Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ištikimybe idealams statė paminklą Tėvynei

Minint pirmąsias Monsinjoro Alfonso Svarinsko
(1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) mirties metines

Dažną savaitgalį įvairiose Lietuvos vietose mons. Alfonsas Svarinskas šventindavo kryžius žuvusiems partizanams Vido Venslovaičio nuotrauka

Grupė mons. A. Svarinsko bendražygių prie jo kapo

Senieji disidentai, kurių jau beveik nebeliko, tik su skausmu galima prisiminti tuos ne taip senus laikus, kai patirdami pavojus dėl savo laisvės ir netgi gyvybės sielojosi ir kovojo dėl tautos ir valstybės išlikimo. Galima sakyti, kad priešindamiesi dvasinei prievartai kartu jie kūrė tam tikrą vienminčių bendriją, kurios dabar tie nedaugelis išlikusių, kovojusių už tautines ir krikščioniškas vertybes, patriotizmą vertinančių tautiečių ilgisi, nes jos jau... nebėra. Stengdamasis išsilaisvinti iš komunistinės okupacijos vergijos varžtų, monsinjoras (tada dar kunigas) Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) negailėjo savo jėgų ir net negalvojo kaip nors jas tausoti, tad geriausius savo jaunystės ir brandos metus paaukojo ginti bei įtvirtinti tautinius ir religinius idealus. Iškentęs 23 pažeminimo, kankinimų ir patyčių metus NKVD tardymo „kabinetuose“, vėliau griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose, A. Svarinskas pasirinko kunigystės kelią ir 1954 metais iš tokio pat kalinio, vyskupo Pranciškaus Ramanausko, rankų gavo palaiminimą kankiniškai kunigystei, kurios taurę jis išgėrė iki pat dugno – nenusileido kompromisą siūliusiai ateistinei valdžiai, nepasidavė vilionėms.

Trumpai atgaudamas, deja, tik sąlyginę laisvę, kun. A. Svarinskas visur kovojo už tikinčiąją tautą, už Dievo žodžio laisvę, už nuo okupacijos laisvą žmogų. Todėl ir atgavus nepriklausomybę, grįžęs iš priverstinės tremties į Vokietiją, jausdamas valstybės ir tautos siekių neatitikimą atkurtoje valstybėje, nesigarsindamas, jau nepriklausomoje Lietuvoje kūrė „pogrindį“, kurio būtinybę tik vėliau pajuto kai kurie atkaklesni mūsų buvusieji disidentai. Monsinjoras Alfonsas tą pogrindį, kaip atrodo, nepriklausomybę pasiekusioje valstybėje kūrė jau gal 20 metų, pamatęs, kad mūsų pasiektoji nepriklausomybė, „ant bėgių pastatytas traukinys“, važiuoja ne tuo keliu, bet tik nedaugelis pastebėjo jo skausmo, išgyvenimų, jo titaniškų kilnių tikslų siekį. Monsinjoro nuomone, „pogrindžio“ darbo prasmė svarbesnė tampa dabar, kai valstybėje viskas iškraipoma, nuvertinama, sujaukiama, kai kuriama ir skleidžiama instinktų kultūra. Už tą principingą idealistinį apsisprendimą laikytis tautinių ir krikščioniškų vertybių Monsinjoras susilaukdavo nepelnytų, netgi veidmainiškų priekaištų. Kiekvieną minutę galvodamas apie Lietuvą, apie garbius jos žmones, patekusius į okupacijų verpetus, apie sunkiausius tautai įvykius, apie būtinus nuveikti darbus, Monsinjoras bet kur, bet kurioje Lietuvos vietoje, bet kurioje srityje kūrė tą nepriklausomą Lietuvą, nes matė, kaip išsižadama idealų, kurių siekė netgi padorūs, kaip tada rodėsi, tautinio ir religinio pogrindžio veikėjai. Tas Lietuvos ilgesys, pagarba ją kūrusiems žmonėms pirmiausia skleidėsi jo bute Vilniuje, Odminių gatvėje, priešais Arkikatedrą, iš kurios jis buvo išvytas vos ne pirmaisiais nepriklausomybės metais. Monsinjoro bute Vilniuje, kur jis gyveno tarsi tremties sąlygomis, pirmiausia į akis krisdavo garbingų Tautos ir Bažnyčios veikėjų paveikslai, primenantys, kokių didžiavyrių turi lietuviai, ne tik karinėse kovose išgarsėjusių, bet ir dvasinėje srityje didžių laimėjimų pasiekusių. Monsinjoro buto sienas puošė Lietuvos partizanų vadų, Lietuvai atsidavusių dvasininkų, teologų, visuomenės veikėjų, pasaulio politikos veikėjų portretai, piešti, fotografuoti ar atspausdinti, rūpestingai įrėminti tvarkinguose rėmeliuose ir garbingai laikomi. Tai buvo vyskupų Pranciškaus Ramanausko, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus, kunigų Mykolo Krupavičiaus, Antano Rubšio, Zenono Ignatavičiaus, Alfonso Petrulio, partizaninio pasipriešinimo vadų Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto, pasaulinio garso kovotojo už žmogaus teises Andrejaus Sacharovo, Monsinjorą ir kai kuriuos kitus kovotojus su totalitarizmu iš lagerio išlaisvinti padėjusio JAV prezidento Ronaldo Reigano ir kitų garbingų žmonių portretai. Aišku, beveik visuose kambariuose kabojo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II portretai ir nuotraukos ar su juo susijusių dokumentų originalai ar kopijos.

Savo kuriamą pogrindį laisvės sąlygomis Monsinjoras skleidė ir po visą Lietuvą – Tautos ir Bažnyčios vadų portretus jis paskleisdavo po keletą tūkstančių egzempliorių. Į Monsinjoro butą atėjęs žmogus pamatydavo ir pagarbiai laikomą atspausdintą spalvotą Vyčio herbą, kurį jis dar keli mėnesiai iki mirties rengėsi išleisti net 100 tūkst. egzempliorių tiražu ir išplatinti „į kiekvieną gryčią“ (tai – vieni iš paskutinių jo žodžių), tačiau tai padaryti nesuspėjo. Nors siekdamas sukurti platinimo tinklą, dažnai kreipdavosi pagalbos, mažai kas iš vyskupijų dekanatų, iš parapijų sutikdavo jam pagelbėti – dažniausiai pats, susikrovęs į kuprinę ir užsimetęs ant pečių, jau sulaukęs 80 ar net būdamas 88 metų vežiodavo garbių Lietuvos didžiavyrių portretus po Lietuvą ir įteikdavo juos gerbiantiems žmonėms.

Kitas Monsinjoro „pogrindžio“ darbas buvo svarbesnių kai kurių laikraščių straipsnių platinimas per jam padedančius žmones ir kunigus. Tuos straipsnius jis savo rūpesčiu ir lėšomis atspausdindavo mažo formato lapeliais. Ypač daug tokių straipsnių Monsinjoras parinkdavo iš „XXI amžiaus“, „Lietuvos žinių“, „Lietuvos aido“ ir kitų laikraščių. Savo nedidelėmis išgalėmis prie tokio Monsinjoro darbo prisidėdavo ir kai kurie „XXI amžiaus“ darbuotojai. Panaši buvo ir kita mons. A. Svarinsko pogrindžio veiklos sritis – krikščioniškos ir tautinės, jaunimui labai reikalingos literatūros leidimas. Ant jo stalo visada gulėdavo atidžiai skaitomos vertingos, daug įžvalgų pateikiančios knygos. Pilna jų būdavo didelėse knygų sekcijose, ypač didžiajame kambaryje. Net sunku įsivaizduoti, kaip Monsinjoras, apie pusę savo aktyvaus gyvenimo praleidęs lageriuose, sugebėjo surinkti tokią gausią biblioteką. Ir dar labiau stebėtina, kaip jis sugebėjo viską išstudijuoti, kruopščiai pasižymėti reikšmingas mintis. Kai kurias knygas perskaitydavo net po kelis kartus. Čia tinka paminėti Klemenso Jūros parašytą knygą „Monsinjoras“ apie Kauno seminarijos prefekto Zenono Ignatavičiaus gyvenimą (1979, Pranciškonų spaustuvė, Brooklyn) ir norėjo žūtbūt išleisti šį jauniesiems mūsų laikų seminaristams pamokantį pasakojimą apie okupacijų laikais pasiaukojančiai dirbusį Kauno seminarijos vicerektorių. Jis ypač vertino vyskupo Fulton J. Sheen knygą „Sūnus palaidūnas“, lietuvių kalba išleistą Amerikoje 1952 metais. Šis JAV vyskupas tuo laiku buvo išgarsėjęs savo sugebėjimu prabilti į žmogaus širdį, kad paskatintų jį grįžti į Katalikų Bažnyčią. Vyskupo knyga – perspėjimas apie jau tuo metu (1950 metais) vykstančią Vakarų kultūros krizę, pasiduodant modernizmo, liberalizmo ir komunizmo grėsmėms. Monsinjoro bibliotekoje buvo daugybė teologinių veikalų, ne tik žymių lietuvių autorių, bet ir užsienio kalbomis. Tačiau čia buvo ypač daug knygų apie partizanų pasipriešinimą okupantams, apie Laisvės kovas. Kai kurias iš jų, ypač tas, kurios per 25 nepriklausomybės metus taip ir nepasiekė Lietuvos katalikų, Monsinjoras planavo išleisti atskiromis knygomis, ieškojo tam lėšų, tačiau tik nedidelę užsibrėžto tikslo dalį pavyko įvykdyti.

Kitas svarbus Monsinjoro darbo baras buvo nuolatinis rūpestis dėl tautos likimo, vertybių naikinimo, politinio neryžtingumo ar pakrikimo. Jis rašydavo kreipimusis į visuomenę įvairių krikščioniškų ar tautinių valstybinių švenčių progomis, protesto pareiškimus prokuratūrai dėl prokomunistinėje spaudoje pasirodančių Popiežiaus pašiepimo atvejų, dėl partizanų paniekinimo ir nepagarbos jiems, kreipdavosi į politikus, valstybės vadovus dėl klaidingų politinių sprendimų ir įvairių kitų klausimų, dėl tautos dvasinės būklės, kovojo su nužmoginimo apraiškomis per lytinių iškrypimų „laisvę“ (homoseksualų „paradus“). Visa tai mons. A. Svarinskas stengėsi paskleisti per kai kuriuos laikraščius, ypač per „XXI amžių“, tačiau jautė, kad tai atlikti tampa vis sudėtingiau.

Matydamas, jog sunku buvo rasti pagalbininkų skleidžiant „į kiekvieną gryčią“ tautos ir Bažnyčios labui nusipelnusiųjų žmonių darbus, jog pokomunistinėje, į liberalizmo liūną vis labiau grimztančioje Lietuvoje skleisti tautines ir krikščioniškas vertybes yra labai sunku, o valstybėje labiau stiprėja tautos dvasią ir atsparumą silpninančios bei krikščionybę iš visuomenės išgujančios jėgos, Monsinjoras naujas galimybes skleisti idealistinius užmojus atrado internete. Didelėmis pastangomis, nepaisydamas savo garbaus amžiaus, žengdamas su dabartimi, jis sukūrė net keletą svarbių internetinių portalų (svetainių): Prodeoetpatria.lt, Partizanai.lt, lkbkronika.lt, aidai.us, Į jas sudėjo gal kelis šimtus knygų, veikalų, anksčiau ėjusių pogrindžio leidinių, dabar net reikalingesnių ir aktualesnių ilgai nuo vertybių atitrauktai tautai ir jaunimui ugdyti. Į savo administruojamas internetines svetaines Monsinjoras sudėjo ir aktualiais klausimais surašytus jau minėtus savo pareiškimus, laiškus, kreipimusis į Tautą, politikus, hierarchus, pritaikydamas juos Bažnyčiai, Valstybei, Tautai reikšmingų dienų progoms ir kurių nespausdindavo spauda ar net ir nepriklausomos ir dažnai giriamos mažosios internetinės svetainės. Taigi Monsinjoras per šiuolaikines žiniasklaidos priemones paskleidė didelį kiekį ne kiekvienam žinomų ar lengvai prieinamų opiais klausimais leidinių. Aišku, tokį darbą atlikti padėjo jo turtinga biblioteka, kuria net stebėtis tenka, nes jis, buvęs lagerių nelaisvėje, persekiojamas laisvėje, sugebėjo surinkti daug svarbios lituanistinės, istorinės, teologinės literatūros ir nuolat ją studijavo kaip mažai kas kitas, visą laiką turėjęs tūkstančius kartų palankesnes sąlygas. Ko tik nebuvo išstudijavęs ir internete paskleidęs Monsinjoras! Tiesiog stebina jo akiračio platumas, leidęs atrinkti ir supažindinti mus su dar neprieinamais ir neįkainojamais lietuvių istorinio, teologinio, filosofinio paveldo veikalais.

Monsinjoro internetiniame portale www.prodeoetpatria.lt įdėtos tokios svarbios knygos, kaip vyskupo Vincento Brizgio „Žmogus realiame gyvenime“ ir kelios kitos jo knygos, Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“, „Žmonės ir žvėrys“ (apie lietuvius Štuthofo konclageryje), „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“, „Dievas sutemose“ ir kitos jo knygos, Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“, „Visuomeniniai klausimai“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Lietuvos partizanų laiškas Šv. Tėvui“ (tai – Juozo Lukšos ir kitų dviejų partizanų 1948 metais iš okupuotos Lietuvos išvežtas laiškas popiežiui Pijui XII), Francois Mauriac „Jėzaus gyvenimas“, G. Papinio „Kristaus gyvenimas“, Aleksandro Menio „Žmogaus sūnus“, Klemenso Jūros „Monsinjoras“, Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“, Juozo Girniaus „Pranas Dovydaitis“, „Kunigas Antanas Aleksandravičius“, Prano Gaidos „Nemarus mirtingasis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis“, Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje“ ir Romoje išleisti LKMA „Suvažiavimų darbai“.

Internetiniame portale www.partizanai.org skaitytojas gali rasti tokias knygas kaip Tomo Snyderio „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, Juozo Daumanto „Partizanai“, Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“, J. Lelešiaus-Grafo „Partizanų kapeliono dienoraštis“, A. Ramanausko „Daugel krito sūnų“, Juozo Brazaičio „Vienų vieni“, Kęstučio Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje“, N. Gaškaitės „Pasipriešinimo istorija“, J. Starkausko „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“, „Stribai“, K. Kasparo „Lietuvos karas“, J.Šyvokienės „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“ (apie 1965 metais žuvusį partizaną Antaną Kraujelį), Viktoro Ašmensko „Generolas Vėtra“ (apie Joną Noreiką) bei „KGB spąstuose“ (knygoje atskleistas žygdarbis, kurį atliko partizanams dirbę enkavėdistai Antanas Šilius ir Petras Brazauskas, sovietų okupantų sušaudyti 1946 metų lapkričio 27-ąją), B. Juodzevičiaus „Laisvės kaina“, P. Pečiulaičio „Šitą paimkite gyvą“, Algirdo Jėčio „Sutryptos viltys“, Irenos Runaitės-Beleckienės „Likimo keliai“, Antano Paulavičiaus „Kraujo upeliai tekėjo“, Elenos Juciūtės „Pėdos mirties zonoje“ (tai –viena pirmųjų į užsienį patekusių ir ten atspausdintų knygų apie trėmimus į Sibirą), „Dzūkijos partizanų dainos“, „Laisvės kovų dainos“, Bernardo Gailiaus „Partizanai tada ir šiandien“, Pulk. J. Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“ (apie Baltarusijoje, prie Červenės, 1941 metų birželį–liepą sušaudytus lietuvius kalinius), Kipro Bielinio „Teroro ir vergijos imperija sovietų Rusijoje“, Stanislovo Abromavičiaus „Didžioji kova“, „Žalio velnio takais“, „Kovoje už brangią Tėvynę: Algimanto apygardos partizanų istorija“, Antaninos Garmutės „Išėjo broliai“, Janinos Semaškaitės „Vaičėno būrio žūtis“ bei „Priesaika. Jonas Simaška ir bendražygiai“, Onos Voverienės „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“, J. Prunskio „Lietuva bolševikų okupacijoje“, Nijolės Sadūnaitės „Gerojo Dievo globoje“, įvairių autorių parašytos knygos apie partizanų kovas „Kovojanti Lietuva 1944–1953“, „Lietuvos partizanai 1944–1953“, „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“, „Kęstučio apygardos partizanai“, „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“, „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“, „Dzūkijos partizanų dainos“, „Laisvės kovų dainos“, „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“, „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“, „Lietuvių archyvas“ – I–IV tomai, „Žemaičių kankiniai“, „Rainių tragedija“. Gaila, kad kun. A. Keinos ir kitų autorių videomedžiagos dabar jau išimtos iš svetainės partizanai.org.

Didžiausias Monsinjoro rūpestis buvo partizanų, paaukojusių savo jaunystę, gyvenimą, netgi gyvybę, atminimo įamžinimas. Tam jis įkūrė Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką Ukmergės rajone, Vidiškių seniūnijoje, Kadrėnų kaime. Jame kasmet (iš pradžių liepą, vėliau gegužę) Monsinjoras rengdavo partizanų ir visų Laisvės kovų dalyvių susitikimus. Šiems susitikimams mons. A. Svarinskas rengdavosi itin kruopščiai, atidžiai, subtiliai, su polėkiu, nes jis, laikęs save Lietuvos partizanu ir nepažeidęs duotos priesaikos kovoti iki mirties, jautė ypatingą pagarbą savo žuvusiems kovos draugams, kurių jau beveik nebuvo likę – jie savo jaunystę atidavė kovose su enkavedistais, mirė ar žuvo lageriuose ir kalėjimuose, o dar daugiau Monsinjoras jų palaidojo jau nepriklausomybės metais. Partizanų parke šv. Mišias aukodavo vyskupas Jonas Kauneckas, kun. Algimantas Keina (dažnai ir filmuodavęs susitikimus), kan. Vytautas Vaičiūnas, mons. Petras Dumbliauskas, kun. Petras Tavoraitis, anksčiau ir kun. Petras Purlys bei rečiau ir dar vienas kitas. Pranešimus skaitydavo generolas Jonas Kronkaitis, politiniai kaliniai Petras Plumpa, Algirdas Endriukaitis, Jonas Čeponis, Vytautas Balsys, dr. Aurelijus Veryga, prof. Ona Voverienė, Seimo narys Rytas Kupčinskas, partizanas bei bunkerio rengėjas Jonas Kadžionis (gyvenantis netoliese, Anykščių r., net iki nesenų laikų, nepaisydamas senkančių jėgų, tvarkydavęs parko teritoriją). Bet per kovas gyvų išlikusių bei Sibiro kančias ir lagerius iškentėjusių partizanų būrys vis retėjo. Tad ir Partizanų parko susitikimuose partizanų ar patriotiškai nusiteikusių žmonių rinkdavosi vis mažiau. Kai kurie kiti patriotais besivadinantys ar net patriotinėmis kovomis besigiriantys veikėjai nesiteikdavo atvykti į šį nuostabų partizanų pagarbai skirtą gamtos kampelį arba tik dėl įdomumo atvykdavo vieną ar kitą kartą ir toliau jau likdavo „pavargę“. Jie lankydavosi didesniuose, labiau pagarsintuose renginiuose, pavyzdžiui, Ariogaloje kasmet vykstančiame tremtinių „sąskrydyje“. Į šiuos net A. Brazausko finansiškai remiamus sąskrydžius Monsinjoras vykdavo nenoriai, nes jausdavo, kad juose yra iš atminties ištrinami pirmiausia politiniai kaliniai, o po to – ir partizanai. Dėl ko jis energingai prieštaraudavo. Tad netrukus Monsinjoras nusprendė tokiuose „sąskrydžiuose“ nedalyvauti, nes matė, kad jie vyksta kartą per metus „valdiškai“, siekiant „nuraminti“ okupantų represijų nualintus žmones. Bet dar labiau jo širdį užgavo nepagarbus, netgi įžūlus rengėjų elgesys, berods, 2011 metų rugpjūtį, kai kalbantį Monsinjorą, kentėjusį lageriuose, pasiaukojančiai dirbusį Bažnyčiai ir Tėvynei, nuo tribūnos nustūmė viena vos ne trigubai jaunesnė dama, atlikusi vedėjos vaidmenį. Nuo 2011 metų atsisakęs dalyvauti Ariogalos susitikimuose, Monsinjoras savo sielą atgaivindavo susitikimuose Partizanų parke. Apie šiuos patriotinius susitikimus Partizanų parke neinformuodavo (išskyrus vieną kitą laikraštį) didžioji žiniasklaida, Monsinjorui sukeldama didelį skausmą, Dėl ko labai džiaugėsi ne tik kagėbistai, bet ir slapti agentai, kuriems juodus darbus toliau dirbti leido taip ir neįvykusi liustracija. Dėl to jis irgi išgyveno.

Didžiai vertindamas gyvybę jaunystėje atidavusių partizanų atminimą, Monsinjoras vos ne kas savaitę, kartais net po kelis kartus per savaitę, skersai ir išilgai važinėjo per visą Lietuvą, aktyviai dalyvaudamas jų renginiuose, į kuriuos visada buvo kviečiamas ir ten laukiamas. Grįžęs iš susitikimų su partizanais, kuriuose dvasiškai atsigaudavo bendraudamas ir ypač dainuodamas patriotines dainas, Monsinjoras paskiau kelias savaites prisimindavo tas gražias ilgesingas partizanų dainas ir jomis vis džiaugdavosi, sakydamas, kad visada turime susibūrę dainuoti, nes dainos „išsprendžia“ visus nesutarimus, suvienija. Tačiau netrukus tokį Monsinjoro susižavėjimą dainomis nustelbdavo kiti jam ir Lietuvai aktualūs bei skaudūs įvykiai, ir jis panirdavo į juos, vėlgi taikliai, bet su liūdesiu ir širdgėla komentuodamas negatyvų, o dažnai ir pragaištingą jų poveikį visuomenei. Bet dar dažniau Monsinjoras važinėjo per visą Lietuvą, laidodamas šį pasaulį paliekančius, fiziškai sužalotus, bet per ilgus kalinimo lageriuose metus dvasiškai nesunaikintus partizanus – vos ne kiekviename mieste, miestelyje ar ir kaime ilsisi Monsinjoro palaidoti partizanai, politiniai kaliniai. Jis aktyviai dalyvaudavo visuose patriotiniuose renginiuose – ir Seime rengiamose konferencijose, ir Karo akademijoje vykusiuose paminėjimuose, ir partizanų susitikimuose, visada jausdamas pareigą parodyti save kaip aktyvų, nerimastingą dvasininką ir pilietį. Kunigo drabužiais, visada pasitempęs, nors skausmai jo stuburą vis lenkė žemyn, Monsinjoras stengdavosi visur dalyvauti, sakydamas, kad kunigas visuomenėje turi aktyviai reikštis, dalyvauti visur ir visada, būti su žmonėmis, taip parodydamas, kad kunigui yra svarbu tauta, jos gyvenimas, reikalai, rūpesčiai ir skausmai.

Labiausiai Monsinjorą domino su okupacija susiję įvykiai, partizaninio pasipriešinimo istorija, partizanų ir politinių kalinių likimai. Monsinjoras visada dalindavosi prisiminimais apie garsesnius ar ne taip garsius partizanus ir jų vadus. Jo tiesiog enciklopedinės žinios buvo labai išsamios ir jomis noriai dalindavosi. Tekdavo stebėtis, kaip Monsinjoras įstengia prisiminti prieš kelias dešimtis metų sutiktų, jam gilų įspūdį sukėlusių žmonių gyvenimo faktus: partizano Sergijaus Staniškio (nors nebuvo jo sutikęs, bet iš lageriuose sutiktų politinių kalinių iki smulkmenų žinojo jo gyvenimo baigtį: partizanas supjaustė savo gražiuosius batus, kad jie neatitektų okupantams, o dvi kulkas pasiliko priešui ir sau), Didžiosios Kovos partizanų apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio ir kitų partizanų gyvenimo ir kovos momentus, kurių įvairias smulkmenas, pasakotas kitų politinių kalinių, jis prisimindavo visą gyvenimą ir plačiai pasakojo. Monsinjoras ypač vertino daugiavaikių šeimų sūnų ir dukterų pasiaukojimą, dažnai minėdavo ir su skausmu kalbėdavo apie žuvusius brolius Kecorius (Partizanų parke yra jų atminimui jo pastatytas atminimo akmuo), Senovaičius, Baltušnikus ir kitus. Jis prisiminė tiek žmonių biografijų, jų tragiškų momentų, kiek turbūt nė vienas negalėtų tiek įsiminti. Monsinjoras labai išgyveno, kad prieš trejus metus nebuvo paminėtas Didžiosios kovos partizanų apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio gimimo šimtmetis, Adolfo Ramanausko-Vanago sukaktis, kad Šiluvoje per atlaidus neprisimenamas ten gyvenęs Jonas Žemaitis – ketvirtasis Lietuvos prezidentas, partizanų vadų susitikime 1949 metais paskirtas tas pareigas vykdyti okupuotoje Lietuvoje.

Net nesiklausyta jo raginimų pagerbti šį Maskvoje sušaudytą partizanų vadą. Neminimas prelatas Juozas Laukaitis, III Valstybės Dūmos deputatas, vėliau politinis kalinys, miręs Rusijos lageryje, ir daugybė kitų žmonių. Viską jautriai priimdavo, kalbėdamas apie jam rūpestį keliantį klausimą dažnai susigraudindavo. Išgyveno dėl partizanų atminimo stokos, tiesiog jų indėlio į laivę ir nepriklausomybę neigimo. Visada tiesiog su skausmu dūsavo: kiek jaunų gyvybių paaukota, ir niekas jų dabar neprisimena. Išgyveno dėl mjr. V. Bulvičiaus grupės, sunaikintos Maskvoje dėl 1941 metų sukilimo rengimo, užmaršties. Kėlė partizanų rėmėjų, bunkerių rengėjų pagerbimo ir atminimo būtinybę. Monsinjoras buvo atidus kitam, jo nuomonei, nors pokalbio metu iškart to nepasakydavo. Kai kažkas jam pasakė, kad netinka liūdnas partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto Butyrkų kalėjime prieš sušaudymą nufotografuotas veidas, jis padarė jauno J. Žemaičio portretą, jo apačioje palikdamas iškankinto kalinio paskutinės nuotraukos veidą. Monsinjoras, apgailestaudamas dėl bolševikų lageriuose nužudytų ministrų (tokių Monsinjoras surado tris dešimtis) užmaršties, rašė prašymus ir kreipimusis politikams, siūlydamas įamžinti nuo okupacijos nukentėjusius Valstybės veikėjus, neleisti užmaršties dulkėms nugulti, visada minėti ir gerbti juos valstybiniu lygiu, nes jie savo gyvybes atidavė už tautą ir tėvynę. Tačiau tas jo prašymas ir maldavimas iki šiol vis nebuvo vykdomas – daugelio prieškario nepriklausomybės ministrų, nukankintų okupantų valdžios, tragiškas likimas nėra viešai įvardintas ir pagerbtas. Ir tik šiemet, 2015 metais, birželio 15-ąją, prie Aukų paminklo, Vilniuje, Gedimino prospekte, minint okupacijos 75-metį, buvo viešai išvardyti visi sovietų režimo nužudyti, nukankinti, lageriuose mirę, priversti emigruoti prieškario nepriklausomybės Vyriausybių ministrai. Tai, galima sakyti, yra nors pavėluotas, bet vis dėlto Monsinjoro priesakų įvykdymas. Mons. A. Svarinskas valstybiniais apdovanojimais siekė pagerbti žuvusius partizanus, taip įvertinant jų gyvybės auką. Apdovanojimams jis surinkdavo daug dokumentų ir daug pritariančių parašų, įteikdavo Prezidentui. Dauguma Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotųjų partizanų – mons. A. Svarinsko nuopelnas. Valstybiniams apdovanojimams jis parengė dokumentus ir keletui užsieniečių, prisidėjusių prie Lietuvos išlaisvinimo (ypač tarptautinės organizacijos „Tradicija, Šeima, Nuosavybė“ nariams, surinkusiems 5 mln. parašų Lietuvos išlaisvinimui). Išgyveno, kad nebuvo apdovanojimu įvertintas ateitininkų vadas prof. Pranas Dovydaitis, už savo atsidavimą Tautai ir Bažnyčiai sunaikintas 1942 metais. Patirdamas kliūtis, visų jam brangių ir artimų žmonių dokumentų Monsinjoras parengti negalėjo ar nesuspėjo. Galima spėti, kad dauguma tų žuvusių partizanų, laisvės kovotojų taip ir liks be apdovanojimų, nes tik Monsinjoras visomis savo jėgomis siekė ir tik jis galėjo pasirūpinti žuvusiais ir nukankintais partizanais ar tautos bei Bažnyčios didvyriais.

Mons. A. Svarinskas jau seniai, dar toli iki kruvinų kovų Ukrainoje, aiškino, kad mes, lietuviai, turime labai artimai bendrauti su ukrainiečiais, nes tai yra vienintelė iš slavų tautų, suprantanti mus ir turinti bendrų interesų priešinantis Rusijai. Monsinjoras išsakė labai svarbią mintį: mes turime keistis su jais kultūros renginiais, ansambliais, supratimu, istoriniais paminėjimais. Jis pasakojo apie sutiktus lageriuose ukrainiečių partizanus, jų pasiaukojimą ir atsidavimą laisvės reikalui, apie ukrainiečių dvasininkus lageriuose. Ypač dažnai džiaugdamasis pasakojo apie kilnųjį, daug kančių patyrusį, niekada savo krikščioniškų ir tautinių vertybių neatsisakiusį, atkaklųjį kardinolą Jozefą Slipyjų. Monsinjoras iki smulkmenų žinojo jo gyvenimą ir likimą, patirtą nostalgiją prievarta atitraukus jį nuo tėvynės, nors joje patyrė tik kančias. Nustebdavau, kad Monsinjoras žinojo net ir tą J. Slipyjaus gyvenimo aplinkybę, jog N. Chruščiovo laikais išlaisvinus jį iš lagerio ir išsiuntus į Italiją, jis susidraugavo su Romoje gyvenusiais lietuviais kunigais, kurie jo įtakoje sudarė Ukrainos istorinę bažnytinę enciklopediją lotynų kalba ir išleido Romoje (tai darė nepamirštamasis prof. kun. Paulius Jatulis, vėliau vyskupo Antano Deksnio sekretorius, dabar visiškai pamirštas Lietuvoje).

Monsinjorui buvo skaudu, kad nepriklausomybės metais alkoholizmas ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo, ir nuo to kenčia šeimos, jaunimas, vaikai, visa tauta. Tą nenumaldomą pasibjaurėjimą alkoholizmu Monsinjoras išsiugdė dar okupacijos metais, kai nepaisydamas grėsmės prarasti laisvę, organizavo eisenas už blaivystę tiek savo aptarnaujamose parapijose, tiek jaunimo procesijose keliais Šiluvoje aplink bažnyčią, prašydamas Švč. Mergelės Marijos užtarimo pas Dievą nuo tautos jėgas alinančios nelaimės. Vos grįžęs iš vieno ar kito įkalinimo, Monsinjoras uoliai skleisdavo blaivybę parapijoje, neimdamas kokios nors piniginės aukos, jei tik per laidotuves nebūtų vartojama degtinė. Jo darbavimosi Viduklėje metais galėdavai dvasiškai atsigauti, išgirsdamas giedant „Marija, Marija“ su eilutėmis „...užstok prieš Aukščiausią Tėvynę brangiausią...“ – tada tai buvo bene vienintelė parapija Lietuvoje, kur skambėdavo tokie „antitarybiniai“ („antivalstybiniai“) raginimai. Pažadėjusiems laidotuves rengti be degtinės, Monsinjoras jokių aukų už laidojimą neimdavo, taip griežtai įvertindamas gėrimą. Monsinjoro nerimas dėl šios skaudžios grėsmės tautai buvo pagrįstas realiais duomenimis: Nepriklausomybės metais alkoholio suvartojimas pakilo lyginant su okupacijos metais: jei anksčiau išgerdavo 12 litrų degtinės „ant galvos“, tai dabar pasiekė 18 litrų. Pasirodo, išties esame bene labiausiai prasigėrusi tauta – užimame trečią vietą, aplenkdami net Rusiją (kur suvartojama 15,1 litrų), kuri visuomenėje laikoma daugiausiai alkoholio vartojančia šalimi pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbta „Pasaulio ataskaita apie alkoholio vartojimą ir sveikatą 2014“ parodė, kad Lietuva pagal alkoholio vartojimą yra trečioji šalis pasaulyje (15,4 litrų grynojo alkoholio, tenkančio vienam vyresniam nei 15 metų žmogui). Ne veltui ir rengdamas susitikimus Partizanų parke Monsinjoras visada pabrėždavo, kad čia nebus vartojami alkoholiniai gėrimai, susitikimo dalyviai bus pavaišinti kariška koše ir arbata.

Visa ta Monsinjoro veikla įsijungiant į aktualių Lietuvos politinių, pasaulėžiūrinių, ideologinių, istorinių įvykių verpetus, platinant reikšmingą literatūrą ir spaudą lietuvių kalba, skelbiant per pamokslus bažnyčioje ar garbingų žmonių laidotuvėse tiesos žodį, kurį nepriklausomybės metais skleisti jam net aršiau ir klastingiau ribojo nei okupacijos laikais, buvo tarsi niekada nenutylanti, niekada neleidusi jam iškelti baltos paliaubų („pasidavimo“) vėliavos didžioji Monsinjoro kova, tylusis pogrindis, nenugalėtoji rezistencija. Monsinjoras tą „pogrindį“ kūrė, kai kiti garsūs ir intelektualiai pasireiškę disidentai, netgi buvę bendražygiai (tai nė kiek nestebina šiais visuotinės atsainios liberalios sumaišties laikais) laikė tai „buvimu apkasuose“, tęsiant jau „atgyvenusią“ ir tariamai nebereikalingą amžiną kovą, nes ant bėgių pastatytas nepriklausomybės traukinys „jau pats važiuoja“, o katalikai kaip niekada Lietuvoje turi puikias sąlygas „skleistis“. Tai iš tikrųjų reiškė, kaip daugelis buvusių kovotojų aiškiai pastebi katalikų „sukišimą į zakristijas“, o valdžia panaudoja Bažnyčią savo egoistiniams interesams, ją atitraukdama nuo kančios kelio, kuriuo du tūkstančius metų ėjo tūkstančiai krikščionių. Taigi, važiuojame, bet tik ne į tą pusę ir ne tuo greičiu. Užtat Monsinjoras ir dirbo, kiek leido jo jėgos, kiek jam liepė jo sąžinė, išugdyta dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje, kiek ją suformavo kovos dvasia, kilusi iš skausmingos partizaninės ir pasipriešinimo okupacijai patirties. Visus savo darbus Monsinjoras vykdė ne dėl kokių nors siaurų savo egoistinių interesų – visa tai jis darė tik dėl Lietuvos, dėl Dievo, tikėjimo laisvės ir Tautos. Deja, dažnai jis atsimušdavo į mūsų tingumą, abejingumą ir net išdavystę, nors laisvės sąlygomis padaryti gerus darbus yra sunkiau, bet padaryti galima žymiai daugiau negu nelaisvėje.

Monsinjorą apibūdinti stengiasi žmonės, visai jo nepažinę arba pažinę tik iš tolo, o dar blogiau – girdėję per kokią nors apie jį nepalankiai atsiliepusią televizijos laidą ir paėmę iš ten vieną kitą frazę. Tai gal ir nebūtų didelė bėda, tačiau taip matomas nepilnas, o dažnai netgi iškraipytas Monsinjoro vaizdas. Net ir dažnai matant, dėl interesų platumo ir plačios domėjimosi srities būtų sunku pilnai apibūdinti mons. A. Svarinsko charakterį, pažiūras, rūpesčius, nuoskaudas, viltis, norus, įgeidžius ir visa kita. Jo naujienos visada būdavo skaudžios, o reikšmingos ir svarbios jo mintys, pasiūlymai, nuogąstavimai, susirūpinimai visada plaukė iš jautrios jo širdies. Jis jautė susirūpinimą, kad Rusijai pavaldžios Baltarusijos siena yra vos už 40 km nuo Vilniaus, kad Baltarusijoje paslėpti rusų tankai per valandą gali atsidurti Vilniuje, kad Lietuvos kariuomenė nepasirengusi atremti priešo, kad gynybai skiriama vos 0,7 proc. BVP. Monsinjoras pasisakė prieš euro įvedimą ne dėl kokių ekonominių priežasčių, bet dėl to, kad atsisakoma lito, kaip nepriklausomybės garanto. Monsinjoras dažnai pabrėždavo, kokią stabilią savo valiutą, padengtą auksu, išlaikė prieškario Lietuva. Savo idealu ir pavyzdžiu Lietuvai laikė prelatą Mykolą Krupavičių, kuris su savo žemės reforma atitolino bolševikų okupaciją, pats padarydamas „raudoną Lietuvą“ – ne šiaudastogę, o raudonomis čerpėmis dengtų namų stogų kraštą. Monsinjoras ir žemės pardavimui užsieniečiams priešinosi, nes matė, kad žemė bus išparduota svetimšaliams – juk net šaligatviai dabar tenka privatininkams, tai kas bus su mūsų žeme? Toks klausimas vis neduodavo jam ramybės. Monsinjoro rūpesčiu ant namo Vilniuje, Odminių gatvėje Nr. 10, fasado, kuriame kažkada, apie 1919 metus, gyveno M. Krupavičius, o paskiau – ir pats mons. A. Svarinskas, buvo įrengta atminimo lenta garbingam žemės reformos iniciatoriui. Aišku, Monsinjorui nepatiko, kai kairieji politikai vienu metu nusitvėrė prel. M. Krupavičiaus iškėlimo akciją, surengdami jo sukakties minėjimui skirtas valdiškas konferencijas. Monsinjoras jaudinosi, kai perlaidojant prel. M. Krupavičių Kaune, prie Prisikėlimo bažnyčios, jam nebuvo leista pasisakyti ir jis buvo gana grubiai nustumtas – juk net savo charakteriu, ryžtu darbams, užsispyrimu ir netgi savo veido bruožais buvo panašus į prel. M. Krupavičių.

Mons. A. Svarinskas žinojo, kad jis netinka visoms partijoms. Todėl KGB (senasis ir naujasis) ir kūrė visuomenėje jo, kaip kažkokio ekstremisto, radikalo, „fundamentalisto“ įvaizdį. Naujieji partijų vadai, tie savotiški „napoleonai“, bei išlikę KGB karininkai netgi buvo pavedę Lietuvos slaptosioms tarnyboms nuolat jį sekti. Ir Monsinjoras žinojo, kad yra nuolatos budriai sekamas, kad jo butas Odminių gatvėje paklausomas ir netgi filmuojamas iš visų pusių bet kurią valandą ir minutę, nuolat sekamas jo elektroninis ar pašto susirašinėjimas, tačiau nebijojo reikšti savo minčių. Tik apie ypač svarbius ir slaptus dalykus jis stengdavosi garsiai nekalbėti, neatskleisti. Jau minėtas lapelių spausdinimas ir platinimo tinklo sudarymas per visą kraštą buvo vienas iš svarbiausių ir opiausių jo klausimų – taip jis norėjo pasipriešinti masinei kultūrai, jėga grūdamai ir iš Rytų (per prorusiškus filmus, rusų parinktas temas, per tariamą rusų draugiškumą, nors jis pats buvo patyręs gerumo pavyzdžių ir iš rusų saugumiečių, ir iš lagerių administracijos – jam visada tai sekdavosi, nes savo humoru ir linksmu nusiteikimu sugebėdavo į savo pusę palenkti net ir pikčiausią priešą), ir iš Vakarų (per kaubojiškus, sekso ar erotizmo, lengvabūdiškumo filmus, užplūdusius lietuviškas televizijas, visai pamiršusias mūsų didvyriškumo pavyzdžius). Jis bodėjosi lietuviškomis televizijomis, nes jose nematė jokio patriotizmo ar tautinės kultūros kėlimo. Kasdien žiūrėdamas „Panoramą“, sužinodavo bei įvertindavo jam rūpimus įvykius, laidos pabaigoje pateikiamų kultūros ir ekonomikos (verslo) žinių jau nežiūrėdavo arba dėl laiko stokos, arba manydamas, kad tai nesvarbu, bet greičiausiai dėl to, kad laikė, jog dabartinės Lietuvos televizija ir apskritai beveik visa žiniasklaida nesiremia patriotizmu, lietuviškumu ir dvasinėmis vertybėmis, ji greičiau atstumia žmogų nuo valstybės, kaip tautos bendrijos, idėjos.

Mons. A. Svarinskas suprato, kad nebus skiriamas vyskupu, nors artimi jam žmonės dėjo daug pastangų dėl to. Tačiau jo priešininkai, netgi, galima sakyti, priešai, turėjo patikimesnius kelius sutrukdyti tokią mintį realizuoti – ir siųsdami pareiškimus į Vatikaną, ir rašydami anoniminius skundus popiežiui Jonui Pauliui II, rodžiusiam ypatingą pagarbą kovotojui už tikėjimo laisvę ir tikinčiųjų teises, kalbėdami apie jo „kampuotumą“, taip įteigdami, kad lageriuose kentėjęs kunigas, neatsisakantis „ekstremistinio“ elgesio, „netinka“ į vyskupus. Monsinjoro kunigystės ar gyvenimo sukaktys būdavo „pamirštamos“, ir tik kuklioje Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje būdavo paminimos. Pamenu, kaip 2009 metais, žinodamas, kad Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Monsinjorą pagerbs jo kunigystės 55-mečio proga, pavijau jį pėsčią, jau sunkiai paeinantį, bet vis vien ryžtingai keletą kilometrų einantį. Nešdamas skėtį nuo nedidelio tą rytą prapliupusio lietaus, jis skubėjo į savo kuklų kunigystės sukakties paminėjimą. Ne limuzinai tada jį vežė, ne aukšti hierarchai pasitiko prie bažnyčios durų, ne jie sakė sveikinimus šiam garbiam dvasininkui. Ne, jį pasveikinti atėjo daugybė paprastų žmonių, karštų ir ištikimų katalikų, kurie ir išsaugojo tą neišblėstantį tikėjimą tautoje, kurie okupacijos metais pasirašydavo po pareiškimais už tikėjimo laisvę, patys rinko parašus, kovojo ir už Monsinjoro išlaisvinimą iš lagerio. Tada Monsinjorą sveikino ir šv. Mišias aukojo jį gerbiantys ir jo aukos kelią vertinantys kunigai Algimantas Keina, Mykolas Petravičius, bemaž šimto metų sulaukęs šviesios atminties dominikonas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris visada dalyvaudavo Monsinjoro pagerbimo įvykiuose, ir dar vienas kitas. Jau žymiai iškilmingiau ir vieningiau Monsinjoro pagerbimas vyko 2010 sausį – tada buvo minima Mons. A. Svarinsko 85 metų sukaktis. Neįtikėtina, kad tas paminėjimas pirmą kartą vyko didžiojoje Vilniaus šventovėje – Arkikatedroje, į kurią įžengti Monsinjorui buvo uždrausta nuo 1993 metų vasario. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis dalyvauti iškilmėse negalėjo, nes buvo sakoma, kad turėjęs išvykti. Šv. Mišias už Monsinjorą aukojo vyskupas Juozas Tunaitis, kartu koncelebravo apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, kan. Robertas Pukenis, Vilniaus Arkikatedros administratorius mons. Robertas Šalaševičius (anksčiau numatytas netgi skirti vyskupu, bet jau spėjęs atsisakyti kunigystės) ir dar trys vietiniai kunigai. Monsinjorą tada sveikino kun. Mykolas Petravičius, iškilmes į vaizdo kamerą įrašė kun. Algimantas Keina. Bet tas nežymus džiugesnis įvertinimas pagerbiant Monsinjorą teliko tik blykstelėjimu nuolatinėje jo tarnystės Bažnyčiai ir Tautai įtampų virtinėje. Iki tol Monsinjoras liūdnai ne kartą pasakydavęs: „23 metus buvau atplėštas nuo Lietuvos ir beveik tiek pat metų esu neįleidžiamas į man brangią šventovę – Vilniaus Arkikatedrą“. Ir dar vienas paradoksas, kaip greitai ir lengvai pamirštamas savo kančias Bažnyčiai ir Tėvynei sudėjęs Idealistas, Žmogus, Kunigas. Jau 2015 metų sausio 30-ąją Seime minint a.a. mons. A. Svarinsko 90-metį, nedalyvavo joks Seimo narys, išskyrus fotoparodą iš Monsinjoro gyvenimo rengusį ir pristačiusį ilgametį Lietuvos Sąjūdžio pirmininką Rytą Kupčinską. Taip, tai – tiesa. Šiais nepriklausomybės laikais, vertybių nuvertinimo laikais (nors apie vertybes dažnai mėgstama labai pakiliai, su patosu pakalbėti), vyksta paradoksas: dėl Bažnyčios, Tautos ir Valstybės didžiules aukas sudėjęs, prieš pusę metų šį pasaulį palikęs kunigas nebuvo pagerbtas net menkos dalies Seimo narių, tų tautos atstovų, kuriuos mes tariamai renkame į aukščiausią Valstybės instituciją. Į pagerbimą buvo atėjęs tik vienas kitas signataras, nes Signatarų klubas irgi buvo šio minėjimo organizatorius.

Deja, Monsinjoras taip ir negavo Signataro rentos, kuria džiaugiasi daug palyginti jaunų, bet dar vaisingai dirbti galinčių signatarų. Leisdamas bei platindamas Tautos ir Bažnyčios vadų portretus, Monsinjoras tai darė tiesiog iš savo menkų lėšų, nes pats gyveno skurdžiai. Jam nepakakdavo pinigų sumokėti net už buto šildymą, žiemomis per mėnesį kainavusį iki 1500 Lt. Valgydavo prasčiau nei kukliai – jo patiekalus sudarydavo tik rūgęs pienas, silkė, arbata, dar kai kas. Pasninkaudavo griežtai penktadieniais, o Gavėnios ir Advento laikotarpiu – du kartus per savaitę. Net ir jo kasdienis valgis buvo grynai pasninkiškas, netgi daugiau nei pasninkiškas. Sotesniam, ištaigingesniam maistui lėšų jis neturėdavo niekada – tik ekonomiška jo šeimininkė ses. Monika Gavėnaitė sugebėdavo kaip nors išsisukti su tuo mažu kiekiu pinigų, kuriuos galėdavo skirti maistui. Tačiau Monsinjoras bet kada galėjo suteikti svarbios informacijos apie bet kurį Vilniaus ir net Lietuvos lietuvį patriotą ir žinias bei įvykių vertinimą. Visada, kol pajėgdavo, eidavo į įvairius renginius – Seime, Vyriausybėje, kariuomenėje, visuomenėje, ir ten būdavo pasitempęs su karininko uniforma (keletą metų jis buvo kariuomenės kapelionas, buvo gavęs pulkininko laipsnį), sakydamas, kad kunigas turi būti su savo apranga ir taip parodyti, jog kunigai yra už Lietuvą ir jos žmones, kartu su žmonėmis, t.y. su Tauta. Monsinjoras pažinojo beveik visus Lietuvos kunigus, jaunesnius ar vyresnius 20 metų už jį. Išgyveno, kad kasmet miršta apie dvi dešimtis kunigų, o į seminarijas įstoja tik keletas klierikų, ir tai dažnai vėliau ją paliekančių ar net pašalinamų.

Daug liko į diktofoną įrašytų pokalbių su Juo. Tai daugiau būdavo jo pasisakymai aktualiais klausimais. Verta būtų juos prisiminti, bet tam reikia ir laiko, ir jėgų.

Edvardas ŠIUGŽDA,
laikraščio „XXI amžius“ vyr. redaktorius 1992–2013 metais
Autoriaus nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“