2015 m. balandžio 10 d.    
Nr. 14
(2134)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pasiaukojamai dirbęs Tėvynei Lietuvai ir Tautai

Algirdas Vaclovas Patackas
Juozo Valiušaičio nuotrauka

Didžiojo Viešpaties Kančios penktadienio rytą Kauno klinikose į Tėvo namus išėjo Algirdas Vaclovas Patackas – Žmogus, gyvenęs ir dirbęs didžiajai savo gyvenimo meilei – Lietuvai Tėvynei, apie ją rašęs, kalbėjęs, už ją kovojęs ir kalėjęs. Pats nuostabiai atviras Kūrėjo slėpiniams ir kitus jiems nepailstamai žadinęs... Jį žinome kaip laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvį, Nepriklausomybės Akto signatarą, neimantį signataro rentos („kai nieko negauni – esi laisvas“), VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narį, 1988–1990 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narį, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narį, Sąjūdžio seimų narį, kultūrologą, lietuvių etninės kultūros tyrinėtoją, žinomų savilaidinių kultūrinio pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Ethos“, „Saulė ir kryžius“ autorių, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje skaičiusį paskaitas apie kultūros filosofiją, baltų kultūrą ir etiką uždaruose bendraminčių, „Eucharistijos bičiulių“ susibūrimuose, o nuo 1988 metų – Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete.


Stebinęs erudicija ir meile žmonėms

Algirdas Butkevičius

Kun. Valdemaras
Cukuras 1943 metais

Balandžio 11 dieną sukaks 100 metų, kai gimė kun. Valdemaras Cukuras (1915 04 11– 1938–1996 07 17). Tai buvo kunigas, stebinęs savo erudicija, tolerancija, vidine šiluma, meile žmonėms ir Dievui, dešimtmečius ugdęs ir puoselėjęs gražiausias jaunimo dvasines vertybes, mokęs mylėti Lietuvą ir jos kultūrą.

Valdemaras Cukuras gimė 1915 metų balandžio 11 dieną Barbelėje, Bauskės valsčiuje (Latvija). Jo amžininkai prisimena, kad motina buvo giliai tikinti, o tėvas Dievu netikėjęs. Gal todėl ankstyvoji Valdemaro vaikystė buvo nekatalikiška. Katalikybė jam tapo gyvenimo tikslu ir prasme tik baigus Nemunėlio Radviliškio progimnaziją ir 1929 metų rudenį atvykus mokytis į Biržų gimnaziją. Po daugelio metų jis prisimins, kad draugų ir moksleivių labai mylimo gimnazijos kapeliono kun. Petro Raudos, kuris mokė mylėti knygą, muziką, grožį, paskatintas įstojęs į gimnazijoje aktyviai veikusią ateitininkų kuopą, o 1932 metais, būdamas septintokas, buvo išrinktas eucharistininkų sekcijos pirmininku. Ateitininkų sąjunga Lietuvos gimnazijose tais metais buvo uždrausta, todėl jie slaptus susirinkimus rengdavę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios požemyje. Čia tais metais buvo pakrikštytas į ateitininkus įstojęs poetas, tuomet dar trečios klasės gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Jį krikštijo kapelionas kun. P. Rauda, o krikšto tėvas buvo šeštos klasės moksleivis, būsimasis poetas Leonardas Žitkevičius. Nors ir buvo gautas gimnazijos vadovybės leidimas surengti Kristaus Karaliaus minėjimą, tačiau po minėjimo, kažkam apie jį pranešus Švietimo ministerijai, buvo svarstomi jo organizatoriai, o Valdemarą Cukurą mokytojų tarybos posėdyje net siūlyta pašalinti iš gimnazijos. Direktoriui Antanui Juškai Valdemarą pavyko apginti, bet jo elgesio pažymys buvo sumažintas iki trejeto.


Filosofas, pedagogas, politikas

Balandžio 6 dieną po sunkios ligos mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas.

Jis gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje. 1957 metais baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone, 1962 metais – Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo filologo specialybę. 1965–1968 metais buvo „Kultūros barų“ žurnalo redakcijos atsakingas sekretorius, skyrių redaktorius. 1968–1973 metais – Vilniaus universiteto aspirantas, 1973–1989 metaius – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975–1980 metais dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980–1989 metais ėjo „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1989 metais – LTSR Aukščiausiosios Tarybos  ir TSRS liaudies deputatas. 1973–1989 metais buvo LKP narys, 1989–1990 metais – savarankiškosios LKP, jos biuro narys. 1988–1990 metais – Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko pavaduotojas. 1990–1992 metais buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990–1991 metais – Ministro Pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 metais buvo Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS, vėliau su Rusija, delegacijų narys. 1991–2001 metais – Lietuvos ir Ukrainos draugystės Baltijos Asamblėjos narys, Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys, NATO komisijos narys.


Mirė rašytojas Petras Dirgėla

Kovo 29-ąją po sunkios ligos mirė rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Dirgėla.  Prozininkas ir eseistas dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje, „Gimtojo krašto“, „Komjaunimo tiesos“ redakcijose, bendradarbiavo su Lietuvos kino studija, buvo ilgametis žurnalo „Metai“ darbuotojas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Kūrybinį P. Dirgėlos palikimą sudaro daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Dalis jų išleistos kartu su broliu – Povilu Dirgėla. Literatūros kritikai teigia, kad P. Dirgėla priskirtinas rašytojų kartai, kuri atmetė socrealizmo dogmas ir padėjo pamatą naujam pokario lietuvių literatūros etapui. Bene žinomiausia Petro Dirgėlos keturių knygų epopėja „Karalystė: žemės keleivių epas“. 2003 metais rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2007-aisiais P. Dirgėla apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžiumi.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija