|
Vietoj vergystės pasirinkęs mirtį
Laisvės kovotojo Antano KraujelioSiaubūno žūties penkiasdešimtmetį minint
Petras GIRDZIJAUSKAS
Pilėnų kunigaikščio Margirio lemtis karžygį Antaną KraujelįSiaubūną ištiko 1965 metų kovo 17 dieną Papiškėse.
Ūkininkų Antano ir Onos Kraujelių šeimoje, Kaniūkų kaime, 1928 m. spalio 28 d. gimė sūnus Antanukas. Lietuvos valstybė tais metais šventė jubiliejinį Lietuvos Respublikos dešimtmetį. Minint Vasario šešioliktąją, prezidentas Antanas Smetona priminė: Surusėję kairieji dirbo prieš mūsų valdžią visoje Lietuvoje, kur tik jiems pavykdavo prasiskverbti. Petrapilyje lietuvių seime jie balsavo prieš nepriklausomą Lietuvą. Tautiška Lietuva jiems nerūpėjo.
Kraujelių ūkis, visi Kaniūkų kaimo ir 400 000 Lietuvos ūkių tuo metu žengė klestėjimo link, taikydami europinį ūkininkavimo modelį. Tuose daugiašakio verslo ūkiuose dirbo bemaž du milijonai Lietuvos žmonių. Tuometinė Anglijos karalienė teigė: Lietuviškas sviestas ir bekoniena yra aukščiausios kokybės, o ir kaina mums priimtina.
Pagal Skudutiškio parapijiečių ir ūkininkų papročius Antanukas buvo pakrikštytas pirmąją gyvenimo savaitę jo senelio pastatytoje Skudutiškio bažnyčioje. Septynerių metų pradėjo lankyti vietinę pradžios mokyklą. Būdamas devynerių, pasiruošė ir priėmė Pirmąją Komuniją parapijos bažnyčioje, o kai buvo keturiolikos, Alantos bažnyčioje vyskupas suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
Antanukas, dabar jau Antanas, tapo pilnateisiu parapijos nariu Dešimties Dievo įsakymų išpažinėju kaip ir visi ūkininkai, kuriems Dekalogas ne tik religija, bet ir ideologija, tampanti jų gyvenimo kelrode. Šio kelio vadovas buvo parapijos klebonas, prižiūrintis katalikiškos bendruomenės moralę ir socialinę psichologiją. Tokia moralinė aplinka klestėjo visoje ūkininkų Lietuvoje, šalia buvo gausios liuteroniškos, pravoslaviškos ir judėjų bendruomenės, paklūstančios bendravalstybiniam moralės principui.
Antanas buvo pagrindinis tėvo padėjėjas visuose ūkio darbuose, tikras ūkininkaitis, paklūstantis bendravalstybinėms moralės normoms ir vykdantis Dekalogo nuostatas.
Atėjo lemtingieji 1939 metai: Klaipėdos aneksija, MolotovoRibentropo paktas. Vokietija ir bolševikinė Rusija užpuolė Lenkiją, klastingai grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą, o už tai jau 1940 metais užgrobė visą Lietuvą. Netrukus išryškėjo bolševikiniaičekistiniai sadistų veidai: A. Sniečkus, J. Paleckis, P. Raslanas, N. Dušanskis, pastarieji tik ką grįžę iš NKGBistinių sadistų kursų, nukreiptų į civilių piliečių kankinimą ir žudymą. Masiniai visų Lietuvos visuomenės sluoksnių žmonių suėmimai, kankinimai bei žudymai labai skaudžiai paveikė paauglio sielą, krikščioniškas idealistinis auklėjimas realiai susidūrė su sadistine tikrove. Ir tai tik pradžia: skaudžioji 1941 metų birželio tremtis ir dar skaudesni sadistiniaiteroristiniai beginklių gyventojų žudymai Rainių miškelyje, Panevėžio ligonėje, Pravieniškėse ir viesulu įsiveržusi Vokietijos nacistinė karinė žudymo mašina... Nedelsdami naciai išžudė visus Skudutiškio, Alantos ir kitų miestelių žydus.
Propogandinė Gėbelso mašina išryškino P. Raslano, N. Dušanskio dalyvavimą tragiškose Rainių miškelio žudynėse. P. Raslanas dėl to įvykio privalėjo pasiaiškinti A. Sniečkui. Šis reziumavo: Viską gerai atlikai, tik blogai paslėpei nukankintuosius (dokumentas išlikęs archyve). A. Sniečkus buvojo pamaskvėje arba Maskvoje kartu su P. Raslanu, o N. Dušanskis darbavosi GULAGO lageriuose operatyvininku. Jo veikla buvo ryški: kalinių mirtingumas tuose lageriuose buvo keliskart didesnis negu tokiuose pat gretimuose, kur operatyvininkais darbavosi rusai.
Dviejų grobikų grumtynių frontas nudundėjo į Rytus. Antanukas darbavosi tėvo ūkyje ir vieną po kitos įveikė porą progimnazijos klasių.
Grobikų grumtynės Rytuose neužtruko. Po Stalingrado sekė Kursko tankų lavinų grumtynės ir 1944 metų liepą Rytų Lietuvą reokupavo rusų Raudonoji armija. Jos tikslai buvo tie patys: sunaikinti pagrindinį Lietuvos valstybės socialinį sluoksnį ūkininkus. Okupantai savo grobuoniškų tikslų neslėpė, todėl ūkininkai savo lemtį suprato ir didžioji ūkininkų dauguma pasiryžo priešintis ne tik ginklu, bet ir visomis kitomis priemonėmis.
Visa Antano Kraujelio šeima stojo į pasipriešinimo kelią prieš bolševikinius okupantus, įrengė dvi slėptuves kaimynams laisvės kovotojams, ginklu besipriešinantiems okupantams. Požeminiame daržovių sandėlyje slėpėsi Vytauto apygardos vadas Jonas KimštasŽalgiris, Henrikas RuškulisLiūtas, J. VyžintasSvirplys, Bronius MusteikisKarvelis ir Juozas ŠutinysPaleckis.
Klojimo slėptuvėje slėpėsi B. SteiblysMarsas. Pagrindinis šių kovotojų žvalgas ir ryšininkas buvo Antanas jaunesnysis, vykdantis svarbiausius jų paliepimus. Atliekant itin svarbias užduotis, Antanui buvo patikimas ginklas slaptų dokumentų būtinajai ginčiai.
Ūkininkų Kraujelių šeimos pasipriešinimas okupantams buvo panašus į Lietuvos ūkininkų pasipriešinimą. Visi šeimos nariai slėpė ginkluotus laisvės kovotojus, maitino, ėjo sargybą, teikė ryšio ir žvalgybos žinias ir kitą reikiamą pagalbą.
A. Kraujelis okupantų sistemoje turėjo ir oficialias pareigas buvo bibliotekos, įkurtos jų namuose, vedėjas. Šios pareigos jam suteikė daug privalumų renkant informaciją laisvės kovotojams iš įvairių lankytojų ir iš okupacinių struktūrų tarnautojų bei stribų.
Sugrįžę okupantai, grąžino per pirmą okupaciją pasižymėjusius budelius P. Raslaną ir N. Dušanskį. Jie tapo vadovais MGB 2N valdybos, kurios pagrindinė užduotis sunaikinti besipriešinančią okupantams Lietuvos rezistenciją, panaudojant visas įmanomas priemones ir imperijos resursus.
Nuo tada prasidėjo neakivaizdinė kova: Antanas KraujelisSiaubūnas prieš represinę struktūrą, kurios smaigalyje buvo N. Dušanskis. 1948 metų rudenį Antanas palieka namus ir įstoja į Vytauto apygardos Liūto rinktinės Liepos kovotojų būrį. 1949 metų vasarį įkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (toliau LLKS), Gynybinių pajėgų vadas pakeitė apygardų kovinių vienetų struktūrą. Antanas tampa Žėručio rajono Liūto būrio kovotoju, rajono štabo nariu, vėliau žvalgybos skyriaus viršininku, o 1951 metais Žėručio rajono štabo viršininku. Vyksta nuožmi kova su šimteriopai gausesniu ir klastingu priešu, nuolatinės pasalos, klastingos provokacijos. Užverbuotas buvęs draugas Edmundas Satkūnas keliais šūviais sužeidė Antaną, bet jis stiprios valios ir geros orientacijos dėka suspėjo nukauti čekistų pasalūną. Buvusių ūkininkų padedamas ilgai, sunkiai gydėsi, o pasveikęs tęsė kovą. Stengėsi padėti kaimynams, įkolchozintiems ir pasmerktiems badavimui: revizuodavo iš kolochozų ar parduotuvių sandėlių maisto produktų resursus ir išdalindavo stokojančioms šeimoms, palikdavo rekvizavimo raštus LLKS organizacijos vardu. Kur sunkiau buvo patekti, persirengdavo rusų armijos artileristo karininko uniforma ir ten tvarkydavo būtinus dalykus. Sužinoję valdininkai ar net čekistai mėlynuodavo iš pykčio. Dėl to Antanas buvusių ūkininkų bendruomenėje buvo gerbiamas, jį saugojo kaip geradarį, ateinantį į pagalbą, kai būtiniausiai to reikia.
Po įkolchozinimo, kai buvo sunaikinti ūkiai ir ūkininkai, neliko laisvės kovotojams atramos kaimuose, silpo bendras pasipriešinimas. 1951 metų lapkritį buvo galutinai sunaikinta Vytauto apygarda. Be Antano KraujelioSiaubūno, liko dar vienas kitas laisvės kovotojas. 1954 metais Kraujelis liko vienas realiai veikiantis kovotojas, Guoga, likęs gyvas, aktyvių veiksmų nerodė. 1952 metų rugpjūtį galutinai buvo sunaikinta partizanų Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo sritis. Jos priešpaskutinis vadas Bronius KalytisRamojus tapo smogiku ir buvo panaudotas A. Kraujelio sunaikinimui, tačiau pastarasis jį, vos išvengusį kulkų, pergudravo.
Nuo 1954 metų pradžios Vytauto apygardoje liko tik vienas veikiantis laisvės kovotojas A. KraujelisSiaubūnas. Buvo įgyta penkių metų laisvės kovų patirtis, pažįstamas visos apygardos arealas, geri kontaktai su žmonėmis. Tačiau reikėjo stoti akis akin su N. Dušanskiu, jo juodašimtiška šnipų gauja, dar išlikusiais stribais, dabar jau milicininkais. Sekė pačios klastingiausios provokacijos, siekiančios sukiršinti su gyventojais, per vietinę spaudą, KGBistinę agentūrą ir kolchozinę nomenklatūrą. Buvo skelbiama piniginė premija už Siaubūno įdavimą KGBistams. Tačiau žmonės jį mylėjo, saugojo, slėpė. Jis buvo įsirengęs slėptuvę su gerai užmaskuotu įėjimu po kaimiška krosnimi pas svainį Antaną Pinkevičių Papiškių kaime.
1955 metais kunigas Antaną Kraujelį sutuokė su Janina Snukiškyte, o po metų gimė sūnelis, kurį pakrikštijo Antanuku. Tačiau sūnus negalėjo gauti tėvo pavardės, nes jis buvo labai pavojingas rezistentas. Kaimynė Petronienė suvaidino, kad pagimdė dar vieną sūnelį ir jis tapo Antanu Petroniu. Šeimą reikėjo maitinti, tad Siaubūnas ėmėsi megzti tinklus, kuriuos realizuodavo žmona Janina, dirbo kitus darbus, kuriuos išmoko tėvo ūkyje.
Ilgo Antano Kraujelio rezistencinio kelio sėkmės laidas buvo krikščioniškoji moralė, įgyta ūkininkų socialinėje terpėje, kurios jis bekompromisiškai laikėsi. Po Lietuvos ūkininkų įkolchozinimo, okupantai atėmė žemę, sunaikino ūkinius pastatus, padargus, laisvus ūkininkus įbaudžiavino. Okupantams liko svarbiausias uždavinys sunaikinti krikščioniškąją dvasią ūkininkų širdyse. KPSS partinį marksistinį propagandinį darbą nuožmiai vykdė apmokami partorgai, kiti jų pagalbininkai.
Atsvara šiam moraliniam terorui buvo sumanus A. Kraujelio tiek fizinio, tiek moralinio teroro stabdymas. Jis drausmino okupantų valdininkus, propagandistus, net slaptųjų tarnybų agentus, įspėdamas raštu ar žodžiu, sutikdamas juos pačiose netikėčiausiose vietose.
KGB suprato Siaubūno daromą žalą bolševikiniam reikalui, stengėsi jį sukompromituoti vietinių gyventojų akyse, primesti smogikų terorą.
N. Dušanskis, sunaikinęs laisvės kovotojų būrį, aiškiai suprato, jei bus Gečiai, vėl bus kovotojai. Sunaikinus Gečius, tą terorą primetus Siaubūnui, čekistams bus dviguba nauda: moraliai sužlugdytas nepagaunamas priešas ir sunaikinti kovotojai ir jų rėmėjai. Šią klastą, jei prireiks, bus galima eksploatuoti ir po daugelio metų. Po 17 metų trukusios bekompromisinės pogrindžio kovos klastingiausias KGB sadistas N. Dušanskis įsakymo tvarka suvaręs trijų rajonų jaunuosius čekistus, o svarbiausia, perspektyvųjį Anykščių r. KGB operatyvųjį įgaliotinį ltn. Marijoną Misiukonį, numatė jaunųjų čekistų užgrūdinimo ceremoniją, paženklinant pasižymėjusio priešo krauju kaip Rainių miškelyje, kaip susidorojant su Gynybinių pajėgų vadu Adolfu Ramanausku 1956 m. spalio 1213 d. Vilniaus KGB kalėjime (medikų pažyma). Operacijos metu čekistams padėjo MVD kariuomenės dalinys su snaiperiais gretimose sodybose. Naudodami įprastus sadistinius čekistų metodus, milicininkai grūdo šeimininką į slėptuvę pas Siaubūną. Pastarasis atsakė automato serija. Evakavus sužeistuosius, į patalpą iš slėptuvės įriedėjo granata. Čekistai kaip bailūs katinai iššokinėjo per langus. Siaubūnas išlipo į patalpą, sudegino slaptus dokumentus, dar kartą apšaudė čekistus, o paskutinį šovinį skyrė sau.
* * *
Paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio žūties vietoje, esančioje Utenos rajone, Papiškių kaime, vyko jo žūties 50-mečio minėjimas.
Čia kalbėjo Utenos rajono meras Alvydas Katinas, A.Kraujelio įamžinimui skirto labdaros ir paramos fondo vadovas Vilius Maslauskas, Seimo narė Milda Petrauskienė, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis.
A.Kraujelio žmona Janina Snukiškytė priminė, kiek persekiojimų yra patyręs jos vyras. A.Kraujalio sesuo Janina Šyvokienė priminė, kad jos brolis partizanauti ėmėsi būdamas 20-ies, o laisvės kovotoju išbuvo iki pat mirties, kurią pasitiko 36-erių. Daug kentėjo, ištremta buvo jo tėvų šeima, tremties neišvengė žmona, o vienintelis sūnus Antanas pateko į vaikų namus. Partizano sesuo sakė, jog tam, kad sugautų A.Kraujelį, buvo žadamos didžiulės premijos. Tačiau žmonės kovotojo už visų laisvę neišdavė. Ir savo, ir tautos laisvės niekada neišdavė ir pats A.Kraujelis. Vietoj vergystės jis pasirinko mirtį.
© 2015 XXI amžius
|