Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ateik, Tiesos Dvasia!

Kun. Vytenis Vaškelis

Kalėdos ir Velykos – svarbiausios šventės. O Sekminės? Be Šventosios Dvasios nebūtų nei Kristaus gimimo, nei Jo prisikėlimo iš numirusiųjų. Jei nebūtų Švenčiausios Trejybės trečiojo Asmens, niekas neegzistuotų – net pats Dievas. Jis yra nedalomas, ir Dievas Dvasia drauge su Dievu Tėvu bei Dievu Sūnumi egzistuoja amžinai. Atsiribojame nuo žmogiško mąstymo paviršutiniškumo: Trejybės Asmenys nėra trys dievai, bet viena aukščiausioji Būtybė – Viešpats, nuolat pasiliekantis dieviškoje malonėje. Pasak Bažnyčios mokymo, „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį“.

Trijų Asmenų prigimties pagrindas yra tas pats – dieviškas, bet Jų veikimo pobūdis esti savitas. Katekizme skaitome: „Dievas Tėvas yra ne vien Kūrėjas, Jis nuo amžių yra Tėvas santykyje su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu yra nuo amžių Sūnus tik santykyje su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

Čia ypatingai svarbus Šventosios Dvasios vaidmuo, nes būtent Tiesos Dvasia yra geriausia Jėzaus skelbiamos Gerosios Naujienos mokytoja (plg. Jn 14, 26), kuri mus veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), į amžinąjį gyvenimą, kuris yra tikrojo Dievo pažinimo esmė bei prasmė (plg. Jn 17, 3).

Kaip per Sekmines Šventoji Dvasia išsiliejo ant Jos laukiančių apaštalų, ir Jos perkeičiantis veikimas visada pripildys Jos alkstančiųjų širdis, taip Ji įvairiais būdais, galimybėmis bei formomis niekados nesiliaus skatinti ieškoti tikrosios tiesos pažinimo šaltinio (plg. Jn 14, 6) ir tuos asmenis, kurie, iš prigimties apdovanoti talentais, kuria bendražmogiškas ir universalias visuomenės vertybes, bet dar dėl tikėjimo stokos sąmoningai bei dėkingai negarbina Aukščiausiojo, kuris vienintelis, suteikęs kiekvienam žmogui įvairius gebėjimus, kantriai laukia jo sąžinės, proto ir širdies esminio lūžio – antgamtinio prabudimo...

Dažnai žmonės daro klaidingus sprendimus, nes egoistiškai piktnaudžiauja savo laisve rinktis. Jie į savo mintis įsileidžia blogio dvasios veikimą, kuris laipsniškai atveria duris tiesioginei demoniškų dvasių įtakai. Tada individai tolsta nuo savosios būties šaknų prado – Dievo – ir vis labiau artėja prie beviltiškos gyvenimo aklavietės.

Antai Kremliaus šeimininkas V. Putinas dėl ilgamečio diktatoriško valdymo susitepė tūkstančių nekaltų civilių krauju, liudijančiu, kiek daug kiekvienam asmeniškai ir milijonams žmonių gali pridaryti eibių asmuo, kuris su savo bendrais bet kokia kaina siekia ekspansinių tikslų. Dievas, leisdamas ne tik per Maskvos vadovus veikti piktosioms dvasioms, Europai ir viso pasaulio žmonėms nori parodyti vidinį žmonių sugedimą, kai jie, užuot ieškoję gelbstinčios Dievo Tiesos šviesos, pirmenybę teikia medžiaginėms vertybėms bei regimiems dalykams ir aukštyn kojomis apverčia nekintantį ir svarbiausią savo egzistencinės tiesos pamatą (plg. Mt 6, 33). Taigi mūsuose plintantis blogis yra perspėjantis ženklas, kad turime nesiliauti budėti bei kviesti į savo vidų Šventąją Dvasią, kuri pašalina visu melo tėvo – velnio – rūkus ir suteikia krištolinį sielos skaidrumo džiaugsmą.

Kaip iki Sekminių meilės protrūkio apaštalai mokėsi iš mūsų Motinos Marijos ištvermingos maldos, kantrybės laukime ir tyrumo puoselėjimo širdyje, taip ir mes tik tada būsime iš aukščiau paliesti mūsų būtį kaskart perkeičiančios bei stiprinančios Šventosios Dvasios galybės, kai pirmiausia leisime Jos malonei mus apvalyti nuo bet kokio savimeiliško jusliškumo, trukdančio dykai semtis ir iki soties gerti gyvojo vandens.

Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Nusivalius purvus, kuriais buvome susitepę per nuodėmę, ir susigrąžinus prigimtinį grožį, tarsi nuvalius paveikslą ir taip atkūrus pirminį jo pavidalą, pagaliau tampa įmanu prisiartinti prie Parakleto (...). Kūniškojo žmogaus protas nėra išlavintas kontempliuoti, toks žmogus savo protą prasmegdina kūniškų minčių pelkėje ir nebegali pakelti akių į dvasinę tiesos šviesą. Todėl pasaulis, tai yra gyvenimas, dar labiau negauna Dvasios malonės nei ligota akis nesugauna saulės šviesos“.

Šventoji Dvasia, Tu esi Švenčiausios Trejybės Asmuo, turintis dieviškos prigimties pilnatvę, kuri irgi priklauso ir Tėvui, ir Sūnui. Ateik į mūsų širdis ir gyvenimus! Savo meilės kaitra sudegink mūsų nuodėmių liekanas ir sutraukyk visas slaptų ambicijų grandines, įkalinusias mūsų tikrąją laisvę. Šventoji Dvasia, taip apsvaigink mūsų protus ir širdis, kad mes trokštume Trejybę, save bei artimą, esančius Joje, labiau pažinti bei mylėti negu šį praeinantį pasaulį“.

© 2015 „XXI amžius“