|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ramybė, tikėjimas ir kantrybė Kun. Vytenis Vaškelis
Kiek tikime ir pasitikime Jėzumi, tiek savyje turime ramybės. Mums, švenčiantiems Jo prisikėlimą iš mirusiųjų, bepigu motyvuotai mąstyti, su didesniu įsitikinimu kalbėti bei atitinkamai veikti, nes per Gavėnią ir Velykų šventes buvome dar labiau sustiprinti Šventosios Dvasios galia (plg. Rom 8, 26), kad tvirčiau tikėtume Prisikėlusiuoju, kuris yra tikrosios ramybės Kunigaikštis (Iz 9, 5). Visai kitaip atsitiko su Jėzaus mokiniais, kuriuos ištiko dvasios paralyžius, kai neteko savo Mokytojo... Į jų širdis įsismelkusi baimė (plg. Jn 20, 19), kad kai kurie fariziejai juos gali pradėti persekioti, iš dalies yra pateisinama, nes ant jų dar nebuvo nužengusi Dievo Dvasia, kuri tik vėliau jų širdis užlies nepaprastu bebaimiškumu, tikėjimu ir išmintimi taip liudyti bei skelbti Kristų, kad aplinkiniai iš nuostabos pradėtų aikčioti (plg. Apd 2, 12). Antra vertus, jų vidinis susikaustymas buvo jų asmeninė netikėjimo bėda, nes jie vėjais paleido pranašiškos Jėzaus tiesos žodžius, bylojančius ne tik apie būsiančią Jo kančią, bet ir neabejotiną Jo žengimą į savo garbę (plg. Lk 24, 26). Pelnytai jie susilaukė teisingų priekaišto žodžių, kai Prisikėlusysis juos pavadino neišmanančiais Gerosios Naujienos esmės ir lėtapėdžiais, delsiančiais į savo vidų priimti tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia (plg. Lk 24, 25). Jei, praėjus Velykų šventėms, savaip užsimiršę, nemotyvuotai dvasiškai atsipalaiduotume ir, praradę dvasinį širdies budrumą, sielos galiomis perdėm pasinertume į mus gundančio išorinių pasaulio rūpesčių sūkurį, taptume neramybės įkaitais ir rizikuotume atitolti nuo savo vidinių šaknų antgamtinių turtų bei nuo paties Dievo, kuris mums padėjo juos kaupti, kad būtume turtingi malonių Jame. O jei, nepaisant įvairių priešpriešų, stengsimės savo viduje budėti ir toliau kryptingai puoselėsime dvasinį gyvenimą bei sieksime, kad Kristaus padovanotoji ramybė (plg. Jn 20, 21) būtų mūsų kelrodė žvaigždė kasdienybėje, tada vis labiau suprasime, kad netikra pasaulio ramybė niekad neprilygs Jo ramybės kokybei (plg. Jn 14, 27). Šv. Tomo Akviniečio žodžiuose yra daug įžvalgumo: Žmogui būdinga trijų rūšių tvarka: žmogaus su savimi, žmogaus su Dievu ir žmogaus su artimu. Tad ir žmogaus ramybė yra trejopa: vidinė ramybė, kuria žmogus gyvena santarvėje su savimi, nedrumsčiamas savo galių, ramybė, kuria žmogus yra susitaikęs su Dievu ir visiškai paklusęs Jo nurodymams, ir ramybė palaikant santykius su artimu, ja gyvenama su visais taikoje. Taigi toji tvarkos ramybė yra įsišaknijusi Viešpatyje, nes Jis vienintelis yra tobulos darnos Kūrėjas bei Jos Palaikytojas. Tariama pasaulio ramybė pastatyta ant laiko vėjo blaškomų smėlio smiltelių ir todėl stokoja amžinybės prado, be kurio pasaulio teikiama ramybė pasmerkta žlugti, nes paprasčiausiai joje nėra ateities perspektyvų. Po rinkimų gerą ir patyrusį politiką netikėtai aršiai užsipuolė vienas naujas parlamento narys, kuris jį koneveikė visokiausiais būdais, bet senasis politikas ramiai ignoravo visas pagiežingas oponento replikas. Tą senąjį politiką vienas jo bičiulis paklausė: Kaip tu sugebi išlikti toks ramus, matydamas nederamą savo priešo elgesį, juk savo autoritetu galėtum lengvai užkirsti tam kelią? Į tavo klausimą atsakysiu atsitikimu iš savo vaikystės. Anuomet mano kaimynystėje gyveno senukas, kuris turėjo šunį. Kai tik patekėdavo mėnulis, šuo imdavo kaukti ir nenutildavo daugiau kaip valandą. Iš pradžių naktį pažadintas aš išsigąsdavau, tas staugimas buvo nemalonus ir kitiems kaimynams, tačiau niekas dėl to nepriekaištavo, nes šuns šeimininkas buvo senas ir vienišas, be to, visai kurčias. Politikas nutilo, žvilgtelėjo į laikrodį ir skubiai pakilo. Jo draugas nustebęs sušuko: Tu negali išeiti nepapasakojęs visko. Kuo gi tai baigėsi? Tas patyręs parlamentaras, šelmiškai šypsodamasis, atsakė: Tiesą sakant, tai ir visa istorija: šuniui pagaliau nusibodo staugti, o mėnulis ir toliau švietė. Kantri žmogaus ramybė pajėgi įveikti net priešininko dvasios chaoso demoną. Žymus filosofas Heidegeris yra paskelbęs trumpą filosofijos programą: Grįžti prie pačių daiktų! Daiktai yra objektyvi ir nekvestionuojama tikrovė. Juos pranoksta neregimoji realybė Dievas. Taigi grįždami prie pačių daiktų bei dalykų esmės visada jai suteikiame prasmę, kurios ištakos slypi neregimame Viešpatyje Jėzuje, kuris dėl mūsų atsisakė šlovės danguje ir tapo tarnų tarnu. Tačiau Jis mums paliko ramybės dovaną, kurią kiekvienas gauna, kai mokosi Jo išmintingos kantrybės mokykloje. Būkime verti mums suteiktos ramybės, kuri yra Jo prisikėlimo iš numirusiųjų sesuo.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |