|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Linkime gražių gyvenimo žiedų... Zigmas Tamakauskas
Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvis, dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis neseniai paminėjo 90-ąjį gimtadienį. Daug žmonių sugužėjo jį pasveikinti. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje prieškariu dirbo žinomas poetas, švietėjas, redaktorius, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų Jurgis Tilvytis-Žalvarnis, ta proga buvo aukojamos padėkos šv. Mišios. Jas aukojo monsinjoras Lionginas Vaičiulionis, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis ir šios bažnyčios rektorius kun. Simas Maksvytis. Antroji J. Čeponio pagerbimo dalis vyko Šilagalio kaime surengtoje popietėje. Čia jį su gėlių puokštėmis ir nuoširdžiomis kalbomis pasveikino Jubiliato artimieji ir svečiai: rajono savivaldybės atstovai, prof. Ona Voverienė, buvęs Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas pulkininkas Arūnas Dudavičius, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius, ats. majoras Gediminas Reutas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas dimisijos majoras Vytautas Balsys, didelis būrys buvusių Lietuvos laisvės kovotojų, artimų bičiulių. Apie Joną Čeponį daug galima būtų rašyti, gal dar daugiau kalbėti. Čia pateiksime šio tik vieną kitą jo gyvenimo štrichą. Iš Pasvalio valsčiaus Pagojaus kaimo kilęs jaunuolis Jonas, augo pamaldžioje šeimoje. Baigęs mokyklą, 1943 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Artėjant antrai sovietinei okupacijai, nemaža visuomenės dalis pradėjo rengtis pasipriešinimui. Sukruto ir klierikai. Kai kurie įsitraukė į pogrindžio veiklą, degė noru padėti kovojantiems su sovietiniu okupantu Lietuvos partizanams. Vienas iš jų Jonas Čeponis. Prasidėjus persekiojimams, teko palikti seminariją ir įsitraukti į partizaninę kovą. Buvęs seminaristas aprūpindavo partizanus ginklais, dokumentų blankais, pinigais, pogrindine spauda, gyveno svetimomis pavardėmis, palaikė ryšį su partizanų štabais, rinktinėmis. J. Čeponio bendrakursis, vėliau pasiekęs kunigystę Petras Našlėnas yra sakęs: Jonas Čeponis mano kartai buvo tyriausias kovotojo pavyzdys, tikras idealistas, bebaimis žmogus, be jokios dėmės. Suimtą jį žiauriai mušė, kankino, tačiau jis nieko neišdavė. Pats Jonas ne kartą prisipažino: Mums Vytis ir Trispalvė buvo tokie šventi dalykai, kad už juos ėjome mirti... Tačiau atsirado ir išdavikų, baisiausia, kai jais tapdavo artimi draugai, buvę bendraminčiai. Buvo ir tokių, kurie neišlaikę žiaurių kankinimų, išduodavo draugus. Tokios išdavystės tinkle atsidūrė ir J. Čeponis. Jis po kankinimų ir tardymo, buvo nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Atsidūrė vergų darbo stovykloje Norilsko šachtose. Čia dalyvavo garsiajame vietos politinių kalinių sukilime. Alinantis darbas pakenkė sveikatai, ypač akims, kurį laiką buvo praradęs regėjimą. Padėjo vaistai, atsiųsti gydytojų, buvusių to paties lagerio kalinių, išėjusių į laisvę. 1958 metais J. Čeponis buvo paleistas į laisvę, tačiau į Lietuvą grįžti negalėjo. Buvo išsiųstas į Buriatiją. Ten su tremtine Pranute sukūrė šeimą. Gimė keturi vaikai, kuriems suteikė gražius istorinius lietuviškus vardus: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas. 1968 metais grįžus į Lietuvą, valdžia kurį laiką neleido prisiregistruoti. Pagaliau apsigyveno Velžio gyvenvietėje. Čia drąsiai skleidė tautinio atgimimo vilties dvasią, per Vėlines suburdavo žmones pagerbti laisvės kovotojų kapus, dalyvavo istoriniame 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, J. Čeponis buvo paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Jis rado čekistų paruoštą ir nespėtą sunaikinti potvarkį: Suimti Joną Čeponį ir išgabenti į Šiaulių kalėjimą, operacijoje galima panaudoti ginklą. Sakoma, kad panašūs raštai buvo parengti ir kitiems aktyviems Lietuvos Sąjūdžio veikėjams, vedusiems Lietuvą prisikėlimą. Dievui laiminant, istorijos ratas pasisuko kita kryptimi. Tik gaila, kad vėliau kai kuriems, įkopusiems į valdžios kopėčių viršūnę, o sovietiniais metais bendradarbiavusiems su okupacine valdžia asmenims nebuvo prie širdies laisvės kovotojų artuma. Jie įvairiais būdais stengėsi jais nusikratyti. Buvo atstumti ir J. Čeponis, ir Petras Plumpa, ir Adolfas Gurskis, ir kiti, neišdavę Lietuvos okupacijų metais. Tokie žmonės tapo lyg nereikalingi... Jubiliatas yra apgaubtas artimųjų meilės, visada žvalus, mąstantis ir atidus, besirūpinantis Lietuvos problemomis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gyvybingumu. Sveikindami Joną Čeponį Vyčio kryžiaus III laipsnio kavalierių, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininką išreiškėme didelę pagarbą ir dėkingumą už jo kilnią jaunatviško gyvenimo auką Lietuvos labui. Linkime kuo geriausios sveikatos, ištvermės, dar daug gražių, Dievo laiminamų gyvenimo žiedų. Autoriaus nuotrauka
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |