šv. Jurgio parapijos bendruomenei. Juos bažnyčioje skaitė literatės: Janina Meškauskienė, Raminta Matulytė-Šilienė, Ramutė Bechtereva, Neringa Visockė, Jadvyga Petrusevičienė ir šių eilučių autorė. Klebono kun. Artūro Stanevičiaus knygos ,,Tikėjimo tiltu“ ištrauką perskaitė M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Civilkaitė.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija