Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tarnystė vargstantiems ir kenčiantiems

Generalinės „Caritas Internationalis“ asamblėjos bruožai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus remia „Caritas“ pasaulinę kovos prieš badą kampaniją

Šventasis Tėvas su naujuoju „Caritas“ vadovu kardinolu Antonijumi Luizu Taglė

Popiežius Pranciškus aukoja 20-osios Generalinės „Caritas Intenationalis“ asamblėjos atidarymo šv. Mišias

Karitiečių pagalba maisto produktais nelaimėse atsidūrusiems žmonėms

Didelis Popiežiaus dėmesys

Tai, kad popiežius Pranciškus prieš savaitę Romoje vykusią 20-ąją Generalinę pagrindinės Katalikų Bažnyčios socialinės paramos organizacijos „Caritas internationalis“ asamblėją pradėjo aukodamas šv. Mišias, rodo ypatingą šios ir Lietuvoje gerai pažįstamos struktūros vertinimą. Juk paprastai vykstant kokios nors Vatikano ar kitos bažnytinės struktūros suvažiavimui, Šventasis Tėvas tik trumpam su delegatais susitinka jiems skirtoje audiencijoje, pasako kalbą su atitinkamais palinkėjimais. Popiežiaus vadovaujamomis pamaldomis Šv. Petro bazilikoje pradedami tik išskirtinės svarbos renginiai, pavyzdžiui, Vyskupų Sinodai. Todėl viso pasaulio karitiečiai tokiu Šventojo Tėvo dėmesiu turi didžiuotis bei jausti didelę įpareigojančią atsakomybę savo veikloje. Gegužės 12 dieną Vatikano katedroje aukotose šv. Mišiose dalyvavo beveik 400 kas ketveri metai vykstančios asamblėjos delegatų, atstovavusių 165 nacionalinėms „Caritas“ organizacijoms. Pasaulyje yra daugiau kaip du milijonai bendradarbių ir talkininkų. Beje, 165-ąja „Caritas Internationalis“ nare tapo jauniausia Afrikos valstybė Pietų Sudanas, viena skurdžiausių ir pilietinių konfliktų kankinama šalis, kuriai tikėjimu ir artimo meile grindžiama parama labai reikalinga. Iki gegužės 17 dienos vykusioje Generalinėje „Caritas Internationalis“ asamblėjoje delegatai apsvarstė per pastaruosius ketverius metus atliktus darbus, priėmė naują strateginių krypčių veiklos programą, išrinko vadovybę kitai kadencijai.

Šv. Mišių homilijoje, sutelkdamas dėmesį į suvažiavimo delegatų bei viso pasaulio karitiečių uždavinius ir pabrėždamas globalinį „Caritas Internacionalis“ pripažinimą dėl atsidavusios tarnystės vargšams ir kenčiantiems, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog pati bažnytinio gyvenimo realybė reikalauja tokios veiklos praktiškai kiekvienos parapijos bendruomenėje. Tokioje tarpusavio pagalbos, artimo meilės darbų srityje turi vyrauti ankstyvosios Bažnyčios, pirmųjų apaštalų darbų dvasia, nes tai – evangelizacinės plėtros ir netgi išlikimo pagrindas. „Visos jūsų tarnystės šaltinis – paprastas ir nuolankus Dievo ir artimo priėmimas, – sakė Šventasis Tėvas. – Jeigu jo nebus, „Caritas“ mirs. Be abejonės, tokį pasitikėjimą pirmiausia reikia patirti asmeniškai, kad galima būtų išeiti į pasaulį ir tarnauti vadu Kristaus, kuris randamas ir sutinkamas tarp kenčiančių brolių bei seserų. Ir tik turėdamas tokią krikščionišką poziciją „Caritas“ gali išvengti pavojaus prarasti savo bažnytinį tapatumą, netapti įprasta pasaulietine humanitarine organizacija“. Popiežius Pranciškus perspėjo karitiečius neapgaudinėti savęs manymu, jog jų veikloje svarbiausia yra geras veiklos organizavimas bei centralizmas, įvairūs skyriai, biurokratinės ataskaitos ir vadinamasis popierizmas. Beje, tai nemažai kainuoja ir tos išlaidos gali būti skirtos paramos tikslams.

Svetingas stalo padengimas

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nėra didelių ir mažų ar nereikšmingų „Caritas“ organizacijų, nes jos visos yra vienodai svarbios tos pačios užduoties įgyvendinimui, bet pirmiausia reikia vystyti veiklą periferijose, nes nuopelnų pagrindas yra ne vadovavimas, bet pagalbos teikimas, tarnystės ir bendrumo kitų žmonių rūpesčiuose patirtis. „Kiekvienas, kuris gyvena „Caritas“ misija, nėra paprastas humanitarinis darbuotojas, – aiškino popiežius Pranciškus, kuris visame savo mokyme ypač sieja evangelinę ir socialinę veiklą. – Tai yra asmuo, kuris ieško Kristaus (ypač kenčiančiuose broliuose ir seseryse) ir kuris leidžia Kristui jo ieškoti. Tai – žmonės, kurie myli Kristaus dvasia, dovanos davimo dvasia. Visos mūsų strategijos ir planai bus tuščias reikalas, jeigu neturėsime šios meilės – ne mūsų, bet Jo meilės, arba mūsų meilės, kuri būtų išgryninta ir sustiprinta Jo meilės“. Homilijoje priminęs tos dienos skaitinį (Apd 16, 22–34), pasakojantį, kaip atsivertęs ir įtikėjęs Jėzų kalėjimo viršininkas pakvietė jo kalintus apaštalus Paulių ir Silą į savo namus, nuplovė jų žaizdas, padengė stalą ir pamaitino. Šventasis Tėvas sakė, jog kiekvienas, kuris nuoširdžiai priima Dievo Žodį, jaučia paskatą svetingai priimti kenčiančius brolius, kurie, netgi buvę priešais, tampa draugais. Mes visi per Krikšto sakramento malonę siekdami išganymo, turime tarnauti kitiems, juos svetingai priimti ir padengti jiems stalą. „Dievas ir šiandien mums padengia Eucharistijos stalą, o „Caritas“ – daugybę stalų vargstantiems“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Priminęs prieš kelis mėnesius vykusius „Caritas Internationalis“ pradėtą ir jo bei visos Bažnyčios remiamą globalinę kovos su badu kampaniją „Viena žmonijos šeima: maistas visiems“, Šventasis Tėvas sakė, jog tai, kad dabar pasaulyje badauja šimtai milijonų žmonių, nors maisto pagaminama pakankamai, rodo, kad dar trūksta valios dalintis su kitais. Taigi padengti stalą visiems – daryti viską, kas įmanoma, kad galutinai būtų išspręsta skandalinga bado problema, kad maisto turėtų visi be jokių išimčių. Popiežius Pranciškus sakė, kad ypač šio pasaulio galingiesiems svarbu prisiminti Viešpaties perspėjimą apie laikų pabaigoje laukiantį Paskutinįjį teismą, kada paaiškės, ar jie suteikė maisto Jam kiekviename alkstančiame asmenyje (Plg Mt 25, 35), ar jie tausojo gamtą, kad ji galėtų išauginti ir paruošti šį maistą. Minėdamas Eucharistijos stalą, kuris pirmiausia turi dvasinio pastiprinimo prasmę, Šventasis Tėvas sakė, jog krikščioniškoji labdara neturi užmiršti ir „tų mūsų tikėjimo brolių ir seserų, iš kurių prievarta buvo atimtas ne tik kūno, bet ir sielos maistas“. Čia pirmiausia kalbama apie tuos, kurie dėl konfliktų, karų, teroristinių išpuolių neteko savo namų ir šventovių, kurios buvo nuniokotos arba sugriautos. Reikia neužmiršti žmonių, tapusių pabėgėliais ir migrantais, suteikti jiems visokeriopą pagalbą, neužmiršti „netoleruotino neteisingumo“ ir ryžtingai kovoti su juo. Taigi, „Caritas“ ir kitų Bažnyčios paramos organizacijų kelias buvo ir lieka tas pats – „parodyti krikščioniškos meilės galią ir Bažnyčios troškimą patraukti visus prie Jėzaus, ypač vargšus ir kenčiančius tokiu liudijimu“, – darė išvadą popiežius Pranciškus. Baigdamas homiliją ir priminęs, kad gegužės 13-oji – Fatimos Dievo Motinos šventė, jis patikėjo atsakingos karitiečių veiklos globą Švč. Mergelei Marijai, kai ji, 1917 metais apsireiškusi Portugalijoje, skelbė gėrio pergalę prieš blogį, o pagrindinis jos gyvenimo kriterijus buvo tarnavimas Dievui ir artimui.

Moralinė atsakomybė

Atskirai dera aptarti Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) generalinio sekretoriaus Pan Gi Muno (Ban Ki Moon) sveikinamąjį laišką Generalinei „Caritas internationalis“ asamblėjai, kadangi tai patvirtina išaugusį šios katalikiškos organizacijos tarptautinį autoritetą. Reikšminga, kad tame laiške akcentuojamas pastaraisiais metais vis aktualesnis humanitarinės pagalbos dėmesys gamtosauginėms (ypač klimato kaitos) problemoms. Jos nagrinėtos Generalinės „Caritas internationalis“ asamblėjos temoje „Vieninga žmonijos šeima: rūpinimasis kūrinija“. Toks yra ir Asamblėjos patvirtintos strateginių krypčių programos 2016–2020 metams pavadinimas. Beje, su nekantrumu laukiama birželį laukiama naujos socialinės popiežiaus Pranciškaus enciklikos, kuri turi ryškų ekologinį pobūdį. Laiške Pan Gi Munas prisimena, kad balandį buvo pakviestas ir dalyvavo Vatikane vykusioje didelėje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje klimato kaitai, ir tuomet privačiai susitiko su Šventuoju Tėvu, kuris jį informavo apie būsimosios enciklikos turinį. Iš tikrųjų dabar siekiama darnios pažangos (sustainable development), globalinio skurdo ir bado problemų sprendimo. Oraus gyvenimo visiems garantavimas labai priklauso nuo gamtosaugos darbų efektyvumo. Jungtinių Tautų Organizacijos vadovas minėtame laiške aiškina, jog šitiems reikalams labai svarbus tikėjimo lyderių balsas, kuris gali daryti didelę įtaką tam, kaip mes rūpintumės Žeme ir vienas kitu. Klimato kaita, prasidėjusi dėl atmosferos užterštumo ir sąlygojanti daugelį stichinių nelaimių, daro poveikį visiems nors ir nevienodu mastu. Už didžiausią teršalų išmetimą į atmosferą labiausiai yra atsakingos pagrindinės industrinės valstybės, o dėl sukeltų pasekmių labiausiai kenčia neturtingos Afrikos, Azijos ir Okeanijos šalys.

„Mes turime moralinę atsakomybę apsaugoti ir gelbėti labiausiai pažeidžiamus žmones ir tautas, kurios mažiausiai dėl to atsakingos, – rašo Pan Gi Munas. – Mes turime pareigą perduoti būsimoms kartoms planetą, kuri būtų sveika ir klestinti“. Ir kaip tik, anot JTO generalinio sekretoriaus, tikėjimo bendruomenės gali būti tas „galingas sąžinės balsas, kuris visiems primintų, kad žmonija yra integruota gamtinės aplinkos (kūrinijos) dalis, o ne atskira ar nepriklausanti nuo jos. Jeigu tai bus toliau ignoruojama, iškils (jau dabar akivaizdūs) pavojai visai ekonominei sanklodai ir socialiniam stabilumui“. Žmonija turi skatinti naujus santykius su gamta ir išmokti gyventi pusiausvyroje su kitomis kūrinijos rūšimis bei su planeta, – aiškina Pan Gi Munas, kuris yra korėjietis ir nepriklauso jokiai tikybai. Šia prasme svarbūs naujo pobūdžio santykiai tarp tautų ir žmonių, kurie dar labiau būtų grindžiami abipusiu pasitikėjimu, globa ir solidarumu. Paminėjęs rugsėjį Niujorke rengiamą Jungtinių Tautų viršūnių konferenciją, kurioje numatyta priimti pasaulinę Darnios pažangos tikslų direktyvinę programą, JTO generalinis sekretorius pabrėžė, kad stengiantis įveikti ekstremalų skurdą, ekonomikos vystymasis turi žengti kartu su kitais socialiniais bei gamtosauginiais prioritetais. Šios nuostatos nuosekliai dera su visų didžiausių religijų ir krikščionybės mokymais. Nurodęs kitus šiemetinius globalinius šiemet vyksiančius forumus – liepą Etiopijos sostinėje Adis Abeboje įvyksiančią finansų paramos konferenciją ir gruodį Paryžiuje rengiamą klimato kaitos problemų kongresą, Pan Gi Munas aiškino, kad šiose srityse pasaulio vyriausybėms svarbu išgirsti autoritetingą moralinę „Caritas“ nuomonę, paremtą realios pagalbos vargšams ir kenčiantiems patirtimi.

Būti Bažnyčios širdyje

20-osios Generalinės „Caritas Internationalis“asamblėjos delegatai, apsvarstę konferencijos pirmininko Hondūro sostinės Tegusigalpos arkivyskupo kardinolo Oskaro Rodrigeso Maradiagos (Oscar Rodriguez Maradiaga) ir generalinio sekretoriaus Mišelio Rojaus (Michel Roy) ataskaitas apie 2011–2015 metų veiklą, patvirtino strategines veiklos gaires ketverių metų laikotarpiui. Programa parengta remiantis gautais atsakymais į anketinius klausimynus bei siūlymais iš nacionalinių „Caritas“ organizacijų bei regioninių (Europos ir kt.) komitetų. Tame direktyviniame dokumente akcentuojama palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI vizija dėl krikščioniškos meilės ir taikos civilizacijos kūrimo, atsižvelgiant į šių dienų tendencijas. Jas savo mokyme išryškino popiežius Pranciškus, ypač akcentuodamas kovą su besaikiu gamtinių resursų eksploatavimu, su įvairaus pobūdžio prekyba žmonėmis bei poreikį teikti pagalbą Vakarų pasaulyje prieglobsčio ieškantiems migrantams ir pabėgėliams. Šventasis Tėvas visiškai pagrįstai kritikuoja neoliberalistines ideologijas, kurios gina absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas, o dėl to kenčia silpniausi visuomenės sluoksniai ir bendrojo gėrio poreikiai. Bažnyčios socialinė mintis pozityvi: ji pateikia siūlymus sprendimams ir kovoja dėl susidariusios padėties keitimo, „pasiremdama viltimi, gimusia iš mylinčios Jėzaus Kristaus širdies“ (Evangelii Gaudium, p. 183).

Šiuo mokymu remiasi ir pagrindinė „Caritas internationalis“ misija: „Tarnauti visiems pasaulio vargšams, juos lydėti ir ginti sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis“. Programoje patvirtinama, kad ta veikla grindžiama pagrindinėmis krikščioniškomis ir bendražmogiškomis vertybėmis: gailestingumu, užuojauta, nuoširdumu, pagarba žmogiškojo asmens orumui, lygių galimybių skatinimu, visuotinės gėrybių paskirties, žemiškųjų resursų priežiūros ir tausojimo, solidarumo, subsidiarumo ir broliško bendradarbiavimo ir palankumo pažeidžiamiesiems principais.

Generalinėje asamblėjoje priimtame dokumente patvirtintos tokios „Caritas“ veiklos orientacijos bei motyvacijos: ši organizacija lieka Katalikų Bažnyčios širdyje, palaikydama savo krikščionišką tapatumą bei atitinkamai pravesdama jos darbuotojų ir savanorių nuolatinį ugdymą. „Caritas“ taip pat yra pasirengusi ekumeniniam ir tarpreliginiam bendradarbiavimui humanitarinėje srityje visais nacionaliniais bei tarptautiniais lygmenimis, ypač stengiantis įveikti ekonominių, stichinių nelaimių ir krizių pasekmes, nugalint skurdą ir taikiai pakeičiant neteisingumą palaikančias sistemas ir struktūras. Organizacija darbuojasi, kad būtų užtikrinta teisė į darbą, įtvirtintas socialinis teisingumas su pagarba gamtos aplinkai ir jos tausojimas, kad būtų užtikrintos žmogiškos darbo sąlygos, sveikatos apsaugos pasiekiamumas, nuoseklus rūpinimasis šeimomis, pilietinės visuomenės ir bažnytinių institucijų bendradarbiavimas. Atsiliepiant į ekstremalaus skurdo iššūkį ir skatinant globalinį solidarumą, toliau bus stengiamasi atitinkamai vystyti bei daryti įtaką komunikacijos priemonėms, švietimui, visuomenės ir krikščioniškų bendruomenių sutelkimui, žinant, jog esamas neteisingumas gali būti įveiktas tik vieningomis ir aktyviomis pastangomis. Būtina stiprinti „Caritas“ valdymo standartus, organizacijos darbuotojų ir savanorių profesionalumą, efektyvumą, etiką, sutelkti turimus finansus bei skaidriai ir atsakingai juos naudoti.

Kardinolui O. Rodrigesui Maradiagai užbaigus dviejų ketverių metų kadencijų trukmės vadovavimą, pagal „Caritas Internationalis“ įstatus buvo renkamas naujas konfederacijos pirmininkas. Juo tapo Filipinų sostinės Manilos arkivyskupas kardinolas Antonijus Luizas Taglė (Antonio Luis Tagle), populiarus 57 metų ganytojas, kuris dėl savo rūpinimosi neturtingaisiais žinomas ir vargšų kardinolo vardu. Galima prisiminti, kad kardinolas A. L. Taglė svetingai priėmė popiežių Pranciškų, kai jis Filipinuose lankėsi 2015 metų sausį. Dėkodamas už pasitikėjimą, ganytojas sakė, kad priima išrinkimą „pasaulio vargstančių žmonių vardu“, nors ir pripažindamas savąjį gebėjimų ribotumą, tačiau su meile, kurią Jėzus pripildo visų mūsų širdis. Reikia darbuotis ir melsti Dievą pagalbos, kad „kartu galėtume stiprinti vargšų Bažnyčią ir kad mūsų liudijimas padėtų kurti supratimo, teisingumo, tikros laisvės ir taikos pasaulį“, – tvirtino naujasis „Caritas Internationalis“ pirmininkas kardinolas A. L. Taglė

© 2015 „XXI amžius“