Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Enciklikos „Laudato Si’“ ekumeninis vertinimas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus susitinka su Pergamo metropolito Joanio (Zizioulo) vadovaujama Konstantinopolio patriarchato hierarchų delegacija

Šventojo Tėvo enciklikos titulinis puslapis

Pergamo metropolitas dalyvauja pristatant naująją popiežiaus Pranciškaus encikliką

Metropolitas Joanis laiko encikliką „Laudato Si’“

Ekologinės nuodėmės pripažinimas

Apžvelgiant naująjį Bažnyčios socialinio mokymo dokumentą, popiežiaus Pranciškaus ekologinę encikliką „Laudato Si’“ (apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais), norisi vadovautis jos pristatyme dalyvavusio Konstantinopolio stačiatikių patriarchato atstovo Pergamo metropolito Joanio (Zizioulo) ekumeninėmis įžvalgomis. Tai būtų Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus neabejotino pažangumo ir iniciatyvumo pripažinimas pasaulio krikščionių gamtosauginės veiklos srityje. Iš tikrųjų jau du dešimtmečius gerai žinomos Baltramiejaus pastangos mobilizujojant mokslininkus gamtininkus ir teologus telkti dėmesį į kūrinijos išsaugojimą per jo rengiamus kasmetinius siumpoziumus Graikijai priklausančiose Viduržemio jūros salose arba kruiziniuose laivuose (vienu iš jų buvo plaukiota ir Baltijos jūroje). Paskutinis toks Konstantinopolio patriarcho surengtas gamtosauginis susitikimas, kuriame nagriunėta tema „Teologija, ekologija ir Dievo žodis“, vyko Egėjo jūros Chalkio saloje birželio 8–10 dienomis, taigi prieš pat enciklikos „Laudato Si’“ paskelbimą. Šventasis Tėvas, birželio 18 dieną Vatikane pristatyto dokumento įžangoje nurodydamas dangiškojo kūrinijos globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio bei savo pirmtakų popiežių Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI gamtosauginį mokymą, išsamiau mini įtikinamus savo mylimo brolio Baltramiejaus pareiškimus šiais klausimais.

Ekumeninis patriarchas ne kartą yra pabrėžęs, kad daugeliui iš mūsų reikia atgailauti dėl planetos žalojimo, pripažįstant šios veiklos nuodėmingumą. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si’“ primena, kad Baltramiejus dar 1997 metais paskelbtoje savo ekologinėje vizijoje yra aiškiai pabrėžęs, kad „įvykdyti nusikaltimą prieš gamtos pasaulį, reiškia nusidėti prieš mus pačius ir nusidėti prieš Dievą“. Šios nuodėmės pasekmės – klimato kaita dėl anglies dvideginio išmetimo į atmosferą (vadinamasis „šiltnamio“ efektas), intensyvus miškų naikinimas ir drėgmės pusiausvyros sutrikdymas, vis didesnis geriamo vandens užteršimas ir stygius, derlingos dirvos alinimas ir dykumų plėtra. Konstantinopolio patriarchas savo pareiškimuose aiškiai nurodė, kad dorojantis su gamtosauginėmis problemomis nepakanka technologinių sprendimų, kad reikalingas širdies perkeitimas ir dvasinis atsinaujinimas. Kaip krikščionys mes esame pašaukti priimti pasaulį kaip bendrystės sakramentą, dalijantis juo su Dievu ir savo artimu globalinėje plotmėje. Su tokiu nuolankiu nusistatymu vyksta dieviškumo ir žmogiškumo susitikimas vientisuDievo kūrinijos pavidalu, kada nevaržomą vartojiškumą pakeičia aukai pasirengęs atsisakymas, godumą – dosnumas, o nerūpestingą švaistymą – dalijimasis su kitais, vadovaujantis įsitikinimu, kad svarbiausia – ne tai, ko norime, bet ko reikia Dievo pasauliui. Tik taip galima išsivaduoti iš asmenybę žlugdančios nuosavybės neturėjimo baimės, godumo ir prievartos, kurie būtų nukreipti į kaupimą, susijusį su moraline degradacija, suardant supančios aplinkos integralumą.

Asketizmo dvasios aktualumas

Iš tokių ekumeninių pozicijų komentuodamas Popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato Si’“ bei pripažinęs, kad ji ir stačiatikiams suteikė didelį džiaugsmą, Pergamo metropolitas Joanis pirmiausia primena, kad ekologines implikacijas turi pats Šventosios Eucharistijos šventimas kartu su fundamentaliu tikėjimu į Kristaus įsikūnijimą, kuriuo buvo išgelbėta ne tik žmonija, bet visa kūrinija. Apie šį kūrinijos išvadavimą iš pragariškos vergijos kartu su Dievo vaikų garbės laisve labai aiškiai rašė šv. Paulius savo laiške Romiečiams (plg. Rom 8, 21–22). Šv. Mišiose Bažnyčia aukoja Dievui materialųjį pasaulį duonos ir vyno pavidalu ir iškilmingai paskelbia kūriniją kaip Dievo dovaną, pašlovina ir dėkoja Kūrėjui už visa ko išgelbėjimą Kryžiaus auka ir prisikėlimu. „Kaip tik tai veda prie minties apie jaudinančius šv. Pranciškaus žodžius (iš jo daugiau nei prieš 800 metų sukurtos „Kūrinijos giesmės“), kuriais ir parasideda naujoji enciklika: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas, žolę“. Kaip tik taip apdainuotoje Dievo buvimu persmelktoje kūrinijoje vykstantis Viešpaties garbės skelbimas, anot metropolito Joanio, leidžia geriau suprasti žmonijos misiją joje, pagal bendrą Rytų ir Vakarų krikščionių tradiciją. Tai išskirtinai svarbu dabartinių ekologinių tradicijų vystymui. Juk ir dabartinė gamtosaugos krizė, kaip teisingai aiškina popiežius Pranciškus savo enciklikoje, pirmiausia iškyla kaip dvasinė problema, todėl ir darnių ryšių tarp žmonijos ir žemės su jos gamtiniais resursais nutraukimą galima įvardinti kaip ekologinę nuodėmę, kuri turi skatinti atgailą ir žalos aplinkai atitaisymą tiek individualiai, tiek ir bendruomeniškai. Tai turi paliesti sąžinę kiekvieno krikščionio, kuris rūpinasi savuoju išganymu.

„Pirmiausia kalbama apie šiuolaikinėje kultūroje įsigalėjusį perdėtą individualizmą, kai idealu tampa materialiai suprastos laimės siekis. Tada ir daroma ekologinė nuodėmė dėl žmogiškojo godumo kuris taip apakina vyrus ir moteris, kad jie visiškai ignoruoja ir nesilaiko esminės tiesos, jog individuali laimė priklauso nuo sveikų santykių su likusiais žmonėmis ir visa supančia aplinka“, – aiškina metropolitas Joanis, komentuodamas naująją encikliką. Joje nurodoma ir aiškus socialinis gamtosaugos dėmesys ta prasme, kad ekologinė krizė eina kartu su socialinio teisingumo stoka, o sėkmingas jų sprendimas turi būti abipusis. Pabrėžiama, kad ekologinė nuodėmė padaroma ne tik prieš Dievą ir savo artimą, bet ir prieš būsimas kartas. Tenkindami godumą, negailestingai žalodami planetą, naikindami gamtinę aplinką, mes būsimosioms kartoms paliekame nepateisinamai išderintą ir nuskurdintą pasaulį ir sunkias pasekmes mūsų vaikų ir anūkų gyvenimui.

Visa tai turi skatinti didesnį susivaldymą, santūrumą, apsimarinimą ir paprastumą, kad tai būtų galima vadinti ekologiniu asketizmu, kuris ypač būdingas Rytų ir Vakarų vienuolijoms, kurių dvasinis paveldas iškeliamas šiemet minimais Pašvęstojo gyvenimo metais. Senoviniai pasakojimai apie šventųjų asketų gyvenimą dykumoje, pasitenkinimą minimaliais poreikiais bei santarvę su juos supančia kūrinija nėra kokia nors romantika. „Tai trykšta iš mylinčios širdies ir įsitikinimo, kad tarp gamtos, pasaulio ir mūsų pačių yra organiška vienybė ir tarpusavio priklausomybė, kuri įgalina dalintis bendru likimu, kadangi mes turime vieną Kūrėją“, – aiškina metropolitas Joanis. Žinoma, jis pripažįsta, kad asketizmo idėja nėra populiari dabartinėje perdėtu vartotojiškumu ir turto kaupimu persisunkusioje kultūroje. „Todėl visiškai nerealu tikėtis, kad mūsų visuomenėje galėtų būti toks asketizmas, kurį liudijo šv. Pranciškus Asyžietis ar Rytų dykumų (Bažnyčios) tėvai. Tačiau pati asketizmo dvasia ir etinės nuostatos gali ir turi būti priimtos, jeigu norime išsaugoti mūsų planetą, – pabrėžė Pergamo ganytojas. – Nuosaikumas vartojant gamtos resursus yra visiškai realus nusistatymas ir turi padėti rasti būdus nutraukimui besaikį natūralių išteklių eikvojimą“. Šiuo atžvilgiu enciklika „Laudato Si’“ gali suteikti reikiamą paramą ir įkvėpimą kiekvienam geros valios žmogui.

Skatinti naują gyvenimo būdą

Vatikano informacinės tarnybos pateiktoje enciklikos „Laudato Si’“ santraukoje atsispindi, kad tame dokumente popiežius Pranciškus siūlo integralią ekologiją, kaip naują teisingumo paradigmą, kuri pabrėžia unikalią žmonių vietą žemiškajame pasaulyje ir darnius santykius su mus supančia aplinka. Pabrėžiama, kad į gamtą negalima žvelgti kaip į kažką, kas atsieta nuo mūsų, kad ši tiesa galioja visoms gyvenimo bei veiklos sritims – ekonomikai, kultūrai, politikai – ir visai mūsų kasdienybei. Toks integralus požiūris sąlygoja solidarumu ir bendrumu grindžiamą žmogiškojo gyvenimo kokybę, kurios pažeidimas neigiamai atsiliepia gamtos aplinkai. Prisiminęs savo pirmtako popiežiaus Benedikto XVI mokymą apie žmogaus ekologiją, jos dvasinį supratimą bei neatskiriamumą nuo bendrojo gėrio, Šventasis Tėvas naujojoje enciklikoje rašo, kad šiandienos kontekste gamtos problemų analizavimas turi būti susietas su viso asmeninio ir šeimos gyvenimo aptarimu, darbo ir būsto sąlygų, urbanistinės aplinkos, išsamiu žmogaus santykio su pačiu savimi nagrinėjimu. Visais šiais atžvilgiais autentiška pažanga reikalauja tiek žmogiškojo gyvenimo gerinimo viešojoje ir privačioje erdvėje, tiek ir pastangų darniai bendrystei su gamtos pasauliu, kad jis išsaugotas ir sveikas liktų būsimosioms kartoms. Savo kūno, kaip Dievo dovanos, su kuria reikia elgtis rūpestingai, priėmimas yra gyvybiškai svarbus teisingai suvokiant pasaulio, kaip mūsų bendrų namų, prasmę.

Išvardydamas kai kurias galimas veiklos kryptis, kad būtų galima išeiti iš dabartinės ekologinės krizės ir ištrūkti iš susinaikinimo spiralės, popiežius Pranciškus pabrėžia, jog Bažnyčia nepretenduoja spręsti konkrečių mokslinių klausimų ar užsiimti politika. Ji skatina garbingą ir atvirą diskusiją, kad daliniai interesai ir ideologijos nepakenktų bendrajam gėriui, ypač atkreipdamas dėmesį į švietimo ir ugdymo svarbą, nes tai paskatintų ekologinį širdies atsivertimą ir didesnį dvasingumą. Kadangi esamomis sąlygomis, esant kultūriniam bei moraliniam nuosmukiui, nėra lengva pakeisti nusistovėjusius įpročius bei elgseną, kurie nepaiso gamtosaugos poreikių, ir sutvirtinti atsinaujinimo motyvaciją, į ekologinio švietimo ir ugdymo procesą turi įsijungti visi esminiai sektoriai: mokykla, universitetai, šeima, komunikacijos priemonės ir katechezė. Ir pradėti reikia nuo naujo, sveiko gyvenimo būdo skatinimo, didesnio ekologinio sąmoningumo ir atitinkamo veiklumo stiprinimo. „Tai darytų reikiamą spaudimą tiems, kieno rankose politinė, ekonominė ir socialinė galia. Kad jie labiau atsižvelgtų į savo sprendimų poveikį gamtos aplinkai, apmąstytų industrijas ir gavybos modelius su jų atsinaujinimu, kaita ar net atsisakymu. Visos šios iniciatyvos yra neatsiejamos nuo Bažnyčios vykdomos naujosios evangelizacijos, kadangi visi ekologiniai siekiai būtų įgyvendinami daug paprasčiau, jeigu į susidariusią krizinę situaciją būtų žiūrima kontempliuojančiu tikinčio žmogaus žvilgsniu. Būdami tikintys, mes į pasaulį žvelgiame ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, suvokdami tuos saitus, kuriais dangiškasis Tėvas mus sujungė su visais kūriniais, – rašo popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si’“. – Todėl lavinantis mums kaip asmenybėms ir naudojantis Dievo mums suteiktais gebėjimais, ekologinis atsivertimas gali įkvėpti didesnį kūrybingumą ir entuziazmą“.

Šventasis Tėvas priminė savo ankstesniame apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ iškeltas nuostatas, kurias galima laikyti artimomis ekologinėms: laisvai ir sąmoningai išgyvenamas santūrumas išlaisvina sielą, o, norint būti laimingiems, reikia žinoti, kaip apriboti kai kuriuos poreikius, kurie mus menkina, ir dar reikia stengtis būti atviriems kitoms išaukštinančioms galimybėms, kurias pateikia gyvenimas. Mes nuolat turime stiprinti įsitikinimą, jog esame vieni kitiems reikalingi ir dalinamės atsakomybe už kitus ir pasaulį ir kad dėl to yra verta būti gerais ir sąžiningais. Pabrėždamas, kad šiame atsinaujinimo kelyje mus lydi šventieji, Popiežius nurodo enciklikoje daug kartų cituojamą šv. Pranciškų Asyžietį, kuris, jo įsitikinimu, yra tobulas (par excellence) rūpinimosi pažeidžiamaisiais ir integralia džiugaus išgyvenimo ekologija pavyzdys. Asyžiaus šventasis savo mokymu ir liudijimu padeda suvokti neatskiriamą ryšį tarp rūpinimosi gamta ir teisingumo vargingiesiems, įsipareigojimo visuomenei ir vidinės ramybės. Enciklikoje „Laudato Si’“ minimi ir kiti vienuoliai šventieji, tokie kaip šv. Benediktas ir šv. Teresė Lizjietė, palaimintasis Karolis de Fuko (Charles de Foucauld).

Egzistencinio ekumenizmo poreikis

Pripažindamas, kad ekologinių tradicijų dvasingumą turi nuolat palaikyti malda, Pergamo metropolitas Joanis sako, kad ir enciklikoje „Laudato Si’“ yra puikių pavyzdžių, kaip reikia melstis už Dievo kūrinijos išsaugojimą. Popiežius Pranciškus, užbaigdamas dokumentą, kviečia maldoje prašyti Viešpatį, kad Jis neštų sveikatingumą mūsų gyvenimui ir kad tokiu būdu gebėtume saugoti, o ne grobstyti pasaulį, gebėtume sėti grožį, o ne teršti ir naikinti. Šventasis Tėvas meldžia Dievą, kad Jis paliestų širdis tų, kurie ieško tik naudos žemės vargingųjų sąskaita, kad išmokytų mus atrasti kiekvieno dalyko vertę, kad su pamaldžiu baimingumu ir kontempliavimu pripažintume savo gilią vienybę su kiekvienu kūriniu, keliaudami į begalinę šviesą. Metropolitas Joanis sakė, jog yra svarbu, kad būtų skiriama viena diena krikščionių liturgijoje, kad būtų meldžiamasi už visą kūriniją ir gamtos aplinką. Dar 1989 metais Konstantinopolio patriarchatas tokia ypatinga maldos diena paskelbė rugsėjo 1-ąją, kuria stačiatikių liturgijoje prasideda bažnytiniai metai. Katalikų Bažnyčioje tokiam ekologiniam maldos susitelkimui paprastai yra skiriama spalio 4-oji, šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginio minėjimo diena.

Akcentuodamas ekumeninę popiežiaus Pranciškaus socialinės enciklikos „Laudato Si’“ reikšmę, Konstantinopolio patriarcharo atstovas metropolitas Joanis nurodo, kad ta grėsmė, kurią mums kelia ekologinė krizė, peržengia visus tradicinius konfesijų nesutarimus. Enciklikoje įtikinamai apibūdintas pavojus planetai, mūsų bendriems namams, kuriuose mes visi gyvename, nepalieka jokių abejonių dėl egzistencijos rizikos, kuri bendra visiems, nepriklausomai nuo bažnytinio tapatumo. „Dėl to turi būti bendros ir vieningos mūsų pastangos katastrofiškų dabartinės situacijos pasekmių prevencijai, – pabrėžia Stačiatikių Bažnyčios hierarchas. – Popiežiaus Pranciškaus enciklika yra kvietimas vienybei maldoje už aplinką, vienybei toje pačioje kūrinijos Evangelijoje, vienybei širdžių atsivertime ir mūsų gyvenimo stiliuje, kuris gerbtų ir mylėtų kiekvieną ir viską, kas mums Dievo yra duota. Už tai mes esame dėkingi“. Pabrėžęs, kad šiuo ekumeninės vienybės kvietimu enciklika „Laudato Si’“ neapsiriboja tik ekologija, bet paliečia ir kitus visuomenei svarbius išlikimo dalykus, metropolitas Joanis aiškino, jog krikščionys dabar yra atsidūrę bendros egzistencinės užduoties akivaizdoje, siekiant įveikti visas problemas, kurios kelia grėsmę žmonijos buvimui šioje žemėje. Todėl yra reikalingas naujo pobūdžio egzistencijos ekumenizmas, kad, įveikiant nesutarimus, konfesinius priešingumus ir nesusipratimus, būtų sprendžiami visos žmonijos, o ne tik atskirų regionų ar socialinių sluoksnių reikalai Krikščionių Bažnyčioje.

© 2015 „XXI amžius“