|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Migrantai nėra skaičiai, bet žmonės Apie Vilniuje vykusį tarptautinį išeivių sielovados pasitarimą Mindaugas Buika
Iššūkis Europoje skelbiamoms vertybėms Kartais mūsų žiniasklaidoje liūdna pastebėti užduodamą klausimą, kiek tų valkatų bus įsileista į Lietuvą?, kai kalbama apie prieglobsčio suteikimą migrantams ir pabėgėliams, dramatiškomis aplinkybėmis per Viduržemio jūrą pasiekiantiems Europos krantus. Beje, Lietuva priklauso tai grupei buvusių sovietinių respublikų, kurios yra tapusios po pasaulį besibastančių čigonų lygio valstybėmis su dramatiškomis pasekmėmis jų demografijai. Pavyzdžiui, sėsliais žemdirbiais ir darbščiais išvystytos pramonės darbininkais garsėjusioje ir klestėjusioje Gruzijoje 1990 metais turėjusioje 4,9 milijono gyventojų (neskaitant atplėštos Abchazijos ir Pietų Osetijos), dabar dėl savanoriškos socialinės evakuacijos liko vos 3,7 milijono. Dėl panašių bruožų sovietine lydere laikytoje Lietuvoje (žemės ūkio produkcija vienam gyventojui ir gamybos industrijos išvystymu beveik nenusileista Vokietijai) 1990 metais po KGB ir organizuoto nusikalstamo prichvatizacijos proceso koordinuotų veiksmų buvo 3,7 mln gyventojų, o dabar dėl ekonominio prieglobsčio paieškų svetur, liko vos 2,9 milijono. Ir tikrai nei gruzinų, nei lietuvių, kurie šimtais tūkstančių paliko savo gimtąsias šalis, kad galėtų išgyventi ir padėti savo šeimoms, negalima vadinti valkatomis ir lygiai taip pat negalima įžeidžiančiai vadinti valkatomis ir 1,45 milijono Ukrainos gyventojų, tapusių pabėgėliais dėl rytiniame Dombaso regione vykstančio karinio konflikto. O juk dėl panašių ar dar sudėtingesnių priežasčių menkais laiveliais per Viduržemio jūrą paskutines santaupas sugrobusių nusikaltėlių yra į Europą (pirmiausia Italiją) plukdomi migrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, kuriose dėl karų ir politinio nestabilumo žlugusi ekonomika, vyksta religiniai persekiojimai ar dėl stichinių nelaimių iškilusi faktinio bado grėsmė. Šie žmonės taip pat nėra valkatos. Tie žmonės kovoja už savo išlikimą, ir yra verti krikščioniško solidarumo bei dosnaus ir svetingo gailestingumo Europoje. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Darbas ir poilsis tarsi dvi kojos, kuriomis keliaujame per gyvenimą. Jei viena jų nesveika, tada, užuot žvaliai žengę, šlubčiojame Taip neturėtų būti, nes Dievas kiekvienam žmogui davė pakankamai proto, kad jis suprastų, jog tiesiog būtina tinkamai suderinti darbą ir poilsį. Taigi žmogaus protas vadovauja kojoms racionaliam darbo bei poilsio suderinimui, o proto sprendimams esminę įtaką daro malda. Jei asmuo stokoja vidinės maldos, jo širdis užblokuojama įkvepiančių dieviškos malonės signalų priėmimui. Nors žmogaus gyvenimas gali būti pilnas įvairiaspalvių išorinių įspūdžių, bet jis tampa lėkštas, nes užsiveria dangaus ilgesiui, ir individo dvasia, pradėjusi merdėti, neišvengiamai artėja į aklavietę... Šventasis Raštas byloja, kad Dievas po visų kūrimo darbų ilsėjosi (plg. Pr 2, 3). Viešpaties Dievo neaprėpiamumas neišsitenka ribotuose žmonių mąstymo bei gyvenimo rėmuose. Jis viską apimančios harmonijos Įsikūnijimas, kuris nepailsdamas nuolat atnaujina visą savo kūriniją ir trokšta, kad Jo kūrybos viršūnė žmogus savojo maldos gyvenimo atodūsiais bei kūrybiškai atliekamu sąžiningu darbu tapatintųsi su Jėzumi, dėl mūsų atlikusiu be galo svarbią ir neįsivaizduojamai sunkią misiją ant kryžiaus medžio... |
||
|
|
||
|
Kun. Nerijus PIPIRAS
Galime tik įsivaizduoti sugrįžusių pas Jėzų apaštalų reakcijas. Jų, silpnų žmonių, Galilėjos žvejų, klauso netyrosios dvasios, nuo jų prisilietimo pasveiksta ligoniai. O, koks galingas žodis... Ir kaipgi viso šito Jėzui nepapasakosi. Juk Jis siuntė. Apaštalai džiaugiasi. Nors fiziškai jie pavargę, Jėzus tai mato. Ir todėl tas Viešpaties kvietimas eiti ir pabūti šiek tiek vienumoje atrodo toks natūralus. O juk tai yra ir giliausia bendrystės valanda. Per žmogišką nuovargį, silpnumą mes vienijamės su visa Švenčiausiąja Trejybe. Tik Dievas tai gali padaryti, tik Jo humoras tobuliausias galbūt galima taip pamąstyti, perskaičius pastarąjį sakinį. Man asmeniškai buvo didelis atradimas patirti tai, kad nuovargis gali būti tobula maldos ir vienybės mokykla! Dažnai jis mano kasdienybėje lieka lyg neatrastoji žemė, kurios nenoriu, kurios vengiu, nes laiko ženklai kalba vien tik apie produktyvumą. Jėzus šiandien mane ir visus kviečia padaryti didžiausią visų laikų atradimą tiesiog užmigti ant Tėvo kelių vien tik iš to džiaugsmingojo nuovargio... Toje vienumos vietoje Jis pats yra šalia žmogaus, iš nuovargio užmigusio! Lipdamas iš valties, leisdamas savo kojoms pajusti žmogaus gyventąją teritoriją, Dievas nepaliauja dairęsis link žmogaus, kuris skuba paskui Dievo mokinių nuvargusiomis rankomis irkluojamą valtelę link tos slaptosios vienumos vietos, kurioje visada yra ir Jėzus, žvelgia į žmogų ir gailisi jo, dažnokai atrodančio be galo liūdnai, lyg avis be piemens. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |