Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Daug vargo matęs kunigas frontininkas, mokėjęs užjausti ir pelnęs žmonių meilę

A†A kun. jubil. Zigmas GUSTAINIS
(1919 08 07–1954 09 12–2015 06 02)

Kun. jubil. Zigmas Gustainis

Birželio 2 dieną mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas jubiliatas Zigmas Gustainis.

Jis gimė 1919 m. rugpjūčio 7 d. Karčrūdės kaime, Paluobių parapijoje, Šakių rajone, ūkininkų šeimoje. Penkiolikos vaikų eilėje Zigmas buvo dešimtasis. 1924 metais tėvai pardavė ūkį Karčrūdės kaime ir nusipirko didesnį Mureikų kaime, Griškabūdžio parapijoje. Kun. Zigmas 1928–1932 metais mokėsi Antabūdžio pradžios mokykloje bei privačiai, dirbdamas tėvų ūkyje. 1944 metais drauge su broliais Jonu, Antanu, Vitu bėgo nuo sovietų į Vakarus, bet paskui išsiskyrė skirtingais keliais ir su broliu Antanu buvo suimtas, paimtas į tarybinę armiją, apmokytas ir po dviejų savaičių mokymo – tiesiai į frontą, kur viename mūšyje iš 180-ies karių gyvi liko aštuoni – tarp jų Zigmas su broliu Antanu. Zigmas su broliu buvo sužeistas, pateko į ligoninę, o pasibaigus karui dar kelias savaites vyko pratybos – sklido kalbos, kad reikės kariauti su Japonija. Sužinojo, kad fronte žuvo brolis Antanas. Vis dėlto Zigmas susirgo ir buvo demobilizuotas, tai išvengdamas tolimesnės tarnybos. Traukiniu, važiavusiu į Maskvą, atvyko iki Pilviškių, o iš ten lapkričio 6-osios vakarą parėjo į tėviškę, Mureikų kaimą, kur jį sutiko mamytė ir seserys. Už dalyvavimą II Pasauliniame kare buvo apdovanotas įvairiais medaliais. Vis dėlto fronte visąlaik nedavė ramybės mintis, už ką kariauja, už ką rizikuoja prarasti gyvybę. Juk jam ir rusas, ir vokietis buvo ne draugai. Nacistinė Vokietija ir komunistinė Rusija – tai ne mūsų tėvynė Lietuva, už kurią mielai aukotųsi. Ši mintis Zigmą slėgė, jis vis galvojo, kaip būtų gera už savo tėvynę kariauti, jos laisvę ginti, už ją mirti. „Bet kitos išeities nebuvo ir nusprendžiau netaikyti į vokietį karį, nebent jei tektų ginti savo gyvybę, – viename interviu „XXI amžiui“ yra sakęs kun. Z. Gustainis. – Kuo kaltas tas vokiečių kareivis, kuris jautė, kad karas pralaimėtas ir betikslis. Ir jis, ir aš buvome priversti žudyti, atimti kitam gyvybę. Ne, aš to nedarysiu, tada nusprendžiau. Jeigu vokietį turėčiau žudyti kaip priešą, tai turėčiau žudyti ir rusų karį, nes jie abu mūsų priešai. Jų vadai išniekino mūsų tautą, nekaltus trėmė ir žudė, okupavo mūsų kraštą. Tokio mano nusistatymo nežinojo niekas – tik Dievas.“ O grįžus iš fronto jau prasidėjo kitas gyvenimas, Dievo valia nuvedęs į kunigystę. Zigmo pašaukimas brendo nuo pat vaikystės, kai pamatydavo į Griškabūdžio bažnyčią parvykstančius atostogauti klierikus. 1946–1949 metais Z. Gustainis mokėsi Kauno 2-oje Suaugusiųjų gimnazijoje. Kai išgirdo, kad nori eiti į kunigus, mokyklos vadovybė atkalbinėjo, bet kai kas drąsino. Z. Gustainis, kaip buvęs frontininkas, visai laisvai galėjo rinktis, ką studijuoti, ir valdžia neatkalbinėjo, todėl jis 1950–1954 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1954 m. rugsėjo 12 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje priėmė kunigystės šventimus. Tarnavo šiose parapijose: 1954–1955 metais – Kelmės parapijos vikaras (Kauno arkivyskupijoje); 1955–1963 metais – Suginčių parapijos klebonas; 1963–1977 metais – Semeliškių parapijos klebonas; 1977–1981 metais – Alytaus Šv. Liudviko parapijos vikaras; 1981–1987 metais – Nemajūnų parapijos klebonas; 1987–1990 metais – Birštono parapijos klebonas ir Stakliškių dekanato dekanas; 1990–1997 metais – Nemunaičio parapijos klebonas ir Merkinės dekanato dekanas; 1997–2010 metais – Alytaus Šv. Liudviko parapijos altaristas. Nuo 2010 metų apsigyveno Marijampolės specialiuose socialinės globos namuose.

Sovietmečiu kunigui Zigmui buvo leista aplankyti Kanadoje gyvenančius brolius bei Argentinoje gyvenančią seserį. Tada kunigas aplankė ir JAV, Prancūziją bei Vatikaną, kelionių įspūdžius kun. Z. Gustainis aprašė knygose „Viešnagė Argentinoje“, „Kelionės ir kanadiečiai“, „Paryžius“, „Pasidairius po Ameriką“, „Šventoji Roma“. Ilgą savo gyvenimo ir kunigystės kelią kun. Zigmas aprašė knygoje „Mano atsiminimai ir darbai“ bei poezijos rinkinyje „Nerami širdis“. Paskutinė jo knyga „Dangus, skaistykla, pragaras – tikėjimo akimis“ (2009) apvainikuoja pasiaukojančią kunigo tarnystę ir viso gyvenimo kūrybos kelią.

Apie kunigystę kunigas Zigmas rašė: „Kunigas – ne tik laimingųjų draugas, bet ir ligonių, ir vargšų prietelis. Katalikų kunigas turi dangiškąją dovaną – žmogų paguosti ir nuraminti sunkią valandą – varge, ligoje ir mirties valandą. Kaip būtina yra sunkiai sergančiam stiprinančioji malonė. Kunigo rankomis ir žodžiais ji nusileidžia ant kenčiančiojo. Jis atneša Išganytoją, kuris yra stipresnis už viso pasaulio ir pragaro galybes. Dažnai yra baugi kelionė į amžinybę. Kunigas maldomis ir palaiminimais palydi mirštantįjį iki gailestingo Dievo sosto. Kokia nuostabi kunigo misija ir galia šiame pasaulyje, kuriame taip yra reikalinga jo pagalba, malda ir širdis!“ O interviu „XXI amžiui“ jis yra sakęs: „Negalėčiau išskirti nė vienos vietos, kurioje esu dirbęs. Mane žmonės visur mylėjo, iš visur su ašaromis išleisdavo, man irgi iš visur būdavo graudu išvažiuoti. Gal todėl, kad daug vargo mačiau, mokėjau žmones užjausti, tai ir pelniau parapijiečių meilę“. Kalbėdamas apie savo, kaip frontininko turėtas privilegijas, jis sakė: „Galėjau nepaisyti kvailų sovietinės valdžios reikalavimų. Prisimenu, kai kartą norėjo paimti mokesčius už krikštus ir kitus patarnavimus, pasakiau dviem atėjusiems veikėjams, kad jie gal dar vystykluose buvo ar šiauduose slapstėsi, kai aš pirmosiose fronto linijose kovojau, ir jie neturi teisės iš manęs to reikalauti. Tada abudu nutilo. Kitais panašiais atvejais irgi atsikirsdavau – kitas kunigas to nebūtų galėjęs. Kai dirbau Semeliškių klebonu, laikotarpis Bažnyčiai buvo vienas sunkiausių, o aš tada pirmasis išdrįsau per didžiuosius Šv. Roko atlaidus šventoriuje įrengti altorių. Kiti kunigai turbūt bijojo valdžios priekaištų, o man, kaip frontininkui, nebuvo jokios baimės ir niekas dėl to nebarė, o žmonės džiaugėsi, galėdami gausiau dalyvauti atlaiduose“.

Kunigas Zigmas buvo švelnaus būdo, rėmė naujų bažnyčių statybą, socialinius bei karitatyvinius Bažnyčios projektus.

Kun. Z. Gustainis buvo pašarvotas Alytaus Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišioms penktadienį, birželio 5 dieną, šioje bažnyčioje vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo apie trisdešimt kunigų, pamokslą sakė vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Prie kapo duobės kalbėjo Vievio parapijos klebonas kun. Alfonsas Kelmelis, prisimindamas savo vaikystės dienas Alytuje, kur vikaru buvo kunigas Zigmas. Rami kunigo Zigmo laikysena, šypsena paženklintas veidas prisidėjo ir prie Alfonso kelio į kunigystę. Prie kapo dar kalbėjo ir Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas kun. Valdas Beleckas. Kun. Z. Gustainis palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Tesuteikia Viešpats ištikimam savo tarnui amžinybės džiaugsmą!

Pagal Kaišiadorių vyskupijos kurijos pranešimą

Redakcijos prierašas: Kun. Zigmas Gustainis buvo dosniai parėmęs ir „XXI amžių“, primygtinai prašęs už tai viešai nedėkoti. „XXI amžius“ 2011 m. gegužės 6 d. (nr. 34) spausdino ilgą interviu su kun. Z. Gustainiu „Kunigas frontininkas prisimena kario patirtį“, kuriame išsamiai papasakojo apie savo gyvenimą.

© 2015 „XXI amžius“