|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kelionė į Medžiugorję Kun. Robertas Grigas (Tęsinys. Pradžia nr. 26)
Plitvicų ežeryno stebuklas. Sveika, Medžiugorje! Liepos 29-oji, antradienis. Kylame septintą ryto, kaimiškai sočiai užkertame pusryčių viešbučio restoranėlyje, atsiskaitome už nakvynę ir, atsiėmę pasus, sustojame ratu maldai lauke prie dailios balteglės. Šiandien liturginis kalendorius mini Šv. Mortą ir jos Kristaus išpažinimą, prieš prikeliant iš numirusių jos brolį Lozorių. Tikėjimas tarsi atidaro vartus, kad Dievo galia pasireikštų mūsų gyvenime. Sušokame į mūsų mašinikes ir pajudame link Zagrebo, jo namų spiečiai išnyra už kelių kilometrų. Apsiniaukusi diena, iš visų šonų horizonte artėja kalnai. Iš Lenkijoje ir Vengrijoje buvusių 30 laipsnių šilumos, tolstant į Europos pietus, beliko 20, taigi, atrodo, šalta. Anksčiau važiuodami laikėme pravirus autobusiuko langus turbūt pertraukė vėjas, prikibo čiaudulys ir sloga, jaučiuosi, lyg turėčiau temperatūros. Važiuojame Rijekos ir Splito kryptimi, miškingi kalnai aplink aukštėja, slėniai gilėja. Visur iš tolo nuorodos į artėjantį Plitvicų ežerų (kroatiškai Plitvička jezera) nacionalinį parką. Į šlaitus kyla kukurūzų laukai, ganosi avys. Mūsų racijų banga, kuria kalbamės tarp dviejų savo ekipažų, pagauna dar kažkokių lietuvių, matyt, besinaudojančių racija, balsus. Jie bjauriai keikiasi. Gal galima sumažinti keiksmažodžių? sako Petras į eterį, ir tautiečiai sutrikę prityla. Privažiuojame Plitvicų parko administracijos pastatus apie 11 val., čia prie bilietų, kavinių ir suvenyrų jau būriuojasi visų kartų ir tautų keliautojų eilės. Paliekame mašinas stovėjimo aikštelėje miške ant kalvos, išsikeičiame eurus į kroatų kunas (kiaunes). Bilietas su pavežimu autobusu-traukinuku ir paplukdymu laiveliu) mūsų valiuta būtų apie 90 litų. Važiuojame autobusiuku į gražiųjų Plitvicų kaskadinių ežerų apžvalgos pradžią, paskui leidžiamės pėsčiomis tvarkingai aplink ežerus vingiuojančiais apskritų rąstelių gal 1,5 2 metrų pločio takais. Šis Dievo gamtos stebuklas Kroatijoje turbūt gražiausias iš Europoje esančių (neskaitant Lietuvos grožio), nuo 1979 metų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, esantis apie 140 km nuo Zagrebo, netoli nuo Bosnijos ir Hercegovinos sienos, kalvotoje karstinėje Vidurio Kroatijos srityje, pietinėje Kapelos kalnų (Dinarų kalnų dalis) srityje. Tai 16 ežerų, tekančių vienas į kitą įspūdingais kriokliais. Visa parko teritorija, kur galima sutikti vilkų ir rudųjų lokių, sudaro apie 290 kv. km. Tarp dangų siekiančių, žaliais bukų ir klevų miškais apaugusių klintinių kalnų ryškiai žydrai žalios spalvos ežerai, išsidėstę kaskadomis, siauromis daugybės krioklių srovėmis krintančių vienas į kitą. Kartais nuo vieno ežero skardžio į kitą, žemiau esantį, krenta 56 tokie šniokščiantys, baltais purslais virstantys kriokliai, iš to, antro ežero, vėl keli kriokliai krinta į trečią, dar žemiau esantį, ir t.t. Mūsų grupė nejučia išsiskirsto tarp įvairiataučių ėjikų. Einu drauge su ištvermingąja keliautoja dar iš Santjago kelio Deimante ir Rita M. Šūkčiojame iš gražumo, fotografuojamės vienas už kitą vaizdingesnių uolų skardžių, krioklių, tos nepakartojamos mėlynai žalios ežerų spalvos fone, žvalgomės į panašiai džiugius, nušvitusius bendrakeleivių europiečių, kinų, japonų, vyrų ir moterų, vaikų veidus. Daug žmonių nešasi mažus vaikus gerai, kai tėvai iš pat mažens maitina juos Dievo kūrybos grožiu. Ateina mintis, kad čia atvežus ir pervedus per tą grožį kokio Panevėžio moterų kalėjimo ar Lukiškių kalinius, jie grįžtų namo geresni... Skaidriame ežerų vandenyje plaukioja daugybė žuvų, atrodo, raudžių. Viskas geriau negu puikiai, tik dangus vis niūriau niaukiasi ir smarkiai įsilyja. Laikantis 30 laipsnių karščiui, skėčio į kelionę pietuosna nutariau neimti, ir dabar vaikštau kiaurai perlytas, bet grožio pilnatvė aplinkui visa tai su kaupu atsveria. Šias ežerų kaskadas, glėbiu vos apkabinamus bukus, kaip tiesios gotikinių katedrų kolonos metančius viršūnes į neįsivaizduojamą aukštį, slėpiningą lapuočių ir eglių pavėsį, baltų uolų skardžius mačiau vaikystėje, būdamas gal dešimtmetis ar dvylikametis, tuo metu rodytuose VFR ir Jugoslavijos gamybos vesternuose, į kuriuos brolį ir mane vesdavosi a+a Tėvelis... Besigėrėdami ateiname iki laivų prieplaukos, sulipame, lėtai perplaukiame ežerą. Sakoma, kad dėl ekologiškumo čia visos transporto priemonės varomos tik elektra. Užeigėlėje nusiperkame karštos kavos ir, lietui lyjant į vienkartinius puodelius, leidžiamės ieškoti pradinio mūsų kelionės taško. Pakeliui savo džiaugsmui užeiname dar vieną grožybę dešimčių metrų gylio karstinę įgriuvą urvą ežero šlaite. Lendame į ją, fotografuojamės greta kybančių nuo akmeninių lubų storų uolienų iškyšų, stalaktitų, bet giliau į urvo tamsą lįsti bendrakeleivių neprikalbinu. O ką, jei ten labirintas arba gyvena dinozaurai? Pagaliau smarkiai sulyti prieiname parko autobusų ir traukinukų stovėjimo vietą, parvažiuojame į parko administracijos bilietų pardavimo biurą, kur paliktos mūsų mašinos. Susirandame jas yra apie 16 val. ir, o Dangau, pamatome, kad mūsų autobusiuko langas atviras, prie vairo įjungta brangi navigacijos įranga... Ar mes pamiršome užrakinti autobusą?.. Sulendame į vidų, apžiūrime visi daiktai vietoje. Penkias valandas atvira mašina, prikimšta lagaminų, stovėjo nuošalioje miško aikštelėje, kur nuolat plūsta minios turistų iš viso pasaulio! Ar čia atsitiktinumas, ar Kroatijoje toks moralės lygis, kad svetimo niekas neliečia, ar Medžiugorjės globa žiopliems mažutėliams? Sausinamės šlapius drabužius, užkandame, sulaukiame savųjų, ir tolyn į kelią. Per nesilpnėjantį lietų kalnuotomis vietovėmis ringuojame Splito kryptimi. Vienu metu liūtis beveik uždengia mašinos priekinius langus, valytuvai vos spėja braukti vandenį, bet greitai ir aprimsta. Skriejame nepriekaištinga dviejų juostų autostrada SplitoŠibenikoZadaro kryptimi. Tikėjausi, kad vėl pasigrožėsime nuostabių formų, spalvų ir šiurpinančių aukščių kontrastais, kuriuos matėme, 2004 metų gegužę su Janina važiuodami į Europos Caritas regioninę konferenciją Dubrovnike. Tarptautinių reisų autobusas vežė siauru Adrijos pajūrio plentu, širdį gniaužiančiais skardžiais tarp baltų kalnų ir giliai putojančios mėlynos jūros (o jaunas vairuotojas, šnekindamas greta pasisodintą bičiulę, dairėsi tai į kelią, tai susižavėjęs į ją). Bet per tuos 10 metų kroatai, matyt, spėjo nutiesti šią modernią autostradą, ir gėrėtis uoliniais kalnais milžinais bei jų akmeninių tarpeklių gilybėmis galime visai saugiai. Vakarėja. Slėniuose žiebiasi jaukūs, ilgesingi raudonstogių kaimelių žiburiai. Dažnai neriame į tunelius po galingais kalnų masyvais, vienas tunelis net 6 km ilgio. Kalnų nuolydžiai apaugę žemu mišku, berods, ąžuoliukais ir dygiais krūmais, nusėti baltais akmenimis. Sudaro išdžiūvusios, nederlingos žemės įspūdį, primena mūsų piligrimystėje į Santjagą matytus saulės išsekintus Kastilijos-Leono peizažus. Vakaro ramybės paliesti meldžiamės Šv. Rožyno Garbės slėpinių dalį. Malda tarsi nuplauna dienos įtampų apnašas ir suvienija. Gal reikėtų dažniau bendrai melstis važiuojant, kai kelias geras ir nereikalauja visiško vairuotojo dėmesio... Sutemus pravažiuojame Vdoraco miestelį kelio nuorodose jau pasirodo Medjugorje 40 km. Išsukame iš autostrados ir riedame prastėjančiais kalnų keliais. Jų posūkiai ties svaiginančių skardžių papėdėse žemai žiburiuojančiais miesteliais užveda keleivių kalbas: O ar čia būna, kad automobiliai nusirita žemyn?.. Sraigtinius plačių apvijų laiptus mėgdžiojančiais serpantinais kylame ir leidžiamės, kol privažiuojame Kroatijos ir Bosnijos ir Hercegovinos pasienio postą. Abiejų šalių pareigūnai nepriekabiai patikrina mūsų pasus ir praleidžia (tik bosnis kritiškai nužvelgia lagaminų krūvą autobusiuko gale). Gal stebuklingas žodis Medžiugorjė taip veikia? Dar keliolika minučių slėniu vedančio kelio, ir švysteli stendas su būdingu Švč. Mergelės Marijos ir dvibokštės Medžiugorjės bažnyčios atvaizdu. Įvažiuojame į miestelį 22 val. vietos laiku. Jis dar pilnas ramiai bevaikštančių žmonių, šviečia devocionalijų parduotuvėlės. Atvažiuojame prie bažnyčios, išsiklausinėjame, kur mūsų svečių namai Miletičiaus pensionas. Du malonūs senukai, namų savininkas Branko ir jo žmona Nada Miletičiai, jau laukia mūsų kieme, gal tikėjosi, kad anksčiau atvyksime. Kiek supranta rusiškai, geriau vokiškai, tai nesunkiai susikalbame. Svečių namai tvarkingas trijų aukštų kotedžas, pirmo aukšto valgyklėlėje ant stalo atremtas krucifikasas. Šeimininkai labai draugiški, išsiaiškiname pagrindinius Medžiugorjės maldininkams žinotinus dalykus, įsikuriame mažuose, bet labai tvarkinguose kambariuose, kurių kokybė, baldai, sandarūs plastiko langai lenkia ir Krokuvą, ir Budapeštą (bet be TV, kam gi tai maldos vietoje). Mūsų su Vytu kambarys trečiame aukšte, langas atsidaro į balkoną. Nakčiai paliekame jį atvirą šilta. Pusryčius, sako šeimininkai, gausite, kada norėsite, turite pailsėti po kelionės. Bet dar šį vakarą jie maloniai kviečia pasivaišinti vaisiais ir gaiviaisiais gėrimais, o mes neatsisakome. Antrasis mūsų ekipažas apsistoja kitame pensione Juka. Užmiegu didelėje ramybėje. Panašią patyriau, kai buvau Medžiugorjėje pirmą kartą, 1990 metais. Pirmoji diena Medžiugorjėje. Pasaulinė maldos vieta Liepos 30-oji, trečiadienis. Pasiekę tikslą, daugiau ilsimės sutarėme drauge pusryčiauti 9.00 val. Kelionės nuovargio kaip nebūta, nors gerą nakties dalį lauke nesiliovė tarpusavyje kalbėtis kokie trys šunys, nedavė miegoti. Jau pakilusi ir kaitriai šviečia saulė. Sulaukiame Petro ir jo Hyundai ekipažo komandos. Pėsčiomis nueiname į Medžiugorjės Šv. Jokūbo bažnyčią. Dar spėjame į 10 val. šv. Mišias, kurias aukoja keletas vyresnių ir jaunesnių kunigų, pagrindinis celebrantas juodaodis kunigas. Evangelija apie tai, kad geras medis negali vesti blogų vaisių, o blogas medis gerų. Klausantis anglų kalba sakomos homilijos, iš kurios tesuprantu vieną kitą mintį, suima kažkoks neišsakomas geras graudumas, skatinantis melstis už visus ir už visa, kaip tikinčiuosius kviesdavo kun. Juozas Zdebskis (19291986). Po šv. Mišių susirenkame visa lietuvių kompanija į tylesnį šventoriaus kampą po medžiais ir Janina, dar rengiantis piligrimystei Kaune apsiėmusi supažindinti dalyvius su Medžiugorjės istorija, pradeda pasakoti. Šioje vietoje, kad skaitytojams būtų suteiktos pagrindinės žinios, įterpsiu vertimą iš Medžiugorjės maldininkams įvairiomis kalbomis platinamo lankstuko. Taigi Medžiugorjės parapija yra Hercegovinoje, 25 km į pietvakarius nuo Mostaro miesto (vyskupijos centro). Slaviškos kilmės vietovardis reiškia tarpukalnę. Miestelyje apie 5000 gyventojų, jų sielovada rūpinasi kunigai iš Hercegovinos pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo provincijos. Vietos gyventojai kroatai katalikai, priėmę krikščionybę jau prieš 13 šimtmečių. Kaimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1559 metais. Šiandieninė parapija įkurta 1892 metais ir pašvęsta šv. Jokūbui, apaštalui ir piligrimų globėjui. Iki 1981 m. birželio 24 d. Medžiugorjė gyveno visiems mažiems regiono miesteliams ir kaimams būdingą gyvenimą: žmonės dirbo savo laukus, sodino tabaką ir vynuogynus, prekiavo vynu ir daržovėmis, taip užsitikrindami sau ir šeimoms kuklų pragyvenimą. Dėl socialinių politinių priežasčių daugelis emigravo į Ameriką, Vakarų Europą arba didesnius Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos miestus. 1981 metais, kai prasidėjo toliau aprašomi įvykiai, bendruomenės gyvenimas visiškai pasikeitė. Birželio 24 dieną, apie 18 val., šeši jaunuoliai ir merginos Ivanka Ivankovič, Mirjana Dragičevič, Vicka Ivankovič, Ivan Dragičevič, Ivan Ivankovič ir Milka Pavlovič ant Crnica kalvos, palypėjus keletą šimtų metrų aukštyn nuo Podbrdo kaimelio, pamatė jauną moterį su kūdikiu ant rankų, kuri ženklu pakvietė juos prieiti arčiau. Nustebę ir išsigandę jie nedrįso artintis. Kitą dieną, birželio 25-ąją, keturi iš vaikų Ivanka Ivankovič, Mirjana Dragičevič, Vicka Ivankovič ir Ivan Dragičevič jautė stiprią trauką tuo pat metu sugrįžti į tą vietą, kurioje matytą asmenį atpažino kaip Dievo Motiną. Prie jų prisidėjo Marija Pavlovič ir Jakov Čolo. Taip susiformavo Medžiugorjės regėtojų grupė. Jie meldėsi ir kalbėjo su Dievo Motina. Todėl birželio 25 d. kasmet minima kaip pasirodymų metinės. Regėtojų liudijimu, nuo tos dienos jie matydavo Dievo Motiną kasdien, nepriklausomai nuo savo buvimo vietos ir nuo to, ar būtų drauge, ar atskirai. Milka Pavlovič ir Ivan Ivankovič Dievo Motinos daugiau niekada nematė. Trečią regėjimų dieną, birželio 26-ąją, Dievo Motina, regėtojų teigimu, pirmą kartą kreipėsi į juos tokiu taikos kvietimu: Taika, taika, taika ir tiktai taika! Tarp Dievo ir žmonių vėl turi būti taika! Taika turi būti tarp žmonių! Traukiami Dievo Motinos pasirodymų ir jos perduodamų pranešimų, pradėjo rinktis ir melstis žmonės iš pradžių parapijiečiai, paskui kitų kaimų gyventojai, o žiniai pasklidus ir maldininkai iš viso pasaulio. Regėtojų, jų tėvų ir giminių, parapijiečių, kunigų ir netgi piligrimų persekiojimai prasidėjo tuojau po pirmųjų pasirodymų. Regėtojai buvo tardomi policijos ir tikrinami psichiatrų, tačiau visuomet būdavo patvirtinama, kad yra visiškai sveiki. Tyrimai tęsėsi ne vienerius metus, bet jų išvados buvo tos pačios. Kunigas Jozo Zovko, tuo metu Medžiugorjės klebonas, praėjus 15 dienų nuo pirmojo pasirodymo, buvo valdžios suimtas ir įkalintas. Nepaisant jo nekaltumo, komunistinis teismas skyrė jam trejų metų kalėjimo bausmę. Dievo Motinos pasirodymų dėka Medžiugorjė paprastas parapijos miestelis tapo milžiniškų piligrimų minių iš viso pasaulio susitikimų vieta. Per pirmuosius 20 metų čia apsilankė daugiau kaip 20 mln. žmonių. Šiandien tai vienas didžiausių pasaulio maldos centrų, kurį galima lyginti su Lurdu, Fatima ir Gvadelupe. Nesuskaitomi liudininkai teigia šioje vietoje atradę tikėjimą ir ramybę. Anot sutampančių regėtojų liudijimų, Dievo Motina jiems perduoda pranešimus, kuriuos jie turi paskleisti parapijoje ir pasaulyje. Svarbiausios žinios yra: taika, tikėjimas, atsivertimas, malda ir pasninkas (susilaikymas aukos ir atgailos mintimi). Parapijos nariai ir Medžiugorjės piligrimai yra kviečiami iš pradžių tapti Dievo Motinos pasirodymų ir jos perduodamos žinios liudytojais, o tada bendrai su regėtojais bendradarbiauti Jos pasaulio atsivertimo ir susitaikymo su Dievu plane. Dievo Motinos pranešimai, sklindantys iš Medžiugorjės, gali būti laikomi ypatinga taikos, maldos ir meilės mokykla. Baigdamas šią esminių Medžiugorjės fenomeno bruožų santrauką, pridėsiu tik nuorodą, kurią, gerbdami Bažnyčios mokomąjį autoritetą, išspausdino ir lankstuko autoriai; būtent, kad, laikantis popiežiaus Urbono VIII dekreto ir Vatikano II Susirinkimo nuostatų, pripažįstama, kad galutinis minimų įvykių vertinimas paliekamas Bažnyčiai. Vis dėlto maldininkus drąsina citata iš Zagrebo arkivyskupo, kardinolo dr. Franjo Kuharičiaus pasisakymo katalikų leidiniui Glas Koncila (1993 08 15): Mes, vyskupai, po trejus metus trukusio komisijos tyrimo priėmėme Medžiugorję kaip palaimintą vietą, kaip šventovę. Tai reiškia, kad neturime nieko prieš, jei kas nors čia pagerbia Dievo Motiną tokiu būdu, kuris dera su Bažnyčios tikėjimu ir mokymu. Visus kitus sprendimus paliekame tolimesniems tyrimams. Bažnyčiai nėra ko skubėti. Regėtojų kalnas Saulė vis dar kaitriai plieskia, nors interneto prognozės vakar Medžiugorjei žadėjo lietų. Vakar buvau kiaurai perlytas Plitvicos parke, bet tai keistai išėjo į sveikatą liovėsi varginęs kosulys ir sloga. O galgi Medžiugorjė? Buvo tam tikra nuojauta, kad, pasiekus šią maldos vietą, ligos atstos. Pasiklausinėję žmonių, ryžtamės užkopti į Crnica kalvą Podbrdo vietovėje prie Medžiugorjės (1,5 km), kur, pagal jaunųjų regėtojų liudijimus, 1981 m. birželio 2425 d. jiems pirmą kartą pasirodė ir taikos bei maldos misijai pakvietė Švč. Mergelė Marija. Einame pro daugybę devocionalijų parduotuvėlių, kai kurie tikėjimo ženklai išties skoningi, meniški. Miestelio pakraštyje pradedame kopti į statų šlaitą, nusėtą baltais akmenimis, kai kur glotniais, kai kur kaip peiliai styrančiais. Tarp tų akmenų, kur nėra jokio tako ir nuolat reikia dairytis, kaip statyti koją tolimesniam žingsniui, vietomis matyti ryškiai rudos žemės lopinėliai, tokios pačios, kokią matėme ir supurentuose Medžiugorjės gyventojų daržuose. Prie namų kaip ir Lietuvoje žmonės čia turi daržus, prie kuoliukų priraišioti pomidorai, vynuogienojai, stiebiasi alyvmedžiai, figmedžiai, dar kažkokie nematytais žiedais ir vaisiais medeliai. Suplukę po kaitria saule, kiek įmanoma saugodamiesi suklupti ant aštrių akmenų, kopiame į Medžiugorjės jaunuolių regėjimų kalną. Kairėje pusėje kas keli šimtai metrų įrengti dideli bronziniai bareljefai, vaizduojantys Šv. Rožyno Džiaugsmo dalies slėpinius. Girdėjome, kad, kopdami į šią vietą, maldininkai įprastai meldžiasi Marijos rožyną, ir patys tam ryžomės, bet čia, su kaitinančia saule virš galvos, prakaitu varvančiais kūnais ir aštriais akmenimis po kojomis, neįstengiame tai daryti. Kelias minutes stabtelime ties slėpinio bareljefu, mintimis pasimeldžiame ir strykčiojame tolyn šlaito įkalnėn nuo akmens ant akmens. Pagaliau, dar nepasiekus kalvos viršūnės, nedidelėje aikštelėje tarp baltų akmenų ir skurdžių žemaūgių kalnų medelių išvystame metaline tvorele aptvertą kelių metrų aukščio Dievo Motinos statulą ant postamento. Užrašas papėdėje byloja žinią, kurią regėtojai priėmė iš Gospa (Ponios): A sam Kraljica mira Aš esu Taikos Karalienė. Dabar susirenkame į ratelį, susėdame ant plokštesnių akmenų kiek toliau nuo statulos, kad netrukdytume kitoms piligrimų grupėms, kaip prašo Medžiugorjės lankytojų nuorodos, ir pusbalsiu meldžiamės Džiaugsmo slėpinius. Gera stebėti į vaikų paliudytą regėjimo vietą ateinančius melstis žmones įvairiausių tautų, amžiaus grupių, vyrus ir moteris, jaunuolius ir vaikus. Visų laikysenoje ir veiduose pagarba, rimtis, ramybė. Tikriausiai nė vienas čia ateinančių negalvoja, kaip apsukti kaimyną ar sugadinti kitam gyvenimą. Gal taip ir išsipildo Marijos kvietimas taikai, nes žmonės, čia atvykstantys, meldžiasi, ieško Dievo gėrio vertybių savo gyvenimo gelmėje ir atsisako tuščių ir žeidžiančių (save ir kitus) dalykų. Taip Dangus per Viešpaties Motiną Mergelę pasiekia tai, ko nepavyksta vyriausybėms, politikams ir jų derybininkams širdžių taiką, iš kurios ir tegali kilti išorinė taika. Matėme prie Marijos statulos klūpantį vidutinio amžiaus, tvirto sudėjimo vyrą, kuris tuo visu akmenų ir skeveldrų keliu užkopė basas, jo padų oda sudiržusi kaip mūsų sandalų padai. Vėliau sutikome jį Medžiugorjėje vaikštantį taip pat basą. Gal toks žmogaus įžadas? Tik pabaigus melstis, ima niauktis, lašnoti pirmi lietaus lašai. Paskubame nusileisti nuo kalvos, įsivaizduodami, kokie pavojingi taps tie akmenys ir toji rudos žemės tyrė, kai bus šlapi ir slidūs nuo lietaus. Iš tikrųjų, nusileidus į miestelį, pradeda lyti. Už 3,50 euro nusiperku standžios medžiagos skraistę nuo lietaus. Maloniai nustebina, kad visoje Medžiugorjėje, skirtingai negu iki šiol mūsų aplankytose ne euro zonos šalyse, prekybininkai priima eurus ir nereikalauja juos pirma išsikeisti į vietos valiutą. Grįždami į Miletičių pensioną, su Janina ir kolegomis tariamės, kada rytoj geriausia susitikti su mūsų sena pažįstama ir gera bičiule Sanja Horvat iš Bosnijos ir Hercegovinos Caritas. Sužinojusi, kad būsime Medžiugorjėje, Sanja būtinai panoro mus pamatyti ir ketina atvykti čionai apie 350 km iš sostinės Sarajevo. Sutarėme, kad lauksime jos rytoj apie 14 val. Kopiame į Kryžiaus kalną Liepos 31-oji, ketvirtadienis. Šiandien Bažnyčia mini šv. Ignacą Lojolą, ispaną (dabar manoma, kad baskų kilmės) tikėjimo karį, Jėzaus Draugijos (jėzuitų) įkūrėją. Rytą Janina, Deimantė, Milita, Rita M., Justina ir aš leidžiamės į Kryžiaus kalną, kuris aukštesnis už kitas Medžiugorję supančias viršūnes ir kelia virš savęs netgi iš čia, iš miestelio, matomą baltą kryžių (tai vadinamasis Križovac). Mūsų šeimininkas tvirtina, kad iki jo 3,5 km ir įkopti galima per pusantros valandos. Po vis karštesne saule pamažu kylame siauromis gatvelėmis tarp alyvmedžių, figmedžių, kivių, vynmedžių, granatų medžių sodeliais apsodintų keliaaukščių raudonų čerpių stogais namelių, sumūrytų iš vietinių baltų akmenų. Kai kurios namų sienos visai be langų arba su vienu mažu žaliuzėm užtrauktu langeliu, matyt, dėl saulės kaitros. Pagaliau kalvos papėdė, prieš mus atsiveria status šlaitas, styrantis įvairiausių formų, aštrumo ir didumo akmenimis. Tarp jų ruduoja po vakarykščio lietaus minkšta ir slidi molynė. Tarpą tarp tų akmenų tik labai sąlyginai galima pavadinti taku, lipantys turi gerai sukaupti dėmesį į tai, kur statyti koją kitam žingsniui, taigi praktiškai šokinėjame nuo akmens ant akmens kaip kalnų ožkos. Slystelėjus ar nepataikius tvirtai pastatyti pėdos, griūvant ant šių akmenų, galima rimtai susižeisti. Visa tai, saulės kaitra ir pats kopimas stačiu šlaitu aukštyn verčia įtempti visas jėgas. Maldininkų kopimą į viršų tokia akmenų nuošliauža iš abiejų pusių lydi žemaūgiai kalnų medeliai, dygūs krūmai, sakingi į kadagius panašūs spygliuočiai, bet nuo saulės kaitros jie nesaugo. Greta tako įrengtos Kryžiaus kelio stotys, tokie patys bronziniai bareljefai, kaip ir Šv. Rožyno slėpiniams regėtojų kalne. Trumpai sustojame prie stočių, kalbame tradicinę maldą Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį... Kartais, kai dar lieka jėgų ir įkvėpimo, pasakau prie stoties trumpą mąstymą saviškiams. Srūvame prakaitu, visas kūnas dreba iš nuovargio ir įtampos jau po kelių pirmųjų stočių. Drauge su mumis kopia ir sustoja melstis prie stočių grupė čekų, turbūt visose pasaulio šventovėse, piligriminėse vietose sutinkami lenkai, daug italų. Vos negriūdamas iš nuovargio, kurį laiką stebiu paskui mus einančią seserį vienuolę tokiame karštyje su juodu abitu, vienuoliniu galvos gobtuvu, uždarais juodais batais eina ji ramiai, vienodu žingsniu, negreitindama, bet ir nelėtindama tempo, nerodydama jokių nuovargio ženklų, kai čia, atrodo, kristum ant tų akmenų ir nesikeltum. Toks įspūdis, kad ją kažkas neša ar tikrai batai liečia išsiklaipiusias, pasišiaušusias akmenų briaunas?.. Betgi, kaip ir sakė vietos žmonės, po pusantros valandos pasiekiame 14-ąją, Viešpaties palaidojimo, stotį, ir šalia bareljefą su Prisikėlimu. Šalia jo kažkieno simboliškai įsmeigta Ukrainos dvispalvė. Dar keli žingsniai aukštyn, ir atsiduriame kalno viršūnėje. Virš jos ant galingo postamento kyla baltas betoninis kryžius, pastatytas Atpirkimo jubiliejiniams metams atminti 331933. Kalno viršūnėje išsiskirstome, Militos pasiūlymu, asmeninei maldai ar pabuvimui su savimi Dievo akivaizdoje. Šviečia saulė, krūmuose čirškia cikados, pavėsingesnėse vietose šeimomis ar bičiulių grupėmis sėdi, meldžiasi, stiprinasi, šnekučiuojasi įvairiausių tautų ir žemynų žmonės. Nuo kalno puikiausiai matosi visa Medžiugorjė, du jos bažnyčios bokštai, aiškiai gali išskirti tris kaimus, kurie artėdami sudarė miestelį. Aplinkinių kalnų šlaituose ir slėniuose prigludę kiti raudonstogiai miesteliai, vingiuoja keliai, tiesiasi tiltai. Kraštovaizdžiai primena Italiją, Pietų Prancūziją ar mūsų pernai Santjago kelyje pamatytą Ispaniją. Atsisėdu pavėsyje ir nusivilkęs tiesiog išgręžiu prakaitu permirkusią palaidinę vanduo iš jos varva, lyg būtų buvus pamerkta į vonią. Meldžiuosi Šv. Rožyną. Virš kalvos skraido du dideli geltonu ir juodu ornamentu akį džiuginantys drugiai machaonai, sutinkami, beje, ir Lietuvoje. Pailsėję, atsigėrę čia viešpataujančios ramybės, leidžiamės žemyn kitu, paprastesniu taku. Mūsų nuovargis atlyginamas saulės glamonėjamuose kalvos šlaituose randame į dideles gervuoges panašių tamsiai mėlynų, iš saldumo burnoje tirpstančių uogų matėme prekybininkus jas pardavinėjant ir miestelyje. Nusileidus nuo Kryžiaus kalno, ima niauktis, lašnoti lietus gerai, kad suspėjome, slidūs akmenys šlaito trasoje visai nevilioja. Bosnijos ir Hercegovinos Caritas rūpesčiai Prie bažnyčios, kaip sutarę, sulaukiame Sanjos Horvat, kolegės iš Bosnijos ir Hercegovinos Caritas, atvykusios pasimatyti su mumis iš Sarajevo. Parsivedame viešnią į pensioną, ten sukvietėme abiejų mūsų ekipažų komandas, o šeimininkai mūsų prašymu paruošė gerus pietus. Vaišinamės, vaišiname Sanją ir trukdome jai valgyti, vis klausinėdami, kaip vietinės, apie Medžiugorjės įvykius, Bosnijos ir Hercegovinos istoriją bei dabartį. Sanja pasakoja apie socialistinę Jugoslaviją (pajuntame, kad, nors nepritardama Broz Tito komunizmui su žmogaus teisių bei tikėjimo varžymais, ji su tam tikra nostalgija prisimena buvusios Jugoslavijos politinį ir socialinį stabilumą, tarptautinę įtaką). Išgirstame apie Jugoslavijos karo žiaurumus Slovėnija ir Makedonija atsiskyrė ir sukūrė savo valstybes taikiai, o tarp Serbijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos vyko kruvinas atsidalijimo karas, etniniai valymai. Laikydamiesi vakarietiško įvykių vertinimo, mes linkę teigti, kad daugiausia karo nusikaltimų padarė Serbija su savo Miloševičiumi ir generolais, norėjusiais išlaikyti kuo didesnes teritorijas, nežmoniškų veiksmų pagalba, kaip, matyt, visuomet karuose būta iš visų dalyvavusių pusių. Išklausinėjame Sanją apie Medžiugorjės istoriją, sužinome, kad yra trintis tarp vietos hierarchijos, vyskupijos ir liaudies pamaldumo, vertinant įvykius. Vietinė Bažnyčia nėra pripažinusi Medžiugorjės regėjimų autentiškumo, Vatikanas tebevykdo tyrimą, nes jie vis dar tęsiasi. Esama įtampų tarp hierarchijos ir visame regione įtakingų pranciškonų, XIII amžiuje atnešusių krikščionybę kroatams ir kaimyninėms tautoms, juos žmonės labai myli ir pasitiki. Asmeninė nuomonė ir patirtis yra tokia, sako Sanja, kad atvykusi čia, visada patiriu didelę ramybę ir Dievo artumą. Tai galėtume ir mes, čia atvykusieji Lietuvos maldininkai, patvirtinti. Mūsų pašnekovė pasiguodžia dėl gremėzdiško Bosnijos ir Hercegovinos valdymo šalį sudaro trys federacinės savivaldos, trys prezidentai, dar daugybė visokių administravimo padalinių, kai kurios sritys turi po keliolika (!) tos pačios šakos ministerijų. Taigi administracija ir biurokratija suvalgo beveik visą šalies biudžetą. Valdžia nuolat skolinasi iš TVF (Tarptautinio valiutos fondo), praskolintas jau ir ateities kartų gyvenimas. Klausiame apie Bosnijos ir Hercegovinos Caritas darbą, ypač per gegužę Bosnijos šiaurę nusiaubusius didelius potvynius. Caritas bendradarbė papasakoja, kad pirmiausia nukentėjusieji pagalbos sulaukė kaip tik iš šios krašto dalies, kurioje dabar esame, jos potvyniai nepalietė (t.y., iš Hercegovinos Medžiugorjė yra šioje istorinėje srityje). Paskui pagalbą suteikė Slovėnija, kiek vėliau pradėjo remti ir kitų Europos šalių Caritas bendrijos, vyriausybės. Lietuvos gelbėtojai irgi vyko padėti į Bosniją. Papildoma potvynio sukelta bėda ta, kad jis išplovė anksčiau suženklintus minų laukus ir išsklaidė minas po apsemtas teritorijas. Sanja parodo mums per planšetinį kompiuterį 10 minučių filmuką apie potvynį, palikusį be pastogės apie 100 tūkst. žmonių, dešimtis žuvusių ir apie Caritas teikiamą pagalbą, ieškomus savanorius gelbėtojus, nežiūrint nei gelbstimųjų, nei į savanorystę įtraukiamų tautybės ar religijos skirtumų. Paklausiu, ar Bosnija ir Hercegovina taikosi patekti į Europos Sąjungą, ir viešnia atsako vietiniu juokeliu: Kai mes įstosime į ES, kiti iš jos išeis. Šiltai pabendravę, pasikeitę atminimo dovanomis, išleidžiame Sanją ir taikomės bent kiek atsipūsti po maldos žygio į kalną. Tarptautinis katalikų jaunimo festivalis Vakaro (19 val.) šv. Mišios vyksta didžiulėje žaliuojančių medžių supamoje aikštėje už bažnyčios, priešais altorių, įrengtą pakyloje po ištempta apskritą smailiaviršūnę palapinę primenančia balta danga. Aikštėje po atviru dangumi išrikiuotos eilių eilės suolų, tilptų čia tikriausiai keliasdešimt tūkstančių žmonių. Mums įeinant, aikštė jau perpildyta laukiančių šv. Mišių, žmogus prie žmogaus, tačiau, kaip dera melstis susirinkusiems katalikams, mus mandagiai praleidžia. Suradę laisvesnę vietą, įsitaisome su Vytu netoli altoriaus apie suolus nėra ko ir svajoti, džiaugiamės, kad išsitenkame ant betonuotos aikštės greta kitų stovinčių, sėdinčių ar klūpančių maldininkų. Visur patarnauja, tvarką palaiko raudonais marškinėliais vilkintys jauni savanoriai, vaikinai ir merginos; ant jų marškinėlių stilizuotas širdies kontūras ir užrašas 25. MLADIFEST (25-asis jaunimo festivalis). Vėliau išsiklausiame, kas tai per renginys. Ppasirodo, tokia tarptautinė tikinčiojo jaunimo šventė Medžiugorjėje vyksta kasmet, ir ši yra jau 25-oji, ji prasideda šiandien ir truks iki antradienio. Siena už altoriaus papuošta įvairiomis kalbomis išrašytais žodžiais iš Evangelijos, Jėzaus pasakytais nuo kryžiaus apaštalui Jonui, nurodant jam Mariją: Štai tavo motina (Jn 19, 27). Altoriaus kairėje, paskendusi baltų lelijų puokštėse, stovi balta Marijos statula, čia Dievo Motina vaizduojama tuo Medžiugorjei būdingu, ramybės ir švelnumo kupiną kvietimą išreiškiančiu būdu. Prieš altorių, atsigręžusios į margą maldininkų minią aikštėje, baltais abitais vilkinčios dvi vienuolės ekspresyviai diriguoja pakilioms giesmėms jaunimo judėjimų, charizmatikų, Taize ir kitoms. Skamba Viva Jesu e Senor, Osanna. Vis tirštėjančioje minioje, kurią, matyt, vis papildo jaunimo festivalio dalyviai ir kiti Medžiugorjės maldininkai, linguoja vėliavų jūra: beveik visų Europos šalių ir kitų žemynų valstybių vėliavos, savo tradicinę tapatybę branginančių ar nepriklausomybės siekiančių kraštų Katalonijos, Škotijos, Bavarijos, Sardinijos, Honkongo, Makao... Plevėsuoja įvairių šalių katalikiškų judėjimų ar tiesiog Kristaus, Marijos, šventųjų vėliavos. Yra daug afrikiečių, kinų, japonų, Pietų Korėjos atstovų, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Karibų, Ramiojo vandenyno salynų tautų atstovų, bet daugiausia, kaip ir galima tikėtis, lenkų ir italų. Daug ir Kroatijos kaimynų ar su ja istoriškai susijusių šalių vėliavų: Austrijos, Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos, Čekijos. Daug kur linguoja Ukrainos dvispalvė. Nors ir keista, retokai išvysi Bosnijos ir Hercegovinos vėliavą, o juk esame jos teritorijoje. Bet gal ir nekeista: Medžiugorjės apylinkėse kompaktiškai gyvena kroatai, ir minioje, kaip, beje, ir miestelyje, prie namų ir įstaigų, plaikstosi Kroatijos vėliavos. Baigia rinktis koncelebruojantys kunigai ir aikštę iki kraštų užpildantys maldininkai. Pamaldos prasideda įspūdinga vėliavų procesija: pradedant nuo Bosnijos ir Hercegovinos, kaip priimančios šalies, ir toliau pagal abėcėlę: Argentina mūsų Popiežiaus Franjo (taip kroatai vadina) šalis kiekvienos dalyvaujančios šalies atstovai su savo vėliava užlipa ant altoriaus pakylos, trumpai prisistato gimtąja kalba, kartais ir anglų, ir šūkteli kokį dvasinį šūkį, dažniausiai Tegyvuoja Jėzus ir Marija! Matėme viename aikštės kampe vėjelio sklaistomą ir Lietuvos Trispalvę, tai supratome, kad lietuvių grupių esama ir daugiau. Dabar sulaukiame tautiečių ir Trispalvės pasirodymo ant pakylos, išklausome trumpą, bet jaudinantį sveikinimą Medžiugorjei lietuvių kalba ir, garsiai šaukdami iš savo vietos, bandome parodyti, kad esame čia. Tačiau, kai į sceną pakyla lenkų ir italų vėliavos, suprantame, kad jų dalyvių gausa nepralenkiama: griausmingais sveikinimais suvilnija kokie du trečdaliai aikštės per abi tautas. Šv. Mišiose meldžiasi daug pranciškonų kunigų, istoriškai ir sielovadiškai, matyt, iki šiol labai susijusių su šia vieta. Savotiškai dviprasmišką įspūdį palieka Rusijos atstovų vėliava ir prisistatymas: atrodo, net džiugiai šurmuliavusi aikštė nejaukiai prityla, paskelbus prisistatančią šalį, o moteriškė iš Rusijos entuziastingai pasidžiaugia, kad aplink mato tiek broliškų tautų (ar čia užuomina į Maskvos manipuliuojamą slavų vienybę?) ir žada melstis za mir vo vsiom mire (rusų kalba už taiką visame pasaulyje). Šis sovietmečio šūkių atgarsiais nemaloniai skambantis šablonas Ukrainos niokojimo akivaizdoje nuskamba nemaloniai ir primena anų laikų anekdotą apie taikingąją SSRS politiką: Nam nužen mir. Želatelno, vesj (Mums reikalinga taika (pasaulis), pageidautina, visas rusų kalba sukuriamas žodžių žaismas, nes taika ir pasaulis vadinami tuo pačiu žodžiu mir). Bet čia atvykstantys rusų žmonės turbūt mažiausiai kalti dėl agresyvios Kremliaus politikos, ir meldžiasi čia su nuoširdžiomis intencijomis... Klausomės Evangelijos, homilijos, šį bei tą suprasdami pagal slavų kalbų analogijas. Dideliame ekrane prie altoriaus rodomi šv. Mišių aukojimo, dalyvių, aikštės, Medžiugorjės bažnyčios vaizdai. Virš mūsų vis suka, matyt, radijo bangomis ar elektronika valdomas, raudonom lempelėm žybsintis lėktuviukas, atrodo, filmuoja vyksmą, nes kartkartėmis ekrane parodo didingą aikštės ir Medžiugorjės panoramą iš aukštai. Pamažu sutemsta. Meldžiuosi ir Šv. Komuniją aukoju už čia esančius ir namuose likusius, gyvuosius ir mirusiuosius, už Balkanų karų aukas. Ir sielą vėl pripildo nenusakomas geras graudumas, Dievo ir Jo Motinos užtarimu pasitikinti ramybė, kurios ilgisi žmogaus širdis. Ta ramybė ne visuomet ilgam su mumis pasilieka, bet aplankiusi maitina ilgą laiką... Baigiasi šv. Mišios, ekrane guodžiantis Marijos baltosios statulos vaizdas. Vėliavų ir žmonių jūra, džiaugsminga, giedanti, besišypsanti ir draugiškai bendraujanti, pamažu skirstosi. Labai stiprus išgyvenimas, kad tai, ką matome ir patiriame čia, jau yra ryškūs pradmenys to plano, kurį Jėzus turėjo mintyje, kalbėdamas apie Dievo Karalystę žemėje. Jau vien tai, kad Jo Bendrija, Katalikų Bažnyčia, vienintelė mūsų sužeistame, kariaujančiame, piktai konkuruojančiame pasaulyje, yra pajėgi surinkti visas šias vėliavas, skirtingiausias tautas, kultūras ir kalbas, amžiaus grupes ir socialinius sluoksnius į tokį tarpusavio palaikymo ir gerumo būvį, tautas, kurių valdžios dažnai yra nesutaikomi priešai, yra dvasios stebuklas, nepaneigiamas liudijimas Evangelijos tiesos naudai. Dalydamiesi šiais išgyvenimais, pro galeriją su ilgiausia eile išpažinčių klausyklų įvairiomis kalbomis grįžtame namo.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |