Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kryžius – švytinti tarnystės viršūnė

Mindaugas Buika

Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio apeigos Romos Koliziejuje

Šiemetinių Kryžiaus Kelio Romos Koliziejauje mąstymų autorius vyskupas Renatas Kortis

Meditacijų parengimo užduotis

Prisimenant praėjusią savaitę švęstą Šventųjų Velykų Tridienį, pasitinkant Atvelykio sekmadienį, kuris prieš dešimtmetį mirusio šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu visoje Bažnyčioje skiriamas Dievo gailestingumo šventimui ir kurio išvakarėse popiežius Pranciškus paskelbė bulę dėl būsimųjų Gailestingumo jubiliejaus metų, norisi išsamiau aptarti Didįjį penktadienį Romos Koliziejuje tradiciškai vykusios Kryžiaus kelio procesijos mąstymus, kuriuos jo prašymu buvo parengęs žymus italų dvasinis vadovas ir rekolekcijų vedėjas Novaros vyskupas emeritas Renatas Kortis (Renato Corti). Tokių meditacijų pasirinkimas, prisimenant Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, be kurios nebūtų Prisikėlimo ir mūsų išgelbėjimo, yra nuoroda į tas viešojo gyvenimo problemas, kurias Šventasis Tėvas nori ypatingu būdu iškelti. Štai 2013 metų Kryžiaus kelio mąstymus buvo parengęs Libano kardinolas Bešaras Rajis (Becharo Rai), kad būtų atkreiptas dėmesys į dramatišką krikščionių padėtį Artimuosiuose Rytuose. 2014-aisiais Romos Koliziejuje vykusios procesijos meditacijas buvo prašytas paruošti italas arkivyskupas Džankarlas Bregantinis (Giancarlo Bregantini), kuris buvo pirmasis ganytojas, viešai paskelbęs ekskomuniką mafijos veikėjams ir pabrėžė kovos su organizuotu nusikalstamumu svarbą.

Popiežiaus Pranciškaus siūlymas būtent 79 metų vyskupui R. Korčiui parengti 2015 metų Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio mąstymus, matyt, nebuvo atsitiktinis.

Šį hierarchą ir šventasis Jonas Paulius II buvo pakvietęs pravesti Romos kurijai tradicines 2005 metų Gavėnios rekolekcijas, paskutiniąsias, kuriose jis dalyvavo. 2005-ieji Katalikų Bažnyčioje buvo minimi kaip Eucharistijos metai ir vyskupo R. Korčio parinkta Gavėnios rekolekcijų tema „Bažnyčia naujosios ir amžinosios Sandoros tarnystėje“ kaip tik buvo su tuo susieta, nes atspindėjo Jėzaus žodžius, pasakytus užbaigiant Paskutiniąją vakarienę, kai Jis, šventindamas vyną, kalbėjo apaštalams: „Ši taurė yra naujoji Sandora mano kraujo, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 30), ir davė iš jos gerti visiems susirinkusiems. „Mes, kurie esame altoriaus tarnai, tuos žodžius kartojame kiekvieną kartą, kai aukojame šv. Mišias, – rašė popiežius Jonas Paulius II, dėkodamas vyskupui R. Korčiui už pravestas Gavėnios rekolekcijas. – Nurodydami Kraują, kuris tekėjo iš Nukryžiuotojo Kristaus žaizdų ir ypač iš perverto Jo šono, mes patvirtiname tikrąją Eucharistijos sakramento prasmę“. Tame viename paskutiniųjų savo raštų, parašytame 2005 metų vasario 19 dieną, Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčia semia gyvybę iš Eucharistijos, kadangi ji yra gimusi iš Kristaus Kraujo ir juo nuolat stiprina savo kasdienę užduotį skelbti Evangeliją, liudyti pasauliui naująją ir amžinąją Dievo Sandorą su žmonija. Šv. Jonas Paulius II dėkojo vyskupui R. Korčiui, kuris nuo 1981 iki 1990 metų buvo tuometinio Milano arkivyskupo kardinolo Karlo Marijos Martinio (Carlo Maria Martini) augziliaras, o vėliau daugiau nei du dešimtmečius vadovavo (iki atsistatydinimo dėl amžiaus 2011-aisiais) Novaros vyskupijai, už rodomą išskirtinį pastoracinį jautrumą.

Globojančios meilės visuotinumas

Pristatydamas šiemetinio Didžiojo penktadienio meditacijas, vyskupas R. Kortis Vatikano radijui duotame interviu sakė, kad parašyti tekstą Kryžiaus kelio stotims jį įkvėpė popiežiaus Pranciškaus mokyme keliamos moralinės ir socialinės dabarties gyvenimo problemos ir dabartinio Šventojo Tėvo pontifikato inauguracijos šv. Mišių pamokslas, sakytas 2013 m. kovo 19 dieną, kuriame pabrėžtas globėjiškas šv. Juozapo vaidmuo. Sąvokos „globa“, „rūpestis“ yra pagrindinė gija, siejusi balandžio 2 dieną Romos Koliziejuje vykusios Kryžiaus kelio procesijos, kurioje kryžių nešė įvairių tautų ir pašaukimų atstovai, mąstymus. Tame pamoksle popiežius Pranciškus minėjo šventojo Jono Pauliaus II mokymą, kad Juozapui patikėta Šventosios Šeimos globėjo (custos) užduotis įgija visuotinį pobūdį. „Kaip Juozapas su meile globojo Mariją ir su džiaugsmu rūpindamasis augino Jėzų, taip dabar Jis (Išganytojas) globoja ir saugo savo mistinį Kūną – Bažnyčią“, – sakė Šventasis Tėvas. Tokią ištikimą globojančios meilės tarnystę jis, kaip Kristaus vietininkas žemėje, paskelbė pagrindine pontifikato užduotimi. „Popiežius, vykdydamas savo valdžią, turi vis labiau įsitraukti į tarnystę, kurios švytinti viršūnė – Kryžius. Jis turi žvelgti į nuolankią, konkrečią, tikėjimo kupiną šventojo Juozapo tarnystę ir kaip jis išskėsti rankas, kad globotų Dievo tautą ir kupinas meilės bei švelnumo priimtų visą žmoniją, pirmiausia vargšus, silpniausiuosius, mažiausiuosius, ištroškusius, nuoguosius, ligonius, kalinius (plg Mt 25, 31–46). Tik tas, kuris tarnauja mylėdamas, moka globoti“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Remdamasis šia homilija, vyskupas R. Kortis Kryžiaus kelio mąstymų įžangoje aiškina, kad visi mes esame pašaukti priimti Dievo meilės dovanojamą globą ir tapti patikimais visos žmonijos ir kūrinijos, ypač vargšų ir šeimų, globėjais. Tik tokiu būdu pasauliui gali nušvisti gelbstinti vilties žvaigždė. Su tokiu sergėjimo poreikiu vyskupas R. Kortis meditacijose, pasiremdamas Evangelijos įvykiais ir siedamas juos su dabarties situacijomis, bando perteikti tuos jausmus ir mintis, kurie galėjo būti kenčiančio Jėzaus širdyje ir galvoje, jam nešant sunkų kryžių į Golgotą. Suvokiant, jog tai meilės ir gailestingumo kelias į visus atperkančią mirtį ir pergalingą prisikėlimą. Anot ganytojo, mūsų, dalyvaujančių tame Kryžiaus kelyje, įsijautimas į Atpirkėjo emocinę būseną padeda gailestingai apmąstyti šiandienos žmogiškojo gyvenimo sąlygas, pagalvoti apie šiandienos nukryžiuotuosius ir apie tuos, kurie nukryžiuoja. Tai padeda geriau suprasti atsivertimo, kovos už teisingumą ir taiką poreikį, iškeliant atgailos ir atleidimo bei susitaikymo reikšmę, stiprina troškimą sekti Viešpatį Jo Kančioje, būti patikimais Jo meilės liudytojais mūsų žodžiais ir veiksmais, mūsų kasdieniu gyvenimu visuose dabarties iššūkiuose, rodant visą reikalingą budrumą, nuoširdumą, teisingumą bei save išsaugant amžinajam gyvenimui.

Sustiprinti kenčiančius dėl tikėjimo

Antrosios Kryžiaus kelio stoties mąstyme, pasakojant, ką galėtų jausti nuteistas Jėzus, kai išsityčiojus Jam perduodamas nešti kryžius, nes Jis buvo „priskaitytas prie piktadarių“ (plg Lk 22, 37), vyskupas R. Kortis nurodo, kad per visą 2000 metų krikščionybės istoriją, pradedant nuo pirmųjų apaštalų iki dabarties laikų, krikščionys patiria panašius susidorojimus dėl savo tikėjimo. „Mūsų dienomis daug vyrų ir moterų yra pasmerkti (kaip neva piktadariai), įkalinti ir netgi nužudyti vien dėl to, kad jie tiki arba kad darbuojasi dėl teisingumo ir taikos“, – teigiama šiemetinėje Didžiojo penktadienio meditacijoje. Joje cituojamas 2011 metais islamo teroristų nužudyto žymaus Pakistano krikščionių veikėjo ir vyriausybės ministro Šabaso Bhačio (Shanbaz Bhatti) dvasinis testamentas, kad būtent Kryžiaus kelio apmąstymas ankstyvoje jaunystėje jį paskatino tarnauti persekiojamiems, tapti tikru Jėzaus Kristaus sekėju. Šio liudijimo šviesoje mąstymas užbaigiamas malda Viešpačiui, siekiant sustiprinti visus kenčiančius dėl tikėjimo, kad fundamentali teisė į religijos laisvę plistų visame pasaulyje. Apmąstydamas ketvirtąją Kryžiaus kelio stotį, kurioje pasakojama apie skausmingą kryžių nešančio Jėzaus susitikimą su savo motina Marija ir primenama evangelinė Simeono pranašystė, kad Dievo Motinos sielą pervers kalavijas, vyskupas R. Kortis teigia, kad ta Dievo Motinos ir kenčiančio Sūnaus pasimatymo Jeruzalės skersgatvyje drama „skatina mus pagalvoti apie tas sunkias dvasines ar materialines aplinkybes, su kuriomis susiduria daugelis šeimų šiandienos pasaulyje“. Tie sunkumai dažnai paliečia visu šeimos narius (motinas, tėvus, vaikus, senelius), ypač kai dėl neištikimybės, girtuokliavimo ar kitų bėdų suyra santuokos. „Žinoma, lengviausia pasmerkti, bet yra dar svarbiau mums patiems bandyti suvokti atsidūrusius tokioje padėtyje ir, kiek galima, jiems padėti“, – rašoma Kryžiaus Kelio mąstymuose. Primenant ateinantį rudenį Romoje vyksiantį šeimai skirtą Vyskupų Sinodą, maldoje prašoma Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir globos tuose darbuose, kad klusnumas Šventajai Dvasiai atneštų išmintingas įžvalgas, kuriose susitiktų gailestingumas ir tiesa (plg Ps 85, 11).

Penktosios Kryžiaus kelio stoties meditacijoje vyskupas R. Kortis iškelia dalyvavimą Kristaus kančioje. Jis kaip ir susitikimas su Viešpačiu gali būti visiškai netikėtas, bet ne mažiau svarbus išganymui. Pateiktuose Atpirkėjo svarstymuose, kai iš laukų grįžtančiam ūkininkui Simonui Kireniečiui liepiama padėti nešti kryžių, nurodoma, jog Jėzus pripažįsta, kad jam tapo lengviau. Primenamas evangelinis Viešpaties patvirtinimas: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 27) ir daroma išvada, kad visuomet yra didelė malonė turėti kireniečių greta, nes jie ištvermingai neša ne tik savo gyvenimo, bet ir kitų žmonių, netgi ištisų tautų kryžius ir tampa tikrais savo brolių ir seserų (kenčiančių bendrapiliečių, kaimynų, tautiečių, svetimšalių) globėjais, gindami gėrio, grožio, teisingumo ir tiesos vertybes. Šeštoje Kryžiaus kelio stotyje „Veronika nušluosto Jėzaus veidą“ apmąstoma moterų vieta Evangelijos mokyme. Pabrėžiama, jog kartu su apaštalais per miestus ir kaimus keliavusį Jėzų lydėjo ir grupė kasdienybe besirūpinusių moterų, kurios tapo pirmosios Prisikėlimo („tuščio kapo“) liudininkės. Beje, skirtingai nuo pačios Jėzaus motinos Marijos, kuri buvo iš prigimties be nuodėmės, tai yra nekaltai pradėtoji, daugelis Išganytojo sutiktų moterų moraliniu atžvilgiu turėjo gana prieštaringą reputaciją, bet buvo Jo išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų (plg Lk 8, 1), įspūdingai atgailavo ir atsivertusios tapo ištikimomis Viešpaties mokymo skleidėjomis. Vyskupas R. Kortis savo parengtose meditacijose pripažįsta, kad tikėjimo skelbimas ir krikščioniškų bendruomenių ateitis daug priklausys ir nuo aktyvaus moterų dalyvavimo. Pabrėžiant dvasinės motinystės svarbą, kai toje globoje mažieji širdyse tampa didžiaisiais, maldoje prašoma globos toms liudytojoms, patyrusioms slėpiningą susitikimo su Viešpačiu laimę.

Pašaukta būti gailestingumo Bažnyčia

Reikšmingi dvasiniai bei socialiniai šiandienos visuomenės gyvenimo iššūkiai, apie kuriuos nuolat kalba popiežius Pranciškus, iškeliami ir paskutinių šiemetinio Kryžiaus kelio Romos Koliziejuje stočių apmąstymuose. Štai dešimtojoje stotyje „Jėzui nuplėšia drabužius“, akcentuodamas didelį paniekinimą, ypač šalia esančios Motinos akivaizdoje, vyskupas R. Kortis skatina pamąstyti apie įvairiose pasaulio vietose paplitusius žmogiškojo orumo pažeidimus, ypač jaunų žmonių atžvilgiu. Tai – prekyba žmonėmis, prievarta ar apgaulės būdu paimti vaikai į kovotojų būrius, vergiškas darbas – visa tai tiesiog barbariškai sužaloja ne tik fizinę sveikatą, bet ir sielas, paliekant gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui. Meldžiant didesnio atlaidumo tų, kurie patyrė šiuos žiaurumus, prašoma, kad būtų apšviesta nusikaltusių sąžinė, iki šiol užtemdyta jų gyvenimo beprotybėje. Kiekvienu atveju, siekiant ištaisyti šias socialines ir moralines blogybes, galioja ne smurtinių revoliucijų šūkiai, bet apaštalo šv. Pauliaus evangelinis patarimas „nugalėti pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Vienuoliktoje Kryžiaus kelio stotyje, apmąstant gailestingą prie kryžiaus kalamo Atpirkėjo maldavimą savo dangiškajam Tėvui, kad Jis atleistų budeliams, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34), ir suteiktą nuodėmių išrišimą kartu nukryžiuotam atgailaujančiam plėšikui – „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43) – vyskupas R. Kortis pagrįstai svarsto, jog šios aplinkybės vėl kelia klausimą dėl mirties bausmės ir kankinimų uždraudimo. Tryliktoje Kryžiaus Kelio stotyje apmąstant skausmingą mirusio Išganytojo kūno nuėmimą nuo kryžiaus su netgi Jo budelių pripažinimu, kad Jis tikrai buvo Dievo Sūnus (Mt 27, 54), dėl parodytų išraiškingų ženklų mirties akimirką, kuri jau pranašavo pergalingą prisikėlimą, reiškiamas įsitikinimas dėl Jo mistinio Kūno – Bažnyčios – paskirties: „Tavyje, Jėzau, žodi, tapęs kūnu, mes esame pašaukti būti gailestingumo Bažnyčia; Tavyje, kuris pasirinkai būti vargšu, Bažnyčia yra pašaukta būti neturtinga ir vargingųjų draugė“, o dangiškasis Tėvas maldaujamas išplėsti į visą žmonijos šeimą teisingumo ir taikos karalystę, parengtą per savo vienintelio Sūnaus, mūsų valdovo ir išgelbėtojo, kuris gyvena ir viešpatauja su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžių amžius, auką.

© 2015 „XXI amžius“